20 skyrius

Dievo Karalystė žengia pirmyn

„Tie, kas sakosi dirbą [Dievo] darbą, turi judėti toliau, turi žengti pirmyn. … Jei dar liks nors vienas žingsnis, kurį reikės žengti, tai tas žingsnis turi būti žengiamas.“

Iš Lorenco Snou gyvenimo

1844 metais, vykdydamas pavedimą rytinėse Jungtinėse Valstijose, Lorencas Snou sužinojo, kad Pranašas Džozefas Smitas ir jo brolis Hairumas nužudyti. Jis pasakė: „Ši žinia, aišku, atėjo labai netikėtai, ji smarkiai pribloškė ir nuliūdino mane – neįmanoma to net apsakyti.“ Paklusdamas nurodymams iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo jis susiruošė grįžti į namus Ilinojaus valstijos Navū mieste.¹

Vėliau jis prisimena: „Dar Džozefui gyvam esant, kai kurie žmonės sakydavo, jog Bažnyčia klesti tik Džozefo dėka; tad kai atėjo laikas jam kankinio mirtimi pasitraukti iš šio į dvasių pasaulį, Dievo Karalystės šventieji pradėjo labai nerimauti. Jie visiškai to nesitikėjo. Jie nesuvokė, kaip dabar viskas bus. [Bažnyčios valdymą] tuomet perėmė Dvylikos Apaštalų Kvorumas; su Dievo palaima ir jų krūtinėse gludėjusia įkvėpimo dvasia bei su Visagalio vadovavimu Karalystė žengė pirmyn.“²

Antrasis Bažnyčios Prezidentas Brigamas Jangas mirė 1877 metais; Bažnyčiai jis vadovavo 33 metus. Vyresnysis Snou, tuomet tarnavęs Dvylikos Kvorume, dar kartą matė, kaip kečiasi žemiškoji Bažnyčios vadovybė. Vėliau jis sakė, kad Prezidentas Jangas „mirė beveik netikėtai. Šventieji tam nebuvo pasiruošę. Ir visgi Dievo Karalystė žengė pirmyn“³.

Kai 1887 metais mirė trečiasis Bažnyčios Prezidentas Džonas Teiloras, vyresnysis Snou šventuosius patikino: „Viešpats nusprendė pas save pasišaukti mūsų mylimąjį brolį Prezidentą Teilorą, kad jis daugiau čia nebesikankintų ir nebevargtų; o Bažnyčia vis dar žengia pirmyn.“⁴

1898 metais, praėjus maždaug 11 metų nuo to laiko, kai Prezidento Teiloro laidotuvėse ramino šventuosius, Lorencui Snou pačiam prireikė tokio raminimo. Tuo metu jis tarnavo Dvylikos Kvorumo prezidentu. Prezidentas Vilfordas Vudrafas tarnavo Bažnyčios Prezidentu, jo sveikata blogėjo. Prezidentas Snou žinojo, kad, jei Prezidentas Vudrafas mirtų, tai pagal eiliškumo tvarką Bažnyčiai pirmininkauti tektų jam. Vieną vakarą tokia perspektyva jį labai slėgė. Jausdmas visišką netinkamumą perimti vadovavimą Bažnyčiai, jis vienas nuėjo pasimelsti į Solt Leiko šventyklos kambarį. Jis prašė Dievo palikti Prezidentą Vudrafą gyvą, tačiau taip pat pažadėjo, kad darys viską, ko iš jo paprašys Dievas.

Prezidentas Vudrafas mirė 1898 m. rugsėjo 2 dieną, netrukus po Prezidento Snou karštos maldos šventykloje. Šią žinią Prezidentas Snou sužinojo būdamas Brigam Sityje, esančiame už 100 kilometrų į šiaurę nuo Solt Leik Sičio. Tą patį vakarą jis traukiniu atvažiavo į Solt Leik Sitį. Vos tik atvažiavęs, jis vėl nuėjo melstis į nuošalų šventyklos kambarėlį. Jis pripažino savo netinkamumą, bet tuo pačiu išreiškė norą vykdyti Viešpaties valią. Jis paprašė patarimo ir laukė atsakymo, bet jo taip ir nesulaukė. Taigi, jis išėjo iš kambarėlio.

