18 skyrius
Saugokitės išdidumo
„Išdidumas – visuotinė nuodėmė, didžioji yda. Išdidumo priešnuodis – nuolankumas.“
Iš Ezros Tafto Bensono gyvenimo
Savo pirmojoje kaip Bažnyčios Prezidento pasakytoje visuotinės konferencijos kalboje Prezidentas Ezra Taftas Bensonas mokė apie išdidumo ir nuolankumo skirtumus:
„Išdidumas negerbia Dievo ir nesirūpina tuo, kas teisinga. Jis pašaipiai žvelgia į žmogų ir ginčijasi, kas teisus. […]
Išdidumą charakterizuoja „ko aš noriu iš gyvenimo?“, o ne „ko norėtų Dievas, kad nuveikčiau savo gyvenime?“ Tai savo valia priešpastatyta Dievo valiai. Tai žmogaus baimė, viršijanti Dievo baimę.
Nuolankumas atliepia Dievo valią – Jo teismų baimę ir aplinkinių poreikius. Išdidieji nori klausytis pasaulio plojimų, o nuolankiųjų ausims malonu klausytis dangaus plojimų.“1
Tie mokymai buvo gerai žinomi vyrams, tarnavusiems kartu su Prezidentu Bensonu Dvylikos Apaštalų Kvorume. Jie žinojo, kad būdamas jų kvorumo Prezidentu, jis niekada nesijaudino dėl savo asmeninio požiūrio, jis tik norėjo mokytis Dievo valios ir jos laikytis. Prezidentas Boidas K. Pakeris, kuris vėliau pats tarnavo Dvylikos Apaštalų Kvorumo Prezidentu, papasakojo apie Prezidento Bensono požiūrį į diskusijas kvorumo susirinkimuose: „Galėjote nesutikti su Prezidentu Bensonu ir nesijaudinti, kad tai bus priimta asmeniškai. Mes laisvai diskutuodavome apie reikalus, nesirūpindami, koks bus jo požiūris.“2 Vyresnysis Raselas M. Nelsonas, kuris du metus tarnavo Dvylikos Kvorume Prezidentui Bensonui vadovaujant, sakė: „Kad ir ką svarstytų, netgi jei tai nebuvo jo nuomonė, Prezidentas Bensonas vertino situaciją tik pagal vieną standartą – kas bus geriau karalystei. Jei tai reiškia, kad reikia padaryti kitaip, nei jis būtų daręs, tebūnie. Jis norėjo tik to, kas būtų geriausia karalystei.“3
Kaip vyriausybės vadovas, Prezidentas Bensonas taip pat buvo pasiryžęs daryti tai, kas būtų geriausia Dievo karalystei. Kai jis tarnavo Jungtinių Valstijų žemės ūkio sekretoriumi, susilaukė daug „pasaulio plojimų“4 ir labai daug šiurkščios kritikos. Jis neleido nei tam, nei tam skambėti jo ausyse. Užuot tai daręs, jis liko ištikimas dažnai iš žmonos Floros girdimam tokiam priminimui: „Tol, kol esi teisus prieš Viešpatį, nesijaudink dėl pasaulio nuomonės apie tave.“5 Pasitenkindamas tyliais „dangaus plojimais“6 jis visada stengėsi paklusti Dievo valiai.
Mūsų didis nuolankumo pavyzdys yra Gelbėtojas, kuris yra „romus ir nuolankios širdies“ (Mato 11:29)
Ezros Tafto Bensono mokymai
1
Viešpats mus įspėjo saugotis išdidumo.
Doktrinoje ir Sandorose mums sakoma, kad Mormono Knyga yra „puolusios liaudies metraštis“ (DS 20:9). Kodėl jie nupuolė? Tai yra vienas pagrindinių Mormono Knygos pranešimų. Paskutiniuose tos knygos skyriuose Mormonas pateikia atsakymą tokiais žodžiais: „Štai šitos tautos, arba nefitų liaudies, išdidumas jau užtikrino jiems sunaikinimą“ (Mor 8:27). O tada, kad nepraleistume tos įsimintinos Mormono Knygos žinios iš puolusios liaudies, Viešpats įspėja mus Doktrinoje ir Sandorose: „Saugokitės išdidumo, kad netaptumėte kaip senovės nefitai“ (DS 38:39).
