7 skyrius

Tikėjimo tvirtumas išbandymų laikotarpiu: „Iš tamsos į šlovingą tiesą“

„Kiekvienas Viešpačiui tarnaujantis vyras ir moteris, nepriklausomai nuo jų tikėjimo tvirtumo, patiria sunkių akimirkų; bet jeigu jie ir tuomet gyvena ištikimai, tai ant jų prapliups šviesa ir bus parūpinta pagalba.“

Iš Lorenco Snou gyvenimo

1846-ųjų vasario mėnesį pastarųjų dienų šventieji buvo priversti palikti savo namus Ilinojaus valstijos Navū mieste. Besiruošdami kelionei į vakaruose esančią pažadėtąją žemę, jie sekė Prezidento Brigamo Jango patarimu kelionės metu kurti laikinas gyvenvietes. Jie statėsi laikinas pastoges ir apsėdavo laukus po jų atkeliausiantiems šventiesiems. Vienoje tokioje gyvenvietėje, įkurtoje Ajovos valstijoje ir pavadintoje Garden Grouvu, kurį laiką gyveno Lorencas Snou; vėliau jis su šeima persikėlė į gyvenvietę, šventųjų vadinamą Mount Pisga, taip pat Ajovos valstijoje. Ši gyvenvietė buvo pavadinta kalno, ant kurio pranašas Mozė regėjo viziją apie jo žmonėms skirtą pažadėtąją žemę, vardu.

Mount Pisgos gyvenvietėje Lorencas pragyveno kelis mėnesius, po kurių buvo pašauktas pirmininkauti tai gyvenvietei. Vėliau jis užrašė: „Šiuo metu Pisgos šventieji skursta, jiems trūksta ne tik maisto ir drabužių, bet ir galvijų, ir vežimų, kad galėtų tęsti kelionę. Kelioms šeimoms visiškai išseko atsargos ir jos priklauso nuo kaimynų labdaros, kurie patys dauguma atvejų irgi nebuvo pakankamai pasiruošę tokiam dorybingam gestui. Be viso to, gyvenvietę užpuolė greitai plintanti liga ir trūko sveikų žmonių, galinčių prižiūrėti pasiligojusius; toji liga atnešė mirtį, tad tėvai, motinos, vaikai, broliai, seserys ir brangiausieji draugai buvo ištikti šito naikintojo ir palaidoti su kukliomis ceremonijomis, o kai kurie net neturėjo tinkamų laidojimo rūbų. Dėl viso to skurdą lydėjo širdgėla ir gedulas.“

Lorencas šiuos išbandymus matė savo akimis. Jis pats su savo šeima buvo ištiktas ligos, nusivylimų, sielvarto ir jo naujagimės Leonoros mirties. Jis užrašė: „Mažoji Leonora susirgo ir mirė, tad su gilia širdgėla palaidojome jos palaikus tylioje atilsio vietoje, palikome ją vieną toli nuo savo tėvo ir ją pagimdžiusios motinos.“

Tokiomis aplinkybėmis Lorencas padėjo šventiesiems su tikėjimu pasitikti išbandymus. Jo sesuo Eliza užrašė: „Su nepalenkiamu ryžtu ir praktiškumu, nepasiduodamas ryžtą atimančioms situacijoms, jis pasirodė esąs lygus ištikusioms bėdoms, kurios baugino vidutinių gebėjimų vyrus.“ Ji prisimena: „Visų pirma jis ėmėsi įkvėpti žmones.“ Vyrus suorganizavo į darbo grupes. Kai kurie jų vyko į gretimus miestus uždirbti pinigų atsargoms ir rūbams. Kiti liko stovyklavietėje ir rūpinosi ten likusiomis šeimomis, sėjo javus, meistravo ir taisė įvairius rakandus, kuriuos būtų galima panaudoti kaimyninėse gyvenvietėse.

