1 skyrius
Didysis įsakymas mylėti Viešpatį
„Jei iškeliame Dievą į pirmą vietą, visi kiti dalykai arba atsiduria savo vietose, arba iškrenta iš mūsų gyvenimų.“
Iš Ezros Tafto Bensono gyvenimo
Prezidento Ezros Tafto Bensono gyvenimas atspindėjo meilę Viešpačiui ir tvirtą pasišventimą gyventi pagal Evangeliją. Vienas giminaitis kartą pasakė: „Ezrai ir jo šeimai tikėjimas yra išbaigtas gyvenimo būdas – kažkas, pagal ką gyvenama septynias dienas per savaitę. Kai ateina laikas priimti sprendimus, tikėjimas turi lemiamą žodį.“1
Bensono šeimai nepriklausantys žmonės taip pat pastebėjo Prezidento Bensono meilę Viešpačiui. 1939 metais, kai Prezidentas Bensonas tarnavo kuolo prezidentu, jį pakvietė atvykti į Vašingtoną susitikti su Nacionalinės ūkininkų kooperatyvų tarybos vadovais. „Apsvarstę jo kandidatūrą ir jį apklausę valdybos nariai pasiūlė jam dirbti tos organizacijos atsakinguoju sekretoriumi. […] Nors jis džiaugėsi dėl tokio netikėto darbo pasiūlymo, tačiau nepanoro jo priimti. Jis suprato, kad jam tektų užsiimti lobizmu kokteilių vakarėliuose, o tai nesiderino su jo tikėjimu.
„Pone Bensonai, – tarė teisėjas Džonas D. Mileris, tos grupės vadovas, – būtent todėl ir pasirinkome jus. Mes žinome jūsų įsitikinimus.“ Iš valdybos narių gavęs tvirtą patikinimą, kad žemdirbystės reikalų jam nereikės spręsti prie kokteilių taurių, jis su džiaugsmu priėmė darbo pasiūlymą, tačiau tik po to, kai pasitarė su Pirmąja Prezidentūra ir savo žmona.“2
Prezidentas Bensonas mokė, kad meilę Viešpačiui rodome pasiryžimu vykdyti Viešpaties valią. Jis sakė: „Norėčiau, kad pastarųjų dienų šventieji šiuos žodžius tartų iš visos širdies: „Aš eisiu tenai, kur norėsi Tu, Kalbėsiu aš tai, ką man liepsi Tu, Aš būsiu, kuo liepsi man būt“ [žr. Giesmės ir vaikų dainos, p. 47]. Jei visi galėtume taip daryti, tai čia turėtume didžiausią laimę, o kitame gyvenime būtume išaukštinti celestialinėje Dievo karalystėje.“3
Pamoksle, pasakytame 1988 m. balandžio visuotinėje konferencijoje, – šiuo pamokslu paremtas šis skyrius – Prezidentas Bensonas sutelkė dėmesį į pirmąjį didįjį įsakymą – mylėti Dievą. Apie šį pamokslą vyresnysis Francis M. Gibonsas iš Septyniasdešimties sakė: „Šiame pamoksle sutalpinta visa, dėl ko Prezidentas Ezra Taftas Bensonas darbavosi, už ką kovojo, ko vylėsi – tiek sau, tiek savo šeimai, tiek ir Bažnyčiai.“4
Gelbėtojas turtingą jaunuolį mokė, kad meilę Viešpačiui rodome tada, kai padedame kitiems (žr. Mato 19:16–21)
Ezros Tafto Bensono mokymai
1
Pirmasis ir didžiausias įsakymas yra mylėti Viešpatį.
Didysis šio gyvenimo išbandymas yra paklusnumas Dievui. „Ir tuo išmėginsime juos, – tarė Viešpats, – kad pamatytume, ar jie darys viską, ką Viešpats, jų Dievas, jiems įsakys“ (Abraomo 3:25).
