Lorenco Snou gyvenimas ir tarnystė
Būdamas 21-erių, vieną 1835 m. dieną Lorencas Snou iš savo tėvų namų arkliu išvyko link Oberlino koledžo, įsikūrusio Ohajo valstijos Oberlino mieste. Jis nežinojo, kad šios trumpos kelionės metu patirs tai, kas pakeis jo gyvenimą.
Jodamas savo gimtojo Mantuos miestelio Ohajo valstijoje keliu jis sutiko kitą arkliu jojantį vyrą. Tas vyras, vardu Deividas V. Patenas, neseniai buvo įšventintas į Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalus. Jis, atitarnavęs misijoje, vyko namo pas pastarųjų dienų šventuosius Ohajo valstijos Kirtlando mieste. Šie du vyrukai kartu nukeliavo apie 50 kilometrų. Vėliau Lorencas Snou apie tai prisimindavo:
„Pradėjome kalbėtis apie religiją ir filosofiją; kadangi aš buvau jaunas, šiek tiek daugiau išsilavinęs, o jo kalba ne visuomet buvo gramatiškai taisyklinga, tai jo nuomonei neteikiau ypatingos reikšmės; tačiau kai jis pradėjo nuoširdžiai ir nuolankiai dėstyti man išgelbėjimo planą, tai nebegalėjau atsispirti žinojimui, kad jis yra Dievo žmogus ir kad jo liudijimas yra tikras.“1
Susitikimo su vyresniuoju Patenu metu Lorencas Snou dar nebuvo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariu, tačiau žinojo kai kuriuos šios Bažnyčios mokymus. Tiksliau sakant, Snou šeimą kažkada buvo aplankęs Pranašas Džozefas Smitas, o Lorenco mama ir seserys Leonora bei Eliza buvo pakrikštytos ir patvirtintos šios Bažnyčios narės. O Lorencas, pasak jo paties, tuo metu buvo „užsiėmęs kitais dalykais“, o šitie dalykai „jo visiškai nesudomino“2. Situacija pradėjo keistis po jo pokalbio su vyresniuoju Patenu. Kalbėdamas apie tai jis pasakė: „Tai buvo mano gyvenimo lūžio taškas.“3 Štai kaip jis aprašo savo jausmus to pokalbio metu:
„Man pradėjo verti širdį. Jis akivaizdžiai tai jautė, nes paskutiniai jo žodžiai po išsakyto liudijimo buvo tai, kad prieš eidamas miegoti turėčiau kreiptis į Viešpatį ir pats Jo paklausti. Man taip padarius, gavosi taip, kad nuo tos dienos, kai sutikau šį nuostabų apaštalą, visi mano siekiai tapo nepamatuojamai geresni ir kilnesni.“
Vyresniojo Pateno „visiškas atvirumas, nuoširdumas ir turima dvasinė galia“4 tam jaunuoliui, kuris pats po kurio laiko taps apaštalu, padarė neišdildomą įspūdį. O tas tylus pokalbis atvėrė kelią kitiems patyrimams, kurie Lorencą Snou paruošė tapti Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios prezidentu, Dievo skelbėju žemėje.