Lorencas ne tik padėjo šventiesiems dirbti išvien, bet taip pat skatino juos maitintis dvasiškai ir džiaugtis visavertiškomis pramogomis. Jis sakė: „Ilgais žiemos mėnesiais aš stengiausi išlaikyti Pisgos šventųjų dvasią ir ryžtą, ne tik organizuodamas religinio garbinimo ir apeigų susirinkimus įvairiose gyvenvietės vietose, bet ir parūpindamas priemonių, ir ragindamas rengti įvairius deramus pasilinksminimus. …

Kaip pavyzdį norėčiau prisiminti vieną tokį pasilinksminimą, per kurį improvizuodamas bandžiau pralinksminti kuo daugiau į kuklutį mano šeimos namelį sugūžėjusių žmonių. Namelis buvo vienaukštis, maždaug penkiolikos pėdų pločio ir trisdešimtiems pėdų ilgio (maždaug keturiasdešimt dviejų kvadratų), suręstas iš rąstų, dengtas žemėmis, grindys – plūkta molio asla, vienoje pusėje nedidukas kaminas, padarytas iš Motinėlės Žemės iškastų durpių. Specialiai tai progai sukalėme grindis, jas padengėme plonu sluoksniu švarių šiaudų, sienas uždengėme mūsų baltomis paklodėmis nuo plunksnų nemačiusių lovų.

Teko gerokai pasukti galvą, kaip apšviesti artėjantį renginį, ir tai iš mūsų pareikalavo didelio išmoningumo. Bet mums pavyko. Nuėję į daržą, išrinkome didžiausias lysvėse augusias ropes, išskaptavome jų vidų ir ten įstatėme trumpas žvakes. Šviestuvus lygiais intervalais sukabinome aplink sienas ir lubose, padarytose iš žemių ir nendrių. Skleidžiama šviesa sukūrė labai ramią, tylią … atmosferą, o pro žievę sklindanti šviesa ropėms teikė nepaprasto gyvybingumo.

Vakare vykusio renginio metu keli mano draugai be galo šiltai pagyrė mane ir mano šeimą už savitą skonį ir išmoningumą, pademonstruotą labai nebrangiai ir originaliai išpuošiant namus.“

Lorencas prisiminė, kad „tos valandos praėjo labai gyvai ir linksmai“. Jis ir jo draugai linksmino vieni kitus įvairiomis kalbomis, dainomis ir deklamacijomis. Jis sakė: „Pabaigoje visi atrodė visiškai patenkinti ir išsiskirstė jausdamiesi laimingi, lyg nebūtų benamiai.“¹ [Žr. 1 pasiūlymą 108 puslapyje.]

Lorenco Snou mokymai

Išbandymai ir suspaudimai padeda mums tobulėti dvasiškai ir paruošia celestialinei šlovei

Be išbandymų ir be aukojimosi neįmanoma darbuotis savo išganymui ir įgyvendinti Dievo tikslų.²

Pastarųjų dienų šventieji išgyveno išbandymus ir suspaudimus. Taip lėmė Dievas. Drįstu teigti, kad, kai [ikižemiškame] dvasių pasaulyje mums buvo pasiūlyta atlaikyti išbandymą – išgyventi tai, ką patiriame dabar, viskas neatrodė taip maloniai ir priimtinai; perspektyvos visais atžvilgiais nebuvo tokios džiuginančios, kaip to galimai buvo trokštama. Tačiau nėra abejonių, kad ten mes aiškiai pamatėme ir supratome, kad, jei norime įgyti savo išganymą ir šlovę, turime visa tai patirti; kad ir kaip nepriimtina mums tai atrodė, mes atsidavėme Dievo valiai ir galiausiai atsidūrėme čia.³

Viešpats Savo širdyje nusprendė mus bandyti tol, kol žinos, ką su mumis daryti. Jis išbandė savo Sūnų Jėzų. … Prieš Jam [Gelbėtojui] ateinant į Žemę, Tėvas stebėjo Jo gyvenimą ir suprato galįs Juo pasitikėti tuomet, kai pasauliams prireiks išganymo; ir Jis nebuvo apviltas. Taigi, o kaip su mumis? Jis bandys mus ir darys taip tam, kad galėtų suteikti mums aukščiausią gyvenimo statusą ir patikėti pačias švenčiausias pareigas.⁴

