Ezros Tafto Bensono gyvenimas ir tarnystė
1994 m. birželio 4 d. keliaujantieji keliu tarp Logano Jutoje ir Vitnio Aidahe matė kai ką neįprasto. Jie matė žmones, grupėmis stovinčius palei tą 39 kilometrų ilgio kelią. Kitą dieną vyresnysis Robertas D. Heilsas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino, kodėl žmonės buvo ten susirinkę. Jie laukė laidotuvių kortežo, vežančio Prezidento Ezros Tafto Bensono kūną į jo gimtojo miesto kapines po šermenų Solt Leik Sityje, Jutos valst. Vyresnysis Heilsas apibūdino tą vaizdą:
„Kortežo kelionė į Vitnį, Aidaho valst., buvo jaudinanti pagarbos duoklė Dievo pranašui.
Bažnyčios nariai atidavė pagarbos duoklę išsirikiuodami į eilę palei greitkelį ir stovėdami ant pakeliui esančių viadukų. Kai kurie tą šeštadienio popietę buvo apsirengę geriausiais sekmadieniniais rūbais. Kiti pagarbiai stabtelėdavo, sustabdydavo savo automobilius ir pagarbiai stovėdavo laukdami, kol pravažiuos pranašas. Ūkininkai stovėjo savo laukuose prisidėję kepures prie širdžių. Galbūt dar reikšmingiau atrodė berniukai, nusiėmę savo beisbolo kepuraites ir jas prisidėję prie širdžių. Vėliavos taip pat plevėsavo atsisveikindamos, kai pro šalį buvo vežamas pranašas. Buvo plakatų su užrašu: „Mylime Prezidentą Bensoną.“ Kiti skelbė: „Skaitykite Mormono Knygą!“1
Šis jausmų išliejimas tikrai buvo pagarbos duoklė ir daug daugiau nei vien tai. Tai buvo akivaizdus įrodymas, kad žmonių gyvenimai pasikeitė, nes jie sekė pranašo patarimais. Palei greitkelį susirinkę žmonės simbolizavo dar daugiau. Nuo to laiko, kai Ezra Taftas Bensonas gimė netoli Vitnio, Aidaho valst., iki to laiko, kai jo mirtingieji palaikai buvo ten palaidoti, jis tarnavo kaip įrankis Viešpaties rankose, keliaudamas po pasaulį ir padėdamas milijonams ateiti pas Kristų.
Šeimos ūkyje gautos pamokos
1899 m. rugpjūčio 4 d. Sara Dankli Benson ir Džordžas Taftas Bensonas Jaunesnysis džiaugsmingai pasveikino savo šeimos pirmagimį vaiką. Jie pavadino jį Ezra Taftu Bensonu pagal jo prosenelį vyresnįjį Ezrą T. Bensoną, tarnavusį Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariu.
Ezra gimė dviejų kambarių ūkininko name, kurį jo tėvas pastatė ankstesniais metais. Gimdymas buvo ilgas ir sunkus, o dalyvavęs gydytojas manė, kad 5,3 kg svorio kūdikis neišgyvens. Tačiau kūdikio senelės manė kitaip. Jos pripylė du dubenis vandens – vieną šilto, kitą šalto – ir pakaitomis nardino kūdikį į abu dubenis, kol jis pradėjo rėkti.
1900 metai. Ezra Taftas Bensonas vaikystėje
Jaunasis Ezra Taftas Bensonas, dažnai šeimos narių ir draugų vadinamas Ti, praleido daug džiaugsmo teikiančią vaikystę ūkyje, esančiame šalia namo, kuriame gimė. Prezidentas Gordonas B. Hinklis, kuris su Prezidentu Bensonu beveik 33 metus tarnavo Dvylikos Apaštalų Kvorume ir Pirmojoje Prezidentūroje, papasakojo apie jaunojo Ezros išmoktas pamokas.
„Jis buvo kaimo vaikis tiesiogine prasme, vilkėjo kombinezonu, buvo saulėje nudegęs vaikinukas, kuris labai jauname amžiuje pažino derliaus įstatymą: „Ką žmogus sėja, tai ir pjaus“ (Gal 6:7).
Tomis skurdžiomis dienomis jis sužinojo, kad be sunkaus darbo niekas neauga, tik piktžolės. Norint sulaukti derliaus, reikia dirbti, nepaliaujamai ir pastoviai. Todėl reikėdavo arti rudenį ir pavasarį – prakaituoti visą dieną vaikštant vaga paskui stiprių arklių kinkinį. Tais laikais buvo naudojamas rankinis plūgas ir reikėdavo nuolat laikyti rankenas, kurios sukinėjosi ir drebėjo, aštriam plūgui rėžiant žemės sluoksnį ir dailiai jį apverčiant. Po dienos tokio darbo vaikinukas būdavo išvargęs ir gerai miegodavo. Bet rytas ateidavo labai greitai.
Lauką reikėdavo išakėti taip pat arklių traukiamomis akėčiomis, kad išlygintų grumstus ir paruoštų dirvą sėjai. Sėja buvo daug pastangų reikalaujanti, sunki užduotis. Tada dar drėkinimas. Bensonų ūkis buvo sauso klimato krašte, kurį derlingą darė drėkinimo stebuklas. Vandenį reikėdavo stebėti ne tik dieną, bet ir visą naktį. Nebūdavo elektrinių žibintuvėlių ar dujinių žibintų. Būdavo tik žibaliniai žibintai, skleidžiantys silpną ir blyškiai gelsvą šviesą. Būtinai reikėdavo, kad vanduo nutekėtų iki pat vagos pabaigos. Šios pamokos jis negalėjo pamiršti.
Galiu įsivaizduoti nedidelį vaikinuką, einantį su semtuvu ant pečių per griovius ir laukus, kad duotų gyvybę teikiančios drėgmės perdžiūvusiai dirvai.
Netrukus ateidavo laikas šienauti hektarų hektarus. Arklius pakinkydavo į šienapjovę, vaikinukas užsiropšdavo ant senos plieninės sėdynės ir, kinkiniui einant pirmyn, pjautuvo peiliai judėdavo pirmyn atgal ir pjaudavo pusantro metro ruožą. Dėl musių ir uodų, dulkių ir svilinančio karščio tai buvo sunkus darbas. Šieną vėliau reikėdavo sugrėbti ir tada šakėmis sudėti į kupetas, kad išdžiūtų. Būdavo svarbu viską padaryti laiku. Kai šienas išdžiūdavo, jį šakėmis sumesdavo į šienvežimį, tokį vežimą su dideliu, plokščiu rėmu. Daržinėje arklių traukiamas kranas šieną pakeldavo iš šienvežimio ir sudėdavo į didžiulę šieno stirtą. Tais laikais niekas šieno spudulų nedarydavo, nebūdavo ir mechaninių krautuvų. Tebūdavo tik šakės ir raumenys.
„[…] Visai nenuostabu, kad jis išaugo didelis ir stiprus. Tie iš mūsų, kurie pažinojome jį vėlesniame gyvenime, dažnai stebėdavomės jo riešų didumu. Tvirta sveikata, kurios pagrindas buvo padėtas paauglystėje, buvo viena iš didžių jo gyvenimo palaimų. Išskyrus keletą paskutinių metų, jis buvo didžiulės energijos žmogus.
Per savo brandaus gyvenimo metus, bendraudamas su prezidentais ir karaliais, jis niekada neprarado to, ką įgijo ūkyje paauglystės dienomis. Jis niekada neprarado gebėjimo dirbti. Niekada neprarado ryžto keltis su aušra ir dirbti iki nakties.
Bet iš tų vaikystės namų jis gavo daugiau nei tik nuostabų įprotį dirbti. Buvo tam tikra stiprybė, ateinanti iš žemės. Buvo nuolatinis priminimas apie nurodymą, duotą Adomui ir Ievai, kai jie buvo išvaryti iš sodo: „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn“ (Pradžios 3:19). Savęs išlaikymo dvasia buvo įdiegta dirbantiems žemę. Tada nereikėjo jokių valdžios ūkio programų, jokių subsidijų ar dotacijų. Sezoninius gamtos kaprizus reikėdavo priimti. Niokojančios šalnos, nesezoninės audros, vėjas ir sausra – viskas būdavo priimama kaip gyvenimo pavojai, nuo kurių niekas nebuvo apdraustas. Atsargos juodai dienai buvo būtinybė, priešingu atveju reikėtų badauti. Vienas nuolatinis šaltinis, padedantis prieš gyvenimo pavojus, buvo malda mūsų amžinajam, mylinčiam Tėvui, Visagaliui visatos Dievui.
Tuose mažuose namuose Vitnyje, Aidahe, buvo daug meldžiamasi. Būdavo šeimos malda, vakarinė ir rytinė maldos, per kurias būdavo dėkojama už gyvenimą su jo iššūkiais ir galimybėmis ir prašoma stiprybės atlikti tos dienos darbus. Būdavo atsimenami vargšai ir, šeimai pakilus nuo kelių, motina, kuri buvo apylinkės Paramos bendrijos prezidentė, pakraudavo brikelę, kad pasidalintų maistu su vargšais, o vyresnysis sūnus būdavo jai važnyčiotoju. Tos pamokos niekada nepasimiršo.“2
Ištikimų tėvų suteiktos pamokos
Šios pamokos apie uolų darbą, šeimos vienybę, tarnavimą ir gyvenimą pagal Evangeliją vieną dieną ėmė nešti vaisius, kai 12-mečio Ezros tėvai iš Bažnyčios susirinkimo namo grįžo su netikėta naujiena. Vėliau Prezidentas Bensonas pasakojo:
„Tėvui nukreipus arklį link namų, motina atidarė pašto dėžutę ir, jų nuostabai, ten buvo laiškas iš „B“ pašto dėžutės Solt Leik Sityje – šaukimas vykti į misiją. Niekas neklausė, ar žmogus pasiruošęs, nori ar gali. Buvo tikimasi, kad vyskupas visa tai žino, o vyskupas buvo senelis Džordžas T. Bensonas, mano tėčio tėvas.
Kai tėvas ir motina įvažiavo į kiemą, abu verkė, o to mūsų šeimoje mes niekad anksčiau nematėme. Susirinkome aplink brikelę – tada mūsų buvo septynetas – ir paklausėme jų, kas atsitiko.
Jie tarė: „Viskas gerai.“
„Tai kodėl verkiate?“ – paklausėme.
