2 skyrius
Visada melskis
„Noriu nuolankiai visus paraginti […] per maldą palaikyti artimus ryšius su mūsų Tėvu danguje.“
Iš Ezros Tafto Bensono gyvenimo„
Visą savo gyvenimą nieko labiau nevertinau, kaip patarimą kliautis malda, – sakė Prezidentas Ezra Taftas Bensonas. – Ji tapo neatsiejama mano esybės dalimi, inkaru, nuolatiniu stiprybės šaltiniu ir dieviškų dalykų pažinimo pagrindu.
„Atmink, kad ir ką darytum, kad ir kur būtum – niekada nesi vienas, – toks buvo mano tėvo patarimas, kai buvau mažas. – Mūsų Dangiškasis Tėvas visada yra šalia. Per maldą gali su juo bendrauti ir sulaukti Jo pagalbos.“ Paaiškėjo, kad šis patarimas tikrai veikė. Ačiū Dievui, kad galime pasiekti šią nematomą galią, nes be jos nė vienas žmogus negali būti toks geras, koks galėtų būti.“1
Šiuo patarimu Prezidentas Bensonas sekė visais savo gyvenimo atžvilgiais. Po paskyrimo tarnauti Jungtinių Valstijų žemės ūkio sekretoriumi jis „pamaldžiai ir kruopščiai“ rinkosi grupelę žmonių, su kuriais darbuosis, „prašydamas Dievo suteikti [jam] įžvalgos dvasios“.2 Savo pirmajame susirinkime jis paklausė, „ar niekas neprieštarautų, jei susirinkimai būtų pradedami su malda. Niekas neprieštaravo. Ir taip buvo įvesta tokia tvarka, kurios [jis] laikėsi aštuonerius metus. Jis kvietė kiekvieną savo personalo darbuotoją pakaitomis sukalbėti pradžios maldą.“3 Jo bendradarbiams ši tvarka ilgainiui ėmė patikti, nors galbūt iš pradžių jie jautėsi nelabai patogiai. Vienas iš personalo darbuotojų vėliau pripažino, kad kai kurie iš tų žmonių nebuvo meldęsi nuo pat savo vaikystės. Jis kalbėjo: „Mes užsikirsdavome ir mums pritrūkdavo žodžių. Tačiau viršininkas [Prezidentas Bensonas] niekada neparodydavo, kad tai pastebi. O po kelių tokių bandymų visi apsiprato. Ar tai padėjo? Na, manau, kad kai taip pradedamas susirinkimas, tai žmonės būna mažiau linkę išdidžiai laikytis tik savo nuomonės. Palyginti greitai prieidavome prie bendros nuomonės, kas privalo būti padaryta konkrečiu atveju.“4
Prezidento Bensono broliams Pirmojoje Prezidentūroje ir Dvylikos Apaštalų Kvorume taip pat buvo naudingas toks jo pamaldumas. Prezidentas Gordonas B. Hinklis, tarnavęs Prezidento Bensono pirmuoju patarėju Pirmojoje Prezidentūroje, pasakė:
„Atsiklaupiau su juo ir klausiausi jo maldos.
Jo maldos buvo visada įdomios. Beveik be išimties didžiąją jo maldų dalį sudarydavo padėkos. Jis prašydavo visai nedaug. Tačiau reikšdavo padėką už daug ką.
Jis dėkodavo Viešpačiui už gyvenimą, už šeimą, už Evangeliją, už tikėjimą, už saulę ir lietų, gamtos dosnumą bei už žmogaus įgimtą laisvės troškimą. Jis dėkodavo Viešpačiui už draugus ir bendradarbius. Jis reikšdavo meilę Gelbėtojui ir dėkingumą už Jo apmokančią auką. Jis dėkodavo Viešpačiui už galimybę tarnauti žmonėms.“5
Prezidentas Bensonas ir jo žmona Flora pastatė namus, kuriuose meldėsi visi – asmeniškai ir bendrai. Jų sūnus Markas pastebėjo: „Kai tėtis atsiklaupdavo melstis, jis niekur neskubėdavo. Jo žodžiai būdavo prasmingi. Buvo akivaizdu, kad jis bendravo su mūsų Tėvu danguje.“6 Prezidentas ir sesuo Bensonai savo vaikus mokė melstis, kai reikia asmeninio patarimo ir stiprybės, o taip pat melstis vienam už kitą. Kartą viena šeimos draugė, kartu su Bensonais apsilankiusi vienoje iš visuotinės konferencijos sesijų, papasakojo apie tokių mokymų poveikį. Ji rašė:
„Vieną balandžio dieną […] atradau vieną iš visuotinio įgaliotinio stiprybės šaltinių.