Jis augo tikinčių ir darbščių žmonių namuose
Dvi stiprios šeimos, turtingos tikėjimo ir religinių tradicijų, susijungė Oliveriui Snou 1800 m. gegužės 6 d. vedus Rosetą Leonorą Petiboun. Jaunikio ir nuotakos protėviai buvo anglų piligrimai, vieni iš pirmųjų Jungtinėse Valstijose apsigyvenusių europiečių, kurie bėgdami nuo religinio persekiojimo dar XVII a. perplaukė Atlanto vandenyną. Pirmuosius bendrus savo vedybinio gyvenimo metus Oliveris ir Roseta praleido Masačiusetso valstijoje, kur jiems gimė dukrytės Leonora Abigailė ir Eliza Roksi. Po to jie persikraustė į Ohajo valstijos Mantuos miestelį, kuris tais laikais buvo labiausiai į vakarus nutolusi Jungtinių Valstijų gyvenvietė. Jie buvo vienuoliktoji šeima, atsikrausčiusi į tą vietovę. Mantuos miestelyje jiems gimė dar dvi dukrytės: Amanda Persi ir Melisa. Lorencas, penktasis vaikas ir pirmasis Oliverio bei Rosetos sūnus, Mantuos miestelyje gimė 1814 m. balandžio 3 d. Vėliau prie jo prisijungė kiti du jaunėliai broliai: Liucijus Augustas ir Samuelis Pyrsas.5
Laikydamiesi savo šeimos tradicijų Oliveris ir Roseta savo vaikus mokė apie tikėjimo, uolaus darbo ir mokymosi svarbą. Klausydamiesi pasakojimų apie sunkumus, su kuriais tėvai susidūrė kurdami namus, vaikai mokėsi neprarasti vilties ir būti dėkingi už Dievo palaiminimus. Eliza rašė: „Apie savo tėvus tikrai galime pasakyti, kad jie buvo nepriekaištingo dorumo žmonės ir jais buvo galima pasitikėti tiek draugų rate, tiek ir verslo reikaluose; savo vaikus jie kantriai mokė darbštumo, taupumo ir griežtos moralės.“6 Lorencas išsakė dėkingumą už tai, kad jos visada juo „švelniai rūpindavosi“7.
Augdamas Lorencas stropiai darbavosi tiek fizinių, tiek intelektinių siekių srityse. Jo tėvo dėl tarnavimo bendruomenei „visuomeniniais reikalais“ dažnai nebūdavo namie. Išvykus Oliveriui, Lorencas, kaip vyriausiasis sūnus, būdavo paliekamas atsakingu už ūkį; šią atsakomybę jis priimdavo labai rimtai ir ją sėkmingai vykdydavo. Jei Lorencas nedirbdavo, tai dažniausiai skaitydavo. Eliza sakė, kad „knygos būdavo jo nuolatinės draugės“8.
Prisimindama bręstančią Lorenco asmenybę Eliza pastebėjo: „Nuo pat ankstyvos vaikystės [jis] pasižymėjo atkaklumu ir ryžtingumu, kuris nulėmė tolesnį jo tobulėjimą.“9
Jis nepasiduodavo jaunatviškoms ambicijoms
Oliveris ir Roseta Snou skatino atvirą religijos studijavimą. Jie leido savo vaikams mokytis apie įvairias kitas bažnyčias, jų namų durys būdavo atviros „geriems ir mokytiems visų denominacijų žmonėms“. Net ir taip skatinamas Lorencas „beveik visai nesidomėjo religijos klausimu, bent tiek, kad nuspręstų prie kurios iš sektų dėtis“10. Jis svajojo tapti karo vadu, ir toji svajonė buvo daug stipresnė už kitas įtakas jo gyvenime, „ne todėl, kad jam patikdavo kovos“, kaip rašė istorikas Orsonas F. Vitnis, o todėl, kad „jį buvo pakerėjusi kariško gyvenimo romantika ir kilnumas“11. Tačiau labai greitai šią ambiciją jis pakeitė kita. Jis paliko namus ir išvyko į netoliese esantį Oberlino koledžą, kuriame siekė „akademinio išsilavinimo“.12