Jei sunkius išmėginimus sėkmingai atlaikome, nepamindami savo ištikimybės ir dorovės, tai galime tikėtis, kad mūsų išmėginimų pabaigoje sulauksime didingo ir galingo Dievo Dvasios ir galios išsiliejimo – didingo apdovanojimo visiems tiems, kurie liko ištikimi savo sandoroms. …

Kai kurie broliai klausia, ar po šio gyvenimo jie jausis verti bendrauti su senovės pranašais ir šventaisiais, iškentusiais išbandymus ir persekiojimus; su šventaisiais … kentėjusiais Kirtlande, Misūryje ir Ilinojuje. Tie broliai gailėjosi, kad negalėjo kartu su jais kentėti. Jei čia yra taip galvojančių, tai leiskite jus nuraminti ir pasakyti, kad luktelėtumėte ir tikrai užtektinai sulauksite panašių progų. Nei jūs, nei aš negalime tapti tobuli, jei nepereisime kančių: Jėzus negalėjo [žr. Hebrajams 2:10]. Savo maldos ir agonijos metu Getsemanės Sode Jis išpranašavo išskaistinimo procesą, kurį turi praeiti visi, siekiantys sau užsitikrinti šlovę celestialinėje karalystėje. Niekas neturėtų jo vengti imantis išsisukinėjimų.⁵

Nėra jokio kito kelio, kuriuo eidami šventieji galėtų dvasiškai tobulėti ir pasiruošti paveldui celestialinėje karalystėje – tik per suspaudimus. Šio proceso metu išauga pažinimas ir galiausiai visuotinai nusistovi taika. Yra pasakyta, kad jei mes dabar gyventumėme taikoje ir klestėtumėme, tai taptumėme abejingi. Tokias sąlygas sau siekia užsitikrinti daugelis žmonių; tačiau visa tai neparuoš jų amžinybei.⁶

Priimkite tai asmeniškai ar kolektyviai, bet mes kentėjome ir kentėsime vėl, – kodėl? Nes to iš mūsų pareikalavo Viešpats, kad galėtų mus pašvęsti.⁷ [Žr. 2 pasiūlymą 108 puslapyje.]

Kai išbandymų ir suspaudimų metu išliekame ištikimi, mes parodome, kad Dievą mylime labiau, nei mylime pasaulį

Tarp mūsų išbandymų yra ir gundymai, kurie padeda mums parodyti, ko verta mūsų religija. Jau žinote, ką, apie tai kalbant, patyrė Jobas. Jam buvo suteiktas pažinimas apie prisikėlimą ir apie Išpirkėją, tad jis žinojo, jog nors ir mirsiąs, vis tiek paskutiniosiomis dienomis Žemėje išvysiąs savo Išpirkėją [žr. Jobo 19:25–26]. Jį apnikusios pagundos parodė, kad dangiškuosius dalykus jis vertino labiau už viską. …

… Nes Dievas yra mūsų Draugas, kurio neturime baimintis. Mes ir toliau patirsime daugybę įvairių nemalonumų. Per juos galime parodyti angelams, kad Dievo dalykus mylime labiau nei bet ką kitą pasaulyje.⁸ [Žr. 3 pasiūlymą 109 puslapyje.]

Jei liksime ištikimi, tai Viešpats mus sustiprins taip, kad galėtume įveikti gundymus ir ištverti išbandymus

Daugelis iš jūsų galbūt patiriate sunkių išbandymų, kad taptų tobulesnis jūsų tikėjimas, kad išaugtų jūsų pasitikėjimas savimi, kad išaugtų jūsų žinios apie dangaus galias; ir tai nutiktų dar prieš jūsų išpirkimą. Jei horizontą uždengs audros debesys … ; jei jums bus pateikta karti kančios taurė, kurią būsite priversti išgerti; jei tarp jūsų visomis savo viliojančiomis galiomis ir apgaulingu bei suktu gudrumu įsisiautės Šėtonas; jei prieš jus bus pakelta stipri nepalenkiama persekiojimo ranka; – tai tuomet, tą valandą, pakelkite savo galvas ir džiūgaukite, kad esate laikomi verti kentėti tai su Jėzumi, su šventaisiais ir šventais pranašais; ir žinokite, kad prisiartino jūsų išpirkimo metas.

