24 skyrius

Pamąstymai apie Jėzaus Kristaus misiją

„Visi esame priklausomi nuo Jėzaus Kristaus, nuo Jo atėjimo į šį pasaulį atverti kelią, kuriuo galėtume užsitikrinti ramybę, laimę ir išaukštinimą.“

Iš Lorenco Snou gyvenimo

1872 m. spalį Prezidentas Brigamas Jangas savo pirmajam patarėjui Prezidentui Džordžui A. Smitui nurodė aplankyti dalį Europos ir Artimųjų Rytų. Prezidentas Jangas ir jo antrasis patarėjas Prezidentas Danielius H. Velsas Prezidentui Smitui skirtame laiške rašė: „Norime, kad šalyse, kuriose lankysitės, nuodugniai apžiūrėtumėte vietas, kur būtų galima pradėti skelbti Evangeliją.“ Toji kelionė turėjo užsibaigti Šventojoje Žemėje, kurią Prezidentas Snou „dedikuos ir pašvęs Viešpačiui“. Prezidentai Jangas ir Velsas toliau rašė: „Meldžiame, kad kelionės metu jūs būtumėte ramus ir saugus, kad būtumėte gausiai laiminamas išminties žodžiais, kuriuos laisvai reikštumėte visuose pokalbiuose apie Šventąją Evangeliją, sklaidydamas prietarus ir sėdamas žmonėse teisumo sėklas.“¹ Prezidentas Smitas su savimi pasikvietė nedidelę pastarųjų dienų šventųjų grupelę, įskaitant vyresnįjį Lorencą Snou, kuris tuo metu buvo Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys. Vyresniojo Snou sesuo Eliza R. Snou, kuri tuo metu tarnavo visuotine Paramos Bendrijos prezidente, taip pat buvo toje grupelėje.

Kelionės metu vyresnysis Snou dažnai rašydavo laiškus, kuriuose aprašydavo geografiją, pastatus, žmonių papročius ir gyvenimo sąlygas. Tačiau kai su savo pakeleiviais jis lankėsi įvairiose Šventosios Žemės vietose, jo laiškų tonas pasikeitė. Savo mintis jis nukreipė į Dievo Sūnų, kuris prieš kelis šimtmečius dažnai lankydavosi tose pačiose vietose. Pavyzdžiui, jis rašė apie nutikimą 1873 m. vasarį, kada grupelė artinosi prie Jeruzalės:

„Po valandos … pasieksime Jeruzalę. Bekeliaudami pakilome į šiokią tokią kalvą, kad galėtume apžvelgti „Šventąjį miestą“ Jeruzalę. Į rytus nuo mūsų stūksojo Sionės kalva, Dovydo miestas. Į kairę nuo mūsų stūksojo ta aukštoji prakilnybė, ganėtinai apleista Alyvų kalva; ji kadaise buvo mėgstamiausia Gelbėtojo poilsio vieta, ir prieš pat pakilimą Savo Tėvo akivaizdon Jis paskutinį kartą joje vaikščiojo savo šventomis kojomis. Šios įdomios istorinės vietos dėl savo šventumo įkvėpia patiems įspūdingiausiems ir rimčiausiems apmąstymams. Taip, Jeruzalė egzistuoja! Joje gyveno ir mokė Jėzus, joje Jis buvo nukryžiuotas ir joje, ištaręs „Atlikta“, Jis nuleido galvą ir mirė! Lėtai ir mąsliai nuvinguriavome kalva žemyn, … ir galiausiai pasiekėme miestą.“²

Pabuvojęs prie Jordano upės, vyresnysis Snou užrašė: „Atsigėrę skanaus ir gaivinančio šios upės vandens ir nusiprausę šventame jos upokšnyje, mintimis sugrįžome į savo vaikystės dienas, kai Šventuosiuose Raštuose dažnai skaitydavome apie šioje vietoje nutikusius įvairius svarbius įvykius: apie izraelitų perėjimą išsausėjusia šios upės vaga, apie šventąją skrynią nešančius ir į šios upės tekančius vandenis įžengusius kunigus; apie tai, kaip Elijas perskyrė šios upės vandenis ir perėjo sausa žeme į kitą pusę, kur viesulu pakilo į dangų; ir apie Eliziejų, kuris sugrįžęs paėmė nukritusią Elijo skraistę ir sudavė per vandenis, sakydamas: „Kur Viešpats, Elijo Dievas?“ Ir taip Jordano vandenys buvo perskirti trečią kartą. Tačiau daug įdomesnis įvykis, susijęs su šia vieta, yra mūsų Gelbėtojo krikštas, apie kurį Raštuose parašyta taip: „Jonas Krikštytojas pamokslavo Judėjos dykumoje, kai pas jį prie Jordano atėjo krikštytis Jėzus iš Galilėjos“ [žr. Mato 3]; mes buvome netoli ar net toje pačioje vietoje, kur vyko visi šie įsimintini įvykiai; stovėjome ant kranto ir žvelgėme į siaurą slėnį, plaukiojome tame pačiame upokšnyje, kuris tyliai liudijo apie tuos didingus įvykius.“³ [Žr. 1 pasiūlymą 266 puslapyje.]

