5 skyrius
Tikrosios atgailos principai
„Pažadas galioja tiems, kurie sumoka visą tikrosios atgailos kainą. Jūs vėl galite būti švarūs. Neviltis gali būti pašalinta. Į jūsų gyvenimus vėl liesis maloni atleidimo ramybė.“
Iš Ezros Tafto Bensono gyvenimo
Savo pirmojoje Bažnyčios prezidento kalboje per visuotinę konferenciją Prezidentas Ezra Taftas Bensonas pareiškė: „Ieškodamas Viešpaties patarimų, per protą ir širdį ne kartą buvau Jo patikintas, jog turiu „neskelb[ti] šiai kartai nieko kita, kaip tik atgailą“ (DS 6:9; 11:9). Apie tai yra kalbėję visi pastarųjų dienų pranašai.“1
Net prieš pašaukimą Bažnyčios prezidentu Prezidentas Bensonas raginimą atgailauti laikė svarbia savo tarnystės tema. Tai jam patarė daryti tuometinis Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas Džordžas Albertas Smitas. Netrukus po Prezidento Bensono pašaukimo apaštalu Prezidentas Smitas pasakė: „Nuo dabar tavo misija yra rasti būdus ir priemones, kaip skleisti tiesą ir įspėti sutinkamus žmones; tai turi daryti kaip įmanoma malonesniu būdu, kad atgaila taptų vienintele panacėja šio pasaulio negerovėms.“2
Visame pasaulyje mokydamas Evangelijos Prezidentas Bensonas ištikimai vykdė šį pavedimą. Jis mokė, kad „geriau pasiruošti ir išvengti, nei taisyti ir atgailauti“.3 Tačiau jis taip pat pastebėdavo, kad „atgailauti turi visi“.4 Jis pabrėždavo su atgaila susijusią „galingą permainą“ širdyje (žr. Almos 5:12–14) ir aiškindavo, koks yra Gelbėtojo vaidmuo toje permainoje:
„Viešpats veikia iš vidaus į išorę. Pasaulis veikia iš išorės į vidų. Pasaulis gali išvesti žmones iš lūšnynų. Kristus išima iš žmonių lūšnynus, o tada tie žmonės patys išeina iš lūšnynų. Pasaulis gali keisti žmones keisdamas jų aplinką. Kristus pakeičia žmones, o tada tie žmonės patys keičia aplinką. Pasaulis gali keisti žmogaus elgesį, tačiau Kristus gali pakeisti žmogaus prigimtį. […]
Taip, Kristus keičia žmones, o pasikeitę žmonės gali pakeisti pasaulį.“5
Viešpats pasakė: „Mano malonės pakanka visiems žmonėms, kurie nusižemina prieš mane“ (Etero 12:27)
Ezros Tafto Bensono mokymai
1
Kad tikrai atgailautume, turime pirmiausia suvokti, jog Evangelijos planas yra laimės planas.
Paprastai terminas Bažnyčios narys reiškia, kad žmogaus vardas yra oficialiai įrašytas į Bažnyčios narių sąrašus. […]
Tačiau Viešpats Savo karalystės narį apibūdina visiškai kitaip. 1828 metais per Pranašą Džozefą Smitą Jis pasakė: „Štai mano doktrina – kiekvienas, kuris atgailauja ir ateina pas mane, yra mano bažnyčia“ (DS 10:67; kursyvas pridėtas). Tam, kurio yra ši Bažnyčia, narystė reiškia daug daugiau nei eilinis narystės įrašas.
Todėl norėčiau išsakyti svarbias mintis, kurias turime suprasti ir pritaikyti, jei tikrai norime atgailauti ir ateiti pas Viešpatį.
Viena iš Šėtono dažniausiai naudojamų apgaulių yra nuomonė, kad Dievo įsakymai skirti riboti laisvę ir laimę. Jauni žmonės dažniausiai mano, kad Viešpaties standartai yra lyg tvoros ir grandinės, blokuojančios pačius maloniausius gyvenimo užsiėmimus. Tačiau yra priešingai. Evangelijos planas – tai planas, pagal kurį žmonės vedami į džiaugsmo pilnatvę. Tai pirmoji mintis, kurią norėčiau pabrėžti. Evangelijos principai yra lyg žingsniai, lyg nuorodos, padėsiančios surasti tikrąją laimę ir džiaugsmą.