Vos įėjęs į platų koridorių, jis gavo trokštamą atsakymą ir patikinimą. Prieš jį stovėjo prisikėlęs Gelbėtojas, sakantis, ką jam reikės padaryti. Prezidentas Snou apie šį nutikimą vėliau papasakojo savo anūkei Alisai Pond. Alisa užrašė savo pokalbį su seneliu Solt Leiko šventykloje:

„Į celestialinį kambarį vedančiu plačiuoju koridoriumi aš ėjau keliais žingsniais pirmiau savo senelio, kai jis mane susistabdė ir tarė: „Luktelėk, Alisa, noriu tau kai ką papasakoti. Kai mirė Prezidentas Vudrafas, būtent čia man pasirodė Viešpats Jėzus Kristus. Jis nurodė man tuojau pat imtis skubaus Pirmosios Prezidentūros reogranizavimo ir nelaukti, kaip tai buvo daroma, mirus ankstesniems prezidentams, ir kad aš turiu užimti Prezidento Vudrafo eitas pareigas.“

Senelis tuomet priėjo arčiau ir ištiesė savo kairę ranką, sakydamas: „Jis stovėjo va čia, nuo grindų pakilęs maždaug metrą. Atrodė, kad Jis stovi ant gryno aukso plokštės.“

Senelis pasakojo apie tai, kokia šlovinga asmenybė yra Gelbėtojas, kaip atrodė Jo rankos, kojos, veidas ir gražioji baltoji mantija – viskas buvo tokio šlovingo baltumo ir skaistumo, kad net akino.

Senelis tuomet priėjo dar arčiau, savo dešinę ranką uždėjo man ant galvos, ir tarė: „Mano anūkėle, noriu, kad atmintumei šį savo senelio liudijimą, kad savo lūpomis jis tau kalbėjo apie čia, šventykloje, regėtą Gelbėtoją ir kad jis kalbėjo su Juo veidas į veidą.“⁵

Prezidento Snou patirtas Gelbėtojo regėjimas tapo šventu paliudijimu apie tą tiesą, kurią jis jau žinojo daugelį metų, – kad Jėzus Kristus yra Bažnyčios vadovas. Semdamasis įkvėpimo iš šios tiesos Prezidentas Snou dažnai liudydavo, kad nepaisant viso priešiškumo Bažnyčia plėsis ir toliau. Jis reikšdavo dėkingumą už privilegiją dalyvauti Viešpaties darbo plėtime pastarosiomis dienomis. 1898 m. spalio visuotinėje konferencijoje, kurioje jis buvo palaikytas kaip Bažnyčios Prezidentas, jis pasakė: „Visa širdimi ir visa savo esybe paliudykime Viešpačiui, kad kitos konferencijos metu būsime geresni ir vieningesni žmonės, nei esame šiandien. To turėtų trokšti ir siekti visi šiame iškilmingame susirinkime dalyvaujantys vyrai ir moterys. Iš visos širdies, labiau nei anksčiau stengsiuosi būti atsidavęs Dievo Karalystės labui ir Jo tikslų vykdymui.“⁶ [Žr. 1 pasiūlymą 232 puslapyje.]

Lorenco Snou mokymai

Išpildydamas pranašystę Viešpats žemėje atstatė Savo Bažnyčią

Kaip Dievo tarnas, aš liudiju apie Jo valios apreiškimą devynioliktame amžiuje. Iš dangaus jis atėjo Jo paties balsu, asmeniniu Jo Sūnaus ir šventųjų angelų pasirodymu. Jis įsako visur esantiems visiems žmonėms atgailauti, nusigręžti nuo blogio ir neteisių troškimų, pasikrikštyti savo nuodėmių atleidimui ir taip gauti Šventąją Dvasią, ir tapti Jo žmonėmis. Jis pradėjo išpirkimo darbą, apie kurį jau nuo praamžių kalbėjo visų žmonijos rasių šventieji pranašai, išminčiai ir regėtojai.⁷

Mormonizmas, t. y. vadinamoji Pastarųjų Dienų Šventųjų religija, nesako, kad visa tai yra nauja, nebent tik šiai kartai. Ji skelbia apie dar prieš šį pasaulį danguose paruoštą išgelbėjimo planą, kuris įvairiais amžiais žmogui buvo apreiškiamas Dievo. Apie tai, kad Adomas, Henochas, Nojus, Abraomas, Mozė ir kiti verti senovės žmonės ištisus Evangelijos laikotarpius paeiliui praktikavo šią religiją, kurią mes, žmonės, dabar ir išpažįstame. … Trumpai šnekant, mormonizmas yra sugrąžintas ankstyvasis krikščioniškasis tikėjimas, besiremiantis sugrąžinta senovine Evangelija – sugrąžintas tam, kad skelbtų paskutinį Evangelijos laikotarpį, paruoštų Tūkstantmečiui ir užbaigtų šios planetos išpirkimo darbą.⁸