Lorenco Snou mokymai

Jėzus Kristus į pasaulį atėjo tam, kad vykdytų Tėvo valią ir atvertų kelią į mūsų ramybę, laimę ir išaukštinimą

Evangelija pasaulyje egzistavo įvairiais laikais. Pranašai ją pažinojo. Jie aiškiai suprato, kad Jėzus yra nuo pasaulio sutvėrimo nužudytas Avinėlis [žr. Apreiškimo 13:8; Mozės 7:47], kad tinkamu metu Jis pasirodys žmonių vaikams, kad Jis mirs už jų nuodėmes ir bus nukryžiuotas išgelbėjimo planui įvykdyti.⁴

Gulėdamas ėdžiose bejėgis kūdikėlis nežinojo, kad Jis yra Dievo Sūnus ir kad anksčiau būtent Jis sutvėrė žemę. Jis nieko nežinojo apie Erodo įsaką; Jis neturėjo galios Savęs išgelbėti; tad [Juozapas su Marija] turėjo Jį pasiimti ir [bėgti] į Egiptą, kad išgelbėtų Jį nuo to įsako pasekmių. … Jis užaugo iki pilnametystės, brendimo metu Jam buvo apreikšta apie tai, kas Jis yra ir koks yra Jo tikslas šiame pasaulyje. Jam buvo apreikšta prieš atėjimą į šį pasaulį Jo turėta šlovė ir galia.⁵

Keliaudamas šia žeme ir vykdydamas savo misiją, Jėzus žmonėms aiškino, kad stebuklus Jis daro ne Savo galia ir ne Savo išmintimi; Jis tevykdė Savo Tėvo valią. Jis atėjo ne tam, kad žmonės Jį šlovintų ar garbintų; Jis atėjo pašlovinti ir pagarbinti Jį atsiuntusį Tėvą. Jis tarė: „Aš atėjau savo Tėvo vardu, o jūs manęs nepriimate. Jei kitas ateitų savuoju vardu, jūs jį priimtumėte.“ [Jono 5:43.]

Jo misijos išskirtinumas, t. y. tai, kas ją išskyrė iš visų kitų misijų, buvo toks: Jis atėjo ne tam, kad žmonės Jį šlovintų ir garbintų, bet tam, kad Jis pats pašlovintų ir pagarbintų Savo Tėvą ir kad įvykdytų Jį siuntusio Tėvo valią. Štai kur slypi Jo sėkmės paslaptis; štai kur slypi sėkmės paslaptis visų tų žmonių, kurie darbuojasi tuo pačiu principu.⁶

Dievo Sūnus Jėzus Kristus kartą patyrė tai, kas iš Jo pareikalavo pačių didžiausių pastangų, įvykdyti milijonų Dievo vaikų išgelbėjimą. Prieš sunkų išmėginimą, prieš atlikdamas būtiną auką, Dievo Sūnus turėjo sutelkti visas įmanomas pastangas ir ryžtą.⁷

Jėzus, Dievo Sūnus, į šį pasaulį atsiųstas tam, kad aš ir jūs gautume šiuos nepakartojamus palaiminimus. Už tai Jis turėjo padaryti didelę auką. Įvykdyti Savo Tėvo reikalavimus Jam prireikė visų turimų galių ir viso įmanomo tikėjimo. … Jis neatsitraukė, nors išbandymas buvo toks sunkus, kad Jo prakaito lašai buvo kruvini. … Jo pojūčiai turėjo būti neapsakomi. Jis Pats mums pasakoja, kaip rašoma 19-ame Doktrinos ir Sandorų knygos skyriuje, kad Jo kančia buvo tokia didelė, jog Jis drebėjo iš skausmo ir kraujavo iš kiekvienos poros, ir kentėjo tiek kūnu, tiek ir dvasia – ir Jis norėjo negerti tos karčios taurės ir atsitraukti. Tačiau širdyje Jis nuolat kartojo: „Tėve, tebūnie ne mano, o Tavo valia.“ [Žr. DS 19:15–19.]⁸