„Eikime į svetainę ir paaiškinsime.“
Susirinkome aplink seną sofą svetainėje ir tėvas mums pasakė apie šaukimą į misiją. Tada motina pasakė: „Didžiuojamės žinodami, kad tėvas laikomas vertu vykti į misiją. Mes truputį verkiame, nes tai reiškia išsiskyrimą dvejiems metams. Žinote, mudu su jūsų tėčiu nuo pat vestuvių niekada nebuvome išsiskyrę ilgiau nei dviem naktims iš eilės, o taip buvo, kai tėvas išvyko į kanjoną rąstų, baslių ir malkų.“3
Tėvui išvykus į misiją Ezra prisiėmė daugumą šeimos ūkio tvarkymo pareigų. Jo sesuo Margareta vėliau pasakojo, kad jis „dirbo vyro darbus, nors pats tebuvo berniukas. Jis vietoj tėvo buvo beveik dvejus metus.“4 Saros vadovaujami, Ezra su broliais ir seserimis drauge dirbo, drauge meldėsi ir drauge skaitė savo tėvo laiškus. Po septyniasdešimt penkerių metų Prezidentas Bensonas apmąstė palaimas, kurias jo šeima gavo dėl to, kad tėvas tarnavo misijoje:
„Manau, jog pasaulyje atsirastų tokių, kurie pasakytų, jog tai, kad jis priėmė tą pašaukimą, buvo įrodymas, kad iš tiesų jis nemylėjo savo šeimos. Dvejiems metams palikti septynis vaikus ir nėščią žmoną namuose vienus, ar tai galėtų būti tikra meilė?
Bet mano tėtis turėjo didingesnę meilės viziją. Jis žinojo, kad „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Romiečiams 8:28). Jis žinojo, kad viskas, ką galėjo padaryti dėl savo šeimos, tai paklusti Dievui.
Nors per tuos dvejus metus labai jo pasiilgom ir nors jo išvykimas atnešė daug sunkumų mūsų šeimai, paaiškėjo, kad sutikimas tarnauti yra tikrosios meilės dovana. Tėvas išvyko į misiją ir paliko namuose motiną su septyniais vaikais. (Aštuntasis gimė po jo atvykimo į misiją praėjus keturiems mėnesiams.) Bet į tuos namus atėjo misionieriško darbo dvasia ir niekada jų nepaliko. Tai neįvyko be tam tikro pasiaukojimo. Tėvas, norėdamas finansuoti savo misiją, turėjo parduoti mūsų senąjį sausžemių ūkį. Jam teko apgyvendinti sutuoktinių porą mūsų namų dalyje, kad pasirūpintų javais, o sūnums ir žmonai paliko prižiūrėti šienaujamą lauką, ganyklą ir nedidelę karvių bandą.
Tėvo laiškai iš tiesų buvo palaima mūsų šeimai. Mums, vaikams, atrodė, kad jie ateidavo iš kito pasaulio krašto, nors iš tiesų jie tebūdavo iš Springfildo Masačusetso valst., Čikagos Ilinojaus valst., Sidarapidzo ar Maršaltauno Ajovos valst. Taip, dėl tėvo misijos į mūsų namus atėjo misionieriško darbo dvasia ir niekada jų nepaliko.
Vėliau šeima išaugo iki vienuolikos vaikų – septynių sūnų ir keturių dukterų. Visi septyni sūnūs tarnavo misijose, kai kurie iš jų net dviejose ar trijose. Vėliau nuolatinėje misijoje tarnavo dvi dukterys su savo vyrais. Kitos dvi seserys, abi našlės – viena aštuonių, kita dešimties vaikų motina – tarnavo kaip misionierės porininkės Birmingame, Anglijoje.
Tai palikimas, kuris ir toliau laimins Bensonų šeimą net iki trečiosios ir ketvirtosios kartos. Argi tai iš tiesų nebuvo meilės dovana?“5
Bažnytinė tarnystė Vaikinų organizacijoje
Tėvų pavyzdžio įkvėptas ir savo paties troškimo padėti statyti Viešpaties karalystę žemėje skatinamas, Ezra Taftas Bensonas su entuziazmu priėmė pašaukimus tarnauti. Kai jam buvo 19 metų, jo vyskupas, kuris taip pat buvo jo senelis, paprašė jo tarnauti apylinkėje vienu iš suaugusiųjų vadovų 24 vaikinams. Tie vaikinai buvo Amerikos berniukų skautų organizacijos nariai, o Ezra tarnavo skautų būrio vado padėjėju.
Šiame pašaukime viena iš daugelio Ezros pareigų buvo padėti vaikinams dainuoti chore. Jo vadovaujami, vaikinai laimėjo konkursą tarp jo kuolo apylinkių chorų ir taip pateko į regioninį konkursą. Norėdamas paskatinti juos repetuoti ir dainuoti kuo geriausiai, Ezra pažadėjo, kad jeigu jie laimės regioninį konkursą, jis paims juos į 56 kilometrų žygį pėsčiomis per kalnus iki ežero. Šis planas pavyko – vaikinai iš Vitnio laimėjo!
Prezidentas Bensonas pasakojo: „Pradėjome planuoti mūsų žygį ir per susirinkimą vienas mažas dvylikametis pakėlė ranką ir labai oficialiai pareiškė: „[…] Norėčiau pateikti pasiūlymą.“ […] Aš tariau: „Puiku, kokį?“ Jis pasakė: „Kad šiame žygyje nereikėtų rūpintis šukomis ir šepečiais, norėčiau pasiūlyti visiems mums plaukus nusikirpti trumpai.“
Galiausiai visi vaikinai sutarė ruošiantis žygiui trumpai nusikirpti plaukus. Ši idėja sukėlė dar daugiau entuziazmo, kai vienas iš jų pasiūlė, kad skautų būrio vadai taip pat nusikirptų plaukus. Prezidentas Bensonas tęsė:
„Du skautų būrio vadai atsisėdo į kirpėjo kėdę ir kirpėjas labai džiugiai kiekvieno galvą apkirpo mašinėle. Baigdamas jis pasakė: „Dabar, vyručiai, jeigu leisite man jūsų galvas nuskusti, viską padarysiu nemokamai!“ Taip mes ir išėjome į tą kalnų žygį – 24 mašinėle apkirpti berniukai ir du skautų vadai plikai skustomis galvomis.“
Prisimindamas tą potyrį su savo apylinkės vaikinais, Prezidentas Bensonas sakė: „Vienas iš darbo su berniukais džiaugsmų yra faktas, kad atlygį pamatote būdami kartu su jais. Turite galimybę stebėti savo vadovavimo rezultatus kasdien, kai metams bėgant dirbate su jais ir matote, kaip jie išauga į tvirtus vyrus, nekantriai priimančius jų laukiančius iššūkius ir pareigas. Tokio pasitenkinimo negalima nusipirkti už jokią kainą; jį reikia pelnyti tarnavimu ir atsidavimu. Koks tai šlovingas dalykas: bent menka dalimi prisidėti padedant berniukams tapti vyrais, tikrais vyrais!“6
Prezidentas Bensonas niekada nepamiršo tų vaikinų ir stengėsi palaikyti su jais ryšį. Praėjus daugeliui metų po to 56 kilometrų žygio, būdamas Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariu, jis aplankė Vitnio apylinkę ir kalbėjosi su nedidele jų grupe. Jie galėjo jam pasakyti, kad 22 iš tų 24 vaikinų išliko ištikimi Bažnyčiai. Tačiau jie buvo praradę ryšį su kitais dviem. Prezidentas Bensonas galiausiai surado tuos du vyrus, padėjo jiems grįžti į aktyvią veiklą Bažnyčioje ir atliko jų šventyklinius užantspaudavimus.7
Meilinimasis Florai
1920 metų rudenį Ezra nuvyko į Loganą, Jutos valst., apie 40 km nuo Vitnio, kad pradėtų studijas Jutos žemės ūkio koledže (dabar Jutos valstijos universitetas). Būnant su draugais jo akį patraukė viena mergina. Vėliau jis pasakojo:
„Buvome netoli pieninės pastatų, kai vykdama ten pieno savo mažame automobilyje pro šalį pravažiavo mergina – labai patraukli ir graži mergina. Vaikinukams jai mojuojant, ji pamojavo atgal. Paklausiau: „Kas ta mergina?“ Jie atsakė: „Tai Flora Amusen.“
Pasakiau jiems: „Žinote, ką tik pajutau jausmą, kad aš ją vesiu.“
Ezros draugai pasijuokė iš jo pareiškimo, sakydami: „Ji per daug populiari kaimo vaikinukui.“ Bet tai jo neatbaidė. Jis atsakė: „Dėl to viskas tik dar įdomiau.“
Flora Amusen prieš santuoką su Ezra Taftu Bensonu
Nedaug laiko prabėgus po jų pokalbio, Ezra ir Flora pirmą kartą susitiko Vitnyje, kur ji svečiavosi pas vieną iš Ezros pusbrolių. Netrukus po to Ezra pakvietė ją į šokius. Ji sutiko, o kiti pasimatymai vedė į tai, ką jie vėliau vadino „nuostabiu meilinimusi“. Tačiau jų meilinimasis buvo pertrauktas ir daugeliu atžvilgių pagerintas, kai Ezra gavo pašaukimą tarnauti nuolatiniu misionieriumi Britanijos misijoje.
Ruošdamiesi Ezros misijai, jiedu su Flora pasikalbėjo apie savo santykius. Jie norėjo, kad jų draugystė tęstųsi, bet taip pat suvokė, kad Ezrai reikia būti atsidavusiu misionieriumi. Jis sakė: „Prieš man išvykstant mudu su Flora nusprendėme rašyti [laiškus] tik kartą per mėnesį. Taip pat nusprendėme, kad laiškus rašysime drąsindami ir pranešdami svarbius įvykius bei naujienas. Būtent taip ir padarėme.“8
Du misionieriai
Britanijos misija, kuri buvo labai vaisinga vieta pirmiesiems pastarųjų dienų šventųjų misionieriams, buvo kitokia vyresniajam Bensonui ir jo porininkams. Britų salose antagonistai, įskaitant ir kai kuriuos dvasininkus, plačiai sukurstė neapykantą prieš pastarųjų dienų šventuosius, leisdami antimormoniškus straipsnius, romanus, spektaklius ir filmus. Vyresnysis Bensonas, be abejo, buvo nuliūdintas žmonių priešiškų jausmų sugrąžintajai Evangelijai, bet jis neleido tokiems išbandymams susilpninti savo tikėjimo. Iš tikrųjų jis rašė savo dienoraštyje, kad vietiniai jaunuoliai pašiepdavo jį ir jo porininką šaukdami jiems: „Mormonai!“ Jo neištartas atsakymas buvo: „Ačiū Viešpačiui, esu vienas iš jų.“9
Be to, kad dalijosi Evangelija su žmonėmis, kurie nebuvo Bažnyčios nariai, vyresnysis Bensonas dar tarnavo kunigijos vadovu ir raštininku tarp pastarųjų dienų šventųjų Didžiojoje Britanijoje. Šios įvairios progos tarnauti atnešė malonių potyrių, sudariusių kontrastą jo dažnai patiriamiems sunkumams. Vyresnysis Bensonas pakrikštijo bei patvirtino keletą žmonių ir padėjo daugeliui kitų priartėti prie Viešpaties. Pavyzdžiui, jis pasakojo, jog kartą, viename ypatingame ištikimų Bažnyčios narių suorganizuotame susirinkime, Dvasia vedė jį sakyti tokius žodžius, kurie padėjo narių draugams gauti liudijimą, kad Džozefas Smitas buvo Dievo pranašas.10 Jis užrašė, kad juodu su porininku suteikė kunigystės palaiminimą sunkiai sergančiai moteriai, kuri pasveiko maždaug po 10 minučių.11 Jis džiūgavo, kai būdamas raštininku, rasdavo šventuosius, kurių vardai buvo Bažnyčios sąrašuose, bet buvo nežinomi vietiniams vadovams.12 Jis gavo vertingų vadovavimo pamokų, kai tarnavo vadovaujamas dviejų misijos prezidentų, kurie taip pat buvo Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariai: vyresnieji Orsonas F. Vitnis ir Deividas O. Makėjus.
