8 skyrius
Žodžio galia
„Dievo žodis, esantis Raštuose, gyvųjų pranašų žodžiuose ir asmeniniame apreiškime, turi galią sustiprinti šventuosius ir apginkluoti juos Dvasia, kad jie atsilaikytų prieš blogį, tvirtai laikytųsi gėrio ir šiame gyvenime atrastų džiaugsmą.“
Iš Ezros Tafto Bensono gyvenimo
Tarnaudamas Prezidento Ezros Tafto Bensono antruoju patarėju Pirmojoje prezidentūroje Prezidentas Tomas S. Monsonas pastebėjo: „Prezidentas Bensonas greitai perpranta jo dėmesį patraukiančius dalykus. Jam nereikia ilgai svarstyti, nes įkvėpimas iš Viešpaties padeda jam priimti sprendimą. Kadangi šiandien Bažnyčia yra plačiai išsiplėtusi po visą pasaulį ir Pirmąją Prezidentūrą pasiekia daugybė reikalų, tai sugebėjimas pro detales įžvelgti reikalo esmę yra būtinas norint atlikti administracinį Bažnyčios darbą.“1
1986 m. balandžio 4 d., pirmą kartą dalyvaudamas Visuotinėje konferencijoje kaip Bažnyčios prezidentas, Prezidentas Bensonas pirmininkavo vienam ypatingam kunigijos susirinkimui. Susirinkime dalyvavę broliai atkreipė dėmesį į jo sugebėjimą „pro detales įžvelgti reikalo esmę“. Kreipdamasis į susirinkusiuosius jis užsiminė apie daugybę iššūkių, su kuriais buvo susidūrę pastarųjų dienų šventieji: pagundas, problemas šeimoje, įsakymų laikymosi sunkumus ir Bažnyčios pareigų vykdymą; po to jis kalbėjo, kaip, jo manymu, būtų galima tuos iššūkius įveikti.
Tame kunigijos vadovų susirinkime Prezidentas Bensonas pasakė tik dalį savo kalbos, tad jis paprašė visą jo pamokslą išspausdinti Bažnyčios žurnalų konferencijos leidime. Šiame skyriuje pateikta visa ta kalba. Nors Prezidentas Bensonas savo pastabas skyrė kunigijos vadovams, tačiau jo mokyti principai taikomi visiems Bažnyčios nariams.
Ezros Tafto Bensono mokymai
1
Susidūrę su nūdienos išbandymais turime tvirtai laikytis Dievo žodžio.
Mano brangūs broliai, koks jaudinantis vaizdas yra žvelgti į šią kunigijos vadovų organizaciją ir matyti tūkstančius šventųjų, kuriems jūs tarnaujate, ir kiek atsidavimo ir ištikimybės jūs visi bendrai parodote! Niekur pasaulyje šiandien nėra tokios organizacijos, susirinkusios dėl tokio paties teisaus tikslo, kaip ši grupė; nėra jokios kitos grupės – politinės, religinės ar karinės, – kuri turi tokią pat galią, kokią čia šį vakarą turite jūs.
Gyvename didelių iššūkių dienomis. Gyvename tokiais laikais, apie kuriuos kalbėjo Viešpats sakydamas: „Taika bus paimta nuo žemės ir velnias turės galią savo valdoms“ (DS 1:35). Gyvename dienomis, kurias Jonas Apreiškėjas regėjo taip: „Įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą“ (Apreiškimo 12:17). Tas slibinas – tai Šėtonas, o moteris – Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Šėtonas vykdo karą prieš tuos Bažnyčios narius, kurie turi liudijimą ir stengiasi laikytis įsakymų. Ir nors daug mūsų narių lieka ištikimi ir tvirti, kai kurie nusilpsta. Kai kurie krenta. Kai kurie išpildo Jono pranašystę, kurioje teigiama, kad kare su Šėtonu kai kurie šventieji bus nugalėti (žr. Apr 13:7).
Pranašas Lehis savo didingame regėjime apie gyvybės medį taip pat matė mūsų dienas. Jis matė, kad daug žmonių aklai klaidžios po tamsos miglą, simbolizuojančią velnio viliones (žr. 1 Nef 12:17). Jis matė, kad kai kurie atpuls į „uždraustus kelius“, kiti paskęs purvo upėse, o dar kiti klaidžios „nežinomais keliais“ (1 Nef 8:28, 32). Kai skaitome apie plintantį narkotikų prakeiksmą arba apie pražūtingą pornografijos ir amoralumo potvynį, ar kam nors dar kyla abejonių, kad tai ir yra tie Lehio regėti uždrausti keliai ir purvo upės?