Mano broliai ir seserys, noriu jus širdingai padrąsinti. Nenusiminkite, neliūdėkite; nes tikrai greitai ateis diena, kai jūsų ašaros bus nušluostytos, jūsų širdis bus paguosta ir jūs valgysite savo darbų vaisius. …

Būkite sąžiningi, būkite dori, būkite garbingi, būkite romūs ir kuklūs, narsūs ir drąsūs, kultivuokite paprastumą, būkite panašūs į Viešpatį; laikykitės tiesos, jei reikėtų – per ugnį ar kardą, kankinimą ar mirtį.⁹

Nuo to laiko, kai gavome Evangeliją, iki dabar Viešpats mus išbando ir suspaudžia, jei galima tai taip pavadinti; kartais tie išbandymai būna tokie, kad mums be galo sunku juos pereiti be murmėjimo ir skundimosi. Tačiau tuomet Viešpats mus laimina ir suteikia pakankamai Savo Dvasios, kad įveiktume gundymus ir ištvertume išbandymus.¹⁰

Kiekvienas Viešpačiui tarnaujantis vyras ir moteris, nepaisant jų ištikimybės, patiria sunkių akimirkų; bet jeigu jie ir tuomet gyvena ištikimai, tai juos nutvieks šviesa ir bus parūpinta pagalba.¹¹

Kad visokių negandų ar persekiojimų akivaizdoje išliktume visiškai saugūs, viskas, ko iš mūsų reikalaujama, tai vykdyti Dievo valią, būti sąžiningiems, ištikimiems ir išlikti pasišventusiems gautiems principams; atsilyginti geru už gerą; nepaminti kito žmogaus teisių; gyventi pagal kiekvieną iš Dievo burnos išeinantį žodį, ir Jo Šventoji Dvasia padės mums ir pagelbės visais atvejais, tada mes už visa tai būsime gausiai laiminami savo namuose, savo šeimose, savo kaimenėse, savo laukuose – Dievas mus laimins visokeriopai. Jis suteiks mums pažinimą po pažinimo, sąmonę po sąmonės, išmintį po išminties.

Te Dievas laimina šiuos žmones. Būkime ištikimi sau, ištikimi visiems gautiems principams, visa širdimi tarnaukime vieni kitų naudai, ir tada Dievas ant mūsų išlies savo Dvasios, ir galiausiai išeisime nugalėtojais.¹² [Žr. 3 pasiūlymą 109 puslapyje.]

Žvelgdami į praeities sunkumus matome, kad tie mūsų išbandymai priartino mus prie Dievo

Apmąstydami, ką Viešpats dėl mūsų padarė praeityje, daro dabar ir padarys ateityje, suprantame, kad esame gausiai palaiminti žmonės! Kartais galvoju, kad viena didingiausių pastarųjų dienų šventųjų turimų dorybių galėtų būti dėkingumas mūsų Dangiškajam Tėvui už tai, ką Jis mums suteikė, ir už kelią, kuriuo Jis mus vedė. Galbūt ėjimas tuo keliu ir nebuvo pats maloniausias; bet galiausiai supratome, kad tie nemalonumai galiausiai mums atnešė daugiausiai naudos.¹³

Jei kiekvieno išbandymo metu žmogus išlieka ištikimas, daro garbę Dievui ir pasirinktai religijai, tai to išbandymo ar suspaudimo pabaigoje tas žmogus priartėja prie Dievo, t. y. priartėja ta prasme, kad išauga tikėjimas, išmintis, pažinimas ir galia; dėl viso to padidėja jo ryžtas šauktis Viešpaties dėl trokštamų dalykų. Pažinojau tokių žmonių, kurie drebėjo vien nuo minties, kad perėję per tam tikrus išmėginimus ir gundymus, jie galės įgyti daugiau ryžto kreiptis į Viešpatį ir prašyti trokštamų dalykų. …

