Be galo didūs bei brangūs pažadai
Didysis Dangiškojo Tėvo laimės planas apima doktriną, apeigas, sandoras ir nepaprastai didžius bei brangius pažadus, dėl kurių galime tapti dieviškos prigimties dalininkais.
Vienas iš didžiųjų iššūkių, su kokiu kasdien susiduriame visi, yra neleisti šio pasaulio rūpesčiams tiek užvaldyti mūsų laiko ir energijos, kad nepaisytume amžinų dalykų, kurie yra svarbiausi.1 Dėl daugybės pareigų ir didelio užimtumo mums lengva užmiršti ir pamesti iš akių svarbiausius dvasinius prioritetus. Kartais bandome bėgti taip greitai, kad galime užmiršti, kur ir dėl ko bėgame.
Apaštalas Petras primena, kad Jėzaus Kristaus mokiniams, „Jo dieviška jėga padovanojo […] viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui, per pažinimą To, kuris mus pašaukė savo šlove ir dorybe.
Drauge jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, ištrūkę iš sugedimo, kuris sklinda pasaulyje geiduliais.“2
Savo kalba noriu pabrėžti tų be galo didžių bei brangių Petro aprašytų pažadų svarbą, nes jie primena, kur ir dėl ko keliaujame šioje žemiškoje kelionėje. Taip pat aptarsiu, kaip šabo diena, šventoji šventykla ir mūsų namai gali mums padėti prisiminti šiuos svarbius dvasinius pažadus.
Karštai meldžiu, kad, mums svarstant šias svarbias tiesas, kiekvieną iš mūsų mokytų Šventoji Dvasia.
Mūsų dieviška tapatybė
Didysis mūsų Dangiškojo Tėvo laimės planas apima doktriną, apeigas, sandoras ir nepaprastai didžius bei brangius pažadus, dėl kurių galime tapti dieviškos prigimties dalininkais. Jo planas apibūdina mūsų amžinąją tapatybę ir kelią, kuriuo turime eiti, kad mokytumės, keistumės, augtume ir galiausiai gyventume su Juo per amžius.
Dokumente „Šeima. Pareiškimas pasauliui“ aiškinama:
„Visos žmogiškos esybės – vyrai ir moterys – sukurti pagal Dievo atvaizdą. Kiekvienas yra mylimas dvasinis dangiškųjų tėvų sūnus ar dukra, ir, kaip toks, kiekvienas turi dievišką prigimtį ir paskirtį.
Ikimirtingojoje karalystėje dvasiniai sūnūs ir dukterys pažinojo ir garbino Dievą kaip savo Amžinąjį Tėvą ir priėmė Jo planą, kurio dėka jo vaikai gali gauti fizinį kūną ir įgyti žemiškos patirties, kad galėtų tobulėti ir galų gale realizuoti savo, kaip amžinojo gyvenimo paveldėtojų, dieviškąją paskirtį.“3
Dievas žada savo vaikams, kad jei jie seks Jo plano nurodymais ir Jo Mylimojo Sūnaus pavyzdžiu, laikysis įsakymų ir ištvers tikėjime iki galo, tai Gelbėtojo išpirkimo galia jie turės amžinąjį gyvenimą, kuris yra „didžiausia iš visų Dievo dovanų“4. Amžinasis gyvenimas yra nuostabiausia be galo didelė ir brangi dovana.
Dvasinis atgimimas
Be galo didžius bei brangius pažadus geriau suprantame ir pradedame įgyti dangiškosios prigimties, kai pritariamai priimame Viešpaties kvietimą į šlovę ir dorą. Pasak Petro, šis kvietimas vykdomas stengiantis ištrūkti iš šio pasaulio sugedimo.
Kai paklusniai, tikėdami Gelbėtoju veržiamės pirmyn, dėl Jo Apmokėjimo ir Šventosios Dvasios galios mūsų širdyse įvyksta tokia galinga permaina, „kad mes jau nebelinkę daryti pikta, bet linkę nuolat daryti gera“5. Mes gimstame iš naujo, taip, gimstame iš Dievo, pasikeičiame iš savo kūniškos ir puolusios būsenos į teisumo būseną, būdami išpirkti Dievo6. „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.“7
Toks visiškas mūsų prigimties pasikeitimas paprastai neįvyksta greitai ar iš karto. Kaip ir Gelbėtojas, mes iš pradžių negauname pilnatvės, bet gauname malonę už malonę8. „Nes štai, taip sako Viešpats Dievas: Aš duosiu žmonių vaikams eilutę po eilutės, priesaką po priesako, čia truputį ir ten truputį; ir palaiminti tie, kas įsiklauso į mano priesakus ir atsuka ausį mano patarimui, nes jie išmoks išminties.“9
Šiam dvasinio atgimimo procesui yra būtinos kunigystės apeigos ir šventos sandoros; jos yra Dievo paskirtos priemonės, per kurias mes priimame Jo be galo didžius bei brangius pažadus. Apeigos, kurias priimame būdami verti ir kurias nuolat prisimename, atveria dangaus kanalus, kuriais į mūsų gyvenimus gali tekėti dieviškumo galia. Ištikimai gerbiamos ir prisimenamos sandoros visada teikia prasmę ir patikinimą dėl palaiminimų tiek žemiškajame gyvenime, tiek amžinybėje.