Sėdėjau kartu su šešiais vyresniojo Ezros Tafto Bensono vaikais, kurių vienas buvo mano kambario draugas koledže. Mano dėmesį patraukė Prezidentas [Deividas O.] Makėjus, kuris atsistojo ir pranešė apie kitą kalbėtoją. Su pagarba žiūrėjau į vyresnįjį Bensoną (jo dar nebuvau sutikusi), žengiantį link mikrofono. Jis buvo stambus vyras, daugiau nei 183 cm ūgio. Tarptautiniu mastu jis buvo žinomas kaip Jungtinių Valstijų žemės ūkio sekretorius ir ypatingas Kristaus liudytojas; jis atrodė romus ir užtikrintas, nes kalbėjo daugeliui žmonių visame pasaulyje. Staiga mano ranką palietė kita ranka. Maža mergaitė prisiglaudė prie manęs ir paskubomis sušnibždėjo: „Pasimelsk už tėtuką.“
Kiek sutrikusi pamaniau: „Ši žinutė yra perduodama iš lūpų į lūpas per visą eilę, tad turiu ją perduoti kitam. Ar turėčiau sakyti, pasimelsk už vyresnįjį Bensoną? Gal turėčiau sakyti, tau reiktų pasimelsti už savo tėvą? Jausdama skubų poreikį veikti, pasilenkiau ir tiesiog sušnibždėjau: „Pasimelsk už tėvelį.“
Stebėjau, kaip tas sušnibždėjimas nukeliavo per eilę prie pat sėdinčios sesers Benson, kuri jau buvo nuleidusi galvą. […]
Bėgant metams visuotinės konferencijos ateidavo ir praeidavo, ir kaskart, kai Prezidentas Bensonas pakildavo kalbėti, aš pagalvodavau: „Jo vaikai, išsibarstę po visą žemyną, dabar susivienija maldoje už savo tėtį.“7
„Jei norime tapti šventesni – labiau patikti Dievui – niekas neatstos maldos“
Ezros Tafto Bensono mokymai
1
Jėzus Kristus mokė, kad melstis turėtume visada.
Savo tarnystės žemėje metu Jėzus mus mokė, kaip melstis:
„Todėl melskitės taip: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas,
teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Nes tavo yra valdžia ir galybė, ir garbė per amžius. Amen“ (Mato 6:9–13).
Toliau jis nurodė: „Reikia visuomet melstis ir nepaliauti“ (Luko 18:1).
Jis pasakė: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą“ (Mato 26:41).
Šiame Evangelijos laikotarpyje jis įspėjo: „Visada melskis, kad tas nelabasis neturėtų galios tavyje ir nepajudintų tavęs iš tavo vietos“ (DS 93:49).
Džozefui Smitui Gelbėtojas pareiškė: „Niekuo žmogus neįžeidžia Dievo, arba jo rūstybė neužsidega prieš nieką kitą, kaip tik prieš tuos, kurie nepripažįsta visame jo rankos ir nepaklūsta jo įsakymams“ (DS 59:21).
Turime tokį prisikėlusio ir Vakarų pusrutulyje nefitams tarnavusio Viešpaties nurodymą: „Privalote nuolat budėti ir melstis, kad kartais jūsų nesugundytų velnias ir nenusivestų nelaisvėn. […]
Privalote nuolat budėti ir melstis, kad nepatektumėte į pagundą; nes Šėtonas trokšta užvaldyti jus, idant galėtų sijoti jus kaip kviečius.