Man labai reikia jūsų tikėjimo ir maldų, kai stengiuosi paaiškinti šią Mormono Knygos žinią – išdidumo nuodėmę. Ta žinia kurį laiką sunkiai slėgė mano sielą. Žinau, kad Viešpats nori, jog ši žinia būtų dabar pateikta.
Ikižemiškoje taryboje Liuciferis, „aušros sūnus“, suklupo būtent dėl išdidumo (2 Nef 24:12–15; taip pat žr. DS 76:25–27; Mozės 4:3). Atėjus šio pasaulio pabaigai, kada Dievas apvalys žemę ugnimi, išdidieji degs kaip ražiena, o nuolankieji paveldės žemę (žr. 3 Nef 12:5; 25:1; DS 29:9; DžS–I 1:37; Mal 4:1).
Tris kartus Doktrinoje ir Sandorose Viešpats pavartojo frazę „saugokis išdidumo“, įskaitant perspėjimą antrajam Bažnyčios vyresniajam Oliveriui Kauderiui ir pranašo žmonai Emai Smit (DS 23:1; taip pat žr. 25:14; 38:39).7
2
Pagrindinis išdidumo bruožas yra priešiškumas Dievui ir savo artimui.
Dažnai išdidumo nuodėmė suprantama neteisingai ir daugelis nusideda iš nežinojimo (žr. Mozijo 3:11; 3 Nef 6:18). Raštuose nėra tokio dalyko, kaip teisus išdidumas – jis visuomet laikomas nuodėme. Todėl nesvarbu, kaip tą terminą vartoja pasaulis, mes turime suprasti, kaip Dievas vartoja tą terminą, kad galėtume suprasti šventraščio kalbą ir pasimokytume (žr. 2 Nef 4:15; Mozijo 1:3–7; Almos 5:61).
Dauguma iš mūsų mano, kad išdidumas reiškia egocentrizmą, išpuikimą, aroganciją arba didybę. Visa tai yra tos nuodėmės dalys, tačiau vis dar trūksta širdies, arba esmės.
Pagrindinis išdidumo bruožas yra priešiškumas Dievui ir savo artimui. Priešiškumas reiškia „neapykantą kažkam, arba pasipriešinimo būseną“. Tai galia, kuria Šėtonas nori mus valdyti.
Iš esmės išdidumas savo prigimtimi yra susijęs su konkuravimu. Mes iškeliame savo valią priešais Dievo valią. Kai nukreipiame savo išdidumą link Dievo, tai darome „tebūnie mano, o ne tavo valia“ dvasioje. Kaip sakė Paulius, jie „ieško ne Kristaus Jėzaus, bet savo naudos“ (Fil 2:21).
Mūsų valia, konkuruodama su Dievo valia, neleidžia pažaboti norų, troškimų ir aistrų (žr. Almos 38:12; 3 Nef 12:30).
Išdidieji negali sutikti, kad Dievo valdžia vadovautų jų gyvenimams (žr. Hel 12:6). Prieš Dievo didį pažinimą jie iškelia savo tiesos supratimą, prieš Dievo kunigystės galią – savo sugebėjimus, prieš Jo galingus darbus – savo pasiekimus.
Mūsų priešiškumas Dievui pasireiškia įvairiomis formomis, tokiomis kaip kietaširdiškumas, kietasprandiškumas, neatgailavimas, išpuikimas, greitas įsižeidimas ir ženklų reikalavimas. Išdidieji nori, kad Dievas su jais sutiktų. Jie nenori pakeisti savo nuomonės, kad toji sutaptų su Dievo nuomone.
Kita didelė tos labai paplitusios išdidumo nuodėmės dalis tai priešiškumas savo artimui. Kasdien esame gundomi iškelti save virš kitų ir juos sumenkinti (žr. Hel 6:17; DS 58:41).