Bestudijuodamas Oberline, Lorencas iš naujo susidomėjo religija. Negalėdamas užmiršti pokalbio su vyresniuoju Patenu, jis ne tik mąstė apie sugrąžintosios Evangelijos doktrinas, bet ir dalinosi žiniomis apie jas su kitais Oberlino žmonėmis, netgi tais, kurie ruošėsi tapti dvasininkais. Savo laiške seseriai Elizai, kuri su šventaisiais susirinko Kirtlande, jis rašė: „Užtikrinu, kad pokalbiuose su dvasininkais ir būsimaisiais dvasininkais man visai neblogai sekėsi ginti mormonizmą. Tiesa, nedaug iš jų tapo atsivertusiaisiais, aš juk pats toks nesu, bet kai kurie jų jūsiškėse doktrinose pradėjo įžvelgti tam tikrą [išmintį]. Labai nelengva iš Oberlino studentų galvų ištrinti stiprų neigiamą išankstinį nusistatymą mormonizmo atžvilgiu.“
Tame pačiame laiške Lorencas atsakė į anksčiau iš Elizos gautą kvietimą. Ji pakvietė jį atvykti pas ją į Kirtlandą ir kartu su Pranašu Džozefu Smitu ir kai kuriais kitais Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariais studijuoti hebrajų kalbą. Jis atsakė: „Džiugu girdėti, kad Kirtlande atradai tiek daug džiaugsmo; tačiau šiuo metu neketinu savosios vietos iškeisti į tavąją; jeigu tik mokymosi galimybės ten būtų tokios pačios kaip ir čia, manau, kad tikrai susidomėčiau tavo pasiūlymu. Juk turbūt būtų visai įdomu ir galbūt net naudinga pasiklausyti tų doktrinų, kurias aš jau taip ilgai bandau apginti ir palaikyti čia, Oberline.“
Nors Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios doktrinos Lorencui atrodė įdomios, tačiau jungtis prie šios Bažnyčios jis nesiryžo. Jis domėjosi Bažnyčia. Laiške Elizai jis uždavė kelis klausimus apie Bažnyčią. Jis sakė, kad Oberline besimokantys būsimieji dvasininkai privalėdavo „sunkioms studijoms pašvęsti septynerius ar daugiau metų iki tol, kol jiems būdavo leidžiama skelbti Dievą Danguje netikintiesiems; panašiai kaip teisininkai, kuriems būdavo leidžiama kalbėti tik tada, kai įgydavo tam tikrą kvalifikaciją“. Tai sugretindamas jis sakė seseriai: „Kiek suprantu, skelbdami savąsias doktrinas jūsiškiai labiau kliaujasi dieviška pagalba, o ne kažkokiu akademiniu išsimokslinimu.“ Trokšdamas suvokti Dvasios veikimą jis klausė, ar „šių laikų pasaulyje“ Šventoji Dvasia irgi gali būti suteikiama. Jei ji gali būti suteikiama, tai ar „Dievas visada ją suteikia per kito asmens tarpininkavimą?“13 Kitaip sakant, jis domėjosi, ar Šventajai Dvasiai gauti buvo būtinas kunigystės įgaliojimas.
Nors Lorencui patiko Oberlino koledže surasti draugai ir įgytas išsilavinimas, tačiau jam vis labiau nepatiko ten dėstoma religija. Galiausiai jis paliko koledžą ir priėmė sesers kvietimą studijuoti hebrajų kalbą Kirtlande. Pasak jo, hebrajų kalbos jis ėmėsi mokytis tik todėl, kad pasiruoštų studijoms Jungtinių Valstijų rytuose esančiame koledže.14 Tačiau Eliza pastebėjo, kad besimokydamas hebrajų kalbos „jis sužinojo daug ko kito, jo širdis prisipildė gyvuoju amžinosios Evangelijos tikėjimu“15. Netrukus jam buvo atsakyta į tuos klausimus, kurie jam nedavė ramybės studijų Oberlino koledže metu; 1836 metų birželį jį pakrikštijo vyresnysis Džonas Bointonas, vienas iš pirmųjų šio Evangelijos laikotarpio Dvylikos Apaštalų Kvorumo narių. Taip pat jis buvo patvirtintas Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariu.