Visi esame priklausomi nuo Jėzaus Kristaus, nuo Jo atėjimo į šį pasaulį atverti kelią, kuriuo galėtume užsitikrinti ramybę, laimę ir išaukštinimą. Jei Jis nebūtų to padaręs, mes neturėtumėme tų palaimų ir privilegijų, kurias per Jėzaus Kristaus tarpininkavimą mums garantuoja Evangelija; tačiau Jis atliko viską, kas būtina. …

… Nors Jis ir paaukojo Save ir atskleidė žmonių išpirkimo planą, tačiau jei žmonės nesistengs su Juo susivienyti, jų išgelbėjimas niekada nebus atliktas.⁹

Mes pilnai suprantame, kad Jėzus Kristus čia turėjo kūną, kad Jis gavo tą kūną ir dabar tas kūnas yra pašlovintas ir kad mes irgi galime gauti tokį patį palaiminimą, tokį patį išaukštinimą ir tokią pačią šlovę.¹⁰ [Žr. 2 ir 3 pasiūlymus 267 puslapyje.]

Pastarosiomis dienomis Jėzus Kristus vėl apsilankė žemėje ir apreiškė mūsų išgelbėjimui reikalingas tiesas

Toji Dangaus Esybė, viešpatavusi dar prieš šį pasaulį, sukūrusi šią žemę, laikų viduryje nužengusi ištobulinti ir išgelbėti Savo kūriniją, šiais laikais vėl pasirodė žmonėms.¹¹

Visam pasauliui liudijame, kad per dievišką apreiškimą, net per Šventosios Dvasios apsireiškimus, žinome, jog Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, ir kad Jis apsireiškė Džozefui Smitui taip pat asmeniškai, kaip prisikėlęs iš kapo Jis apsireiškė ir senovės apaštalams, ir kad Jis atskleidė jam tokias dangiškas tiesas, per kurias, ir tik per kurias, žmonija galės būti išgelbėta.¹²

Kirtlando šventykloje Jį regėjo du vyrai. … Jiems pasirodė žydų nužudytas Dievo Sūnus, ir jie sakė: „Uždanga buvo nuimta nuo mūsų protų, ir mūsų supratimo akys buvo atvertos, prieš save išvydome Viešpatį, stovintį ant sakyklos turėklo.“ … Po jo kojomis buvo grynas auksas. Jo veidas spindėjo skaisčiau už saulę. Jo balsas buvo lyg vandenų šniokštimas. Prabilo Jehovos balsas, sakydamas: „Aš esu pirmasis ir paskutinysis. Aš esu tas, kuris gyvena. Aš esu tas, kuris buvo nužudytas. Aš esu jūsų užtarėjas pas Tėvą. Štai jums atleistos jūsų nuodėmės. Jūs esate švarūs prieš mane; todėl pakelkite galvas ir džiūgaukite. Jūs pastatėte šiuos namus mano vardui. Aš priimsiu šiuos namus ir išliesiu savo Dvasios tiems, kas laikysis mano įsakymų, ir neleisiu, kad šie šventi namai būtų suteršti.“ [Žr. DS 110:1–8.] Tai buvo balsas to paties asmens, kurį atmetė žydai ir kurį ten regėjo. Taigi, aš žinau, kad šie dalykai yra tokie pat tikri, koks tikras yra Dievas. Tačiau žemės tautos to dar nežino, nežino, kad Jėzus, Dievo Sūnus, nužengė ir pasirodė žmonėms, apvilko juos įgaliojimu skelbti Evangeliją ir pažadėti Šventąją Dvasią visiems tiems, kurie tikės ir paklus šiems principams, kurie sužinos apie šių principų tikrumą.¹³ [Žr. 4 pasiūlymą 267 puslapyje.]

Gelbėtojas ir vėl ateis, tad turime ruoštis Jo atėjimui

Turime liudijimą apie Kristų, apie tai, kad Jis ateina viešpatauti žemėje.¹⁴

Jėzus galiausiai ateis ir pasirodys tarp mūsų, kaip Jis pasirodė tąkart, būdamas žemėje tarp žydų; Jis valgys ir gers su mumis, ir kalbės mums, ir aiškins Karalystės slėpinius, ir kalbės apie tai, apie ką šiuo metu negalima prasitarti.¹⁵

