6 skyrius

Tapkime tobuli prieš Viešpatį, „kas dieną truputį geresni“

„Nesitikėkite akimirksniu tapti tobuli. Jei to tikėsitės, tai nusivilsite. Šiandien būkite geresni nei vakar, o rytoj būkite geresni nei šiandien.“

Iš Lorenco Snou gyvenimo

Prezidentas Lorencas Snou lankėsi viename kunigijos susirinkime, kuriame kiekvieno vyresniųjų kvorumo atstovai atsistojo ir atsiskaitė už savo kvorumo nuveiktus darbus. Besiklausydamas šių jaunų vyrų Prezidentas Snou prisiminė save prieš daugelį metų. Pakilęs kalbėti, tarė:

„Norėčiau pasakyti tai, ko, jei įmanoma, niekuomet nepamirštumėte ir ko, tikėkimės, nepamiršiu aš pats.

Beveik visada drauge susirinkus jauniems vyresniesiems, taip pat ir pagyvenusiems vyresniesiems, matau tai, ką ir dabar matau – tam tikrą nenorą kalbėti prieš auditoriją. Tai matau čia šį rytą jaunuose vyruose, kurie kilo kalbėti ir pateikti informaciją apie konkrečius savo nuveiktus darbus.

Turbūt nepakenks, jei jums trumpai papasakosiu apie savo patirtį, kaip dar net nebūdamas vyresniuoju pradėjau kalbėti viešumoje. Prisimenu, kaip mane pirmą kartą paprašė pasidalinti savo liudijimu. … Tokių dalykų aš labai bijojau, bet kartu jutau, kad mano pareiga yra pakilti; tačiau vis delsiau. Paliudijo vienas žmogus, paliudijo antras žmogus, tada trečias, ir taip liudijo beveik visi, o aš vis bijojau atsistoti. Niekada nebuvau kalbėjęs prieš auditoriją. … [Galiausiai] nusprendžiau, kad man jau laikas stotis. Taip ir padariau. Na, ir kiek laiko, jūsų manymu, aš kalbėjau? Spėju, kad kokią pusę minutės, tikrai ne ilgiau minutės. Tai buvo mano pirmasis bandymas; antrasis, mano manymu, irgi buvo panašus. Labai drovėjausi, … bet tvirtai ir ryžtingai apsisprendžiau, kad, kai mane pakvies padaryti kažką panašaus ar ką kitą, aš tai padarysiu negalvodamas apie savo darbo rezultatą. Tai yra mano, t. y. vyresniojo Izraelyje, sėkmės pamato dalis.“

Prezidentas Snou tiems jauniems vyrams pasakojo, kad netrukus po to įvykio, jau būdamas nuolatiniu misionieriumi, jis surengė savo pirmąjį susirinkimą. Jis prisiminė: „Nieko gyvenime dar taip nebijojau, kaip to susirinkimo. Meldžiausi visą dieną, atsiskyriau ir šaukiausi Viešpaties. Dar niekada nekalbėjau [viešumoje], išskyrus tuose liudijimų susirinkimuose. Labai bijojau. Turbūt joks žmogus nebijojo šių dalykų labiau, nei tuomet bijojau aš. Susirinkimas prasidėjo, o kambarys buvo pilnas. … Pradėjau kalbėti ir, mano manymu, užėmiau tris ketvirtadalius valandos.“¹ Kitame pasakojime apie tą susirinkimą jis užrašė: „Kai atsistojau prieš susirinkusiuosius, aš visiškai nežinojau, ką sakyti, bet, kai tik atvėriau burną kalbėti, Šventoji Dvasia galingai nusileido ant manęs, apšvietė mano protą ir patarė, kokius žodžius jiems turėčiau kalbėti. Žmonės buvo priblokšti ir prašė surengti kitą susirinkimą.“²