Išdidieji savo intelektą, nuomones, darbus, turtus, talentus ir visas kitas pasaulietiškas puikavimosi priemones lygindami su kitais, kiekvieną žmogų paverčia savo priešininku. K. S. Lujiso žodžiais: „Išdidumas nesitenkina kažką turėdamas, jis tai pasiekia turėdamas daugiau už kitą. […] Jūs didžiuojatės lygindamiesi: malonu būti aukščiau kitų. Išnykus varžymuisi dingsta ir išdidumas“ (Mere Christianity, New York: Macmillan, 1952, pp. 109–110).
Ikižemiškojoje taryboje Liuciferis pasiūlė savo planą, varžydamasis su Tėvo planą atstovavusiu Jėzumi Kristumi (žr. Mozės 4:1–3). Jis norėjo būti pagerbtas labiau už visus (žr. 2 Nef 24:13). Trumpiau tariant, jo išdidusis troškimas buvo nuversti Dievą (žr. DS 29:36; 76:28).
Raštuose apstu aprašytų sunkių išdidumo nuodėmės pasekmių asmenims, grupėms, miestams ir tautoms. „Puikybė apima prieš žūtį“ (Pat 16:18). Išdidumas sunaikino nefitų tautą ir Sodomos miestą (žr. Mor 8:27; Ezech 16:49–50).8
3
Išdidieji žmonių teismo bijo labiau nei Dievo teismo.
Būtent dėl išdidumo Kristus buvo nukryžiuotas. Fariziejai pyko, nes Jėzus tvirtino esąs Dievo Sūnus ir tai kėlė pavojų jų statusui, todėl jie suplanavo jo mirtį (žr. Jono 11:53).
Saulius dėl išdidumo tapo Dovydo priešu. Jį apėmė pavydas, nes minios izraeličių moterų dainavo, jog „Saulius užmušė tūkstančius, o Dovydas – dešimtis tūkstančių!“ (1 Sam 18:6–8.)
Išdidieji žmonių teismo bijo labiau nei Dievo teismo (žr. DS 3:6–7; 30:1–2; 60:2). „Ką apie mane pagalvos žmonės?“ reiškia daugiau nei „ką apie mane pagalvos Dievas?“
Karalius Nojus ruošėsi išlaisvinti pranašą Abinadį, tačiau nelabų kunigų kreipimasis į karaliaus išdidumą pasiuntė Abinadį į liepsnas (žr. Mozijo 17:11–12). Herodas nuliūdo, kai jo žmona pareikalavo Jonui Krikštytojui nukirsti galvą. Tačiau jo išdidus noras gerai pasirodyti prieš svečius, sėdėjusius prie jo stalo, paskatino jį nužudyti Joną (žr. Mato 14:9; taip pat žr. Morkaus 6:26).
Karaliaus Nojaus išdidumas nulėmė Abinadžio ir jo paties mirtį
Žmonių nuomonės baimė matosi, kai siekiama laimėti žmonių pritarimą. Išdidieji myli „žmonių pagarbą […] labiau už Dievo garbę“ (žr. Jono 12:42–43). Ši nuodėmė pasireiškia mūsų motyvuose. Jėzus sakė, kad visuomet darė tai, kas patiko Dievui (žr. Jono 8:29). Ar nebūtų gerai, jei mūsų motyvas būtų Dievo garbė, o ne bandymas iškelti save virš savo brolio ir pralenkti kitą?
Kai kurie išpuikę žmonės ne tiek rūpinasi, ar jų atlyginimas atitinka jų poreikius, kiek tuo, kad jų atlyginimas būtų didesnis nei kieno nors kito. Tai yra išdidumo priešiškumas.
Išdidumui sukausčius mūsų širdis, prarandame nepriklausomybę nuo pasaulio ir iškeičiame savo laisves į žmonių nuomonės vergiją. Pasaulis šaukia garsiau už Šventosios Dvasios šnabždesius. Žmonių samprotavimai užgožia Dievo apreiškimus ir išdidieji paleidžia geležinę lazdą (žr. 1 Nef 8:19–28; 11:25; 15:23–24).9
4
Išdidumas pasireiškia daugybe būdų.