Suprasdamas šią mintį Psalmių autorius sušuko: „O, kaip aš branginu tavo Įstatymą! […] Tavo įsakymas padaro mane išmintingesnį už priešus. […] Tavo žodis – žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui. […] Tavo įsakai – mano amžinas paveldas, nes jais žavisi mano širdis“ (Psalmių 119:97–98, 105, 111).
Jei tikrai norime atgailauti ir ateiti pas Jį, tam, kad galėtume vadintis Jo Bažnyčios nariais, pirmiausia, ir svarbiausia, turime suvokti šią amžiną tiesą: Evangelijos planas yra laimės planas. Nelabumas niekada neatnešė, niekada neatneša ir niekada neatneš mums laimės [žr. Almos 41:10]. Dievo įstatymų laužymas teatneša liūdesį, vergiją ir tamsą.6
2
Tikėjimas Jėzumi Kristumi yra pirmesnis nei tikra atgaila.
Antroji idėja, kurią mums svarbu suvokti, yra santykis tarp atgailos ir tikėjimo principo. Atgaila yra antrasis esminis Evangelijos principas. Pirmasis – turime tikėti Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Kodėl taip? Kodėl tikėjimas Viešpačiu yra pirmesnis nei tikra atgaila?
Kad atsakytume į šį klausimą, turime kai ką suprasti apie atperkančią Mokytojo auką. Lehis mokė, kad „nėra nė vieno kūno, kuris gali gyventi Dievo akivaizdoje kitaip, kaip tik per nuopelnus ir gailestingumą, ir malonę Šventojo Mesijo“ (2 Nef 2:8). Net patys teisiausi ir doriausi žmonės negali savęs išgelbėti vien savo pačių nuopelnais, nes, kaip mums sako apaštalas Paulius, „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Romiečiams 3:23).
Jei ne Gelbėtojo tobulas, be nuodėmės gyvenimas, kurį Jis noriai atidavė už mus, tai nebūtų ir nuodėmių atleidimo.
Todėl atgaila reiškia kur kas daugiau nei vien elgesio keitimą. Pasaulyje yra daug vyrų ir moterų, kurie norėdami įveikti blogus įpročius ir kūniškas silpnybes parodo didelę valią ir savidrausmę. Tuo pat metu jie net nesusimąsto apie Mokytoją, o kartais net atvirai Jį atmeta. Tokie elgesio pokyčiai, net jei jie būtų teigiami, nėra vadinami tikra atgaila.
Tikėjimas Viešpačiu Jėzumi Kristumi yra tas pagrindas, ant kurio turi būti statoma nuoširdi ir prasminga atgaila. Jei tikrai norime nusivilkti nuodėmę, tai pirmiausia turime žvelgti į Tą, kuris yra mūsų išgelbėjimo kūrėjas.7
3
Atgaila apima galingą širdies permainą.
Trečias svarbus suprastinas principas yra tas, kad norėdami būti tikraisiais Bažnyčios nariais, per atgailą turime pakeisti ne tik savo elgesį, bet ir širdį.
Kai karalius Benjaminas Zarahemlos žemėje baigė savo įspūdingą kalbą, visi žmonės vienu balsu sušuko, kad jie tiki jo žodžiais. Jie tikrai žinojo, kad jo pažadai apie išpirkimą yra patikimi, nes Viešpaties Visagalio Dvasia taip galingai pakeitė jų širdis, kad [atkreipkite dėmesį] jie nebebuvo linkę daryti pikta, bet linkę nuolat daryti gera (žr. Mozijo 5:2).8
Ar galima pakeisti žmogaus širdį? Žinoma, galima, kodėl gi ne?! Tai kasdien nutinka didingame Bažnyčios misionieriškame darbe. Šis darbas šiais laikais yra vienas iš labiausiai paplitusių Kristaus stebuklų. Jei tai neįvyko jums – tai turėtų įvykti.
Mūsų Viešpats Nikodemui pasakė, kad „jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“ (Jono 3:3). […]
Alma pareiškia: „Ir Viešpats sakė man: Nesistebėk, kad visa žmonija, taip, vyrai ir moterys, visos tautos, giminės, liežuviai ir liaudys turi užgimti iš naujo; taip, užgimti iš Dievo, atsiversti iš savo kūniškos ir puolusios būsenos į teisumo būseną, būdami išpirkti Dievo, tapdami jo sūnumis ir dukromis.