Prezidentas Snou norėjo, kad tie jauni vyrai iš jo patirties išmoktų tokią pamoką: „Mano jaunieji draugai, jūs turite galimybę tapti didūs – tokie didūs, kokie tik norite būti. Pradėdami savarankišką gyvenimą, širdimis galbūt trokštate to, kas yra labai sunkiai įgyjama, bet galbūt jums pasiekiama. Pradžioje jums gali nepavykti įgyvendinti savo troškimų, o ir paskesni bandymai galbūt nepasižymės sėkme. Tačiau, jeigu bus nuoširdžiai stengiamasi, o tie jūsų troškimai bus grindžiami teisumu, tai patirtis, kurią jūs įgysite siekdami įgyvendinti savo širdžių troškimus, tikrai bus jums naudinga, o padarytos klaidos, jei tokių bus, išeis tik į naudą.“³

Tai buvo viena iš mėgstamiausių Prezidento Snou temų. Šventiesiems jis dažnai primindavo apie Viešpaties įsakymą būti tobuliems ir jis juos patikindavo, kad per savo stropumą ir su Viešpaties pagalba jie galėsią paklusti tam įsakymui. Jis mokė: „Savo širdimis turime jausti, kad Dievas yra mūsų Tėvas ir kad galbūt darysime klaidų ir būsime silpni, tačiau, jei gyvensime kaip įmanoma tobuliau, tai mums viskas bus gerai.“⁴

Lorenco Snou mokymai

Būdami stropūs, kantrūs ir Dievui padedant galėsime įvykdyti Viešpaties įsakymą būti tobuliems

„Kai Abromas buvo devyniasdešimt devynerių metų, Viešpats pasirodė jam ir tarė: „Aš esu Dievas Visagalis. Eik mano keliu ir būk be priekaišto.“ [Pradžios 17:1.]

Pacituosiu su šia eilute susijusius Gelbėtojo žodžius, pasakytus Kalno pamoksle ir užrašytus paskutinėje Mato 5 skyriaus eilutėje.

„Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ [Mato 5:48.] …

Žinome, kad pasirodęs Viešpats pažadėjo Abraomui didžių dalykų, o kad Abraomas būtų pasiruošęs tuos dalykus priimti, jam buvo iškelta tam tikra sąlyga – kad jis [Abraomas] taptų be priekaišto prieš Viešpatį. Tą pačią sąlygą savo mokiniams iškėlė ir Gelbėtojas – kad jie taptų tokie tobuli, koks tobulas yra Jis pats ir Jo Tėvas danguje. Kiek suprantu, ši tema turi būti aktuali pastarųjų dienų šventiesiems; ir aš noriu išsakyti keletą patariamojo pobūdžio minčių, kad jas apmąstytų tie žmonės, kuriems tai svarbu.

Viešpats siūlo išlieti didžiausius palaiminimus pastarųjų dienų šventiesiems; bet, kaip ir Abraomas, turime tiems palaiminimams pasiruošti; o pasiruošime laikydamiesi to paties Viešpaties jam duoto įstatymo. Iš mūsų irgi prašoma tapti tobulais priešais Viešpatį; o šiuo atveju, kaip ir bet kuriuo kitu atveju, Viešpats nereikalauja to, ko neįmanoma padaryti; kitaip tariant, pastarųjų dienų šventiesiems Jis parūpino priemonių, kuriomis jie galės prisitaikyti prie Jo šventos tvarkos. Kai Viešpats to pareikalavo iš Abraomo, tai Jis parūpino jam priemonių, per kurias šis įgijo galimybę tam įstatymui paklusti ir pilnai įvykdyti tą reikalavimą. Jis turėjo privilegiją turėti Šventąją Dvasią, nes mums pasakyta, jog Abraomui buvo paskelbta Evangelija, per kurią jis galėjo sulaukti dieviškos pagalbos, per kurią jis galėjo suprasti Dievo dalykus ir be kurios joks žmogus to padaryti negalėtų; be kurios joks žmogus negalėtų tapti tobulas priešais Viešpatį.