Vyresnysis Bensonas buvo dėkingas ir už Viešpaties apsaugą skelbiant Evangeliją. Vieną vakarą jį su porininku apsupo gauja vyrų, grasinančių įmesti juos į upę. Jis tyliai pasimeldė prašydamas pagalbos. Tada, kaip vėliau jis pasakojo, „prie mūsų prasibrovė didelis ir augalotas vyriškis. Jis pažvelgė man tiesiai į akis ir stipriu aiškiu balsu pasakė: „Vaikine, tikiu kiekvienu šiandien tavo pasakytu žodžiu.“ Jam kalbant, vyrai atsitraukė aplink mane sudarydami mažą ratelį. Man tai buvo tiesioginis atsakymas į mano maldą. Tada pasirodė ir britų bobis [policijos pareigūnas].“13
Tada, kai aktyviai netarnavo kitiems, vyresnysis Bensonas „toliau tobulino save „rydamas Mormono Knygą“, ypač misionieriškus Mozijo sūnų potyrius“.14 Taip pat jį paguosdavo ir palaikydavo laiškai iš namų, kuriuos, kaip jis pats sakė, „skaitydavo daugybę kartų“. Prisimindamas savo misiją, jis sakė: „Mama su tėčiu išliedavo savo širdis laiškuose ir šie man, jaunuoliui, teikdavo tikros stiprybės. Floros [laiškai] būdavo pilni dvasios ir padrąsinimų, ji niekada nerašydavo sentimentalių dalykų. Manau, jog kaip tik dėl to ėmiau ją dar labiau mylėti ir vertinti.“15
Vyresnysis Bensonas buvo atleistas iš nuolatinės misionieriškos tarnystės 1923 m. lapkričio 2 d. Jis neskubėjo išvykti, sakydamas, kad atsisveikinti su tais „brangiais nuostabiais šventaisiais“ Didžiojoje Britanijoje buvo „sunkiausia [jo] misijos dalis“.16 Visgi jis džiaugėsi galimybe sugrįžti pas savo šeimą ir nekantravo vėl pasimatyti su Flora.
Flora taip pat nekantravo pasimatyti su Ezra. Tačiau ji ne tik nekantriai laukė tos artėjančios galimybės kartu praleisti laiką. Ji rimtai žiūrėjo į jo ateitį ir potencialą. Nuo pat paauglystės ji sakė, kad „norėtų ištekėti už ūkininko“17, ir buvo laiminga dėl Ezros akivaizdaus troškimo apsigyventi šeimos ūkyje Vitnyje, Aidahe. Tačiau ji jautė, kad pirmiausia jam reikia baigti savo mokslus. Vėliau ji sakė: „Meldžiausi ir pasninkavau, kad Viešpats padėtų man sužinoti, kaip galėčiau padėti jam geriausiai pasitarnauti žmonėms. Atėjo mintis, kad jei vyskupas suprastų, jog esu verta, [jis pašauktų] mane į misiją. Ezrai Bažnyčia buvo pirmoje vietoje, todėl žinojau, kad jis neprieštarautų.“18
Ezra nustebo, kai jiems su Flora vėl pradėjus susitikinėti, ji jam pasakė, kad priėmė šaukimą tarnauti misijoje Havajų salose. Ji buvo paskirta šiai tarnystei 1924 m. rugpjūčio 25 d. ir kitą dieną išvyko. Iš karto jai išvykus, Ezra savo dienoraštyje parašė: „Abu buvome laimingi, nes jautėme, kad ateityje mūsų dar daug kas laukia ir kad už šį išsiskyrimą mums vėliau bus atlyginta. Tačiau sunku matyti, kaip sudūžta viltys. Nors mes kartais ir paverkdavom dėl to, bet gavome patikinimą iš Jo ir Jis pasakė, kad visa tai išeis mums į gera.“19
Ir iš tikrųjų viskas išėjo tik į gera. Flora, jos misijos prezidento žodžiais, buvo „labai gera, energinga misionierė“20, kuri paskyrė savo „širdį ir sielą, laiką ir talentus Viešpaties darbui“.21 Kai kuriose misijos vietovėse ji prižiūrėjo Pradinukų organizaciją, mokė vaikus pradinėje mokykloje, tarnavo šventykloje ir dalyvavo vietinių pastarųjų dienų šventųjų stiprinimo darbe. Ji netgi kurį laiką tarnavo misioniere porininke su savo našle motina Barbara Amusen, pašaukta į trumpalaikę misiją. Drauge ši motinos ir dukros pora sutiko žmogų, kuris prieš daug metų Jungtinėse Valstijose prisijungė prie Bažnyčios dėl Floros tėvo Karlo Amuseno pastangų. Tas atsivertusysis nuo to laiko buvo atpuolęs nuo Bažnyčios, bet Flora su motina susibičiuliavo su juo ir padėjo grįžti į Bažnyčią.22
Kol Floros nebuvo, Ezra užsiėmė reikalais. Juodu su broliu Orvalu atpirko šeimos ūkį ir tęsė savo išsilavinimą. Kurį laiką Ezra lankė Brigamo Jango universitetą Provo mieste, Jutoje, o Orvalas liko Vitnyje ir rūpinosi ūkio reikalais. Jie sutarė, kad baigęs universitetą Ezra grįš į ūkį, o tada Orvalas tarnaus misijoje ir užbaigs savo išsilavinimą. Pasiryžęs greitai baigti mokslus BJU, Ezra labai uoliai mokėsi. Taip pat universitete jis dalyvavo kitose studentų veiklose, tarp kurių buvo šokiai, vakarėliai ir spektaklių statymas.
Ezra Taftas Bensonas po Brigamo Jango universiteto baigimo 1926 metais
Nors paskutiniais studijų metais Ezra buvo išrinktas „populiariausiu BJU žmogumi“, nė viena mergina nesugebėjo nukreipti jo dėmesio nuo Floros. Vėliau jis sakė, kad 1926 m. birželį, jai baigus savo misiją, jis „labai troško“ ją pamatyti, nors atkakliai tvirtino „nelaukęs“ jos grįžtant.23 Jis garbingai baigė universitetą likus keliems mėnesiams iki jos sugrįžimo.
Bendro gyvenimo pradžia
Praėjus mėnesiui po Floros grįžimo iš misijos, ji su Ezra paskelbė apie sužadėtuves. Kai kurie žmonės ir toliau abejojo Floros sprendimu. Jie negalėjo suprasti, kodėl tiek pasiekusi, tokia turtinga ir populiari mergina pasirinko kaimo vaikiną. Bet ji ir toliau sakė, kad „visada norėjo ištekėti už ūkininko“.24 Ji sakė, kad Ezra „yra praktiškas, nuovokus ir tvirtas“. Be to, ji pastebėjo: „Jis maloniai elgiasi su savo tėvais, ir žinau, jeigu jis gerbia juos, tai gerbs ir mane.“25 Ji suprato, kad jis yra „neapdirbtas deimantas“, ir sakė: „Darysiu viską, ką galiu, kad padėčiau jam būti žinomam gerais darbais ne tik šioje mažoje bendruomenėje, bet ir visame pasaulyje.“26
Florą ir Ezrą 1926 m. rugsėjo 10 d. Solt Leiko šventykloje užantspaudavo vyresnysis Orsonas F. Vitnis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo. Vienintelės iškilmės po santuokos buvo pusryčiai šeimos nariams ir draugams. Po pusryčių naujoji pora iš karto išvyko savo T modelio Ford markės pikapu į Amesą Ajovos valst., kur Ezra buvo priimtas siekti žemės ūkio ekonomikos mokslo programos magistro laipsnio Ajovos valstijos žemės ūkio ir mechanikos koledže (dabar Ajovos valstijos mokslo ir technologijų universitetas).
Didžioji jų kelionės dalis driekėsi žvyrkeliais ir retai apgyventomis vietovėmis. Keliaudami jie aštuonias naktis nakvojo kiauroje palapinėje. Atvykę į Amesą jie išsinuomojo butą už vieno kvartalo nuo koledžo studentų miestelio. Butas buvo mažiukas ir Bensonai jį dalijosi su didžiule tarakonų šeimyna, bet Ezra sakė, kad „netrukus jis atrodė kaip jaukiausias mažas kotedžas, kokį tik galima kada nors įsivaizduoti.“27 Ezra vėl pasišventė mokymuisi. Mažiau nei po metų, po nesuskaičiuojamų studijavimo, paskaitų ir rašymo valandų, jis baigė mokslus magistro laipsniu. Pora, dabar jau besilaukianti pirmagimio, grįžo į Bensonų ūkį Vitnyje.
Stengiasi suderinti profesines galimybes su bažnytiniais pašaukimais
Bensonams grįžus į Vitnį, Ezra visa galva pasinėrė į kasdieninius ūkio darbus: melžė karves, prižiūrėjo kiaules ir vištas, augino cukrinius runkelius, javus, liucernas ir kitas kultūras. Orvalas buvo pašauktas tarnauti nuolatiniu misionieriumi Danijoje.
Mažiau nei po metų vietinės valdžios vadovai pasiūlė Ezrai dirbti apygardos žemės ūkio atstovu. Floros padrąsintas Ezra priėmė šias pareigas, nors tai reiškė, kad teks palikti ūkį ir persikelti į netoliese esantį Prestono miestą. Jis pasamdė vietinį ūkininką prižiūrėti ūkį, kol grįš Orvalas.