Ne visi Lehio regėti žūstantys žmonės buvo iš pasaulio. Kai kurie jų jau buvo priėję prie medžio ir ragavę jo vaisiaus. Kitaip tariant, šiandien kai kurie Bažnyčios nariai yra tos Lehio regėtos paklydusios sielos.
Apaštalas Paulius taip pat regėjo mūsų dienas. Mūsų dienas jis apibūdino kaip kupinas šventvagysčių, nesąžiningumo, žiaurumo, nenatūralių jausmų, išdidumo ir malonumų paieškų (žr. 2 Timotiejui 3:1–7). Jis taip pat įspėjo, kad „pikti žmonės, suvedžiotojai eis dar blogyn, klaidindami ir klysdami“ (2 Timotiejui 3:13).
Tokios niūrios senovės pranašų pranašystės sukeltų daug baimės ir apatijos, jei tie patys pranašai nebūtų pateikę sprendimų. Jų įkvėptuose patarimuose galime rasti atsakymų, kaip spręsti dvasines mūsų laikų krizes.
Savo sapne Lehis regėjo geležies lazdą, vedančią per tamsos miglas. Jis matė, kad jei žmonės tvirtai laikysis tos lazdos, jie išvengs nešvarių upių, laikysis atokiau nuo uždraustų kelių ir nebeklaidžios po svetimus kelius, vedančius į sunaikinimą. Jo sūnus Nefis vėliau paaiškino, ką simbolizavo toji geležinė lazda. Kai Lamanas ir Lemuelis paklausė: „Ką reiškia geležinė lazda?“, Nefis atsakė: „Tai – Dievo žodis; ir [atkreipkite dėmesį į šį pažadą] kas tik klausys Dievo žodžio ir tvirtai jo laikysis, tie niekada nepražus; ir priešininko pagundos bei ugninės strėlės negalės jų pergalėti iki aklumo, kad juos nuklaidintų sunaikinimui“ (1 Nef 15:23–24; kursyvas pridėtas). Dievo žodis ne tik veda mus prie paties trokštamiausio vaisiaus, bet Dievo žodyje ir per jį galime įgyti galią atsispirti pagundoms, galią sutrukdyti Šėtono ir jo pasiuntinių darbą.
Pauliaus žinia yra ta pati, kaip ir Lehio. Apibūdinęs baisų ateities nelabumą – ateities jam, dabarties mums! – jis pasakė Timotiejui: „O tu laikykis to, ką esi išmokęs. […]
Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui“ (2 Tim 3:14–15; kursyvas pridėtas).
Mano brangūs broliai, taip reikia spręsti mūsų laikų iššūkius. Dievo žodis, esantis Raštuose, gyvųjų pranašų žodžiuose ir asmeniniame apreiškime, turi galią sustiprinti šventuosius ir apginkluoti juos Dvasia, kad jie atsilaikytų prieš blogį, tvirtai laikytųsi gėrio ir šiame gyvenime atrastų džiaugsmą.2
Prezidentas Ezra Taftas Bensonas dažnai liudydavo apie Dievo žodžio galią
2
Kai pavieniai asmenys bei šeimos įsigilins į Raštus, kitais atžvilgiais situacija dėl aktyvumo Bažnyčioje automatiškai pagerės.
Jums, kunigijos vadovai, mes sakome, kad žvelgtumėte į pranašišką Lehio, Pauliaus ir kitų į juos panašių pranašų patarimą. Tame patarime rasite sprendimą, kaip spręsti jums iškylančius iššūkius bandant apsaugoti savo kaimenes nuo jas supančių „plėšrių vilkų“ (žr. Mato 7:15; ApD 20:29). Žinome, kad jūs patiriate nemažai nerimo dėl savo apylinkių ir kuolų narių ir jų labui skiriate daug laiko ir pastangų. Iš jūsų, išrinktų vadovauti, mes prašome daug. Ant jūsų pečių užkrauname dideles naštas. Jūsų prašoma įgyvendinti Bažnyčios programas, kalbėtis ir tartis su nariais, rūpintis kuolų ir apylinkių tinkama finansų apskaita, vykdyti gerovės projektus, statyti pastatus ir užsiimti kita daug laiko atimančia veikla.