Todėl privalote visuomet melstis Tėvui mano vardu;
Ir ko tik prašysite Tėvą mano vardu, kas teisinga, tikėdami, kad gausite, štai, tai bus jums duota“ (3 Nef 18:15, 18–20).8
Jei norime tapti šventesni – labiau patikti Dievui – niekas neatstos maldos. Tad maldauju jus, kad maldai – kasdieninei maldai, slaptai maldai – savo gyvenime skirtumėte daugiausiai vietos. Be jos tenepraeina nė viena diena. Per visą pasaulio istoriją vyrų ir moterų, visam laikui pakeitusių žmonių ir tautų likimus, bendravimas su Visagaliu buvo stiprybės, įkvėpimo ir nušvitimo šaltinis.9
2
Kartu besimeldžiančios šeimos yra palaimintos stipresniais meilės ir dangiškos ramybės ryšiais.
Viešpats nurodo, kad tėvų pareiga yra mokyti savo vaikus melstis [žr. DS 68:28]. Tai reiškia ne tik slaptas maldas. Esu tikras, kad tai reiškia mokyti pavyzdžiu per šeimos maldas. Mums reikia tos pašventinančios įtakos, ateinančios per garbinimą namuose – maldą su šeima.10
Mums, šeimoms, reikia kartu suklaupti šeimos maldai tiek vakare, tiek ir ryte. Vien kelių maisto laiminimo žodžių, kai kada tampančių tradiciniais, tikrai nepakanka. Turime atsiklaupti ant kelių su malda ir dėkingumu.11
Malda buvo ir visada yra mūsų šeimos veiklų stiprybės inkaras ir pamokymų šaltinis. Pamenu, kai mūsų vaikai dar buvo maži, mes atsiklaupdavome prie jų lovų ir padėdavome jiems sukalbėti maldeles, o vėliau vyresni broliai ir seserys padėdavo jaunesniems. Mes su šeima melsdavomės vakarais ir rytais, suteikdavome vaikams galimybių melstis, o taip pat melsdavomės iškilus ypatingoms problemoms. Pavyzdžiui, šeimos maldoje būdavo minimi vaikai ir jų užduotys [Bažnyčioje]. […] Prašydavome pagalbos, kai kuris nors mūsų vaikas mokykloje turėdavo laikyti sunkų egzaminą. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas išvykusiems šeimos nariams. […] Tokie ypatingi paminėjimai per šeimos maldas suteikdavo pasitikėjimo, tikrumo ir stiprybės tiems šeimos nariams, kuriems kildavo sunkių problemų ar kurie turėdavo kokių nors užduočių.12
„Mums reikia […] pašventinančios įtakos, ateinančios per […] maldą su šeima“
Per dieną kilę nesutarimai bei pykčiai išnykdavo šeimai kartu susirinkus prie dangaus sosto. Sustiprėdavo vienybė. Vėl užsimegzdavo meilės ir prieraišumo ryšiai ir stodavo dangaus ramybė.
Tokiuose namuose šeimynos nariai slapta meldžiasi vakarais ir rytais. Per maldą pasikvietus dangaus malonę yra drąsiai sprendžiamos asmeninės ir šeimos problemos. Kai vakare susiruošę papramogauti jaunuoliai dalyvauja tokioje šeimyninėje dvasinėje valandėlėje, jie atsikrato piktų kėslų. Iškilus kokioms nors patrauklioms pagundoms šie [jaunuoliai] grupėje bus varžančia jėga. Tėvai, kurie savo vaikus apsupa kasdieninės dvasinės valandėlės gryninančia įtaka, prisideda prie […] namų saugumo.13
3
Galime tobulinti bendravimą su Dangiškuoju Tėvu.