Jei jūs važiuojate traukiniu ir ramiai sau sėdite viename iš vagonų esančioje sėdynėje, tai galite tikėtis, kad nuvyksite į reikiamą vietą; tačiau jei išlipsite iš vagono, tai kils pavojus, o kitas traukinys galbūt dar ne greitai atvažiuos. Taip gali nutikti ir su mumis: jei gyvensime teisiai ir darysime savo darbus, tai artėsime link tikslo; ir jei laikysimės savo sandorų, tai darysime Dievo darbą, vykdysime Jo tikslus ir taip pasiruošime tam laikui, kuomet garbingai ir šlovingai ateis Dievo Sūnus Jėzus ir ant visų ištikimųjų išlies laukiamiausių palaiminimų, taip, net tūkstančius kartų daugiau. …

… Pastarųjų dienų šventiesiems sakau taip: jei kas iš jūsų snaudžia, tai siūlau pasiskaityti Gelbėtojo čia, žemėje, išsakytus žodžius apie dešimt mergelių, kurių penkios buvo išmintingos ir savo žibintams parūpino aliejaus; ir Jaunikiui atėjus tik pusė jų buvo pasiruošusios eiti ir pasitikti Jį [žr. Mato 25:1–13; DS 45:56–59]. Neleiskime, kad taip nutiktų su mumis, pastarųjų dienų šventaisiais. Pasistenkime likti ištikimi savo sudarytoms amžinosioms sandoroms ir Dievui. Telaimina Dievas pastarųjų dienų šventuosius ir tegul ant jūsų išlieja Savo Dvasios. Būkite ištikimi savo Dievui ir savo šeimai, visame kame elkitės apdairiai; darbuokitės Dievo Karalystės labui, kad neatsidurtume tarp tų kvailų mergelių, o būtume verti būti su tais, kurie bus karūnuoti karaliais ir karalienėmis ir viešpataus per amžius.¹⁶ [Žr. 5 ir 6 pasiūlymus 267 ir 268 puslapiuose.]

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi jį mokyti, atsižvelkite į šias idėjas. Daugiau pasiūlymų rasite v–vii puslapiuose.

Apmąstykite Prezidento Snou žodžius apie savo potyrius Šventojoje Žemėje (p. 261–262). Kodėl, jūsų manymu, jo mintys ir apmąstymai ten pasidarė tokie įspūdingi ir rimti? Kaip net nenuvykę į Šventąją Žemę galime išsiugdyti panašius jausmus Gelbėtojui?
Perskaitykite skyrelį, kuris prasideda 263 puslapyje ir pamąstykite apie tai, ką dėl jūsų padarė Jėzus Kristus. Mąstydami apie Gelbėtojo troškimą „pagarbinti ir pašlovinti Savo Tėvą“, pagalvokite, ką jums reikia daryti, kad sektumėte Dievo valia.
263 puslapyje Prezidentas pateikia „sėkmės paslaptį“. Kaip mes galime pritaikyti šią paslaptį?
Perskaitykite skyrelį, kuris prasideda 265 puslapio viršuje. Kaip jūsų liudijimas apie Jėzų Kristų daro įtaką jūsų gyvenimui? Sugalvokite kelis būdus, kaip su pasauliu galėtume dalintis savo liudijimu apie Jėzų Kristų. Pavyzdžiui, kaip savo liudijimu galėtume pasidalinti su savo šeima? su nariais, kuriems tarnaujame kaip namų mokytojai ar lankančios seserys? su savo kaimynais? su kitais kasdien matomais žmonėmis?
Kaip galime pasiruošti antrajam Jėzaus Kristaus atėjimui? (Kelis pavyzdžius rasite p. 265–266.) Kaip galime padėti pasiruošti kitiems?
Kokią įtaką Prezidento Snou mokymai padarė jūsų liudijimui apie Jėzų Kristų? Ieškokite būdų pasidalinti savo liudijimu su šeimos nariais ir kitais žmonėmis.

Susijusios Raštų ištraukos: Luko 12:31–48; 2 Korintiečiams 8:9; 2 Nefio 2:7–8; 25:23, 26; Almos 7:11–13; DS 35:2; Džozefas Smitas–Istorija 1:17

Pagalba mokytojui: „Paprašykite pamokos dalyvių pasirinkti vieną šio skyriaus skyrelį ir tyliai jį persiskaityti. Pasirinkusius tuos pačius skyrelius pakvieskite susiskirstyti grupelėmis po du ar tris ir jose aptarti sužinotus dalykus“ (iš vii šios knygos puslapio).

„Visam pasauliui liudijame, kad per dievišką apreiškimą, net per Šventosios Dvasios apsireiškimus, žinome, jog Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“

1872 m. pabaigoje ir 1873 m. pradžioje vyresnysis Snou su kitais keliavo po Šventąją Žemę

Prezidentas Snou, remdamasis Gelbėtojo palyginimu apie dešimt mergelių, ragino šventuosius pasekti penkių išmintingųjų mergelių pavyzdžiu