Ezros naujosios pareigos apėmė vietinių ūkininkų konsultavimą apie jų darbo našumą veikiančius faktorius. Labiau nei bet ko kito, jo manymu, ūkininkams reikėjo geresnių rinkodaros įgūdžių – to, kas darėsi vis svarbiau prasidėjus Didžiajai depresijai, taip pat to, kuo jis, įgijęs išsilavinimą žemės ūkio ekonomikos srityje, buvo paskirtas pasirūpinti. Jis ragino ūkininkus dalyvauti ūkininkų kooperatyvų asociacijose, kurios galėjo padėti jiems sumažinti išlaidas ir gauti geriausias darbo jėgos kainas.28
Dėl gabumų vadovauti žemės ūkiui Ezrai atsivėrė kitos darbo galimybės. Nuo 1930 iki 1939 metų jis dirbo žemės ūkio ekonomistu ir specialistu Aidaho universiteto Plėtros skyriuje Boisyje, Aidaho valstijos sostinėje. Šios pareigos nebuvo vykdomos nuo 1936 m. rugpjūčio iki 1937 m. birželio, kai Bensonai persikėlė į Kaliforniją, kad Ezra galėtų studijuoti žemės ūkio ekonomikos mokslus Kalifornijos universitete Berklyje.
Netgi spaudžiant neatidėliotiniems reikalams darbe ir namuose, Ezra ir Flora Bensonai rasdavo laiko tarnystei Bažnyčioje. Vitnyje, Prestone ir Boisyje jie buvo pašaukti mokyti jaunimą ir jiems vadovauti.29 Šiuos pašaukimus jie priėmė su entuziazmu, tikėdami, kad „jaunimas yra mūsų ateitis“.30 Taip pat Ezra gavo progą pagelbėti vietiniame misionieriškame darbe.31 Boisyje Ezra buvo pašauktas tarnauti patarėju kuolo prezidentūroje. Jis toliau vykdė tas pareigas netgi tuo metu, kai pats su šeima gyveno Kalifornijoje. Boisio kuolas greitai augo ir 1938 m. lapkritį vyresnysis Melvinas Dž. Balardas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo tą kuolą padalijo į tris kuolus. Ezra Taftas Bensonas buvo pašauktas tarnauti vieno iš tų kuolų prezidentu.
1939 m. sausį Ezrą nustebino pasiūlymas užimti Nacionalinės ūkininkų kooperatyvų tarybos atsakingojo sekretoriaus pareigas Vašingtone. Dėl šios galimybės jis pasitarė su Flora. Kadangi kuolo prezidentu buvo paskirtas vos prieš du mėnesius, jis taip pat susisiekė su Pirmąja Prezidentūra ir paprašė jų patarimo. Jie paragino jį priimti tas pareigas, todėl 1939 m. kovą jis ir šeima atsisveikino su draugais Boisyje ir persikėlė į Betezdą, Merilando valst., netoli Vašingtono. 1940 m. birželį jis vėl buvo pašauktas tarnauti kuolo prezidentu, šį sykį Vašingtone naujai įkurtame Vašingtono kuole.
Mylinti, vieninga šeima
Ezra ir Flora visuomet prisiminė amžinąją jų tarpusavio santykių, santykių su savo vaikais, senstančiais tėvais ir kitais broliais bei seserimis svarbą. Jų pastangos išsaugoti vieningą šeimą kilo daugiau nei vien iš pareigos jausmo; jie nuoširdžiai mylėjo vienas kitą ir norėjo būti kartu – šiame gyvenime ir visą amžinybę.
Daugelis Ezros pareigų Bažnyčioje ir profesinės užduotys versdavo jį dažnai išvykti iš namų. Kartais mažų vaikų žodžiai pabrėždavo šį faktą. Pavyzdžiui, vieną sekmadienį jam išeinant iš namų, dukra Barbara pasakė: „Viso labo, tėti! Kada nors vėl sugrįžk ir aplankyk mus.“32 Florai auginti jų šešis vaikus, kai vyras taip dažnai būdavo išvykęs, buvo tikras iššūkis, ir ji retkarčiais prisipažindavo besijaučianti „vieniša ir truputėlį nusivylusi“.33 Vis dėlto ji visada brangino savo kaip žmonos ir motinos vaidmenį, ir ją tenkino jos vyro pasišventimas Viešpačiui ir šeimai. Laiške Ezrai ji rašė: „Kaip įprasta, atrodo, kad po tavo išvykimo dienos slenka kaip mėnesiai. […] [Bet] jei visi vyrai […] pagal savo tikėjimą gyventų taip, kaip tu, būtų mažiau sielvarto [ir] kančių. […] Tu visada atsidavęs savo šeimai ir visada pasiruošęs padėti kitiems, patekusiems į nelaimę.“34
Šį atsidavimą Ezra rodydavo visada, kai būdavo namuose. Jis skirdavo laiko pasijuokti ir pažaisti su savo šešiais vaikais, išklausyti juos, išgirsti jų nuomonę svarbiais klausimais, mokyti Evangelijos, padėti atlikti namų ruošos darbus ir praleisti laiką su kiekvienu iš jų atskirai. Vaikai rasdavo paguodos ir stiprybės vieningoje tėvų meilėje jiems. (Kadangi Ezrai Taftui Bensonui šeima buvo tokia svarbi, šiame vadovėlyje yra du jo mokymų šia tema skyriai. Šiuose skyriuose, pavadintuose „Santuoka ir šeima – paskirtos Dievo“ ir „Šventi tėvo ir motinos pašaukimai“, pateikiami Bensonų vaikų atsiminimai apie meilės kupinus jų vaikystės namus.)
Pašaukimas į apaštalystę
1943 m. vasarą, vykdydamas savo pareigas Nacionalinėje ūkininkų kooperatyvų taryboje, Ezra su sūnumi Rydu išvyko iš Merilando, kad aplankytų kelis ūkių kooperatyvus Kalifornijoje. Taip pat jis planavo susitikti su Bažnyčios vadovais Solt Leik Sityje ir aplankyti šeimos narius Aidahe.
Įvykdę savo kelionės tikslus, liepos 26 d., prieš važiuodami namo, grįžo į Solt Leik Sitį. Jie sužinojo, kad prezidentas O. Makėjus, su kuriuo Ezra buvo susitikęs vos prieš porą savaičių, jo ieško. Ezra paskambino prezidentui Makėjui, kuris jam pasakė, kad su juo nori susitikti Prezidentas Hiberis Dž. Grantas, tuometinis Bažnyčios Prezidentas. Ezrą ir Rydą nuvežė į Prezidento Granto vasarnamį, esantį kelios minutės kelio nuo Solt Leik Sičio centro. Jiems atvykus, „Ezrą iš karto nuvedė į Prezidento Granto miegamąjį, kuriame ilsėjosi senyvas pranašas. Prezidento paprašytas Ezra uždarė duris ir priėjęs atsisėdo ant kėdės šalia lovos. Prezidentas Grantas abiem rankomis paėmė Ezrą už dešinės rankos ir ašarų kupinomis akimis paprastai pasakė: „Broli Bensonai, iš visos širdies sveikinu jus ir meldžiu jums Dievo palaiminimo! Jūs buvote pasirinktas jauniausiuoju Dvylikos Apaštalų Tarybos nariu.“35
Savo dienoraštyje Ezra aprašė šį potyrį:
„Tas pranešimas atrodė neįtikėtinas ir nesuvokiamas. […] Keletą minučių tegalėjau ištarti: „Ak, Prezidente Grantai, to negali būti!“ Šiuos žodžius turbūt kartojau kelis sykius, kol sugebėjau pakankamai suvaldyti mintis, kad suvokčiau, kas įvyko. […] Jis ilgai laikė mano ranką, mums abiem ašarojant. […] Išbuvome vieni daugiau nei valandą, daugiausia laiko šiltai susikibę rankomis. Nors [jis buvo] silpnas, jo protas buvo aiškus ir budrus, ir jam žvelgiant, kaip atrodė, tiesiai į mano sielą, man padarė didžiulį įspūdį jo maloni, gera ir nuolanki dvasia.
Jaučiausi visiškai silpnas ir nevertas, tad jo išsakyti paguodos ir nuraminimo žodžiai buvo ypač brangūs. Tarp kitų dalykų jis pasakė: „Viešpats savaip išaukština į vadovaujamas pareigas pašauktus žmones.“ Kai, jausdamas silpnumą, aš sugebėjau pareikšti, kad myliu Bažnyčią, jis pasakė: „Mes tai žinome, o Viešpačiui reikia vyrų, kurie atiduos viską dėl Jo darbo.“36
Po šio pokalbio Ezrą ir Rydą nuvežė į prezidento Makėjaus namus. Pakeliui Ezra nieko nesakė apie savo potyrį pas Prezidentą Grantą, o Rydas nieko neklausinėjo. Jiems atvykus į Makėjų namus, prezidentas Makėjus pasakė Rydui, kas įvyko. Tada Ezra ir Rydas apsikabino.
Ezra negalėjo užmigti tą naktį, kai jiedu su Rydu traukiniu išvyko į namus. Kitą dieną jis paskambino Florai ir pasakė, kad buvo pašauktas į apaštalystę. Jis prisiminė: „Ji atsakė, kad, jos manymu, tai nuostabu, ir išreiškė visišką savo įsitikinimą, jog pajėgsiu išaukštinti šį pašaukimą. Pokalbis su ja labai ramino. Ji visuomet manimi tikėjo labiau nei aš pats.“37
Per kitas kelias savaites jiedu su Flora ruošėsi persikelti į Jutą ir Ezra darė viską, ką galėjo, kad sklandžiai perduotų reikalus jo darbų tęsėjui Nacionalinėje ūkininkų kooperatyvų taryboje. Jis ir Spenseris V. Kimbolas buvo palaikyti kaip Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariai 1943 m. spalio 1 d. ir įšventinti į apaštalus spalio 7 d. Vyresnysis Kimbolas buvo įšventintas pirmas.
Taip prasidėjo vyresniojo Ezros Tafto Bensono tarnystė vienu iš „ypatingų Kristaus vardo liudytojų visame pasaulyje“ (DS 107:23).
Dvylikos Apaštalų Kvorumas kažkada tarp 1950 m. spalio ir 1951 balandžio. Stovi, iš kairės: Delbertas L. Steiplis; Henris D. Moilis; Metju Koulis; Markas E. Petersenas; Haroldas B. Ly; Ezra Taftas Bensonas; Spenseris V. Kimbolas. Sėdi, iš kairės: Džonas A. Vidsou; Stivenas L. Ričardsas; Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas Deividas O. Makėjus; veikiantysis prezidentas Džozefas Fildingas Smitas; Džozefas F. Merilas; Albertas E. Bouenas.
Teikia maistą, drabužius ir viltį pokario Europai
1945 m. gruodžio 22 d. Prezidentas Džordžas Albertas Smitas, tuometinis Bažnyčios Prezidentas, sušaukė ypatingą Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo susirinkimą. Jis paskelbė, kad Pirmoji Prezidentūra pasijuto įkvėpta pasiųsti vieną apaštalą pirmininkauti Europos misijai ir ten prižiūrėti Bažnyčios darbus. Tais metais baigėsi Antrasis pasaulinis karas ir daugelis Europos tautų tik pradėjo atsigauti nuo didžiulio, siaubingo karo atnešto nuniokojimo. Pirmoji Prezidentūra jautė, kad vyresnysis Ezra Taftas Bensonas yra tinkamas žmogus tam darbui atlikti.