Štai penki būdai, kaip galime tobulinti bendravimą su Dangiškuoju Tėvu:
1. Turime dažnai melstis. Turime pabūti vieni su Dangiškuoju Tėvu bent du ar tris kartus kiekvieną dieną – „tiek ryte, tiek vidurdienį, tiek ir vakare“ – kaip nurodyta Raštuose (Almos 34:21). Be to, mums pasakyta melstis visada (žr. 2 Nef 32:9; DS 88:126). Tai reiškia, kad iš visos širdies per maldą turėtume stengtis nuolat palaikyti ryšį su Dangiškuoju Tėvu (žr. Almos 34:27).
2. Turime susirasti vietą, tinkamą meditacijai ir maldai. Esame įspėti, kad tai turėtume daryti „savo kambarėlyje ir savo slaptavietėje, ir savo tyruose“ (Almos 34:26). Kitaip sakant, toji vieta turėtų būti slapta, nepasiekiama išoriniams trikdžiams (žr. 3 Nef 13:5–6).
3. Turime pasiruošti maldai. Jei nejaučiame noro melstis, tai turėtume melstis tol, kol tas noras atsiras. Turime būti nuolankūs (žr. DS 112:10). Turime melsti atleidimo ir malonės (žr. Almos 34:17–18). Turime atleisti visiems, kuriems jaučiame negerus jausmus (žr. Morkaus 11:25). Tačiau Raštai perspėja, kad mūsų maldos bus tuščios, jei „pavarysi[me] beturtį ir nuogą, neaplankysi[me] ligoto ir prislėgto, ir turėdami neduosi[me] savo turto tiems, kurie skursta“ (Almos 34:28).
4. Mūsų maldos turi būti prasmingos ir savalaikės. Turime vengti vartoti tas pačias frazes kiekvienoje maldoje. Bet kuris iš mūsų įsižeistų, jei draugas mums kasdien kalbėtų tą patį, tarpusavio pokalbius laikytų nuobodybe ir nekantrautų sulaukti pabaigos vien tam, kad galėtų įsijungti televizorių ir mus pamiršti. […]
Dėl ko turime melstis? Turime melstis dėl darbo, dėl galios prieš mūsų priešus ir velnią, dėl savo ir aplinkinių gerovės. Turėtume tartis su Viešpačiu dėl visų sprendimų ir veiklų (žr. Almos 37:36–37). Turime būti pakankamai dėkingi, kad dėkotume už viską, ką turime (žr. DS 59:21). Turime pripažinti Jo ranką visame kame. Nedėkingumas yra viena iš didžiausių mūsų nuodėmių.
Viešpats yra pareiškęs šių laikų apreiškime: „Ir tas, kuris viską priima su dėkingumu, bus padarytas šlovingas; ir šios žemės dalykai bus jam pridėti, netgi šimteriopai, taip, su kaupu“ (DS 78:19).
Turime prašyti to, ko mums reikia, ir turime būti atsargūs, kad neprašytume to, kas būtų mūsų pražūčiai (žr. Jokūbo laiško 4:3). Turime prašyti stiprybės įveikti savo problemas (žr. Almos 31:31–33). Turime melsti įkvėpimo ir sveikatos Bažnyčios Prezidentui, visuotiniams įgaliotiniams, savo kuolo prezidentui, savo vyskupui, savo kvorumo prezidentui, savo namų mokytojams, šeimos nariams ir savo šalies vadovams. Galima patarti ir daugiau, tačiau Šventosios Dvasios padedami žinosime, ko turėtume melsti (žr. Romiečiams 8:26–27).
5. Jei maldoje ko nors paprašome, tai turime pareigą prisidėti prie to prašymo išpildymo. Turime klausyti. Galbūt, kol dar klūpime ant kelių, Viešpats nori mums ką nors patarti.14
4
Dievas mūsų nepamiršta ir yra pasiruošęs atsakyti į mūsų maldas tuomet, kai imame Juo pasikliauti ir darome tai, kas teisu.