Mes matome, kaip prie karalystės statymo prisideda Visagalio ranka; prieš daugelį amžių apie šią karalystę Pranašas Danielius kalbėjo: ši karalystė didės ir plėsis tol, kol užpildys visą žemę [žr. Danieliaus 2:44]; kol šviesa ir žinios bus taip dosniai išlietos, kad jokiam žmogui nebereikės savo artimui sakyti: „Pažinkite Viepšatį, visi, maži ir dideli, pažins jį“ [žr. Jeremijo 31:34]; kol ant visų žmonių bus išlieta tiek Viešpaties Dvasios, kad jų sūnūs ir dukros pranašaus, kad jų seneliai sapnuos sapnus, o jų jaunuoliai turės regėjimų [žr. Joelio 3:1]; kol visame šventajame Viešpaties kalne nebeliks vietos jokiai skriaudai nė jokiai niekšybei [žr. Izaijo 11:9].⁹ [Žr. 2 pasiūlymą 232 puslapyje.]

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra pastatyta ant patikimo pamato, tad ji ir toliau žengs pirmyn, nepaisydama pasipriešinimo

Broliai ir seserys, Dievas Savo Bažnyčią ir Karalystę žemėje sukūrė tam, kad žmonijos šeimai teiktų naudos ir palaimų, kad vestų ją tiesos keliu, kad paruoštų ją išaukštinimui Jo akivaizoje, šlovingam Jo atėjimui ir Jo šlovingai karalystei žemėje. Jo tikslai bus pasiekti, nepaisant viso pasipriešinimo, nelabų žmonių ir tamsybių jėgų išlieto prieš juos. Visos šio darbo kliūtys bus pašalintos. Niekas negalės pasipriešinti Jo galiai, viskas, ką Jis paskelbė, bus pilnai ir tobulai įvykdyta. Dievo meilė Savo žmonėms ir toliau liks su jais, tad Jo galios dėka jie taps nugalėtojais.¹⁰

O jei kas sugalvotų šią karalystę sunaikinti?! … Na, tegul jie pabando išrauti žvaigždes iš dangaus skliauto arba mėnulį ar saulę iš jų orbitos! To jie niekada nesugebės padaryti, nes tai yra Visagalio darbas.¹¹

Dievo Karalystė pirmyn žengia su jėga ir galia, o tuos žingsnius lydi didinga ir šlovinga sėkmė.¹²

Šis darbas turi tvirtą pagrindą, jis remiasi į praamžių uolą. … Nors nuo kelio žmonės klys, savo tikėjimą į šipulius daužys, bet ši Bažnyčia veršis pirmyn.¹³

Ši Bažnyčia atsilaikys, nes ji stovi ant tvirto pagrindo. Ji yra ne iš žmogaus; ji atėjo ne dėl Naujojo Testamento ar Senojo Testamento studijų; ji atėjo ne dėl universitetuose ar seminarijose įgyto išsimokslinimo; ji atėjo tiesiai iš Viešpaties. Viešpats mums ją apreiškė Šventosios Dvasios šviesos principu, o tą pačią Dvasią gali gauti kiekvienas žmogus.

… Jis supažindina mus su tuo, ką turėtume daryti, ir taip daro tol, kol noriai aukojame savo gyvenimus ir nesielgiame priešingai tam pažinimui. Jis mums atskleidžia celestialinės karalystės paslaptis, Jis nuolat apreiškia mums tai, ko niekada anksčiau nežinojome. Toks pažinimas ir išmintis liejasi ant mūsų nuolatos.

… Gavome per daug pažinimo, tad neliko nieko kito, kaip veikti pagal jį. Jei kas nori persekioti ir nuversti mormonus, tegul jie tai daro. … O mes aukime Dievo pažinime, laikykimės Dievo įsakymų, būkime ištikimi bei stiprūs, kol, bėgant metams, galiausiai tapsime vis labiau ir labiau tobuli.¹⁴ [Žr. 3 pasiūlymą 232 puslapyje.]

Esame Dievo tauta, tad jei žengsime pirmyn ir vykdysime Jo valią, Jis apsaugos mus

Buvo daug atvejų … kada Dievo tautai grėsdavo neišvengiamas sunaikinimas ir jai nebelikdavo kur trauktis, … bet staiga nutikdavo kažkas, kas lyg pagal kokį planą ateidavo jos išgelbėti iš to gresiančio sunaikinimo. Manome, kad taip nutiko ir su Mozės vedamais izraelitais. Kai, jiems priėjus Raudonąją jūrą, egiptiečių armija atsekė juos iš paskos, rodės, kad nebėra kur trauktis, bet tuo metu, kai labai reikėjo išsigelbėjimo, štai išsigelbėjimas atėjo ir izraelitai buvo išvesti [žr. Išėjimo 14:10–25].