Taigi, o kaip su pastarųjų dienų šventaisiais? Jie tikrai negalėtų laikytis tokių moralinių ir dvasinių standartų, jei neturėtų antgamtinės [dieviškos] pagalbos. Mes ir nesitikime, kad pastarųjų dienų šventieji staiga pradėtų ar galėtų laikytis šio įstatymo bet kuriomis aplinkybėmis. Tam reikia laiko; tam reikia daug kantrybės ir proto bei širdies disciplinos, tik taip galėsime paklusti šiam įsakymui. Ir nors pirmieji mūsų bandymai nepasisektų, tai neturėtų atgrasyti pastarųjų dienų šventųjų ir nebepuoselėti jų ryžto laikytis to didžiojo reikalavimo. Abraomas galbūt ir turėjo tikėjimo vaikščioti priešais Viešpatį pagal šį dievišką įstatymą, tačiau ir jo tikėjimas kartais būdavo skausmingai išbandomas; nepaisant visko, jis nepabijodavo, nes puoselėjo ryžtą laikytis Dievo valios.

Galime pagalvoti, kad nesugebame laikytis šio tobulo įstatymo, kad savęs tobulinimo darbas yra pernelyg sunkus. Iš dalies tai tiesa, bet faktas, kad tai yra Visagalio įsakymas mums ir negalime jo ignoruoti, išlieka. Būtent savo išbandymų metu turėtume pasinaudoti didinga privilegija šauktis Viešpaties dėl stiprybės ir supratimo, dėl proto ir malonės, nes tik taip galėsime įveikti savo kūniškas silpnybes, su kuriomis turime nuolatos kovoti.⁵ [Žr. 1 ir 2 pasiūlymus 98 puslapyje.]

Jei vykdome Viešpaties reikalavimą, tai šioje srityje jau esame tobuli

Abraomo buvo paprašyta palikti savo giminaičius ir savo šalį [žr. Abraomo 2:1–6]. Jeigu jis to nebūtų padaręs, Viešpats jam nebūtų buvęs palankus. Tačiau jis tai padarė ir, palikęs savo namus, be abejonės, paklusniai gyveno pagal šį dievišką tobulumo įstatymą. Jeigu jis to nebūtų padaręs, tai aišku, kad nebūtų galėjęs paklusti Visagalio reikalavimams. Ir kadangi jis paliko savo tėvo namus, kadangi perėjo išbandymus, tai tokiems jo veiksmams pritarė jo paties sąžinė ir Dievo Dvasia; tad niekas nebūtų to geriau padaręs, jei tarsime, kad atlikdamas šį darbą jis nepadarė nieko blogo.

Kai tolimose pasaulio šalyse pastarųjų dienų šventieji priėmė Evangeliją, kai Visagalio balsas jiems sakė palikti savo tėvų žemes, palikti savo gimines, kaip tai padarė Abraomas, tai besilaikydami šio reikalavimo ir paklusniai vykdydami šį įstatymą, jie buvo tobuli žmonės, kiek tai leido jų aplinkybės ir socialinė aplinka; nesakau, kad jie viską tobulai žinojo ar turėjo tobulą galią ir pan.; kalbu apie jų jausmus, jų dorumą, jų motyvus ir ryžtą. Ir kol jie plaukė per vandenyną ir tai darė neburnodami ir nesiskųsdami, o paklusdami duotiems patarimams, ir visais atžvilgiais elgdavosi žmogiškai, tai jie buvo tobuli, kaip to iš jų reikalavo Dievas.

Viešpats planuoja atvesti mus į celestialinę karalystę. Per tiesioginį apreiškimą Jis davė mums žinoti, kad esame Jo palikuonys, sukurti amžinuosiuose pasauliuose, kad į šią žemę atėjome su ypatingu tikslu – pasiruošti ir sugrįžti Tėvo akivaizdon gauti Jo šlovės pilnatvę. Tad turime ieškoti galimybių laikytis šio įstatymo ir tyrumui bei šventumui pašvęsti savo motyvus, troškimus, jausmus ir prisirišimą, kad savo valia visuose dalykuose tarnautumėme Dievo valiai, kad išsižadėję savo valios vykdytume mūsų Tėvo valią. Taip darantis žmogus yra tobulas ir nusipelno Dievo palaimų visame tame, ką jis daro ir kur jis eina.

Tačiau pridarome kvailysčių, mūsų kūnai yra silpni, esame daugiau ar mažiau neišprusę, o dėl to ir linkę klysti. Taip, tačiau nėra jokios priežasties netrokšti laikytis šio Dievo įsakymo, ypač kai žinome, jog Jis yra mums parūpinęs ranka pasiekiamų priemonių tokiam darbui atlikti. Štai kaip aš suvokiu žodį „tobulas“, kurį pavartojo mūsų Gelbėtojas ir Viešpats kalbėdamas Abraomui.