Ir taip jie tampa naujais kūriniais; ir jeigu jie to nepadaro, jokiu būdu negali paveldėti Dievo karalystės“ (Mozijo 27:25–26). […]
Ketvirtajame Almos skyriuje yra aprašomas nefitų istorijos laikotarpis, kai „bažnyčios vystymasis pradėjo silpti“ (Almos 4:10). Šį iššūkį Alma priėmė atsistatydindamas iš vyriausiojo teisėjo posto valdžioje ir apsiribodamas tik aukštąja kunigyste – savo turima pareiga (Almos 4:20).
Jis tyru liudijimu veikė žmones (žr. Almos 4:19), o penktajame Almos skyriuje jis užduoda daugiau nei keturiasdešimt ypač svarbių klausimų. Atvirai kalbėdamas Bažnyčios nariams jis paklausė: „Aš klausiu jūsų, mano bažnyčios broliai, ar jūs dvasiškai užgimėte iš Dievo? Ar įgijote jo atvaizdą savo veiduose? Ar patyrėte šią galingą permainą savo širdyse?“ (Almos 5:14.)
Jis tęsė: „Jei patyrėte širdies permainą ir jei jautėtės giedantys išperkančios meilės giesmę, norėčiau paklausti, ar galite taip jaustis dabar?“ (Almos 5:26.)
Ar šiais laikais smarkiai nepaspartėtų Bažnyčios augimas, jei prie jos prisidėtų vis daugiau dvasiškai užgimusių žmonių? Ar galite įsivaizduoti, kas nutiktų mūsų namuose? Ar galite įsivaizduoti, kas nutiktų vis didėjant Mormono Knygos tiražams ir vis didėjant skaičiui ją nešiojančių iš Dievo užgimusių misionierių, mokančių ja naudotis? Kai taip nutiks, turėsime dosnų sielų derlių, kurį pažadėjo Viešpats. Būdamas iš Dievo užgimusiu misionieriumi Alma taip sugebėdavo dalintis žodžiu, kad daugelis žmonių taip pat užgimdavo iš Dievo (žr. Almos 36:23–26).9
Per atgailą Alma Jaunesnysis patyrė stebuklingą širdies permainą.
Kai patiriame šią galingą permainą, įvykstančią tik per tikėjimą Jėzumi Kristumi ir mus veikiančią Dvasią, mes tarytum tampame naujomis asmenybėmis. Todėl toji permaina yra lyginama su nauju užgimimu. Tūkstančiai iš jūsų esate patyrę šią permainą. Jūs išsižadėjote nuodėmingo gyvenimo, kartais net gilių ir bjaurių nuodėmių, ir į savo gyvenimą priėmę Kristaus kraują tapote švarūs. Jūs nebeturite polinkio sugrįžti prie senų įpročių. Jūs tikrai esate nauja asmenybė. Štai ką reiškia širdies permaina.10
4
Liūdesys pagal Dievo valią veda į tikrąją atgailą.
Ketvirtoji mintis, kurią noriu pabrėžti, Raštuose vadinama „liūdesiu pagal Dievo valią“ dėl savo nuodėmių. Pasaulio vyrai ir moterys, apgailestaujantys dėl padaryto blogio, nėra retas reiškinys. Kartais taip nutinka dėl to, kad jų veiksmai jiems ar jų mylimiesiems suteikia didelį sielvartą ir liūdesį. Kartais jie sielvartauja dėl to, kad buvo sugauti ir nubausti už savo veiksmus. Tokie pasaulietiški jausmai nėra „liūdesys pagal Dievo valią“.
[…] Paskutinėmis nefitų tautos dienomis Mormonas apie savo žmones taip kalbėjo: „Jų sielvartavimas buvo ne atgailai dėl Dievo gerumo; bet tai buvo greičiau pasmerktųjų sielvartavimas dėl to, kad Viešpats ne visada leis jiems būti laimingiems nuodėmėje.
Ir jie neatėjo pas Jėzų sudužusiomis širdimis ir atgailaujančiomis dvasiomis, bet keikė Dievą ir norėjo numirti“ (Mormono 2:13–14).