Taip nutiko ir taip visada bus su mumis. Kad ir kokie dideli beatrodytų mūsų sunkumai, mums visuomet bus parūpintas būdas, kaip iš jų išsivaduoti, jei tik mes vykdysime savo, kaip Dievo vaikų, pareigas. Gali būti, kad ateityje – leiskite man tai pabrėžti – kai kuriems šventiesiems prireiks atlikti karalienės Esteros vaidmenį, t. y. paaukoti viską, ko iš jų bus pareikalauta, ir tai tam, kad būtų išgelbėti visi likusieji pastarųjų dienų šventieji.

Pirmiausia turėtume žinoti, kad esame Dievo tauta. … Tad mes turime žengti pirmyn, kaip tai padarė Estera, ir rizikuoti viskuo, kad išgelbėtume savo tautą. Imdamasi tokio darbo Estera tepasakė: „Jeigu turėsiu žūti, žūsiu!“ [Žr. Esteros 4:3–16.] … Tačiau Dievo tauta nežus. Tankmėje visuomet atsiras avinas, skirtas jos išvadavimui [žr. Pradžios 22:13]. …

… Viešpats yra pasakęs: „Aš nutariau savo širdyje, … kad išbandysiu jus visame kame – ar jūs pasiliksite mano sandoroje, net ligi mirties, idant būtumėte pripažinti vertais. Nes jei nepasiliksite mano sandoroje, jūs manęs neverti.“ [Žr. DS 98:14–15.] Yra pakankamai priežasčių, kodėl turėtume gyventi, bet yra dar daugiau priežasčių, kodėl turėtume Viešpačiui atiduoti savo gyvybę. Visame šiame reikale mirties nėra. Yra išgelbėjimas ir gyvenimas, jei tik Dievo tauta, t. y. tie, kurie prisiėmė Viešpaties Jėzaus Kristaus vardą, laikysis Jo įsakymų ir darys tai, kas Jam priimtina. Visagalio planas nenumato, kad Jo tauta bus sunaikinta. Jei darysime gera ir laikysimės Jo įsakymų, tai Jis tikrai išvaduos mus iš visų sunkumų.¹⁵ [Žr. 4 pasiūlymą 232 puslapyje.]

Mums jau laikas nusižeminti prieš Dievą ir vykdyti darbą, kurį Jis patikėjo mums

Tie, kas sakosi dirbą Jo darbą, turi judėti toliau, turi žengti pirmyn, … nemurmėdami ir neraginami; jei dar liks nors vienas žingsnis, kurį reikės žengti, tai tas žingsnis turi būti žengiamas.¹⁶

Atėjo laikas, kad Pastarųjų Dienų Šventieji nusižemintų priešais Visagalį. … Atėjo laikas Pastarųjų Dienų Šventiesiems apsispręsti, kam jie pasišvęs; atėjo laikas Pastarųjų Dienų Šventiesiems atgailauti už savo nuodėmes ir kvailystes ir šauktis Visagalio pagalbos; … pagalbos žengiant pirmyn ir atliekant mums patikėtą didį darbą.¹⁷

Darbuojamės Dievo darbe. Mūsų laukia šlovinga ateitis, bet nepamirškime, kad taip besidarbuodami esame Dievo tarnai ir vykdome Jo valią. Būkime dori ir visą likusį gyvenimą stiprinkime savo tikėjimą. Mane tenkins darbas ten, kur Apvaizda mane paskirs, ir aš klausiu Viešpaties, ką turėčiau ten daryti, kad padėčiau statyti Dievo Karalystę, ir prašysiu padėti man išlaikyti savo šeimą.¹⁸

Gali išaugti mūsų pažinimas, mūsų galia ir mūsų sugebėjimas žemėje statyti Dievo Karalystę, ir visa tai galėsime padaryti savo stropumo, savo nuolankumo ir savo ištikimybės sudarytoms sandoroms dėka.¹⁹

Gali būti, kad dėl nevisiško Viešpaties būdo bei Jo tikslų išmanymo mes galime pamanyti, kad vykdydami mums patikėtą programą mes galime kuriam laikui tą vykdymą pristabdyti; tačiau toks pristabdymas programoje nenumatytas, ir jo negali būti tol, kol kliaudamiesi Dievo pažadais žmonės tęs savo darbus. …