Žmogus gali būti tobulas vienuose dalykuose ir nebūti toks kituose. Ištikimai išminties žodžio besilaikantis žmogus yra tobulas tiek, kiek tai susiję su tuo įstatymu. Kai atgailavę už savo nuodėmes, mes pasikrikštijome tų nuodėmių atleidimui, tai tuo atžvilgiu buvome tobuli.⁶ [Žr. 3 pasiūlymą 98 puslapyje.]

Užuot nuleidę rankas dėl nesėkmės, atgailaukime ir melskime stiprybės iš Dievo, kad mums pasisektų

Apaštalas Jonas mums pasakė, kad „mes … esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai jis pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra. Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus.“ [Žr. 1 Jono 3:2–3.] Pastarųjų dienų šventieji tikisi pasiekti tokį tobulumo lygį; mes tikimės tapti panašūs į mūsų Tėvą ir Dievą, tinkami ir verti gyventi Jo akivaizdoje vaikai; mes tikimės, kad, pasirodžius Dievo Sūnui, mūsų kūnai bus atnaujinti ir pašlovinti ir kad Jis pakeis mūsų vargingus kūnus ir padarys juos panašius į savo garbingąjį kūną. [Žr. Filipiečiams 3:21.]

Štai kokie yra mūsų lūkesčiai. O dabar tegul visi čia esantys savęs paklausia: Ar šie mūsų lūkesčiai yra tinkamai pagrįsti? Kitaip tariant, ar siekiame save išskaistinti? Kaip pastarųjų dienų šventasis galės save pateisinti, jei nesistengs savęs išskaistinti taip, koks skaistus yra pats Dievas, jei kasdien prieš Dievą ir prieš žmones neturės švarios sąžinės? Nėra abejonių, kad dauguma mūsų diena iš dienos, savaitė po savaitės ir mėnuo po mėnesio vaikštome priešais Dievą ir nejaučiame jokio pasmerkimo, tinkamai elgiamės ir nuoširdžiai bei visu nuolankumu siekiame Dievo Dvasios, kad Ji kasdien nušviestų mūsų kelią; tačiau mūsų gyvenime ateina metas, kada esame smarkiai bandomi ir galbūt nugalimi; net jei taip ir nutinka, tai neturėtų būti priežastis nebandyti vėl, nebandyti dvigubai energingiau ir ryžtingiau siekti įvykdyti savo tikslus.⁷

Viešpats nori būti atlaidus Savo vaikams žemėje, tačiau Jis reikalauja, kad, prasižengę ar neatlikę savo pareigos, jie tinkamai atgailautų. Jis tikisi, kad jie bus paklusnūs ir sieks atsikratyti visokios nuodėmės, sieks save išskaistinti ir tikrai taps Jo žmonėmis, Jo šventaisiais, ir taip bus pasiruošę ateiti Jo akivaizdon, tapti panašūs į Jį visuose dalykuose ir kartu su Juo valdyti Jo šlovėje. Kad tai įvykdytų, jie turi eiti ankštu ir siauru keliu, daryti savo gyvenimą šviesesnį ir geresnį, prisipildyti tikėjimo ir Meilės, kuri yra tyra Kristaus meilė, ir ištikimai vykdyti visas Evangelijos pareigas.⁸

Jei galėtumėme skaityti detalų Abraomo ar kitų didžių ir šventų vyrų gyvenimų aprašymą, tai neabejotinai pamatytumėme, kad jų pastangas būti teisiems ne visada vainikuodavo sėkmė. Tad neturėtume nuleisti rankų tuomet, kai silpnumo akimirką esame nugalimi; anaiptol, turėtume tuojau pat atgailauti dėl klaidos ar padarytos neteisybės ir kiek įmanoma ją ištaisyti, o po to prašyti Dievą suteikti naujų jėgų eiti pirmyn ir būti geresniam.