Nors nė vieno iš šių darbų negalima ignoruoti ar atidėti vėlesniam laikui, tačiau jie nėra patys svarbiausi darbai, kuriuos galite padaryti tiems, kuriems tarnaujate. Pastaraisiais metais kartkartėmis jums vis primindavome, kad vienos veiklos duoda didesnių dvasinių palūkanų nei kitos. Dar 1970 metais Prezidentas Haroldas B. Ly atstovams iš regionų pasakė:
„Esame įsitikinę, kad mūsų nariai alksta Evangelijos, neatmieštos, kupinos tiesų ir įžvalgų. […] Yra žmonių, kurie, rodos, pamiršo, jog patys galingiausi Viešpaties mums įduoti ginklai kovai prieš blogį yra Jo paties pareiškimai – aiškios ir paprastos išgelbėjimo doktrinos, esančios Šventuosiuose Raštuose“ (Seminaras regionų atstovams, 1970 m. spalio 1 d., p. 6).
Dideli palaiminimai ateina tuomet, „kai pavieniai asmenys bei šeimos dažnai ir nuosekliai [gilinasi] į Raštus“
1976 m. Pirmosios Prezidentūros žinioje Prezidentas [Spenseris V. Kimbolas] pasakė:
„Esu įsitikinęs, kad kiekvienas iš mūsų kažkuriuo savo gyvenimo momentu turėsime sau atrasti Šventuosius Raštus; atrasti ne vieną kartą, bet vėl ir vėl iš naujo juos atrasti. […]
Viešpats nejuokauja su mumis, kai suteikia mums šiuos dalykus, nes „iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta“ (Luko 12:48). Galimybė gauti šiuos dalykus, reiškia atsakomybę už juos. Privalome studijuoti Raštus, kaip įsakė Viešpats (žr. 3 Nef 23:1–5); ir turime leisti jiems valdyti mūsų gyvenimus“ (Ensign, Sept. 1976, pp. 4–5).
1982 m. balandį vyresnysis Briusas R. Makonkis regionų atstovams kalbėjo apie tai, kokią vietą Šventieji Raštai turi užimti mūsų darbuose. Jis sakė: „Esame taip įsisukę į programas, statistikas, tendencijas, nekilnojamą turtą, žemes, mamoną ir mūsų darbų meistriškumo lygį žymintį tikslų siekimą, kad pamirštame, „kas svarbiausia Įstatyme“. […] Kad ir kokie talentingi administratoriai būtų žmonės; kad ir kokie iškalbingi jie būtų reikšdami savo pažiūras; kad ir kokius pasaulio mokslus jie būtų baigę, jie nepatirs tų malonių Dvasios kuždesių, jei nesumokės Raštų studijavimo, apmąstymo ir maldos dėl Raštų kainos“ (Seminaras regionų atstovams, 1982 m. balandžio 2 d., p. 1–2).
Tą pačią dieną vyresnysis Boidas K. Pakeris kreipėsi į kuolų prezidentus ir regionų atstovus. Jis sakė: „Statybos ir biudžetai, ataskaitos, programos ir procedūros yra labai svarbūs dalykai. Tačiau savaime šie dalykai neteikia būtino dvasinio peno ir nevykdo Viešpaties mums pavestų darbų. […] Geriausi dalykai, teikiantys dvasinio peno, telkiasi Šventuosiuose Raštuose“ (Susitikimas su kuolų prezidentais ir regionų atstovais, 1982 m. balandžio 2 d., pp. 1–2).
Aš irgi prisidedu prie šių išmintingų ir įkvėptų brolių ir sakau jums, kad vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos jūs, kaip kunigijos vadovai, galite padaryti, tai įsigilinti į Šventuosius Raštus. Stropiai tyrinėkite juos. Sotinkitės Kristaus žodžiais. Mokykitės doktrinos. Įsisavinkite tenykščius principus. Yra dar keli dalykai, jūsų pašaukimui duosiantys didesnių palūkanų. Yra dar keli būdai, padėsiantys tarnystės metu gauti didesnį įkvėpimą.