Didžioji šio gyvenimo užduotis yra sužinoti Viešpaties valią ir tada ją vykdyti.
Didžiausias gyvenimo įsakymas yra mylėti Viešpatį.
Savo baigiamajame liudijime Moronis primygtinai ragina: „Ateikite pas Kristų […] ir mylė[kite] Dievą visa savo galia, protu ir stiprybe“ (Moronio 10:32).
Tad štai koks yra pirmasis ir didžiausias įsakymas: „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“ (Morkaus 12:30; taip pat žr. Mato 22:37; Pakartoto Įstatymo 6:5; Luko 10:27; Moronio 10:32; DS 59:5).
Mormono Knyga liudija, kad didžiausia iš visų yra tyroji Kristaus meilė – meilė, kuri niekada nesibaigia, išlieka per amžius, kurios turi turėti visi žmonės ir be kurios jie yra niekas (žr. Moronio 7:44–47; 2 Nefio 26:30).
Moronis meldžia: „Todėl, mano mylimi broliai, melskitės savo Tėvui iš visų širdies jėgų, kad būtumėt pripildyti šitos meilės, kurios jis suteikė visiems, kurie yra tikri jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pasekėjai; kad taptumėte Dievo sūnumis; idant kada jis pasirodys, būtume tokie kaip jis“ (Moronio 7:48).
Baigdamas tiek jareditų, tiek nefitų metraščius Moronis rašo, kad jei žmonės neturės šios tyros Kristaus meilės, jie negalės nei paveldėti vietos, kurią Kristus yra paruošęs Savo Tėvo buveinėse, nei bus išgelbėti Dievo karalystėje (žr. Etero 12:34; Moronio 10:21).
Vaisius, kurio Lehis ragavo savo regėjime, kuris pripildė jo sielą nepaprastai didelio džiaugsmo ir kuris buvo visų trokštamiausias, – tai Dievo meilė.5
Kai mąstau apie tikrąją Kristaus meilę, […] mąstau apie savo tėvą ir tą dieną, kai jis buvo pašauktas į misiją [žr. 4–5]. Gali būti, kad kai kurie pasauliečiai mano, jog tokio pašaukimo priėmimas reiškė, kad jis nelabai mylėjo savo šeimą. Dviem metams palikti septynis vaikus ir besilaukiančią žmoną – ar tai gali būti tikroji meilė? Tačiau mano tėvas žinojo esant didesnę meilės viziją. Jis žinojo, „kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Romiečiams 8:28). Jis žinojo, kad geriausia, ką jis gali padaryti dėl savo šeimos, tai paklusti Dievui.6
Mylėti Dievą visa širdimi, siela, protu ir stiprybe yra visko reikalaujantis ir visa aprėpiantis dalykas. Tai nėra kažkas, ko imamės be visiško pasišventimo. Meilė Viešpačiui – tai visiškas mūsų savasties pasišventimas fiziškai, protiškai, emociškai ir dvasiškai.
Šios meilės Dievui platumas, gilumas ir aukštumas siejasi su visais žmogaus gyvenimo aspektais. Mūsų troškimai – tiek dvasiniai, tiek laikini – turėtų kilti iš meilės Viešpačiui. Mūsų mintys ir jausmai turėtų būti sutelkti į Viešpatį. Alma pasakė: „Tegul visos tavo mintys būna nukreiptos į Viešpatį; taip, tavo širdies meilė tebūna nukreipta į Viešpatį per amžius“ (Almos 37:36).7
2
Meilę Dievui parodome tuomet, kai savo gyvenime Jį laikome svarbiausiu.
Kodėl Dievas pirmąjį įsakymą padarė pirmuoju? Todėl, kad Jis žinojo, jog tikrai mylėdami Jį mes norėsime laikytis visų kitų Jo įsakymų. Jonas sako: „Nes tai ir yra Dievo meilė – jo įsakymus vykdyti“ (1 Jono 5:3; taip pat žr. 2 Jono 1:6).