Maždaug po dviejų savaičių vienas jo draugas paklausė: „Broli Snou, kadangi jūs jau pasikrikštijote, ar gavote Šventąją Dvasią?“ Jis prisimena: „Aš nustėrau, išgirdęs tokį klausimą. Pamaniau, kad gavęs viską, ką turėjau gauti, aš dar negavau to, ko labiausiai troškau“ – t. y. jis manė, kad nors ir buvo patvirtintas nariu, tačiau dar nesulaukė jokio ypatingo Šventosios Dvasios pasireiškimo. Jis sakė: „Nusivyliau; bet labiau savimi, nei tuo, ką padariau. Vakare nuėjau ten, kur buvau pratęs melstis Viešpačiui.“ Jis atsiklaupė melstis ir netrukus gavo atsakymą į savo maldas. Vėliau jis pareiškė: „To nepamiršiu tol, kol atmintis manęs nepaves. … gavau tobulą žinojimą, kad Dievas yra, kad Jėzus, kuris mirė Kalvarijoje, buvo Jo Sūnus ir kad Pranašas Džozefas tikrai gavo įgaliojimą, kaip jis ir skelbėsi jį gavęs. Neįmanoma žodžiais apsakyti, kokį pasitenkinimą man suteikė šis šlovingas pasireiškimas! Po to grįžau į namus. Dabar jau visam pasauliui galėjau užtikrintai liudyti apie tai, kad Dievo Sūnaus Evangelija yra sugrąžinta ir kad Džozefas yra Dievo pranašas, turintis įgaliojimą kalbėti Jo vardu.“16
Padrąsintas šio patyrimo, Lorencas pradėjo ruoštis misionieriškai tarnystei. Pasak jo seses Elizos, jo atsivertimas pakeitė jo ambicijas ir „atvėrė vartus į visiškai kitą pasaulį“. Ji pridūrė: „Užuot siekęs žemiško karinio pripažinimo, dabar jis jau įstojo į dangaus kareivijos gretas.“17
Iššūkiai misionieriškos tarnystės metu
Lorencas Snou 1837 metų pavasarį misionierišką tarnystę pradėjo Ohajo valstijoje. Kaip ir sprendimas prisijungti prie Bažnyčios, taip ir misionieriška tarnystė privertė jį visiškai pakeisti savo požiūrį ir planus. Savo dienoraštyje jis užrašė: „1837-aisiais metais aš visiškai pakeičiau savo turėtas nuostatas.“18 Jis atsisakė planų Jungtinių Valstijų rytuose esančiame koledže siekti „klasikinio išsimokslinimo“19. Jis taip pat sutiko keliauti be piniginės ar kelionmaišio, – kitaip tariant, keliauti be pinigų, pasikliaujant, kad nepažįstami geri žmonės jį pamaitins ir suteiks pastogę. Tai jam sekėsi ypač sunkiai, nes nuo pat savo vaikystės jis buvo pratęs viskam užsidirbti pats, padėdamas tėvui šeimos ūkyje. Jis sakė: „Nebuvau pratęs kitų prašyti suteikti man maisto ir pastogės. Jei kur išvykdavau, tai mano tėvas visada užtikrindavo, kad pradžiai turėčiau pakankamai pinigų. O dabar turiu eiti ir kažkieno prašyti maisto ir pastogės – tai labai vargino mane, nes nebuvau prie to pratęs.“20 Jis „nutarė tai daryti“ tik „įsitikinęs, kad to reikalavo Dievas“21.