Tačiau kad ir kiek tai būtų verta, vien to nepakaks. Savo pastangas ir veiklas jūs turite organizuoti taip, kad Bažnyčios nariai imtų prasmingai studijuoti Šventuosius Raštus. Dažnai mes skiriame daug pastangų bandydami paskatinti didesnį aktyvumą mūsų kuoluose. Mes uoliai rūpinamės, kaip didinti ateinančiųjų į sakramento susirinkimus procentinę dalį. Plušame, kad padidintume mūsų vaikinų, išvykusių į misijas, procentinį skaičių. Stengiamės padidinti skaičių tų, kurie tuokiasi šventykloje. Visos šios pastangos yra pagirtinos ir svarbios karalystės augimui. Tačiau, kai pavieniai asmenys bei šeimos dažnai ir nuosekliai gilinsis į Raštus, situacija šiose ir kitose veiklos srityse automatiškai pagerės. Liudijimai išaugs. Ryžtas sustiprės. Šeimos bus sutvirtintos. Liesis asmeninis apreiškimas.3
3
Studijuodami Dievo žodį kasdien būsime dieviškai vedami, gydysime savo sielą ir įgysime galios išvengti apgaulės bei atsispirti pagundai.
Pranašas Džozefas Smitas sakė, kad „Mormono Knyga yra teisingiausia iš visų knygų žemėje ir yra mūsų religijos sąvaros akmuo, ir kad žmogus labiau priartės prie Dievo, gyvendamas pagal jos priesakus, negu pagal bet kokios kitos knygos“ (Mormono Knyga, Įvadas, kursyvas pridėtas). Ar ne to mes norime savo apylinkių ir kuolų nariams? Ar netrokštame, kad jie artėtų prie Dievo? Tad kaip įmanydami raginkite juos gilintis į nepakartojamą pastarųjų dienų liudijimą apie Kristų.
Turite padėti šventiesiems suprasti, jog Raštų studijavimas ir tyrinėjimas yra ne Viešpaties jiems primesta našta, o nepaprasta palaima ir proga. Pažvelkite į tai, ką Pats Viešpats pasakė apie Jo žodžio studijų naudą. Didžiajam pranašui ir vadovui Jozuei Jis pasakė:
„Neleisi šiai Įstatymo knygai pasitraukti tau nuo lūpų, bet kartosi ją dieną naktį, kad ištikimai laikytumeisi visko, kas joje parašyta. Tik tada padarysi savo kelią sėkmingą, tik tada tau seksis“ (Jozuės 1:8; kursyvas pridėtas).
Viešpats Jozuei nepažadėjo materialinio turto ir garbės, bet pažadėjo, kad jo gyvenimas klestės teisume ir kad jam seksis daryti tai, kas gyvenime yra svarbiausia – ieškoti tikrojo džiaugsmo (žr. 2 Nef 2:25).
Ar savo kuoluose turite tokių narių, kurių gyvenimus sugriovė nuodėmė ar tragedija, kurie sielvartauja ir yra nevilty? Ar netroškote jiems kaip nors padėti ir pagydyti jų žaizdas, nuraminti jų neramias sielas? Pranašas Jokūbas būtent tai ir siūlo šiuo nepaprastu pažadu: „Jie užkopė čia pasiklausyti malonaus Dievo žodžio, taip, žodžio, kuris gydo sužeistą sielą“ (Jokūbo 2:8; kursyvas pridėtas).
Šiandien pasaulis yra kupinas kerinčių ir patrauklių idėjų, kurios net geriausius mūsų narius gali suklaidinti ir apgauti. Studentai universitete kartais tiek prisimoko pasaulio doktrinų, kad ima abejoti Evangelijos doktrinomis. Kaip jūs, kunigijos vadovai, galite padėti apsaugoti savo narius nuo tokių apgaulingų mokymų? Gelbėtojas į tai atsakė Savo didžiajame Kalno pamoksle pažadėdamas: „Ir kas kraunasi mano žodį, nebus suklaidintas“ (DžS—M 1:37; kursyvas pridėtas).
Raštuose pilna panašių pažadų apie Žodžio vertę. Ar pažįstate narių, kurių gyvenimus reikia nukreipti ir vesti tinkama linkme? Psalmėse mums sakoma: „Tavo žodis – žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui“ (Ps 119:105), o Nefis pažada, kad jei sotinsimės Kristaus žodžiais, tai tie žodžiai „pasakys jums viską, ką turėtumėte daryti“ (2 Nef 32:3).
Ar jūsų kaimenėje yra narių, kurie yra gilioje nuodėmėje ir kuriems reikia iš jos išsikapstyti? Jiems skirtas toks Helamano pažadas: „Taip, mes matome, kad kiekvienas norintis gali laikytis Dievo žodžio, kuris yra gyvas ir galingas, kuris atskirs visokią velnio apgaulę, pinkles bei vylius“ (Hel 3:29).