Savo gyvenime Dievą turime iškelti virš viso kito. Jis turi būti pirmas, taip, kaip Jis pareiškia pirmajame iš Savo Dešimties Įsakymų: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Išėjimo 20:3).
Jei iškeliame Dievą į pirmą vietą, visi kiti dalykai arba atsiduria savo vietose, arba iškrenta iš mūsų gyvenimų. Mūsų meilė Viešpačiui lems tai, kam mes skirsime savo meilę bei savo laiką, kokių interesų sieksime ir kokie bus mūsų prioritetai.
Savo gyvenime Dievą turime iškelti virš viso kito.
Kai Juozapas buvo Egipte, kas jo gyvenime užėmė pirmą vietą: Dievas, darbas ar Potifaro žmona? Kai ji bandė jį suvilioti, jis tarė: „Kaipgi aš galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui?“ (Pradžios 39:9.)
Juozapas buvo įkalintas, nes jam svarbiausia buvo Dievas. Jei mes atsidurtume panašiose situacijose, kam pirmiausia parodytume savo lojalumą? Ar galime Dievą laikyti svarbesniu už saugumą, taiką, aistras, turtus ir žmonių garbę?
Kai Juozapas buvo verčiamas rinktis, jis labiau troško įtikti Dievui, o ne savo darbdavio žmonai. Kai mes turime rinktis, ar mes labiau trokštame įtikti Dievui ar savo viršininkui, savo mokytojui, savo kaimynui ar pasimatymo draugui?
Juozapas iš Egipto buvo pasiryžęs verčiau patekti į kalėjimą, nei išsižadėti ištikimybės Dievui
Viešpats pasakė: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs“ (Mato 10:37). Sunkiausia rinktis būna tada, kai reikia rinktis kam įtikti: Dievui ar savo mylimam ir gerbiamam žmogui, ypač šeimos nariui.
Su tokiu išbandymu buvo susidūręs Nefis, kai jo gerasis tėvas laikinai murmėjo prieš Viešpatį (žr. 1 Nefio 16:18–25). Jobas liko ištikimas Viešpačiui, nors jo žmona liepė jam prakeikti Dievą ir mirti (žr. Jobo 2:9–10).
Raštuose sakoma: „Gerbk savo tėvą ir motiną“ (Išėjimo 20:12; taip pat žr. Mozijo 13:20). Kartais žmogus turi pasirinkti, ar gerbti Dangiškąjį Tėvą ar žemiškąjį tėvą.
Dievui, savo dvasios Tėvui, šiame gyvenime turime teikti išskirtinę pirmenybę. Mūsų amžinąja gerove Jis tėviškai rūpinosi dar prieš atsirandant visiems kitiems ryšiams šiame gyvenime ar po šio gyvenimo.
Dievas, mūsų Tėvas; Jėzus, mūsų Vyresnysis Brolis ir Išpirkėjas, bei Šventoji Dvasia, Liudytoja, – visi jie yra tobuli. Jie geriausiai mus pažįsta ir labiausiai mus myli, ir nepamirš nieko dėl mūsų amžinos gerovės. Argi neturėtume jų dėl to mylėti ir labiau už viską gerbti?
Yra ištikimų narių, kurie prie Bažnyčios prisijungė nepaisydami savo mirtingųjų giminaičių prieštaravimų. Kadangi Dievą jie laikė svarbiausiu, tai vėliau daugelis tapo įrankiais atvedant jų mylimuosius į Dievo karalystę.
Jėzus pasakė: „Visuomet darau, kas [Dievui] patinka“ (Jono 8:29).
Kas darosi mūsų namuose? Ar stengiamės Viešpatį laikyti svarbiausiu ir įtikti Jam?