Išdidumas tai nuodėmė, kurią lengva pamatyti kituose, bet sunku pripažinti savyje. Dauguma mūsų mano, kad išdidumas tai nuodėmė, kai kas nors iš aukščiau, pavyzdžiui, turtingieji ir mokytieji, žiūri žemyn į mus visus (žr. 2 Nef 9:42). Tačiau tarp mūsų yra ir daug didesnė liga – tai išdidumas, žiūrintis iš apačios į viršų. Jis pasireiškia daugybe būdų, pavyzdžiui, priekabiavimu, apkalbinėjimu, liežuvavimu, murmėjimu, gyvenimu ne pagal išteklius, pavydu, geidimu, dėkingumo ir pagyrimo, kurie galėtų pakylėti kitą, sulaikymu ir buvimu neatlaidžiu ir pavydžiu.
Nepaklusnumas iš esmės yra išdidi kova dėl valdžios su kuo nors viršesniu už mus. Tai gali būti tėvas, mama, kunigystės vadovas, mokytojas arba galiausiai Dievas. Išdidus asmuo nekenčia fakto, kad kažkas yra virš jo. Jis mano, kad tai žemina jo padėtį.
Savanaudiškumas yra vienas dažniausių išdidumo veidų. Visko, kas svarbu, centre yra „kaip viskas paveiks mane“ – išpuikimas, gailėjimasis savęs, pasaulietiška saviraiška, pasitenkinimas ir naudos sau ieškojimas.
Dėl išdidumo kyla slaptos sąjungos, kurios kuriamos siekti pasaulio šlovės, galios ir naudos (žr. Hel 7:5; Etero 8:9, 16, 22–23; Mozės 5:31). Tas išdidumo nuodėmės vaisius, būtent slaptos sąjungos, sužlugdė tiek jareditų, tiek ir nefitų civilizacijas, buvo ir vis dar bus daugybės tautų nuopuolio priežastis (žr. Etero 8:18–25).
Dar vienas išdidumo veidas yra nesutarimas. Ginčai, kovos, neteisus viešpatavimas, atotrūkis tarp kartų, ištuokos, smurtas prieš sutuoktinį, riaušės ir neramumai – visa tai apima šios rūšies išdidumas.
Nesutarimai mūsų šeimose išveja Viešpaties Dvasią. Tai taip pat išvaro daugelį mūsų šeimos narių. Nesantaikos sritis apima nedraugiškai pasakytą žodį ir pasaulinius konfliktus. Raštuose mums sakoma, kad „tik per išdidumą kyla ginčas“ (Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimas, Pat 13:10, 2011 m. spalis, Čikaga; taip pat žr. Pat 28:25.)
Raštuose liudijama, kad išdidieji lengvai įsižeidžia ir jaučia pagiežą (žr. 1 Nef 16:1–3). Jie sulaiko atleidimą, kad kitas liktų skolingas, ir pateisina savo užgautus jausmus.
Išdidus lengvai nepriims patarimo arba pastabos (žr. Pat 15:10; Amoso 5:10). Jie ginasi, kad pateisintų savo trūkumus ir nesėkmes (žr. Mato 3:9; Jono 6:30–59).
Išdidiesiems reikia, kad pasaulis jiems pasakytų, ar jie yra vertingi, ar ne. Jų savigarbą nusako tai, kur jie yra užkopę pasaulietinės sėkmės laiptais. Jie jaučiasi visaverčiais žmonėmis, jei yra didelis skaičius žemiau esančių pagal pasiekimus, talentus, grožį ar protą. Išdidumas yra bjaurus. Jis sako: „Jei tau pasiseks, man nepasiseks.“
Jeigu mylėsime Dievą, vykdysime Jo valią ir bijosime Jo teismo labiau nei žmonių teismo, tada jausime savigarbą.10
5
Išdidumas riboja arba sustabdo progresą.
Išdidumas, tikrąja to žodžio prasme, yra prakeikimą užtraukianti nuodėmė. Jis riboja arba sustabdo progresą (žr. Almos 12:10–11). Išdidžius nelengva mokyti (žr. 1 Nef 15:3, 7–11). Jie nepakeis savo mąstymo, kad priimtų tiesą, nes jei tai padarys, reikš, kad jie klydo.