Rytų pusrutulyje apaštalas Paulius darbavosi tarp Korinto žmonių. Gavęs pranešimų apie tarp šventųjų kilusias problemas, tarp jų amoralumą (žr. 1 Korintiečiams 5:1), Paulius parašė griežtą papeikimo laišką. Žmonės sureagavo su tinkama dvasia ir, akivaizdu, kad tos problemos buvo ištaisytos, nes savo antrajame laiške Paulius jiems rašė: „Dabar džiaugiuosi, žinoma, ne dėl to, kad jums teko nuliūsti, bet kad nuliūdimas atvedė jus į atgailą. Jūs buvote nuliūdę pagal Dievo valią. […]
Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis, o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį“ (2 Korintiečiams 7:9–10).
Šiose abiejose Raštų eilutėse liūdesys pagal Dievo valią apibrėžiamas kaip į atgailą vedantis liūdesys.
Liūdesys pagal Dievo valią yra dvasios dovana. Tai yra gilus suvokimas, kad mūsų veiksmai įžeidė mūsų Tėvą ir mūsų Dievą. Tai yra aiškus ir veriantis supratimas, kad dėl mūsų elgesio Gelbėtojui, nepažinojusiam jokios nuodėmės, didingiausiam iš visų, teko ištverti agoniją ir kančią. Dėl mūsų nuodėmių Jam bėgo kraujas iš kiekvienos poros. Šį labai realų protinį ir dvasinį skausmą Raštai vadina „sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia“ (žr. 3 Nefio 9:20; Moronio 6:2; DS 20:37; 59:8; Psalmių 34:18; 51:17; Izaijo 57:15). Tokia dvasia yra absoliuti būtinybė tikrai atgailai.11
5
Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus trokšta matyti pokyčius mūsų gyvenimuose ir Jie mums padės.
Kitas mano norimas aptarti principas yra toks: niekas taip netrokšta, kad pakeistume savo gyvenimus, kaip Tėvas ir Gelbėtojas. Apreiškimo knygoje yra galingas ir išmintingas Gelbėtojo kvietimas. Jis sako: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu“ (Apreiškimo 3:20). Atkreipkite dėmesį, jog Jis nesako: aš stoviu prie durų ir laukiu, kol jūs pasibelsite. Jis šaukia, kviečia ir prašo, kad tiesiog atvertume savo širdis ir įsileistume Jį vidun.
Didingame Moronio pamoksle apie tikėjimą šio principo mokoma dar aiškiau. Viešpats jam pasakė, kad „jeigu žmonės ateis pas mane, aš jiems parodysiu jų silpnumą. Aš duodu žmonėms silpnumą, kad jie būtų nuolankūs; ir mano malonės pakanka visiems žmonėms.“ Visai nesvarbu, ko mums trūksta, kokia mūsų silpnybė ar nepakankamumas. Jo dovanų ir galių pakaks visoms mūsų silpnybėms.
Moronis toliau rašo Viešpaties žodžius: „Mano malonės pakanka visiems žmonėms, kurie nusižemina prieš mane; nes jeigu jie nusižemina prieš mane ir tiki mane, tada aš jų silpnumą paversiu jų stiprybe“ (Etero 12:27; kursyvas pridėtas).
Koks pažadas iš Viešpaties! Pats mūsų bėdų šaltinis gali būti pakeistas, perlipdytas ir performuotas į stiprybę ir galios šaltinį. Vienaip ar kitaip šis pažadas užrašytas daugybėje kitų Rašto vietų. Izaijas kalbėjo: „Nuvargusiam jis duoda jėgų, bejėgiui atšviežina gyvastį“ (Izaijo 40:29). Pauliui Viešpats sakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume“ (2 Korintiečiams 12:9). Doktrinoje ir Sandorose skaitome: „Tas, kuris dreba prieš mano galią, bus padarytas stiprus ir neš gyriaus ir išminties vaisius“ (DS 52:17; taip pat žr. 1 Nef 17:3; 2 Nef 3:13; DS 1:28; 133:58–59).12
Viena iš Šėtono efektyviausių strategijų prisiviliotiems per nuodėmę žmonėms yra kuždėjimas jiems į ausis, kad jie nėra verti melstis. Jis sakys jums, kad Dangiškasis Tėvas yra toks pasipiktinęs, kad niekada nesiklausys jūsų maldų. Tai yra melas ir taip jis sako, kad mus apgautų. Nuodėmės galia yra didelė. Jei norime iš jos ištrūkti, o ypač iš rimtos nuodėmės, tai turime pasitelkti tokią galią, kuri yra didesnė už mūsų pačių galią.