Tėvai, ar Viešpačiui būtų malonu, jei jūsų namuose kasdien vyktų šeimos maldos ir Raštų skaitymas? O kaip dėl kassavaitinių šeimos vakarų rengimo, reguliaraus asmeninio laiko su savo žmona ir kiekvienu vaiku? O jei tavo vaikas laikinai išklystų iš kelio, ar manai, kad Viešpatį pamalonintum ir Jis gerbtų tavo pastangas, jei ir toliau gyventum pavyzdingą gyvenimą, nuosekliai melstumeisi, dažnai pasninkautum dėl savo vaiko ir įrašytum sūnaus ar dukros vardą į maldos sąrašus šventykloje?
Mamos, kurios turite ypatingą pavedimą teisiai auginti Sionės jaunimą, argi, gerbdamos šį dievišką pašaukimą, Dievo nelaikote svarbiausiu? […] Mūsų mamos Dievą laiko svarbiausiu tuomet, kai savo aukščiausią misiją vykdo tarp savo namų sienų.
Vaikai, ar meldžiatės už savo tėvelius? Ar stengiatės palaikyti juos jų kilniuose darbuose? Jie, kaip ir jūs, darys klaidų, tačiau jūsų gyvenime jie turi atlikti dievišką misiją. Ar padėsite jiems ją atlikti? Ar, jiems pasenus, jų vardui suteiksite garbės, būsite jiems paguoda ir parama?
Jei kas nors nori, kad susituoktumėte ne šventykloje, tai kam stengsitės įtikti – Dievui ar mirtingam žmogui? Jei stengsitės susituokti šventykloje, tai ne tik įtiksite Viešpačiui, bet ir palaiminsite kitą pusę. Kodėl? Nes tas žmogus arba taps vertas įžengti į šventyklą – tai ir bus palaiminimas, – arba jis jus paliks – tai irgi gali būti palaiminimas, nes nė vienas iš jūsų nenorėtumėte netolygaus jungo (žr. 2 Korintiečiams 6:14).
Turėtumėte būti verti lankytis šventykloje. Tada žinosite, kad nėra jūsų verto žmogaus, su kuriuo tuoktumėtės už šventyklos ribų. Jei toks žmogus yra vertas jūsų, jis padarys viską, kad ir jis galėtų susituokti šventykloje.8
3
Kai pasirenkame ir Dievą laikome svarbiausiu gyvenime, tai būname gausiai Jo laiminami.
Tie vyrai ir moterys, kurie patiki savo gyvenimus Dievui, netrunka suprasti, kad Jis jų gyvenime gali nuveikti daug daugiau, nei jie patys gali. Jis sustiprins jų džiaugsmą, padės matyti pasaulį aiškiau, atgaivins protą, sustiprins raumenis, pakylės sielą, padaugins palaiminimus, suteiks daugiau progų, nuramins sielą, suras draugų ir išlies ramybę bei taiką. Kas tik atiduos savo gyvenimą Dievo tarnystei, tas suras amžinąjį gyvenimą.9
Dievas liepė Abraomui paaukoti Izaoką. Jei Abraomas būtų Izaoką mylėjęs labiau už Dievą, ar jis būtų sutikęs? Viešpats Doktrinoje ir Sandorose nurodo, kad Abraomas su Izaoku dabar yra dievai (žr. DS 132:37). Jie buvo pasiryžę aukoti ir būti paaukoti, kaip to reikalavo Dievas. Jie vienas kitą stipriau myli ir labiau gerbia dėl to, kad abu buvo pasiryžę Dievą laikyti svarbiausiu.
Mormono Knyga moko, kad „visame kame būtinai turi būti priešingybė“ (2 Nefio 2:11) – taip ir yra. Priešingybė leidžia rinktis, o pasirinkimas atneša pasekmes – tiek geras, tiek blogas.
Mormono Knygoje aiškinama, kad žmonės yra „laisvi pasirinkti laisvę ir amžinąjį gyvenimą per didįjį visų žmonių Tarpininką arba pasirinkti nelaisvę ir mirtį, sulig velnio nelaisve ir galia“ (2 Nefio 2:27).