Turime pagrindo džiaugtis ir tenkintis džiugesio bei pasitenkinimo pilnatve, kad ir kokie sunkumai mus besuptų. Kiek toli mes pažengėme, kiek žinių įgijome, kiek daugiau galime pakelti dabar nei prieš vienerius, dvejus ar penkerius metus? Ar dabar galėtume atlaikyti daugiau nei prieš kelerius metus? Viešpats sustiprino mus ir padėjo mums paaugti. Lyg kūdikis, kuris augdamas nežino, kaip palaipsniui sustiprėjo ir paūgėjo. Jis šiais metais yra didesnis nei pernai. Taip yra ir su mūsų dvasiniu augimu. Šiandien mes jaučiamės stipresni nei prieš metus.¹⁴

Jūsų pasiaukojimas, ištverti sunkumai bei nepritekliai galiausiai … užsimirš, ir jūs džiūgausite dėl iš viso to įgytos patirties. … Tam tikrus dalykus turime išmokti per kančią, o skausmingo proceso metu įgytos žinios mums labai pravers kitame gyvenime. …

… Žinau, kad jūsų gyvenimas nebuvo vien rožėmis klotas; be abejo, patyrėte daug išbandymų ir greičiausiai perėjote per daugybę suspaudimų; tačiau tik būdami dori jūs netrukus pro šešėlius išnirsite į šlovingą celestialinio pasaulio šviesą.¹⁵ [Žr. 4 pasiūlymą 109 puslapyje.]

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi jį mokyti, atsižvelkite į šias idėjas. Daugiau pasiūlymų rasite v–vii puslapiuose.

Apmąstykite pasakojimą, esantį 101–104 puslapiuose. Kaip daugybė šiame pasakojime minimų šventųjų, nepaisant savo kentėjimų, galėjo būti laimingi? Ką galėtume padaryti, kad padrąsintume išbandymus patiriančius žmones?
Išstudijuokite Prezidento Snou mokymus apie tai, kodėl turime patirti išbandymus (p. 104–105). Ką, jūsų manymu, reiškia „pasiruošti amžinybei“? Kodėl, jūsų manymu, dauguma žmonių negalės „pasiruošti amžinybei“, jei nepereis išbandymų?
Kaip turėtume reaguoti į išbandymus ir gundymus? (Kelis pavyzdžius rasite p. 105–107.) Kaip išbandymų metu mums padeda Viešpats?
Perskaitykite paskutinį šio skyriaus skyrelį. Ką naudingo gavote iš savo patirtų sunkumų?
Suraskite šiame skyriuje vieną ar dvi citatas, kurios jums suteikia vilties. Ką vertingo radote savo pasirinktose citatose? Pagalvokite, kaip šiomis tiesomis galėtumėte pasidalinti su savo šeimos nariu ar draugu, kuriam reikia padrąsinimo.

Susijusios Raštų ištraukos: PakĮst 4:29–31; Psalmių 46:1; Jono 16:33; Romiečiams 8:35–39; 2 Korintiečiams 4:17–18; Mozijo 23:21–22; 24:9–16; DS 58:2–4

Pagalba mokytojui: Pagalvokite, ar nevertėtų iš anksto susisiekti su konkrečiais pamokos dalyviais, galinčiais pasidalinti su pamokos tema susijusia asmenine patirtimi. Pavyzdžiui, prieš pradedant mokyti šį skyrių, gali būti naudinga paprašyti kelis asmenis pakalbėti apie tai, ko jie išmoko iš savo išbandymų.

Po išvarymo iš savo namų, esančių Ilinojaus valstijos Navū mieste, dauguma pastarųjų dienų šventųjų, nepaisant sunkumų, vis tiek rasdavo kuo džiaugtis

Vienas Mount Pisgos gyvenvietėje apsigyvenęs pastarųjų dienų šventasis savo dienoraštyje nupiešė šį eskizą.

Išbandymų metu galime kreiptis į Dangiškąjį Tėvą, kad suteiktų paguodos ir stiprybės