… Būkime ištikimi ir kuo stropiau laikykimės Dievo įsakymų, puoselėkime troškimą daryti gerą savo aplinkiniams; o jei žvelgdami į praeitį pamatysime, jog nepilnai įsiklausydavome į savo sąžinės balsą ar nepilnai įvykdėme savo pareigą, tai pasitaisykime prieš Dievą ir žmogų, kad pasiruoštumėme visiems įvykiams, kurie mus galbūt ištiks. Tegul klesti šventyklų ir garbinimo namų statybos; nepaliaukime mokę [savo] vaikus, skiepykime juose pagarbų dievobaimiškumą ir nepaliaukime į tolimiausias tautas nešę Evangelijos žodį. …

Tai yra Dievo darbas, Jis jam vadovauja ir seka jo pažangą, tad šį darbą turėtume laikyti pačiu svarbiausiu darbu; kiek vykdysime savo pareigą, tiek tikrai būsime tvirti, nepajudinami ir pasiryžę siekti tikslo, o tai pasauliui parodys mūsų tikėjimą ir pasišventimą Dievo apreikštiems tiesos principams. …

Visiškai tikėtina, kad Viešpats mums uždės nelengvą naštą, tokią, kad ją pakelti Jo žmonės galės tik per didelį pasiaukojimą. Tad belieka paklausti, ar mes tam aukosimės? Tai yra Visagalio darbas, o pažadėtosios palaimos mums atiteks tik tuomet, kai įrodysime savo vertumą ir atlaikysime išbandymą. Čia esantiems žmonėms nesakau, kad jų laukia ar nelaukia konkretus sunkus išbandymas, kurį jie turės įveikti; tenoriu paklausti, ar esate pasiruošę gauti ir geram bei tinkamam tikslui panaudoti Viešpaties skirtus palaiminimus; arba, kitaip tariant, ar esate pasiruošę paaukoti viską, ko Jis iš jūsų paprašys? Asmeniškai aš nepaaukočiau net menkiausio grūdo tokiai religijai, dėl kurios nebūtų verta gyventi arba dėl kurios nebūtų verta paaukoti savo gyvybės; aš nesiaukočiau dėl tokio žmogaus, kuris nebūtų pasiryžęs aukotis savo religijos vardan.

Taigi, [kviečiu] visus – eikime pirmyn! Eikime ir pamatykime išgelbėjimą Viešpatyje, tik nestovėkime.²⁰ [Žr. 5 pasiūlymą žemiau.]

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi jį mokyti, atsižvelkite į šias idėjas. Daugiau pasiūlymų rasite v–vii puslapiuose.

Peržiūrėkite pasakojimus, esančius 223 ir 225–226 puslapiuose. Ką, jūsų manymu, reiškia pasakymas, kad Dievo Karalystė žengia pirmyn? Kas jums padėjo pamatyti, kad Dievo Karalystė žengia pirmyn?
225 puslapio antroje pastraipoje Prezidentas Snou mini keturias Senojo Testamento pranašystes. Kaip šios pranašystės pildosi šiomis dienomis?
Išnagrinėkite Prezidento Snou mokymus apie Bažnyčios žengimą pirmyn, nepaisant pasipriešinimo (p. 227 ir 229). Kai žmonės persekioja mus dėl mūsų tikėjimo, kuo šie mokymai gali mums padėti? Kaip įveikėte pasipriešinimą jūsų liudijimui?
Išnagrinėkite 230 puslapyje esančias pirmą ir antrą pastraipas. Ko galime pasimokyti iš Esteros pavyzdžio, kai mūsų prašo pasiaukoti? Kaip tokiomis situacijomis „žinojimas, kad esame Dievo tauta“, gali mums padėti?
Paskutiniame šio skyriaus skyrelyje Prezidentas Snou pataria nariams Dievo Karalystę statyti ten, kur Viešpats juos apgyvendino. Kaip gimdytojų pastangos namuose padeda statyti Dievo Karalystę visoje žemėje? Kaip namų mokytojai ir lankančios seserys stato Dievo Karalystę?

Susijusios Raštų ištraukos: Mato 24:14; Etero 12:27; Moronio 7:33; DS 12:7–9; 65:1–6; 128:19–23

Pagalba mokytojui: „Labai naudinga apie būsimą pamoką pradėti galvoti, ką tik užbaigus mokyti ankstesnę pamoką. Apie mokinių poreikius ir pomėgius geriausiai žinosite iš karto po to, kai būsite su jais pabuvę.“ (Teaching, No Greater Call, p. 97.)

Prezidentas Lorencas Snou liudijo apie per Pranašą Džozefą Smitą sugrąžintą Evangeliją

„Broliai ir seserys, Dievas Savo Bažnyčią ir Karalystę žemėje sukūrė tam, kad žmonijos šeimai teiktų naudos ir palaimų“