Dievas mus myli, o velnias – nekenčia. Dievas nori, kad mes turėtume džiaugsmo pilnatvę, kaip ir Jis. Velnias nori, kad būtume nelaimingi, kaip ir jis. Dievas mums duoda įsakymus, kad būtume laiminami. Velnias nori, kad tuos įsakymus laužytume ir būtume prakeikti.
Kasdien ir nuolatos savo troškimais, mintimis ir veiksmais renkamės, ar norime būti laiminami ar keikiami, laimingi ar nelaimingi. Vienas iš gyvenimo išbandymų yra tai, kad ne iš karto būname visiškai palaiminami už teisumą ar prakeikiami už nelabumą. Kad tai nutiks – abejonių nėra, bet dažnai reikia palaukti, kaip tai nutiko Jobui ir Juozapui.
Taip laukdami nelabieji mano, kad išsisuks. Mormono Knyga moko, kad „kurį laiką [nelabieji] džiaugiasi savo darbais, bet neilgai trukus ateina pabaiga, ir jie nukertami ir įmetami į ugnį, iš kur nebegalima sugrįžti“ (3 Nefio 27:11).
Per šį bandomąjį laiką teisieji turi toliau mylėti Dievą, tikėti Jo pažadais, būti kantrūs ir užtikrinti, kaip vienas poetas pasakė, kad „tie, kurie dirba Dievo darbą, gaus Dievo atlygį.“ […]
Liudiju, kad Dievo atlygis yra pats geriausias atlygis, kokį bežino šis ar bet kuris kitas pasaulis. Visu gausumu jį gauna tik tie, kas myli Viešpatį ir laiko Jį pačiu svarbiausiu savo gyvenime.
Didysis šio gyvenimo išbandymas yra paklusnumas Dievui.
Didžioji šio gyvenimo užduotis yra sužinoti Viešpaties valią ir tada ją vykdyti.
Didysis šio gyvenimo įsakymas yra „mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“ (Morkaus 12:30).
Telaimina mus Dievas, kad pirmąjį įsakymą laikytume pirmu ir dėl to turėtume ramybę šiame bei amžinajame gyvenime su džiaugsmo pilnatve ateisiančiame gyvenime.10
Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti
Klausimai
-
1 poskyryje Prezidentas Bensonas moko apie „pirmąjį ir didžiausią įsakymą“ (Mato 22:38). Kodėl, jūsų manymu, šį įsakymą turėtume laikyti svarbiausiu įsakymu? Ką manote apie tai, kaip Prezidentas Bensonas tikrąją Kristaus meilę susiejo su šiuo įsakymu?
-
Ką jums reiškia „Dievą laikyti svarbiausiu“? (Kelis pavyzdžius rasite 2 poskyryje.) Ar esate pastebėję, kad jei pirmiau iškeliame Dievą, tai „visi kiti dalykai arba atsiduria savo vietose, arba iškrenta iš mūsų gyvenimų“?
-
Apmąstykite Prezidento Bensono pažadus tiems, kurie „patiki savo gyvenimus Dievui“ (3 poskyris). Kokius matėte pavyzdžius žmonių, patikėjusių savo gyvenimus Dievui? Kaip Dievas tuos žmones padarė geresnius, nei jie patys būtų tapę?
Susijusios Raštų eilutės
Jozuės 24:14–15; Mato 6:33; 7:21; Jono 14:15, 21–24; 17:3; 1 Korintiečiams 2:9; 1 Nefio 3:7; Moronio 10:32
Pagalba mokytojui
„Žiūrėkite, kad nemanytumėte, jog esate „tikrasis mokytojas“. Tai rimta klaida. […] Būkite atsargūs, kad netrukdytumėte. Pagrindinis mokytojo vaidmuo yra pasiruošti taip, kad žmonės įgytų dvasinės patirties bendraudami su Viešpačiu“ (Gene R. Cook, Teaching, No Greater Call [1999], 41).