Niekas taip netrokšta, kad bėgtumėte nuo nuodėmės, kaip jūsų Dangiškasis Tėvas. Eikite pas Jį. Pripažinkite savo nuodėmes, išpažinkite savo gėdą ir kaltę, o tada melskite Jo pagalbos. Jis turi galią padėti jums triumfuoti.13
Broliai ir seserys, privalome savo nuodėmes Viešpačiui pateikti per nuolankią ir sielvartingą atgailą. Turime melsti Jo, kad turėtume galios jas įveikti. Pažadai yra tikri. Jis ateis mums padėti. Mes atrasime galios pakeisti savo gyvenimus.14
6
Siekdami tapti panašūs į Kristų, privalome neprarasti vilties.
Šeštasis ir paskutinis dalykas, kurį noriu pabrėžti apie atgailos procesą, yra tai, kad siekdami tapti vis panašesni į Dievą turime saugotis ir neprarasti ryžto ir vilties. Tapti tokiems kaip Kristus yra viso gyvenimo siekis ir šis procesas labai dažnai apima lėtą, beveik nepastebimą augimą ir keitimąsi. Raštai byloja nepaprastas istorijas apie žmones, kurių gyvenimai visiškai pasikeitė beveik akimirksniu: Almą Jaunesnįjį, Paulių pakeliui į Damaską, iki ankstyvo ryto besimeldžiantį Enosą, karalių Lamonį. Tokie stulbinantys pavyzdžiai apie didžiausioje nuodėmėje esančių žmonių galią pasikeisti suteikia tikrumo, kad Apmokėjimas gali pasiekti net tuos, kurie yra giliausioje neviltyje.
Tačiau aptarinėdami šiuos įspūdingus pavyzdžius turime būti atsargūs. Nors šie pavyzdžiai yra realūs ir galingi, tačiau jie yra labiau išimtis nei taisyklė. Šalia kiekvieno Pauliaus, kiekvieno Enoso ir karaliaus Lamonio yra šimtai ir tūkstančiai kitų žmonių, kurių atgailos procesas daug subtilesnis, mažiau pastebimas. Diena po dienos jie artėja prie Viešpaties, beveik nesuprasdami, jog kuria gyvenimą, panašų į Dievo gyvenimą. Jie gyvena ramų gerumo, tarnavimo ir atsidavimo kupiną gyvenimą. Jie yra kaip lamanitai, kurie, kaip Viešpats sakė, „buvo pakrikštyti ugnimi ir Šventąja Dvasia, ir jie to nežinojo“ (3 Nef 9:20; kursyvas pridėtas).
Mes neturime prarasti vilties. Viltis yra žmogaus sielos inkaras. Šėtonas nori, kad mes to inkaro atsikratytume. Taip jis galėtų atimti ryžtą ir priversti pasiduoti. Tačiau neturime prarasti vilties. Viešpats patenkintas kiekvienomis pastangomis, net mažytėmis, kasdienėmis pastangomis, kuriomis stengiamės tapti panašesni į Jį. Nors mums galbūt atrodo, kad kelias į tobulumą yra dar tolimas, tačiau negalime prarasti vilties.15
Pažadas galioja tiems, kurie sumoka visą tikrosios atgailos kainą. Jūs vėl galite būti švarūs. Neviltis gali būti pašalinta. Į jūsų gyvenimus liesis maloni atleidimo ramybė.
Per Izaiją ištarti Viešpaties žodžiai yra patikimi: „Eikite šen, ir drauge pasvarstykime. Esate paraudę nuo nuodėmių, bet aš išbalinsiu jus kaip sniegą. Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas, bet jos gali tapti baltos it vilna“ (Izaijo 1:18).
Šiame Evangelijos laikotarpyje Viešpats lygiai taip pat aiškiai kalbėjo, sakydamas: „Štai, tam, kuris atgailavo dėl savo nuodėmių, yra atleidžiama, ir aš, Viešpats, jų daugiau nebeprisimenu“ (DS 58:42).16
Tikra atgaila yra pagrįsta ir kyla iš tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Nėra kito būdo.