Sėkmingas teisus gyvenimas, galia išvengti apgaulės ir atsispirti pagundai, vadovavimas kasdieniame gyvenime – tai tik keli pažadai, kuriuos Viešpats duoda ateinantiesiems prie Jo žodžio. Ar Viešpats pažada ir netesi savo pažado? Be abejo, jei Jis sako, kad šie dalykai išsipildys tuomet, kai laikysimės Jo žodžio, tai tikrai būsime palaiminti. O jei taip nedarysime, tai galbūt neteksime tų palaimų. Kad ir kokie stropūs esame kitose srityse, tam tikras palaimas galime gauti tik per Raštus, tik eidami prie Viešpaties žodžio ir tvirtai jo laikydamiesi, kai veržiamės pirmyn per tamsos miglą prie gyvybės medžio.4
4
Viešpaties žodis yra vertinga dovana, tad negalime su ja elgtis atsainiai.
Jei ignoruosime tai, ką mums davė Viešpats, tai galime netekti būtent tų palaimų ir galios, kurių siekiame. Štai kaip rimtai Viešpats ankstyvuosius šventuosius perspėjo dėl Mormono Knygos: „Jūsų protai praeityje buvo aptemdyti dėl netikėjimo ir dėl to, kad atsainiai elgėtės su tuo, ką gavote, –
ši tuštybė ir netikėjimas visą bažnyčią atvedė į pasmerkimą.
Ir šis pasmerkimas yra ant Sionės vaikų, būtent visų.
Ir jie pasiliks šitame pasmerkime, kol neatgailaus ir neprisimins naujosios sandoros, būtent Mormono Knygos“ (DS 84:54–57).
O, mano broliai, nežiūrėkime paviršutiniškai į tuos didžius dalykus, kuriuos esame gavę iš Viešpaties rankų! Jo žodis yra viena vertingiausių Jo mums suteiktų dovanų. Raginu jus iš naujo pasišvęsti Raštų studijavimui. Gilinkitės į juos kasdien tam, kad savo pašaukimuose turėtumėte Dvasios galios. Skaitykite juos savo šeimose ir mokykite vaikus juos pamilti ir branginti. O po to pamaldžiai ir pasitarę su kitais ieškokite visų įmanomų būdų, kaip paskatinti Bažnyčios narius sekti jūsų pavyzdžiu. Jei taip darysite, tai kaip Alma suprasite, jog „žodžio pamokslavimas [turi] stiprų poveikį žmonėms, vesdamas daryti tai, kas teisinga, – taip, tai [veikia] žmonių protus stipriau nei kalavijas ar bet kas kita, kas [yra] jiems atsitikę“ (Almos 31:5).
Aš, kaip ir Alma, sakau jums: „[Jums] tikslinga išbandyti Dievo žodžio galią“ (Almos 31:5).5
Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti
Klausimai
-
Apmąstykite, ką Prezidentas Bensonas įvardijo kaip „mūsų laikų iššūkių“ sprendimą (1 poskyris). Kaip šis sprendimas gali mums padėti įveikti savo iššūkius?
-
Apžvelkite, kas atsitiks, „kai pavieniai asmenys bei šeimos dažnai ir nuosekliai gilinsis į Raštus“ (2 poskyris). Kodėl, jūsų manymu, tokie Raštų studijavimo rezultatai?
-
Prezidentas Bensonas sakė, kad Raštų studijavimas yra palaiminimas, o ne našta (žr. 3 poskyrį). Kokių palaiminimų dėl Raštų studijavimo sulaukėte jūs ir jūsų šeima? Kokių patarimų galėtumėte duoti tiems, kurie mano, jog Raštų studijavimas yra našta?
-
Kokie pavojai slypi už paviršutiniško požiūrio į Dievo žodį? (Žr. 4 poskyrį.) Ką galime padaryti, kad Dievo žodžiui skirtume daugiau dėmesio?
Susijusios Raštų eilutės
Apaštalų darbų 17:11; 2 Timotiejui 3:16–17; 1 Nefio 19:23–24; Almos 32:21–43; DS 18:33–36; 21:4–6; 68:1–4
Pagalba studijuojant
„Daugelio nuomone geriausias laikas studijoms yra ryte, po nakties poilsio. […] Kiti labiau mėgsta studijuoti tyliomis valandomis po darbų, kai baigiasi dienos rūpesčiai. […] Tačiau nustatytas studijų laikas ne toks svarbus kaip tai, kad tas laikas būtų reguliarus“ (Howard W. Hunter, “Reading the Scriptures,” Ensign, Nov. 1979, 64).