Ši naujiena tapo „dideliu šoku“ vyresniajam Bensonui, kuris buvo naujas ir jauniausias kvorumo narys. Kaip ir tuomet, kai jo tėvas buvo pašauktas į misiją prieš 34 metus, šis pavedimas taip pat iš jo reikalavo palikti savo jauną šeimą. Pirmoji Prezidentūra negalėjo pasakyti, kiek laiko jis bus išvykęs. Tačiau jis patikino juos, kad jo žmona ir vaikai jį palaikys, ir išsakė savo visišką pasiryžimą tarnauti.38 Vėliau jis apibūdino tą pavedimą, kurį priėmė:
„Jo svarba atrodė nesuvokiama. Jie [Pirmoji Prezidentūra] davė mums keturių dalių užduotį: pirma, pasirūpinti dvasiniais Bažnyčios reikalais Europoje; antra, pasirūpinti, kad kenčiantys šventieji visoje Europoje gautų maisto, rūbų ir patalynę; trečia, vadovauti įvairių Europos misijų reorganizavimui; ir ketvirta, pasiruošti misionierių sugrįžimui į šias šalis.“39 Prezidentas Smitas davė jam tokį paguodžiantį pažadą: „Visiškai dėl jūsų nesijaudinu. Ten galėsite atlikti didingą darbą ir būsite tiek pat saugūs, kiek bet kur kitur pasaulyje, jei rūpinsitės savimi.“40
Vyresnysis Bensonas aprašė tą momentą, kai pasidalijo šia naujiena su žmona ir šeima: „Per malonų ir įspūdingą, ašaromis patvirtintą mudviejų su žmona pokalbį, Flora išsakė meilės kupiną dėkingumą ir patikino visa širdimi palaikanti mane. Prie pietų stalo aš pasakiau vaikams, kurie buvo nustebinti, susidomėję ir visiškai atsidavę.“41
Kai atvyko į Europą, vyresnįjį Bensoną ir jo porininką Frederiką V. Beibelį nuliūdino visur aplink matomas skurdas, ligos ir nuniokojimai. Pavyzdžiui, laiške Florai vyresnysis Bensonas pasakojo apie moteris, dėkojančias už galimybę dovanų gauti muilo, virbalų, siūlų ir apelsiną. Tokių dalykų jos nebuvo mačiusios jau daugelį metų. Vyresnysis Bensonas matė, kad su tais skurdžiais maisto daviniais, kokius gaudavo anksčiau, jos, „kaip ir dera tikroms motinoms, mėgindamos daugiau duoti vaikams, pačios badmiriauja.“42 Jis pasakojo apie Bažnyčios susirinkimus, vykstančius „subombarduotuose pastatuose“ ir „beveik visiškoje tamsoje“.43 Jis pasakojo apie pabėgėlius – „vargšes, niekam nereikalingas sielas […] išvarytas iš savo kažkada laimingų namų į visišką nežinią“.44 Taip pat jis pasakojo apie stebuklus tarp niūrių karo pasekmių.
Vienas stebuklas buvo akivaizdus pastarųjų dienų šventųjų gyvenimuose visoje Europoje. Keliaudamas ten vyresnysis Bensonas klausė savęs, kaip šventieji jį priims. „Ar nebus jų širdys pripildytos kartėlio? Ar nebus ten neapykantos? Ar jie nebus pikti ant Bažnyčios?“ Jį įkvėpė tai, ką jis išsiaiškino:
„Žiūrėdamas į jų aukštyn žvelgiančius veidus, išblyškusius, liesus (daugelis tų šventųjų vilkėjo skarmalais, kai kurie buvo basi), galėjau matyti tikėjimo šviesą jų akyse, jiems liudijant apie šio didžio paskutinių dienų darbo dieviškumą ir išsakant dėkingumą už Viešpaties palaimas. […]
Sužinojau, kad mūsų nariai nuostabiu būdu išsilaikė. Jų tikėjimas stiprus, atsidavimas didelis, o ištikimybė neprilygstama. Susidūrėme su labai mažai, jei iš viso buvo, kartėlio ar nevilties. Tvyrojo bendrystės ir brolybės dvasia, kuri plėtėsi nuo vienos misijos kitai, ir, mums keliaujant, šventieji mūsų prašė perduoti linkėjimus jų broliams ir seserims iš kitų šalių, nors vos prieš kelis mėnesius jų tautos tarpusavyje kariavo.“ Net pabėgėliai „Sionės giesmes giedodavo […] karštai“ ir „melsdavosi drauge suklaupę vakarais bei rytais, ir liudijo […] apie Evangelijos palaimas“45.
Kitas stebuklas buvo Bažnyčios gerovės programos teikiama stiprybė. Ši prieš 10 metų pradėta vykdyti programa išgelbėjo daugelio pastarųjų dienų šventųjų Europoje gyvybes. Šventieji buvo palaiminti, kadangi patys priėmė gerovės principus. Jie padėjo vieni kitiems sunkiais laikais, dalindamiesi maistu, rūbais ir kitais reikmenimis, jie netgi sodino daržus subombarduotuose pastatuose. Taip pat jie buvo palaiminti, kadangi pastarųjų dienų šventieji iš kitų pasaulio dalių aukojo gėrybes, kad jiems padėtų, – maždaug 1800 tonų reikmenų. Vyresnysis Bensonas pasakojo apie Bažnyčios vadovus, kurie verkdavo pamatę pagrindinius maisto produktus, kuriuos galės išdalinti vietiniams nariams, taip pat jis sakė, kad stovėjo prieš tikinčiųjų bendruomenes, kuriose 80 procentų visų dėvimų rūbų buvo atsiųsti per gerovės programą.46 Visuotinės konferencijos kalboje, kurią pasakė netrukus po grįžimo namo, jis kalbėjo: „Mano broliai ir seserys, ar jums bereikia kokių nors dar įrodymų, kad ši programa yra reikalinga ir kad ji remiasi įkvėpimu? […] Sakau jums, Dievas vadovauja šiai programai! Ji įkvėpta!“47
Vyresnysis Bensonas, dešinėje, tikrina paramai skirtus reikmenis Bergene, Norvegijoje
Vyresnysis Bensonas ir brolis Beibelis patyrė dar vieną pasikartojantį stebuklą, kai Viešpats jiems atvėrė kelią keliauti per karo nusiaubtas Europos šalis. Vyresnysis Bensonas vis prašė kariuomenės pareigūnų leidimo įvažiuoti į tam tikrus regionus, kad galėtų susitikti su šventaisiais ir išdalinti gėrybes. Iš tų vadovų ir kitų pareigūnų jis vis gaudavo iš esmės vienodą atsakymą: „Argi nesuprantate, kad čia vyko karas? Civiliams keliautojams neleidžiama įvažiuoti.“ Bet kiekvieną kartą, kai pažvelgdavo tiems vadovams į akis ir ramiai paaiškindavo savo misiją, jis su broliu Beibeliu gaudavo leidimą ten keliauti ir atlikti tai, ką daryti juos pasiuntė Viešpats.48
Maždaug po 11 mėnesių vyresnįjį Bensoną pakeitė Dvylikos padėjėjas vyresnysis Alma Sonis, kuris su žmona Leona tarnavo Europoje. Brolis Beibelis liko padėti Soniams. Nuo tada, kai 1946 m. sausio 29 d. išvyko iš Solt Leik Sičio, iki savo sugrįžimo 1946 m. gruodžio 13 d. vyresnysis Bensonas iš viso nukeliavo 98 550 kilometrų. Vyresnysis Bensonas manė, kad jo misija buvo sėkminga, bet jis visada pridurdavo: „Žinau sėkmės, kuri aplankė mūsų darbus, šaltinį. Niekada nemaniau, kad man ar mano bendradarbiams būtų buvę įmanoma įvykdyti tą mums paskirtą misiją be vadovaujančios Visagalio galios.“49 Misijos sėkmę buvo galima pamatyti naujai įkurtos ir augančios Bažnyčios Europos tautose stiprybėje. Taip pat tą sėkmę galima pamatyti gyvenime atskirų šventųjų – tokių kaip vienas vyras, kuris po daugelio metų viename susirinkime Cvikau mieste, Vokietijoje priėjo prie prezidento Tomo S. Monsono. Jis Prezidento Monsono paprašė perduoti linkėjimus Ezrai Taftui Bensonui. Tada jis sušuko: „Jis išgelbėjo man gyvybę! Jis suteikė man maisto, ką valgyti, ir drabužių, kuo vilkėti. Jis suteikė man viltį. Telaimina jį Dievas!“50
Patriotizmas, valstybės valdymo menas ir pareigos Jungtinių Valstijų vyriausybėje
Būdamas toli nuo namų vyresnysis Bensonas prisiminė tai, ką vertino nuo pat vaikystės, – Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę. Iš savo tėvo Džordžo Tafto Bensono Jaunesniojo jis išmoko mylėti savo gimtąją šalį ir principus, kuriais ji remiasi. Jis sužinojo, kad Jungtinių Amerikos Valstijų Konstituciją – šalies įstatymams įtaką darantį dokumentą – paruošė įkvėpti žmonės. Jis brangino teisę balsuoti ir visada prisiminė savo pokalbį su tėvu po vienų rinkimų. Džordžas viešai palaikė vieną kandidatą ir netgi meldėsi už tą žmogų šeimos maldose. Kai Džordžas sužinojo, kad jo kandidatas rinkimus pralaimėjo, Ezra išgirdo jį besimeldžiantį už žmogų, kuris laimėjo. Ezra paklausė tėvo, kodėl šis meldžiasi už kandidatą, už kurį nebalsavo. Džordžas atsakė: „Sūnau, manau, kad jam mūsų maldų reikia netgi labiau, nei reikėjo mano kandidatui.“51
1948 m. balandį vyresnysis Bensonas pasakė savo pirmąją iš daugelio visuotinių konferencijų kalbų apie Jungtinėms Amerikos Valstijoms „išpranašautą misiją“ ir laisvės svarbą. Jis paliudijo, kad Viešpats Jungtines Valstijas paruošė „kaip laisvės lopšį“ tam, kad ten galėtų būti sugrąžinta Evangelija.52 Savo kalbos pabaigoje jis mokė: „Esame Taikos Kunigaikščio mokiniai ir turėtume iš naujo paskirti savo gyvenimą tiesai ir teisumui skleisti ir […] laisvei išsaugoti.“53 Paskesnėse kalbose jis apie Jungtines Amerikos Valstijas kalbėjo kaip apie „Viešpaties veiksmų šiomis paskutinėmis dienomis bazę“54.