Išdidumas kenksmingai paveikia visus mūsų santykius – mūsų santykius su Dievu ir su Jo tarnais, santykius tarp vyro ir žmonos, tarp tėvų ir vaikų, tarp darbdavio ir darbininko, tarp mokytojo ir mokinio ir tarp visos žmonijos. Mūsų išdidumo laipsnis nusako, kaip žiūrime į savo Dievą ir savo brolius bei seseris. Kristus nori pakelti mus ten, kur yra Pats. Ar norime daryti tą patį kitiems?
Išdidumas užgožia mūsų, kaip vaikų, jausmus Dievui ir mūsų, kaip brolių, jausmus žmogui. Jis atskiria ir suskirsto mus į „rangus“ pagal mūsų „turtus“ ir „galimybes mokytis“ (3 Nef 6:12). Išdidiems žmonėms vienybė neįmanoma, o jei nesame viena, nesame Viešpaties (žr. Mozijo 18:21; DS 38:27; 105:2–4; Mozės 7:18).
Pagalvokite, kiek praeityje mums kainavo išdidumas ir kiek jis dabar kainuoja mūsų pačių gyvenime, mūsų šeimose ir Bažnyčioje.
Pagalvokite apie atgailą, kuri galėtų pakeisti gyvenimus, išsaugoti santuokas ir sustiprinti šeimas, jeigu išdidumas netrukdytų išpažinti savo nuodėmes ir jų atsižadėti (žr. DS 58:43).
Pagalvokite, kiek daug yra mažiau aktyvių Bažnyčios narių, nes jie įsižeidė ir išdidumas neleidžia atleisti arba visapusiškai vaišintis prie Viešpaties stalo.
Pagalvokite, kiek dešimčių tūkstančių kitų vaikinų ir vyresnių porų galėtų tarnauti misijose, jeigu ne išdidumas, kuris neleidžia jiems atiduoti savo širdžių Dievui (žr. Almos 10:6; Hel 3:34–35).
Pagalvokite, kaip išaugtų šventyklos darbas, jeigu laikas, praleidžiamas šioje dieviškoje tarnystėje, būtų svarbesnis už daugelį išdidumo skatinamų užsiėmimų, kurie varžosi dėl mūsų laiko.11
Nuolankumas atneša vienybę ir stiprybę santuokoms ir šeimoms
6
Išdidumo priešnuodis – nuolankumas.
Išdidumas paveikia visus mus skirtingu metu ir skirtingu stiprumu. Dabar galite suprasti, kodėl pasaulio išdidumą vaizduojantis pastatas Lehio sapne buvo didelis ir erdvus ir kodėl buvo didelė minia, kuri įėjo į jį (žr. 1 Nef 8:26, 33; 11:35–36).
Išdidumas – visuotinė nuodėmė, didžioji yda. Taip, išdidumas yra visuotinė nuodėmė, didžioji yda.
Išdidumo priešnuodis yra nuolankumas – romumas, paklusnumas (žr. Almos 7:23). Tai yra sudužusi širdis ir atgailaujanti dvasia (žr. 3 Nef 9:20; 12:19; DS 20:37; 59:8; Ps. 34:18; Iza 57:15; 66:2). Kaip kad yra gerai pasakęs Radjardas Kiplingas:
Triukšmas ir šauksmai nutyla,
Vadai ir karaliai išeina.
Testovi tavo senoji auka,
Nuolanki ir atgailaujanti širdis.
Galybių Viešpatie, būk su mumis,
Kad nepamirštume, kad nepamirštume. […]
Dievo žmonės bus nuolankūs. Mes galime nuspręsti būti nuolankūs arba galime būti priversti tokie tapti. Alma sakė: „Palaiminti tie, kurie nusižemina neverčiami būti nuolankūs“ (Almos 32:16).
Nuspręskime būti nuolankūs.
Mes pasirenkame būti nuolankūs, nugalėdami priešiškumą savo broliams ir seserims, gerbdami juos kaip save pačius ir pakeldami juos taip aukštai, o gal ir aukščiau, nei esame patys (žr. DS 38:24; 81:5; 84:106).
Mes galime nuspręsti nusižeminti priimdami patarimą ir papeikimą (žr. Jokūbo kn. 4:10; Hel 15:3; DS 63:55; 101:4–5; 108:1; 124:61, 84; 136:31; Pat 9:8).