Palikęs savo tėvo namus, Abraomas diena iš dienos vaikščiojo tobulas priešais Dievą ir net pademonstravo pranašesnį ir disciplinuotesnį mąstymą, kai tarp jo ir jo sūnėno Loto piemenų įsiplieskė vaidai [žr. Pradžios 13:1–9]. Tačiau Abraomo gyvenime buvo ir labai sunkių dienų; tiesą sakant, sunkesnių būtų nebeįmanoma įsivaizduoti; tai nutiko tada, kai Viešpats paprašė jo paaukoti savo mylimąjį sūnų, paaukoti tą, per kurį jis vylėsi Viešpaties jam duotų pažadų išsipildymo; bet, pademonstravęs tinkamą nusistatymą, jis sugebėjo atlaikyti išbandymą ir tuo įrodyti Dievui savo tikėjimą ir principingumą [žr. Pradžios 22:1–14]. Sunku būtų manyti, kad tokį mąstymo lygį jis paveldėjo iš savo stabmeldžių gimdytojų; tačiau protinga manyti, kad jis įgijo tai su Dievo palaima po to, kai perėjo per panašų karą su kūnu, panašiu į mūsų, ir, be abejonės, retkarčiais buvo nugalėtas ir vis nugalimas tol, kol sugebėjo atlaikyti tokį didelį išbandymą.

Apaštalas Paulius sako: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu.“ [Žr. Filipiečiams 2:5–6.] Tad kiekvienas tokį tikslą turintis žmogus skaistina save taip, koks skaistus yra Dievas, ir stengiasi vaikščioti tobulai priešais Jį. Pridarome visokių kvailysčių ir turime visokių silpnybių; turime jų kuo greičiau atsikratyti; turime šį jausmą įdiegti į savo vaikų širdis, kad nuo pat vaikystės jie augtų dievobaimingi ir kad mokytųsi tinkamai elgtis prieš Jį bet kokiomis aplinkybėmis.

Jei vyras nors vieną dieną nugyventų nesusiginčijęs su savo žmona ar netinkamai su ja nepasielgęs, ar kaip kitaip nenuliūdinęs Dievo Dvasios, tai tam kartui yra gerai; tam kartui jis yra tobulas. Tegul jis bando toks išlikti ir kitą dieną. Bet jei, tarkim, kitą dieną jam nepavyks tokiam išlikti, tai nėra jokios priežasties, kodėl jam nepavyktų tokiam būti ateinančią dieną. …

Šio tikslo, kurį aiškiai pateikė dar senųjų dienų apaštalai, pastarųjų dienų šventieji turi siekti nuolat. Turime kasdien stengtis elgtis taip, kad mūsų sąžinė priešais visus žmones būtų švari. Dievas per Bažnyčią mums parūpino tam tikras pagalbines priemones, t. y. apaštalus, pranašus, evangelistus ir t. t., kad „aprūpintų šventuosius tarnystės darbui“ ir t. t. [Žr. Efeziečiams 4:11–12.] Jis taip pat suteikė mums savo Šventąją Dvasią, neklystantį vedlį, kuris lyg Dievo angelas eina kartu mūsų pašonėje ir sako, ką daryti, teikia mums stiprybės ir paguodos, kai mūsų kelyje iškyla nepalankios aplinkybės. Neturime nuleisti rankų tuomet, kai pamatome savo silpnybę. Vargu, ar tarp visų šlovingų pavyzdžių, kuriuos mums parodė senovės ir dabartiniai pranašai, rasime tokių atvejų, kuriuose matytume, kaip dėl Piktojo darbų jie nuleido rankas; atvirkščiai, jie nuolat stengėsi nugalėti, iškovoti apdovanojimą ir taip pasiruošti šlovės pilnatvei.⁹ [Žr. 4 pasiūlymą 98 puslapyje.]