Vyresnysis Bensonas įspėjo apie laisvei Jungtinėse Amerikos Valstijose ir visame pasaulyje gresiančius pavojus. Jis dažnai įtaigiai pasisakydavo prieš „prievartines žmogaus sukurtas [valdžios] sistemas, „kurios prieštarauja amžiniesiems principams“55. Taip pat jis perspėdavo apie kitas laisvei pavojingas įtakas, tarp kurių yra amoralios pramogos, Šabo dienos negerbimas, per didelis atsipalaidavimas ir klaidingi mokymai.56 Jis ragino pastarųjų dienų šventuosius visame pasaulyje naudoti savo įtaką padedant užtikrinti, kad į valstybinius postus būtų išrenkami išmintingi ir geri žmonės.57 Jis pareiškė: „Veiksmingas Evangelijos skelbimas gali klestėti tik laisvės atmosferoje. Taip, visi mes sakome, kad mylime laisvę. Tačiau to nepakanka. Privalome ginti ir saugoti tai, ką mylime. Privalome išsaugoti laisvę.“58
1952 m. lapkričio 24 d. vyresniojo Bensono stiprūs patriotiški žodžiai buvo išmėginti, kai jis gavo kvietimą tarnauti savo šaliai. Dvaito D. Eizenhauerio, kuris ką tik buvo išrinktas Jungtinių Valstijų prezidentu, kvietimu jis nuvyko į Niujorką. Išrinktasis prezidentas Eizenhaueris svarstė galimybę pakviesti vyresnįjį Bensoną tarnauti jo kabineto nariu – kitaip sakant, būti vienu iš jo vyriausiųjų patarėjų – ir užimti visos šalies žemės ūkio sekretoriaus pareigas. Vyresnysis Bensonas buvo tokio dėmesio pagerbtas. Jis vėliau sakė: „Bet aš nenorėjau to darbo. […] Sakiau sau, kad niekas, būdamas sveiko proto, nesiektų būti žemės ūkio sekretoriumi tokiais laikais. […] Žinojau, ką atneša toks postas: pragaištinga kryžminė ugnis, didelis spaudimas, painios problemos. […]
Bet mane jaudino ne vien problemos ir spaudimas. Visi jų turime. Kaip ir daugelis amerikiečių, nenorėjau aktyviai įsitraukti į politiką. Be abejo, norėjau, kad aukštų idealų ir gero charakterio žmonės būtų išrinkti ir paskirti tarnauti vyriausybėje, bet tai yra visiškai ne tas pat, kaip nerti ten pačiam. […]
Tačiau labiausiai mane stabdė tai, kad buvau visiškai patenkintas savo, kaip Dvylikos Tarybos nario, darbu. […] Aš nei norėjau, nei ketinau ką nors keisti.“59
Prieš susitikimą su išrinktuoju prezidentu Eizenhaueriu vyresnysis Bensonas siekė Prezidento Deivido O. Makėjaus, tuometinio Bažnyčios Prezidento, patarimo. Prezidentas Makėjus jam pasakė: „Broli Bensonai, man viskas aišku šiuo reikalu! Jei galimybė ateina deramoje dvasioje, manau, turėtumėte ją priimti.“60 Šis aiškus patarimas kartu su pagrindiniu vyresniojo Bensono troškimu „veiksmingai kovoti dėl [savo], kaip amerikiečio, įsitikinimų“, sukėlė, kaip jis tai pavadino, „vidinius debatus“61.
Netrukus po pono Eizenhauerio ir vyresniojo Bensono susitikimo pirmąjį kartą, išrinktasis prezidentas pasiūlė vyresniajam Bensonui žemės ūkio sekretoriaus pareigas. Vyresnysis Bensonas tuoj pat išsakė priežastis, dėl kurių jis galbūt nebūtų geriausias kandidatas tam darbui, bet išrinktasis prezidentas Eizenhaueris nepasidavė. Jis pasakė: „Turime darbą, kurį reikia atlikti. Tiesą sakant, kai prasidėjo spaudimas, aš taip pat nebenorėjau būti prezidentu. Tačiau negalite atsisakyti tarnauti Amerikai. Noriu, kad būtumėte mano komandoje, ir jūs negalite pasakyti „ne“62.
„Tai viską nulėmė, – prisiminė vyresnysis Bensonas. – Prezidento Makėjaus patarime minėtos sąlygos buvo įvykdytos. Nors jaučiau, kad savo Bažnyčioje jau esu gavęs, mano nuomone, didesnę garbę, nei gali suteikti vyriausybė, ir pasakiau jam apie tai, aš įsipareigojau tarnauti žemės ūkio sekretoriumi ne mažiau nei dvejus metus – jei jis norės, kad su juo būčiau tiek ilgai.“63
Priėmęs pareigas, vyresnysis Bensonas kartu su išrinktuoju Prezidentu Eizenhaueriu dalyvavo spaudos konferencijoje, per kurią šaliai buvo pranešta apie jo paskyrimą. Vos pasibaigus konferencijai jis grįžo į viešbutį. Jis paskambino Florai ir pranešė, kad išrinktasis Prezidentas Eizenhaueris pakvietė jį tarnauti, o jis priėmė tą kvietimą.
Ji atsakė: „Žinojau, kad jis tai padarys. Ir žinojau, kad tu sutiksi.“
Jis paaiškino: „Tai bus baisi atsakomybė – ir gausybė problemų mums abiem.“
Ji tarė: „Žinau, bet atrodo, kad tokia Dievo valia.“64
Vyresniojo Bensono, Jungtinių Valstijų žemės ūkio sekretoriaus, priesaiką priima vyriausiasis teisėjas Fredas M. Vinsonas, stebi Prezidentas Dvaitas D. Eizenhaueris
Kaip vyresnysis Bensonas ir tikėjosi, jo tarnyba žemės ūkio sekretoriumi tapo audringu potyriu jam ir jo šeimai. Bet jis atkakliai tvirtino, kad nemėgina „laimėti populiarumo konkurso“ – tiesiog nori „tarnauti žemės ūkiui ir Amerikai“65 – ir laikėsi šio asmeninio pažado: „Gera strategija yra stoti už tiesą, net kada tai nėra populiaru. Galbūt turėčiau sakyti, ypač tada, kada tai nėra populiaru.“66 Jam pasisekė, kad nesijaudino dėl savo populiarumo; jam išliekant pastoviam ir ištikimam savo įsitikinimams, jo populiarumas tarp politikų ir piliečių drastiškai svyravo. Kartais žmonės norėjo, kad jis būtų atleistas iš žemės ūkio sekretoriaus pareigų.67 Kitais kartais žmonės siūlė jį kaip gerą kandidatą į Jungtinių Valstijų viceprezidentus.68
Net būdamas vienas iš vyriausybės vadovų vyresnysis Bensonas neslėpė savo krikščioniškų idealų, liudijimo apie sugrąžintąją Evangeliją ir atsidavimo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai. Visada, kai jis vesdavo susirinkimą savo kolegoms Žemės ūkio departamente, tas susirinkimas prasidėdavo nuo maldos.69 Prezidentui Eizenhaueriui jis nusiuntė Mormono Knygos ištraukas, kuriose išpranašauta Jungtinių Amerikos Valstijų lemtis, ir vėliau Prezidentas sakė, kad jas perskaitė „su didžiausiu susidomėjimu“70. Taip pat jis įteikė Mormono Knygos egzempliorių daugeliui kitų pasaulio vadovų.71 1954 metais Jungtinėse Valstijose žinomas televizijos žinių reporteris Edvardas R. Murojus paprašė vyresniojo Bensono leidimo parodyti Bensonų šeimą per penktadienio vakaro programą, pavadintą „Žmogus žmogui“. Iš pradžių vyresnysis ir sesuo Bensonai atsisakė, bet vėliau, išklausę savo sūnų Rydą, kuris tame matė nuostabią misionierišką progą, sutiko. 1954 m. rugsėjo 24 d. žmonės visoje šalyje tiesiogiai stebėjo nesurepetuotą šeimos namų vakarą Bensonų namuose. Dėl tos programos ponas Murojus gavo daugiau aistruolių laiškų negu gaudavo dėl bet kurios kitos laidos. Įvairių tikėjimų žmonės iš visos šalies rašė dėkodami Bensonams už jų puikų pavyzdį.72
Vyresnysis Bensonas žemės ūkio sekretoriumi tarnavo aštuonerius metus, visą laiką, kai Jungtinėms Valstijoms vadovavo Prezidentas Eizenhaueris. Prezidentas Makėjus sakė, kad vyresniojo Bensono atliktas darbas „visam laikui darys garbę Bažnyčiai ir šaliai“73. Vyresnysis Bensonas, prisimindamas tuos metus, praleistus visos šalies dėmesio centre, sakė: „Myliu šią didžią šalį. Tarnauti man buvo garbė.“74 Jis dar pridūrė: „Jei turėčiau padaryti tai dar kartą, daugmaž viską daryčiau taip pat.“75 Galvodamas apie savo tolimesnę apaštališką tarnystę, jis sakė: „Dabar savo laiką skirsiu vieninteliam dalykui, kurį mėgstu labiau nei žemės ūkį.“76
Nors vyresniojo Bensono tarnyba vyriausybėje baigėsi 1961 metais, jo meilė savo šaliai ir laisvės principui tęsėsi. Daugelyje savo kalbų, pasakytų visuotinėse konferencijose, jis iškeldavo šias temas. Apie Jungtines Amerikos Valstijas jis kalbėjo, kaip apie „šalį, kurią myliu visa savo širdimi“77. Taip pat jis sakė: „Branginu patriotizmą ir šalies meilę visose valstybėse.“78 Patardamas visiems pastarųjų dienų šventiesiems mylėti savo šalis, jis mokė: „Patriotizmas yra daugiau nei mojavimas vėliava ir drąsūs žodžiai. Patriotizmas yra tai, kaip mes reaguojame į valstybinius klausimus. Iš naujo pasiryžkime būti patriotais tikrąja to žodžio prasme.“79 „Priešingai nei politiniai oportunistai, tikras valstybininkas principus vertina labiau nei populiarumą ir darbuojasi, kad populiarintų tuos politinius principus, kurie yra išmintingi ir teisingi.“80
Ypatingas Kristaus vardo liudytojas
Kaip Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalas vyresnysis Ezra Taftas Bensonas pakluso nurodymui eiti „į visą pasaulį ir [skelbti] Evangeliją visai kūrinijai“ (Morkaus 16:15), ir atverti „duris skelbdamas Jėzaus Kristaus Evangeliją“ (DS 107:35). Jis tarnavo daugelyje pasaulio dalių, lankė misijas ir mokė žmones.