Mes galime nuspręsti nusižeminti atleisdami mūsų skriaudikams (žr. 3 Nef 13:11, 14; DS 64:10).
Mes galime nuspręsti nusižeminti atlikdami nesavanaudišką tarnystę (žr. Mozijo 2:16–17).
Mes galime nuspręsti nusižeminti vykdami į misijas ir skelbdami žodį, kuris gali padėti nusižeminti žmonėms (žr. Almos 4:19; 31:5; 48:20).
Mes galime nuspręsti nusižeminti dažniau lankydamiesi šventykloje.
Mes galime nuspręsti nusižeminti išpažindami ir palikdami savo nuodėmes, ir užgimdami iš Dievo (žr. DS 58:43; Mozijo 27:25–26; Almos 5:7–14, 49).
Mes galime nuspręsti nusižeminti mylėdami Dievą, atiduodami Jam savo valią ir savo gyvenime teikdami pirmenybę Jam (žr. 3 Nef 11:11; 13:33; Mor 10:32).
Nuspręskime būti nuolankūs. Mes galime tai pasiekti. Žinau, kad galime.
Mano brangūs broliai ir seserys, turime pasiruošti, kad išpirktume Sionę. Iš esmės tai išdidumo nuodėmė neleido įkurti Sionės Pranašo Džozefo Smito laikais. Dėl tos pačios išdidumo nuodėmės nefitai liovėsi gyvenę pagal pasišventimo įstatymą (žr. 4 Nefio 1:24–25).
Išdidumas yra didysis Sionės suklupimo akmuo. Kartoju: išdidumas yra didysis Sionės suklupimo akmuo.
Turime išvalyti indo vidų, nugalėdami išdidumą (žr. Almos 6:2–4; Mato 23:25–26).
Turime pasiduoti „Šventosios Dvasios vilionėms“, nusivilkti išdidųjį „prigimtinį žmogų“, tapti „šventuoju per Viešpaties Kristaus apmokėjimą“ ir tapti „kaip vaikas – klusnus, romus, nuolankus“ (Mozijo 3:19; taip pat žr. Almos 13:28).
Karštai meldžiuosi, kad galėtume tai padaryti ir įgyvendintume savo dievišką lemtį.12
Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti
Klausimai
-
Prezidentas Bensonas pažymėjo, kad išdidumas nulėmė nefitų liaudies sunaikinimą (žr. 1 poskyrį). Kodėl, jūsų manymu, išdidumas pasižymi tokia naikinančia galia?
-
Kokiais būdais žmonės gali „iškelti savo valią priešais Dievo valią“? (Žr. 2 poskyrį.) Kokius palaiminimus gauname, kai vykdome Dievo valią?
-
Kodėl, jūsų manymu, mes kartais klausiame: „Ką apie mane pagalvos kiti žmonės?“, o ne: „Ką apie mane pagalvos Dievas?“ (Žr. 3 poskyrį.) Kaip keičiasi mūsų gyvenimas, kai mūsų didžiausias troškimas yra įtikti Dievui?
-
Peržvelkite 4 poskyryje išvardintus išdidumo pasireiškimus. Kaip galime išvengti tų išdidumo pasireiškimų savo gyvenime?
-
Prezidentas Bensonas sakė: „Išdidumas kenksmingai paveikia visus mūsų santykius“ su Dievu ir kitais (5 poskyris). Kodėl tai tiesa? Kaip pagerėja mūsų santykiai, kai esame nuolankūs?
-
6 poskyryje yra Prezidento Bensono išvardinti būdai, kaip galime pasirinkti būti nuolankūs. Kodėl, jūsų manymu, geriau savo noru tapti nuolankiam, o ne būti priverstam tokiam tapti?
Susijusios Raštų ištraukos
Mato 23:12; Luko 18:9–14; Jokūbo 4:6; Almos 5:27–28; DS 112:10; 121:34–40
Pagalba studijuojant
Kad pritaikytumėte pranašo žodžius sau, pagalvokite, kaip tie mokymai tinka jums (žr. Teaching, No Greater Call [1999], 170). Galite savęs paklausti, kaip tie mokymai gali padėti jums jūsų gyvenime, kai susiduriate su rūpesčiais, klausimais ir iššūkiais.