Maldoje slypi galia. Per maldą yra viskas įmanoma. Būtent per maldą šiame Evangelijos laikotarpyje buvo atverti dangūs. Keturiolikmečio berniuko malda Šventojoje giraitėje atvėrė naują Evangelijos laikotarpį ir berniukui Džozefui atvėrė regėjimą apie Tėvą ir Sūnų – pašlovintas dangiškas esybes [žr. Džozefas Smitas—Istorija 1:11–17].15
Mano broliai, seserys ir draugai, liudiju, kad Dievas tikrai išklauso ir atsako į maldas. Šiuo faktu niekada neabejojau. Kai buvau vaikas, pirmą kartą išmokęs melstis prie motinos kelių; paauglys; misionierius užsienio šalyse; tėvas; Bažnyčios vadovas; valdžios tarnautojas – neabejodamas žinojau, kad visiems vyrams ir moterims yra įmanoma nuolankiai atsiklaupti ir prisiliesti prie tos Nematomos Jėgos; įmanoma sulaukti atsakymo į maldas. Žmogus nėra vienas, ar bent jau neprivalo būti vienas. Malda atvers duris; malda pašalins kliūtis, malda susilpnins spaudimą; malda suteiks vidinės ramybės ir paguodos tuomet, kai būsite pervargę, jausite įtampą, spaudimą ar bus sunku. Dėkokite Dievui už maldą.16
Net išbandymo ir nerimo metu įmanoma suartėti su Viešpačiu, jausti Jo įtaką ir palaikančią galią – žmogus tikrai niekada nebus vienas, jei tik jis nusižemins prieš Visagalį. Esu dėkingas už tą liudijimą, už tą patikinimą.17
Iš asmeninės patirties žinau apie maldos efektyvumą ir galią. […]
1946 metais Prezidentas Džordžas Albertas Smitas pavedė man nuvykti į karo nusiaubtą Europą, ten atkurti mūsų misijas nuo Norvegijos iki pat Pietų Afrikos ir parengti programą humanitarinei pagalbai teikti.
Londone įkūrėme būstinę. Tada iš anksto susitarėme su kariškiais žemyne. Vienas iš pirmųjų žmonių, su kuriuo norėjau susitikti, buvo amerikiečių pajėgų Europoje vadas. Jis tarnavo Frankfurte, Vokietijoje.
Atvykęs į Frankfurtą su porininku nuvykau užsiregistruoti į susitikimą su tuo generolu. Registratūroje darbuotojas pasakė: „Ponai, su generolu jums nebus galimybės susitikti dar kokias tris dienas. Jis labai užimtas ir jo darbotvarkė pilna susitarimų susitikti.“
Atsakiau: „Mums labai svarbu su juo pasimatyti ir negalime laukti taip ilgai. Jau rytoj turime būti Berlyne.“
Jis atsakė: „Atsiprašau.“
Išėjome iš pastato, įsėdome į savo automobilį, nusiėmėme kepures ir ėmėme kartu melstis. Tada vėl sugrįžome į pastatą ir registratūroje pamatėme kitą darbuotoją. Generolo akivaizdoje atsidūrėme per mažiau nei penkiolika minučių. Meldėmės, kad galėtume su juo susitikti ir paliesti jo širdį, nes žinojome, kad bet kokia humanitarinė pagalba paskirstymui turėjo būti perduodama į kariuomenės rankas. Generolui paaiškinome, kad mūsų tikslas yra savo pačių humanitarinę pagalbą paskirstyti savo žmonėms per savo kanalus, taip pat dovanomis prisidėti prie visuotinio vaikų maitinimo.
Paaiškinome apie gerovės programą ir kaip ji veikia. Galiausiai jis tarė: „Ką gi, ponai, eikite ir surinkite savo pagalbą; o kol surinksite, tai ir tvarka gali pasikeisti.“ Atsakėme: „Generole, pagalbą jau surinkome; ji visada yra paruošta. Per dvidešimt keturias valandas nuo mūsų pranešimo Pirmajai Prezidentūrai Solt Leik Sityje krovininiai automobiliai su pagalba ims judėti link Vokietijos. Turime daug sandėlių, pilnų būtiniausių prekių.“
Tada jis atsakė: „Nesu dar matęs tokių toliaregiškų žmonių.“ Jo širdis buvo paliesta, o to ir meldėme. Prieš išeidami iš kabineto dar gavome rašytinį leidimą patiems dalinti savo pagalbą savo žmonėms per savus kanalus.