Jis brangino galimybę susitikti su pastarųjų dienų šventaisiais. Visuotinėje konferencijoje jis sakė: „Kartais, aplankęs kuriuos nors kuolus, grįžęs sakydavau žmonai, kad nežinau tiksliai, kaip ten viskas bus danguje, bet negalėčiau prašyti ten ko nors geresnio, nei bendrauti su tokiais vyrais ir moterimis kaip vadovai, kuriuos sutinku Sionės kuoluose bei apylinkėse ir žemės misijose. Iš tiesų esame gausiai palaiminti.“81 Kitoje kalboje jis sakė: „Bažnyčioje yra reali brolybės ir bendrystės dvasia. Tai labai galingas dalykas, ne visai apčiuopiamas, bet labai realus. Jaučiu jį, kaip jaučia ir mano kolegos, kai keliaujame po Sionės kuolus ir apylinkes ir po žemės misijas. […] Ten visada yra bendrystės ir brolybės jausmas. Tai vienas iš maloniausių dalykų, susijusių su naryste Bažnyčioje ir Dievo karalystėje.“82
Taip pat vyresnysis Bensonas mėgo dalintis savo liudijimu apie Gelbėtoją ir su kitų tikėjimų žmonėmis. Pavyzdžiui, 1959 metais jis su seserimi Benson ir keturiais Jungtinių Valstijų Žemės ūkio departamento nariais išvyko į kelionę po septynias šalis, tarp kurių buvo ir Sovietų Sąjunga. Nors ten jis nuvyko dėl savo pareigų kaip žemės ūkio sekretorius, jo apaštališkas liudijimas palietė daugelio žmonių širdis. Jis pasakojo:
„Pakeliui į oro uostą paskutinį [mūsų] vakarą Maskvoje, užsiminiau […] vienam iš mūsų gidų apie savo nusivylimą, kad Rusijoje neturėjome progos aplankyti kokios nors bažnyčios. Jis pasakė kelis žodžius vairuotojui, automobilis prospekto viduryje apsisuko ir mes galiausiai sustojome priešais seną tinkuotą pastatą tamsioje, siauroje, akmenimis grįstoje gatvelėje netoli Raudonosios aikštės. Tai buvo centrinė baptistų bažnyčia.
Buvo lietingas, nemalonus spalio vakaras, ore jautėsi aštrus šaltukas. Įėję į bažnyčią pamatėme, kad ji pilnutėlė, žmonės stovėjo koridoriuje, vestibiulyje, netgi gatvėje. Sužinojome, kad panašios minios susirenka kiekvieną sekmadienį, antradienį ir ketvirtadienį.
Pažvelgiau į žmonių veidus. Daugelis buvo vidutinio amžiaus ir vyresni, bet buvo ir stebinančiai daug jaunų veidų. Maždaug keturi iš penkių žmonių buvo moterys, beveik visos galvas apsigobusios skarelėmis. Mus nuvedė prie sakyklos. […]
Dvasininkas pasakė kelis žodžius, o tada vargonai sugrojo vieną ar du akordus ir pradėjo groti giesmę, prie kurios vieningai giedodami prisijungė visi susirinkusieji. Girdėdamas maždaug vieną ar pusantro tūkstančio giedančių balsų pajutau įspūdį, kuris tapo labiausiai jaudinančiu viso mano gyvenimo potyriu. Kaip panašaus tikėjimo krikščionys, jie mus pasveikino žodžiais, kurie įveikė visus kalbos, valdžios ir istorijos skirtumus. Man mėginant atgauti dvasinę pusiausvyrą po šio jausmų poveikio, dvasininkas per ten stovintį vertėją paprašė manęs kreiptis į susirinkusiuosius.
Man prireikė akimirkos ir nemažai pastangų, kad pakankamai suvaldyčiau savo jausmus ir sutikčiau. Tada pasakiau kažką panašaus: „Labai malonu, kad leidote man pasisakyti.
Perduodu jums linkėjimus nuo daugybės milijonų bažnyčios žmonių Amerikoje ir visame pasaulyje.“ Ir staiga pajutau, kad tai pats natūraliausias dalykas pasaulyje: kalbėti šiems bendrakrikščionims apie švenčiausias žmogui žinomas tiesas.
„Mūsų Dangiškasis Tėvas nėra toli. Jis gali būti labai arti mūsų. Dievas gyvas, aš žinau, kad Jis gyvas. Jis yra mūsų Tėvas. Jėzus Kristus, Pasaulio Išpirkėjas, prižiūri šią žemę. Jis viską sutvarkys. Nebijokite, laikykitės Jo įsakymų, mylėkite vienas kitą, melskitės prašydami taikos ir viskas bus gerai.“
Kai kiekvienas sakinys buvo verčiamas susirinkusiesiems, pamačiau, kad moterys paima savo nosinaites ir, kaip vienas tai matęs žmogus apibūdino, pradeda „mojuoti jomis kaip motina, kuri amžiams atsisveikina su savo vieninteliu sūnumi“. Jos energingai sulinksėjo galvomis ir suvaitojo „ja, ja, ja!“ (taip, taip, taip!) Tada pirmą kartą pamačiau, kad net choras pilnas žmonių ir daugelis jų stovi atsirėmę į sienas. Pažvelgiau žemyn į vieną senyvą moterį priešais mane, ji galvą buvo apsigobusi paprastu senu šaliku, o pečius – skarele. Jos senas, raukšlėtas veidas švietė tikėjimu. Ėmiau kalbėti tiesiai jai.
„Šis gyvenimas yra tik amžinybės dalis. Gyvenome kaip dvasiniai Dievo vaikai dar prieš ateidami čia. Vėl gyvensime palikę šį gyvenimą. Kristus sutraukė mirties pančius ir prisikėlė. Visi mes būsime prikelti.
Tvirtai tikiu malda. Žinau, kad įmanoma susisiekti ir prieiti prie tos Neregimos Galios, suteikiančios mums stiprybės ir tvirtą inkarą ištikus bėdai.“ Su kiekvienu sakiniu ta senyva galva linkteldavo pritardama. Kad ir buvo sena, silpna ir raukšlėta, ta moteris buvo graži savo atsidavimu.
Neprisimenu visko, ką sakiau, tačiau prisimenu, kad jaučiausi pakylėtas, įkvėptas tų sužavėtų veidų vyrų ir moterų, kurie taip tvirtai rodė savo tikėjimą Dievu, kuriam tarnauja ir kurį myli.
Baigdamas pasakiau: „Palieku jums savo, ilgamečio Bažnyčios tarno, liudijimą, kad tiesa išliks. Laikas yra tiesos pusėje. Telaimina jus Dievas ir tesaugo jus visas jūsų gyvenimo dienas, meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.“
Taip baigiau šią nesklandžią trumpą kalbą, nes daugiau nebeturėjau ką sakyti, ir atsisėdau. Tuomet visi susirinkusieji ėmė giedoti mėgstamiausią mano vaikystės giesmę „Tave Dievas telydės nuolat“. Jiems giedant mes išėjome iš bažnyčios, ir, mums einant tarpueiliu, jie mojavo nosinaitėmis atsisveikindami – atrodo, visi 1500 žmonių mojavo mums išeinant.
Turėjau privilegiją kalbėti prieš daugelio bažnyčių klausytojus įvairiose pasaulio dalyse, bet tas potyris paliko beveik neapsakomą poveikį. Kol gyvas, nepamiršiu to vakaro.
Nedažnai, jei išvis kada nors, taip aštriai jaučiu žmonijos vieningumą ir nenumalšinamą žmogiškos širdies laisvės ilgesį, kaip jutau tą akimirką. […]
[Namo] grįžau pasiryžęs šią istoriją pasakoti dažnai, nes ji parodo, kad laisvės dvasia, brolybės dvasia ir tikėjimo dvasia išlieka nepaisant visų pastangų jas sunaikinti.“83
Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas
1973 m. gruodžio 26 d. vyresnysis Bensonas gavo netikėtą žinią, jog staiga mirė Bažnyčios Prezidentas Haroldas B. Ly. Prezidentui Ly mirus, Pirmosios Prezidentūros patarėjai užėmė savo vietas Dvylikos Kvorume. Po keturių dienų Bažnyčios Prezidentu buvo paskirtas Spenseris V. Kimbolas, o Ezra Taftas Bensonas buvo paskirtas Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentu. Su šiuo įpareigojimu prezidentas Bensonas prisiėmė papildomų vadovo pareigų. Jis pirmininkaudavo kassavaitiniame kvorumo susirinkime ir koordinuodavo savo brolių darbą, apimantį pavedimus pirmininkauti kuolų konferencijose, keliones po misijas ir kuolų patriarchų pašaukimus. Taip pat jis turėjo pareigą prižiūrėti kitų visuotinių įgaliotinių darbą. Administracijos darbuotojai atlikdavo kanceliarines užduotis, kad padėtų jam ir jo broliams organizuoti darbą.84
Dvylikos Kvorumo susirinkime prezidentas Bensonas išsakė savo mintis apie tarnavimą jų prezidentu: „Mane labai neramina ši didi atsakomybė – tai nėra baimės jausmas, nes žinau, jog mums negali nepasisekti šiame darbe […], jei darysime visa, ką galime. Žinau, kad Viešpats mus palaikys, bet tai, kad esu pašauktas vadovauti tokių vyrų, kaip jūs – ypatingų Viešpaties Jėzaus Kristaus liudytojų – būriui, kelia man didelį susirūpinimą.“85
Prezidentas Bensonas šį nuolankumą derindavo su jam būdinga drąsa ir primygtiniu uolaus darbo reikalavimu. Jis dažnai patikėdavo pareigas kitiems, kad ir jie turėtų progų tarnauti. Iš savo vedamų žmonių jis tikėdavosi paties geriausio, lygiai taip, kaip iš savęs. Tačiau nors buvo reiklus, jis buvo geras. Jis išklausydavo savo brolių nuomones, skatindamas kvorumo susirinkimuose atvirą diskusiją. Vyresnieji Boidas K. Pakeris, Raselas M. Nelsonas ir Dalinas H. Ouksas, kurie jo vadovavimo metu buvo jauniausieji Dvylikos Kvorumo nariai, sakė, kad jis visada juos skatindavo išsakyti savo požiūrį, net jeigu jų idėjos skyrėsi nuo jo.86
Dvylikos Kvorumo nariai sužinojo, kad prezidento Bensono vadovavimas remiasi nesikeičiančiais principais. Pavyzdžiui, jis ne kartą sakė: „Atminkite, broliai, šiame darbe viskas priklauso nuo Dvasios.“87 Jis turėjo vieną matą, pagal kurį lygindavo visus kvorumo sprendimus: jis paklausdavo, „kas geriausia Karalystei?“ Vyresnysis Markas E. Petersenas, tarnavęs su juo Dvylikos Kvorume, sakė: „Atsakymas į tą klausimą buvo lemiamas faktorius visuose svarbiuose reikaluose, su kuriais prezidentas Ezra Taftas Bensonas susidurdavo per visą savo gyvenimą.“88
Bažnyčios Prezidentas
1985 m. lapkričio 5 d., po ilgos ligos mirė Prezidentas Spenseris V. Kimbolas. Vadovavimas Bažnyčiai dabar perėjo Dvylikos Apaštalų Kvorumui su Ezra Taftu Bensonu kaip jo prezidentu ir vyriausiuoju nariu. Po penkių dienų iškilmingame ir pagarbos kupiname Dvylikos Kvorumo susirinkime Solt Leiko šventykloje prezidentas Bensonas buvo paskirtas Bažnyčios Prezidentu. Jis buvo įkvėptas paprašyti prezidentą Gordoną B. Hinklį tarnauti jo pirmuoju patarėju Pirmojoje Prezidentūroje, o prezidentą Tomą S. Monsoną – antruoju patarėju.