Pavyzdžiui, Dievas mums žada, – pagal mūsų ištikimybę, – nuolatinę trečiojo Dievybės nario, būtent Šventosios Dvasios, bendrystę10, kad dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galime gauti ir visada išlaikyti savo nuodėmių atleidimą,11 kad galime įgyti ramybę šiame gyvenime,12 užtikrina, kad Gelbėtojas sutraukė mirties pančius ir nugalėjo kapą13 ir kad šeimos gali būti drauge šiame gyvenime ir visą amžinybę.
Suprantama, negalime suskaičiuoti ar apibūdinti visų be galo didžių bei brangių Dangiškojo Tėvo pažadų Jo vaikams. Tačiau net dalinis mano ką tik minėtų pažadų sąrašas turėtų mus apstulbinti14 ir paskatinti parpulti ir pagarbinti Tėvą15 Jėzaus Kristaus vardu.
Atminkime pažadus
Prezidentas Lorencas Snou įspėjo: „Mes per greiti užmiršti didžiąją gyvenimo prasmę, motyvą, dėl kurio Dangiškasis Tėvas atsiuntė mus čia apsirengti mirtingumu; taip pat didįjį pašaukimą, kuriuo buvome pašaukti; todėl užuot pakilę aukščiau menkų praeinančių dalykų […] mes per dažnai leidžiame sau nusmukti iki pasaulio lygio nepasinaudodami Dievo parūpinta dieviška pagalba, kuri vienintelė gali padėti mums įveikti [tuos praeinančius dalykus]“16.
Šabo diena ir šventoji šventykla yra du konkretūs dieviškos pagalbos šaltiniai, kuriuos Dievas įsteigė, kad padėtų mums pakilti aukščiau pasaulio lygio ir pasaulio sugedimo. Iš pradžių gali atrodyti, kad bendri šabo dienos šventimo ir šventyklos lankymo tikslai yra susiję, bet skirtingi. Tačiau manau, kad šie du tikslai yra visiškai vienodi ir kartu dvasiškai stiprina mus kaip atskirus asmenis ir kaip šeimas.
Šabo diena
Po to, kai viską sukūrė, septintą dieną Dievas ilsėjosi ir įsakė, kad viena kiekvienos savaitės diena būtų laikas pailsėti ir padėti žmonėms prisiminti Jį.17 Šabas yra Dievo laikas, šventas laikas, specialiai paskirtas garbinti Jį ir priimti bei prisiminti Jo didžius bei brangius pažadus.
Šiame evangelijos laikoparpyje Viešpats nurodė:
„Kad galėtum geriau išsisaugoti nesusitepęs pasauliu, eisi į maldos namus ir atnašausi savo sakramentus mano šventą dieną;
nes iš tiesų tai yra diena, skirta tau pailsėti nuo savo darbų ir atnašauti savo garbinimus Aukščiausiajam“18.
Taigi, šabo dieną mes garbiname Tėvą Sūnaus vardu dalyvaudami apeigose ir mokydamiesi apie savo sandoras, priimdami, prisimindami ir atnaujindami jas. Jo šventą dieną mūsų mintys, veiksmai ir elgesys yra mūsų ženklai Dievui, rodantys mūsų meilę Jam.19
Papildoma šabo paskirtis yra pakelti mūsų žvilgsnį nuo pasaulio dalykų į amžinybės palaimas. Šiuo šventu metu atsitraukę nuo savo kasdienių užimto gyvenimo darbų mes galime „žvelgti į Dievą ir gyventi“20, priimdami ir prisimindami didžius bei brangius pažadus, dėl kurių tapome dieviškosios prigimties dalininkais.
Šventoji šventykla
Viešpats visais laikais savo žmonėms įsakydavo statyti šventyklas – šventas vietas, kuriose verti šventieji atlikinėtų šventas evangelijos ceremonijas ir apeigas dėl savęs bei savo mirusiųjų. Šventykla yra švenčiausia iš visų garbinimo vietų. Šventykla tiesiogine prasme yra Viešpaties namai – šventa erdvė, specialiai paskirta Dievui garbinti ir Jo didiems bei brangiems pažadams priimti bei prisiminti.
Šiame evangelijos laikotarpyje Viešpats nurodė: „Organizuokitės; paruoškite visa, kas reikalinga; ir įkurkite namus, būtent maldos namus, pasninkavimo namus, tikėjimo namus, mokymosi namus, šlovės namus, tvarkos namus, Dievo namus“21. Pagrindinė garbinimo šventykloje dalis yra dalyvavimas apeigose ir sandorų mokymasis, priėmimas bei prisiminimas. Šventykloje mes mąstome, elgiamės ir rengiamės kitaip nei kitose erdvėse, kuriose galime lankytis.