Dieviškos pagalbos dėka galime pakilti aukščiau pasaulio kvailysčių ir tuštybių

Kai tik įsisąmonsime, kad priimtos Evangelijos dėka mes tikrai įgysime galios pažaboti savo aistras ir instinktus, kad visame kame savo valią galėsime pajungti mūsų Dangiškojo Tėvo valiai, kad užuot savo šeimos bei pažįstamų rate skleidę blogą nuotaiką, mes labiau stengsimės čia, žemėje, sukurti dalelę dangaus, tai tik tada galėsime sakyti, kad laimėjome pusę mūšio. Sunkumų dažniausiai kyla todėl, kad mes pernelyg dažnai užmirštame didįjį gyvenimo tikslą, užmirštame, kodėl mūsų Dangiškasis Tėvas atsiuntė mus čia, į mirtingumą, o taip pat užmirštame, kokiam šventam pašaukimui esame pašaukti; užuot pakilę aukščiau nereikšmingų laikinų dalykų, mes pernelyg dažnai nugrimztame į pasaulio lygį, net nepasinaudoję Dievo parūpinta dangiška pagalba, jau vien su kuria galėtume tuos dalykus įveikti. Nebūsime geresni už likusį pasaulį, jei neugdysime savyje noro būti tokie tobuli, koks tobulas yra mūsų Tėvas danguje.

Gelbėtojas tai ragino daryti ankstyvųjų dienų šventuosius, kurie irgi buvo žmonės su panašiomis aistromis ir pajungti tiems patiems gundymams, kaip ir mes patys, Jis žinojo, ar žmonės sugebės to laikytis ar ne; Viešpats niekada nereikalavo ir niekada nereikalaus iš Savo vaikų to, ko jie negalėtų padaryti. Tie Izraelio šventieji, kurie ruošiasi vykti į pasaulį ir ten nedorai bei iškrypusiai kartai, blogio ir sugedimo kupiniems žmonėms skelbti išgelbėjimo Evangeliją, turėtų ypač ugdyti šią dvasią. Ir ne tik jie, bet visi, visi šiai Bažnyčiai priklausantys vaikinai ir merginos, visi, kurie verti šventojo vardo, turėtų ugdyti troškimą gyventi pagal šį reikalavimą, kad jų sąžinė būtų švari priešais Dievą. Kaip gražu, kai tiek jauni, tiek ir pagyvenę nepameta šio tikslo; ypač malonu matyti jaunąją kartą, kuri savo veide siekia atspindėti Dievo šviesą ir protą, kuri nori teisingai suprasti gyvenimo prasmę ir gyventi aukščiau pasaulio kvailybių ir tuštybių bei žmonių klaidų ir nelabumo.¹⁰

Pastarųjų dienų šventiesiems nėra jokio reikalo nerimauti dėl šio pasaulio dalykų. Viskas praeis. Mūsų širdys turėtų būti susitelkusios į aukštesnius dalykus; į tobulumą, kuris yra Jėzuje Kristuje, kuris visame kame buvo tobulai paklusnus Tėvui ir taip gavo Savo didįjį išaukštinimą, ir tapo pavyzdžiu Savo broliams. Kodėl turėtume nerimauti dėl šių laikinų dalykų, jei mūsų lemtis yra tokia didinga ir šlovinga? Jeigu glausimės prie Viešpaties, laikysimės Jo įsakymų, seksime Jo tobulumu ir sieksime amžinųjų Jo dangiškos karalystės dalykų, tai mums viskas bus gerai, ir galiausiai triumfuosime ir iškovosime pergalę.¹¹

Visais savo darbais ir elgesiu visuomet atminkite, kad jau dabar ruošiatės būsimam amžinajam gyvenimui; nesielkite pagal tokį principą, pagal kurį gėdytumėtės arba nenorėtumėte elgtis danguje; nešvaistykite savo išteklių tokiems tikslams, kuriems prieštarautų celestialinės šviesos paveikta sąžinė. Nors veikti jus skatina jausmai ir aistros, tačiau tebūnie tie veiksmai visuomet grindžiami tyrumo, garbingumo, šventumo ir dorybingumo principais.¹²