Vyresnysis Ezra Taftas Bensonas su savo porininkais meldė patarimo, kaip po Antrojo pasaulinio karo suteikti humanitarinę pagalbą
Tikras pasitenkinimas sielai yra žinoti, kad Dievui mes rūpime ir kad Jis yra pasiruošęs atsakyti tuomet, kai imame Juo kliautis ir daryti, kas teisu. Pasikliaujantys Visagaliu vyrai ir moterys, nesivaržantys nuolankiai per maldą ieškoti patarimo, neturi pagrindo bijoti. Nors būsime persekiojami ir patirsime nesėkmes, tačiau maldoje galime surasti nusiraminimą, kadangi Dievas sielai kalbės ramybę. Toji ramybė, toji romumo dvasia yra didžiausias palaiminimas gyvenime.
Kai buvau Aarono kunigystę turintis berniukas, išmokau šį nedidelį eilėraštį apie maldą. Vis dar pamenu jį:
Nežinau kokiu būdu,
Bet žinau, kad Dievas į maldas atsako.
Žinau, kad Jis pažadėjo
Visada išklausyti maldas,
Ir į jas atsakyti anksčiau ar vėliau.
Tad aš meldžiuosi ir ramiai laukiu.
Nežinau, ar toji laukiama palaima
Išsilies tokiu būdu, kaip aš manau;
Bet palieku Jam vienam savo maldas,
Nes Jo valia išmintingesnė nei manoji,
Tikiu, kad jis patenkins mano norus,
Arba atsiųs atsakymą, kuris labiau palaimins.
[…] Mano mylimi broliai ir seserys, liudiju jums, kad Dievas yra gyvas. Jis nėra miręs. […] Liudiju, kad danguje yra Dievas, kuris klausosi maldų ir į jas atsako. Žinau, kad tai yra tiesa. Noriu nuolankiai visus paraginti […] per maldą palaikyti artimus ryšius su mūsų Tėvu danguje. Šiame Evangelijos laikotarpyje dar niekada nebuvo didesnio maldos poreikio. Kad visuomet pasikliautume Dangiškuoju Tėvu ir sąmoningai pasistengtume tobulinti savo bendravimą su Juo – to širdingai meldžiu.18
Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti
Klausimai
-
Prezidentas Bensonas sakė, kad „be [asmeninės maldos] tenepraeina nė viena diena“ (1 poskyris). Kaip asmeninė malda yra jus palaiminusi?
-
2 poskyryje Prezidentas Bensonas pamini kelis palaiminimus, tenkančius kartu reguliariai besimeldžiančioms šeimoms. Ar kada esate matę, kaip šeimos malda atneša tokius palaiminimus? Ką galime padaryti, kad šeimos maldai atiduotume pirmenybę?
-
Peržiūrėkite 3 poskyryje pateiktus penkis Prezidento Bensono pasiūlymus. Kaip kiekvienas tų pasiūlymų gali mums padėti „tobulinti bendravimą su Dangiškuoju Tėvu“? Pamąstykite, ką padarysite, kad pasinaudotumėte šiuo patarimu.
-
Kaip 4 poskyryje esantys Prezidento Bensono žodžiai galėtų padėti abejojantiems maldos galia? Kokius liudijimo žodžius galėtumėte pridėti prie Prezidento Bensono liudijimo?
Susijusios Raštų eilutės
Jokūbo laiško 1:5–6; Enoso 1:1–8; 3 Nefio 14:7–8; DS 10:5; 19:38; 88:63
Pagalba studijuojant
Principas – tai tiesa, padedanti priimti sprendimus ir veikti. „Skaitydami klauskite savęs: „Kokio Evangelijos principo mokoma šioje pastraipoje? Kaip jį galiu pritaikyti savo gyvenime?“ (Teaching, No Greater Call [1999], 17.)