Prezidentas Bensonas su savo patarėjais Pirmojoje Prezidentūroje: prezidentu Gordonu B. Hinkliu (kairėje) ir prezidentu Tomu S. Monsonu (dešinėje)
Prezidentas Bensonas žinojo apie prastą Prezidento Kimbolo sveikatą ir tikėjosi, kad jo draugo fizinė stiprybė bus atnaujinta. Spaudos konferencijoje netrukus po paskyrimo Bažnyčios Prezidentu Prezidentas Bensonas sakė: „Tai diena, kurios nelaukiau. Mudu su žmona Flora nuolatos meldėmės prašydami, kad Prezidento Kimbolo dienos šioje žemėje būtų prailgintos ir kad jo labui įvyktų dar vienas stebuklas. Dabar, kai Viešpats jau pasisakė, Jo vadovaujami darysime visa, ką galime, kad šis darbas žemėje judėtų pirmyn.“89
Savo pirmoje kaip Bažnyčios Prezidento visuotinėje konferencijoje Prezidentas Bensonas pasakė, ką jis labiausiai akcentuos, kad Viešpaties darbas judėtų pirmyn. Jis pareiškė: „Mūsų dienomis Viešpats apreiškė, kad vėl būtina pabrėžti Mormono Knygą.“90
Būdamas Dvylikos Kvorumo nariu Prezidentas Bensonas ne kartą pamokslavo apie Mormono Knygos svarbą.91 Tapęs Bažnyčios Prezidentu šiai temai jis ėmė teikti dar daugiau dėmesio. Jis pareiškė, kad „visa Bažnyčia užsitraukė pasmerkimą“, nes pastarųjų dienų šventieji nepakankamai studijuoja Mormono Knygą arba nepakankamai įsiklauso į joje esančius mokymus. Jis sakė: „Mormono Knyga nebuvo ir vis dar nėra mūsų individualaus studijavimo, studijavimo šeimoje, pamokslavimo ir misionieriško darbo centras. Dėl šito turime atgailauti.“92 Jis dažnai cituodavo Pranašo Džozefo Smito pareiškimą, kad žmogus „labiau priartės prie Dievo, gyvendamas pagal jos priesakus, negu pagal bet kokios kitos knygos“93, ir detaliai aiškindavo šį pažadą. Jis sakė: „Šioje knygoje yra galia, kuri pradės lietis į jūsų gyvenimą nuo tos akimirkos, kai pradėsite rimtai studijuoti šią knygą.“94 Jis ragino pastarųjų dienų šventuosius „užtvindyti žemę ir [savo] gyvenimą Mormono Knyga“95.
Visame pasaulyje pastarųjų dienų šventieji įsiklausė į šį jų pranašo duotą patarimą. Dėl to jie buvo sustiprinti, individualiai ir bendrai.96 Prezidentas Hovardas V. Hanteris sakė: „Ar bus kartų, įskaitant ir dar negimusias, kurios prisimintų Prezidento Ezros Tafto Bensono vadovavimą ir tuoj pat nepagalvotų apie jo meilę Mormono Knygai? Galbūt joks Bažnyčios Prezidentas nuo pat Pranašo Džozefo Smito nepadarė daugiau siekdamas mokyti Mormono Knygos tiesų, įpratinti visus Bažnyčios narius kasdien ją studijuoti ir „užtvindyti žemę“ dalinant jos egzempliorius.“97
Artimai susijęs su Prezidento Bensono liudijimu apie Mormono Knygą buvo jo liudijimas apie Jėzų Kristų. Laikais, kai daugelis žmonių atmetė „Gelbėtojo dieviškumą“, jis tvirtino, kad „ši dieviškai įkvėpta knyga yra sąvaros akmuo, liudijimo pasauliui, kad Jėzus yra Kristus, atrama.“98 Nuo pat įšventinimo į apaštalystę 1943 metais Prezidentas Bensonas stropiai tarnavo kaip Gelbėtojo realaus gyvumo liudytojas. Kaip Bažnyčios Prezidentas jis liudijo apie Jėzų Kristų ir Jo Apmokėjimą su atsinaujinančia energija ir primygtinumu. Jis ragino šventuosius „padaryti Kristų savo vadovu“ ir „tapti Kristaus dalimi“99 bei „gyventi į Kristų sutelktą gyvenimą“.100 Kalbėdamas apie Gelbėtoją jis sakė: „Visa savo siela aš myliu Jį.“101
Taip pat Prezidentas Bensonas pabrėžtinai ir galingai mokė ir kitomis temomis. Jis perspėjo dėl išdidumo pavojų. Jis liudijo apie amžinąją šeimos svarbą. Jis mokė tikėjimo ir atgailos principų ir pabrėžė pasiaukojančiai atliekamo misionieriško darbo būtinybę.
Nors nekalbėjo apie Jungtines Amerikos Valstijas tiek daug, kiek savo tarnystės pradžioje, jis šventė Jungtinių Valstijų konstitucijos pasirašymo 200 metų jubiliejų kalbėdamas šia tema 1987 m. spalio visuotinėje Bažnyčios konferencijoje. Jis ir toliau mylėjo laisvę ir tikrąjį patriotizmą visame pasaulyje. Praeito amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje jis džiūgavo išgirdęs naujienas, kad griuvo Berlyno siena ir kad Rusijos bei Rytų Europos žmonės gauna daugiau laisvės, o jų vyriausybės yra atviresnės religiniam garbinimui.102
Prezidentas Bensonas pasakė keletą kalbų konkrečioms Bažnyčios narių grupėms. Pradedant nuo 1986 m. balandžio jis paruošė vaikinams, merginoms, motinoms, namų mokytojams, tėvams, vienišiems suaugusiems vyrams, vienišoms suaugusioms moterims, vaikams ir senyviems nariams skirtus pamokslus. Kaip sakė prezidentas Hovardas V. Hanteris: „Jis kalbėjo visiems ir visais rūpinosi. Jis kalbėjo Bažnyčios moterims ir vyrams. Jis kalbėjo senyviems žmonėms. Kalbėjo vienišiems žmonėms ir jaunimui, jis mėgo kalbėti Bažnyčios vaikams. Jis davė nuostabių, asmeniniams poreikiams pritaikytų patarimų visiems nariams, kad ir kokia būtų jų asmeninio gyvenimo situacija. Šie pamokslai toliau palaikys ir ves mus, kai mąstysime apie juos, dar daugelį metų.“103
Prezidentas Bensonas apsiašarojo gavęs laišką iš šeimos, kurią paveikė viena iš tų kalbų. Tame laiške jaunas tėvas paaiškino, kad jiedu su žmona stebėjo visuotinę konferenciją per televizorių. Jų trimetis sūnelis žaidė greta esančiame kambaryje, kur konferencija buvo transliuojama per radiją. Išgirdę Prezidento Bensono žinią vaikams, motina su tėvu nuėjo į kambarį, kuriame žaidė jų sūnus. Mažasis berniukas „džiaugsmingai pranešė: „Tas vyras per radiją pasakė, kad netgi tada, kai padarome klaidų, mūsų Dangiškasis Tėvas vis dar mus myli.“ Tėvas sakė: „Tas paprastas teiginys padarė neišdildomą ir prasmingą įspūdį mūsų mažajam sūnui. Dar ir šiandien galiu paklausti jo, ką Prezidentas Bensonas sakė, ir išgirsti tą patį entuziazmo kupiną atsakymą. Jį guodžia mintis, kad jis turi gerą ir mylintį Tėvą danguje.“104
Netrukus po 1988 m. spalio konferencijos Prezidentas Bensonas patyrė insultą, po kurio nebegalėjo kalbėti viešumoje. Kurį laiką jis dar lankydavosi visuotinėse konferencijose ir kituose viešuose susirinkimuose. 1989 m. konferencijose jo patarėjai perskaitė jo paruoštus pamokslus. Nuo 1990 metų jo patarėjai perduodavo šventiesiems jo meilę ir perskaitydavo citatas iš jo ankstesnių pamokslų. 1991 m. balandžio konferencija buvo paskutinė, kurioje jis lankėsi pats. Nuo tada jis fiziškai nebegalėjo daryti nieko daugiau, nei tik stebėti susirinkimus per televizorių.105
Prezidentas Gordonas B. Hinklis pasakojo: „Kaip ir buvo galima tikėtis, sendamas jo kūnas ėmė silpti. Jis nebegalėjo vaikščioti taip, kaip vaikščiojo anksčiau. Jis nebegalėjo kalbėti taip, kaip kalbėjo anksčiau. Vyko laipsniškas jėgų mažėjimas, bet, kol buvo gyvas, jis vis dar buvo rinktinis Viešpaties pranašas.“106 Prezidentas Hinklis ir prezidentas Tomas S. Monsonas vadovavo Bažnyčiai su jiems duotu Prezidento Bensono įgaliojimu, bet Bažnyčia niekada nepradėdavo įgyvendinti naujų sumanymų be Prezidento Bensono žinios ir pritarimo.107
Prezidentui Bensonui fiziškai silpstant, Floros sveikata taip pat nusilpo ir 1992 m. rugpjūčio 14 d. ji mirė. Mažiau nei po dvejų metų, 1994 m. gegužės 30 d., jis prisijungė prie jos ir jo mirtingieji palaikai buvo palaidoti šalia jos jų mylimame Vitnyje. Prezidento Bensono laidotuvėse prezidentas Monsonas prisiminė: „Kartą jis man pasakė: „Broli Monsonai, atminkite: nepriklausomai nuo to, ką gali pasiūlyti kas nors kitas, aš trokštu būti palaidotas Vitnyje, Aidahe!“ Prezidente Bensonai, šiandien mes išpildome tą norą! Jo kūnas važiuos namo į Vitnį, bet jo amžinoji dvasia iškeliavo namo pas Dievą. Be jokios abejonės, jis džiūgauja su savo šeima, draugais ir savo mylima Flora. […]
Berniukas artojas, kuris tapo Dievo pranašu, išėjo namo. Šviesaus jam atminimo.“108