Tobuli netapsime akimirksniu, tačiau po truputį galime tobulėti kasdien

Vaikas galiausiai tampa berniuku, berniukas galiausiai tampa vyru – tai vyksta nepertraukiamai ir stabiliai; bet pats jis negali pasakyti, kaip ar kada tas „tapimas“ galiausiai įvyksta. Jis nepastebi to pasikeitimo; bet, laikydamasis tam tikrų sveikatos taisyklių ir išmintingai eidamas pirmyn, jis galiausiai tampa vyru. Taip yra ir su mumis, pastarųjų dienų šventaisiais. Mes augame ir stiprėjame. To dabar nepastebime; tačiau po metų ar daugiau pastebėsime, kad, taip sakant, lipdami į kalną palypėjome aukštyn ir dar labiau priartėjome prie kalno viršūnės. Jaučiame, kad turime tikėjimą Viešpačiu; kad Jo apvaizda visuomet yra naudinga; kad esame su Juo susiję; kad Jis tikrai yra mūsų Tėvas ir kad Jis veda mus šio gyvenimo keliu.¹³

Nesitikėkite akimirksniu tapti tobuli. Jei to tikėsitės, tai nusivilsite. Šiandien būkite geresni nei vakar, o rytoj būkite geresni nei šiandien. Galbūt gundymai šiandien mus šiek tiek paveiks, tačiau neleiskime jiems mūsų įveikti rytoj. Tokiu būdu kasdien būkite vis geresni ir neleiskite, kad jūsų gyvenimas praeitų be gerų darbų kitiems ir sau.¹⁴

Kiekviena praėjusi diena ir kiekviena praėjusi savaitė mums turėtų būti pati geriausia, kitaip sakant, kiekvieną dieną turėtume po truputį tobulinti savo žinias, išmintį ir gebėjimą daryti gera. Bėgant metams, kiekvieną nugyventą dieną turėtume šiek tiek priartėti prie Viešpaties.¹⁵ [Žr. 5 pasiūlymą 98 puslapyje.]

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi jį mokyti, atsižvelkite į šias idėjas. Daugiau pasiūlymų rasite v–vii puslapiuose.

Prezidentas Snou pripažino, kad įsakymas būti tobuliems kai kuriems pastarųjų dienų šventiesiems sukelia sunkumų (p. 90–91). Studijuodami šį skyrių, ieškokite patarimų, galinčių paguosti tuos, kuriems įsakymas būti tobuliems sukelia sunkumų.
90 puslapio pradžioje prasidedančiame skyrelyje frazė „antgamtinė pagalba“ reiškia pagalbą iš Viešpaties. Kokias būdais Viešpats padeda mums tapti tobuliems?
Išnagrinėkite 92 puslapyje pateiktus Prezidento Snou komentarus apie Abraomą ir ankstyvuosius pastarųjų dienų šventųjų pionierius. Ką, jūsų manymu, reiškia būti tobuliems „kiek tai [leidžia mūsų] socialinė aplinka“? Pamąstykite, ką galėtumėte padaryti, kad taptumėte tobulesni savo jausmais, dorumu, motyvais ir ryžtu.
Prezidentas Snou pasakė: „Neturime nuleisti rankų tuomet, kai pamatome savo silpnybę“ (p. 95). Kaip galime nepasiduoti ir nenuleisti rankų? (Kelis pavyzdžius rasite p. 93–95.)
Kaip jums padeda pasakymas „nesitikėkite akimirksniu tapti tobuli“? (Žr. p. 97.) Sugalvokite konkrečių būdų, kaip galite sekti Prezidento Snou raginimu „kasdien būti vis geresni“.
Šiame skyriuje suraskite vieną ar dvi citatas, kurios jus ypač įkvėpia. Kodėl šios citatos jums taip patinka?

Susijusios Raštų ištraukos: 1 Nefio 3:7; 3 Nefio 12:48; Etero 12:27; Moronio 10:32–33; DS 64:32–34; 67:13; 76:69–70

Pagalba mokytojui: „Žmonėms patinka, kai jų indėlis yra įvertinamas. Galėtumėte labiau pasistengti reikšdami padėkas už kiekvieną išsakytą komentarą, ir, jei įmanoma, tą komentarą įtraukdami į pamokos diskusiją.“ (Teaching, No Greater Call, p. 35–36.)

Kalno pamoksle Gelbėtojas pasakė: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ (Mato 5:48.)

Viešpats Abraomui įsakė: „Eik mano keliu ir būk be priekaišto.“ (Pradžios 17:1.)

Kiekvieną dieną turėtumėme stengtis gerinti savo santykius su šeimos nariais