Pagrindinė šventyklos paskirtis yra pakelti mūsų žvilgsnį nuo pasaulio dalykų į amžinybės palaimas. Trumpam atsitraukę nuo savo įprastos pasaulietinės aplinkos, mes galime „žvelgti į Dievą ir gyventi“22, priimdami ir prisimindami didžius bei brangius pažadus, dėl kurių tapome dieviškosios prigimties dalininkais.
Prašau atkreipti dėmesį, kad šabo diena ir šventykla atitinkamai yra šventas laikas ir šventa erdvė, specialiai paskirti Dievui garbinti ir Jo be galo didiems bei brangiems pažadams, kurie skirti Jo vaikams, priimti bei prisiminti. Dievas taip nustatė, kad pagrindiniai šių dviejų dieviškų pagalbos šaltinių tikslai yra visiškai vienodi: galingai ir reguliariai sutelkti mūsų dėmesį į Dangiškąjį Tėvą, Jo Viengimį Sūnų, Šventąją Dvasią ir pažadus, susijusius su Gelbėtojo sugrąžintosios evangelijos apeigomis ir sandoromis.
Mūsų namai
Svarbu, kad namai būtų puikus laiko ir erdvės derinys, geriausiai padedantis žmonėms ir šeimoms prisiminti didžius bei brangius Dievo pažadus. Palikti savo namus, kad pabūtume sekmadienio susirinkimuose, ir įžengti į šventą šventyklos erdvę yra svarbu, bet nepakankama. Tik atsinešdami tose šventose veiklose gautą dvasią ir jėgą į savo namus galime išlikti susitelkę į didžius žemiškojo gyvenimo tikslus ir įveikti šio pasaulio sugedimą. Šabo ir šventyklos patyrimai turėtų būti dvasiniai katalizatoriai, skatinantys atskirus žmones, šeimas ir gimines nuolat prisiminti išmoktas pamokas per Šventosios Dvasios buvimą ir galią, per besitęsiantį ir gilėjantį atsivertimą į Viešpatį Jėzų Kristų ir per tobulai skaisčią viltį23 amžinais Dievo pažadais.
Šabas ir šventykla gali padėti mums įsteigti savo namuose „pranašesnį kelią“24 ir „suvienyti Kristuje visa, kas yra tiek danguje, tiek ir žemėje“25. Tai, ką darome savo namuose su Jo šventu laiku ir su tuo, ką išmokstame Jo šventoje erdvėje, yra būtina tam, kad taptume dieviškosios prigimties dalininkais.
Pažadas ir liudijimas
Mus lengvai gali nugalėti rutina ir įprasti žemiški reikalai. Miegojimas, valgymas, rengimasis, darbas, žaidimai, fizinis lavinimasis ir daug kitų įprastų veiklų yra reikalingos ir svarbios. Bet galiausiai, tai, kuo tampame, yra pasekmė mūsų pažinimo apie Tėvą, Jo Sūnų ir Šventąją Dvasią ir noro mokytis iš jų; tai nebus suma mūsų kasdienių viso gyvenimo siekių.
Evangelija yra kur kas daugiau nei nuobodus sąrašas įvairių darbų, kuriuos reikia atlikti; ji panašesnė į darniai nuaustą nuostabų tiesos gobeleną26, skirtą padėti mums tapti panašiems į mūsų Dangiškąjį Tėvą ir Viešpatį Jėzų Kristų, netgi tapti dangiškosios dovanos dalininkais. Tikrai mes blogai matome žiūrėdami toliau tikslo27 – žvilgsnį sutelkdami ne į nuostabią dvasinę tikrovę, o į pasaulio rūpesčius, nerimus bei rutiną.
Jei būsime išmintingi ir pasitelksime Šventąją Dvasią savo vadovu,28 pažadu, kad Ji mokys mus to, kas tikra. Mums stengiantis įgyvendinti savo amžinąją paskirtį ir tapti dieviškosios prigimties dalininkais, Ji „Kristų liudys širdyse ir parodys, koks dangus“29.
Liudiju, kad be galo didūs bei brangūs pažadai, susiję su apeigomis ir sandoromis, yra patikimi. Viešpats yra pasakęs:
„Duodu jums nurodymus, kaip turite elgtis priešais mane, kad tai būtų jūsų išgelbėjimui.
Aš, Viešpats, esu įpareigotas, kai jūs darote, ką aš sakau; bet kai nedarote, ką aš sakau, netenkate pažado.“30
Liudiju, kad mūsų Dangiškasis Tėvas yra gyvas ir yra išgelbėjimo plano autorius. Jėzus Kristus yra Jo Viengimis Sūnus, mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Jis gyvas. Liudiju, kad dėl Tėvo plano ir pažadų, Gelbėtojo Apmokėjimo ir Šventosios Dvasios bendrystės yra įmanoma ramybė šiame gyvenime ir amžinasis gyvenimas ateinančiame pasaulyje.31 Apie tai liudiju šventu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.