Viliuosi, kad negyvename praeitimi. Gyvenantieji praeitimi neturi aiškios ateities. Dažnai esame linkę dejuoti dėl netekties, dėl priimtų sprendimų, kurie, žvelgiant retrospektyviai, greičiausiai nebuvo geri sprendimai. Dažnai esame linkę apgailestauti dėl mus supančios aplinkos, manydami, kad jei būtume priėmę kitokius sprendimus, tai toji aplinka būtų kitokia. Praeities patyrimai gali mums pasitarnauti. Tačiau negaiškime laiko sielodamiesi dėl priimtų sprendimų ar padarytų klaidų. Gyvenkime dabartimi ir ateitimi.17
Mano mylimi broliai ir seserys, siekdami būti verti narystės Kristaus Bažnyčioje – būti nariais ta pačia prasme, kurią vartoja Jis, t. y. nariais, kurie atgailavo ir atėjo pas Jį, – nepamirškime šių šešių principų. Pirmasis principas: Evangelija yra Viešpaties planas laimei įgyti, o atgaila yra skirta tam, kad suteiktų mums džiaugsmo. Antrasis principas: tikra atgaila yra pagrįsta ir kyla iš tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Nėra kito būdo. Trečiasis principas: tikra atgaila yra susijusi su širdies permaina, o ne vien tik su elgesio pakeitimu. Ketvirtasis principas: dalis tos širdies permainos vyksta jaučiant liūdesį pagal Dievo valią dėl savo nuodėmių. Būtent tai reiškia turėti sudužusią širdį ir atgailaujančią dvasią. Penktasis principas: kad galėtume įveikti kiekvieną nuodėmę ir silpnybę mums visiškai pakanka Dievo dovanų – tereikia atsigręžti į Jį ir paprašyti pagalbos. Šeštasis principas: turime nepamiršti, kad dauguma atgailų nėra jutiminės ar milžiniškos permainos, greičiau nenukrypstamas ir nuoseklus judėjimas po žingsnelį link dievobaimingumo.
Jei šiuos principus stengsimės kasdien taikyti savo gyvenime, tai būsime verti tapti kažkuo daugiau, nei vien būti įrašyti į Jėzaus Kristaus Bažnyčios sąrašus. Būdami tikraisiais nariais turime teisę į Jo pažadą: „Kiekvieną, kuris yra mano bažnyčios ir ištveria mano bažnyčioje iki galo, tą aš įtvirtinsiu ant savo uolos, ir pragaro vartai jų nenugalės“ (DS 10:69).
Meldžiu, kad mes visi galėtume sau užsitarnauti šį pažadą.18
Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti
Klausimai
-
Prezidentas Bensonas sakė, kad norėdami tikrai atgailauti pirmiausia turime suprasti, jog „Evangelijos planas yra laimės planas“, o nelabumas „niekada neatneš mums laimės“ (1 poskyris). Kodėl, jūsų manymu, per atgailos procesą būtina tai suprasti?
-
Kodėl stengiantis atgailauti nepakanka tik pakeisti elgesį? (Žr. 2 poskyrį.) Kodėl, jūsų manymu, tikrai atgailaujant reikia žvelgti į Jėzų Kristų.
-
Kaip esate patyrę „galingą širdies permainą“, apie kurią aiškinama 3 poskyryje? Ką galime daryti, kad padėtume ir kitiems patirti šią permainą?
-
Kuo „liūdesys pagal Dievo valią“ skiriasi nuo apgailestavimo, kurį kai kurie jaučia padarę ką nors netinkamo? (Žr. 4 poskyrį.) Kaip tėvai ar vyskupas gali panaudoti 4 poskyrio mokymus, kad padėtų žmogui, kuriam reikia atgailauti?
-
Kokie 5 poskyrio mokymai jums teikia daugiausia paguodos? Kodėl tie mokymai jums teikia paguodos?
-
Liudydamas apie Gelbėtojo Apmokėjimo galią Prezidentas Bensonas pasakė: „Neturime prarasti vilties“ (žr. 6 poskyrį). Kokios 6 poskyryje apžvelgiamos Apmokėjimo tiesos jums teikia daugiausia vilties?
Susijusios Raštų eilutės
Luko 15:11–32; Mozijo 4:10–12; 26:30–31; Almos 34:17–18; 3 Nefio 27:19–20; DS 18:10–16; 19:15–19
Pagalba mokytojui
„Jūsų pagrindinis rūpestis turėtų būti padėti mokiniams mokytis Evangelijos, o ne pateikti įspūdingą prezentaciją. Tai apima galimybių mokiniams mokyti vieniems kitus suteikimą“ (Teaching, No Greater Call [1999], p. 64).