Pirmuosiuose jo surengtuose misionieriškuose susitikimuose dalyvavo kai kurie vyresniojo Snou dėdės, tetos, pusseserės ir pusbroliai bei draugai. Prisimindamas pirmą savo pamokslą, jis sakė: „Tada labai drovėjausi … ir tikrai nebuvo lengva atsistoti ir pamokslauti ten sukviestiems mano pažįstamiems ir kaimynams. Pamenu, kad to pamokslo išvakarėse aš beveik visą dieną meldžiausi. Ėjau pasiteirauti Viešpaties, apie ką turėčiau kalbėti. Vėliau mano teta sakė, kad ji susijaudino pamačiusi mane kylantį kalbėti; tačiau aš prakalbau, bet neprisimenu apie ką; teta sakė, kad kalbėjau maždaug gerus tris ketvirtadalius valandos.“22 Su dėkingumu jis prisimena: „Tikėjau ir jaučiau patikinimą, kad prakalbėti mane įkvėps Dvasia. To siekiau per maldą ir pasninką, aš nusižeminau prieš Viešpatį, galingoje maldoje prašiau Jo, kad suteiktų man šventosios Kunigystės galios ir įkvėpimo; o kai atsistojau prieš tuos susirinkusiuosius, visiškai nežinojau ką sakyti, bet kai tik atvėriau savo burną kalbėti, Šventoji Dvasia galingai nusileido ant manęs, apšvietė mano protą ir patarė kokius žodžius jiems turėčiau kalbėti.“23 Prieš iš ten išvykdamas jis suspėjo pakrikštyti savo dėdę, tetą, kelis pusbrolius, pusseseres ir keletą draugų.24
Pasidalinęs Evangelija su savo giminėmis ir draugais, vyresnysis Snou misiją tęsė kituose miestuose ir miesteliuose; taip jis tarnavo apie metus. Jis pranešė: „Misijos metu aš apkeliavau įvairias Ohajo valstijos vietas, kuriose pakrikštijau daug iki šiol tiesai ištikimų žmonių.“25
Po šios pirmosios misijos Lorencas Snou namuose ilgai neužsibuvo, jis vėl pajuto troškimą skelbti Evangeliją. Jis sakė: „Mano misionieriško pašaukimo Dvasia taip smarkiai mane paveikė, kad pradėjau labai ilgėtis misionieriško darbo.“26 Šį kartą Evangeliją jis skelbė Misūrio, Kentukio, Ilinojaus ir dar kartą Ohajo valstijose.
Ne visiems žmonėms patiko vyresniojo Snou nešama žinia. Pavyzdžiui, jis papasakojo apie vieną nutikimą Kentukyje, kur pasiklausyti jo pamokslo kažkieno namuose susirinko grupelė žmonių. Po pamokslo jis sužinojo, kad kai kurie žmonės po susirinkimo ketino jį užpulti. Jis prisimena, kad „miniai besigrūdant“ name, vieno vyriškio ranka „netyčia užkliuvo už vienos iš mano švarko kišenių, ir jis staiga nustėro“. Pajutęs kažką kietą vyresniojo Snou kišenėje, jis tuojau pat savo draugus įspėjo, kad misionierius yra ginkluotas pistoletu. Vėliau vyresnysis Snou rašė: „To pakako, kad tie tariami nusikaltėliai apsigalvotų dėl nedorų savo ketinimų.“ Pusiau juokais vyresnysis Snou pridūrė: „Tas tariamas pistoletas, kurio jie taip išsigando ir kuris mane išgelbėjo, buvo mano kišeninė Biblija, brangi dovana nuo labai mylimo Patriarcho Tėvo Džozefo Smito [vyresniojo].“27
Kiti žmonės svetingai priėmė vyresniojo Snou žinią. Vienoje Misūrio gyvenvietėje jis mokė penkis žmones, kurie buvo pakrikštyti vidury žiemos. Apeigoms atlikti vyresnysis Snou su kitais žmonėmis upėje turėjo prakirsti eketę. Nepaisydami šalčio, keli atsivertusieji „išniro iš vandens, plodami rankomis ir garsiai šlovindami Dievą“28.
Pirmosios dvi vyresniojo Snou misijos tęsėsi nuo 1837 m. pavasario iki 1840 m. gegužės. Štai kaip savo laiškuose jis aprašo savo tarnystę Viešpačiui: „Likusią [1838-1839 m.] žiemą praleidau keliaudamas ir pamokslaudamas, … sekėsi įvairiai, įvairiai ir sutikdavo – kartais mane sutikdavo labai svetingai ir įdėmiai išklausydavo, o kartais sutikdavo su užgauliojimais ir įžūliais įžeidinėjimais; bet kuriuo atveju, su manimi elgėsi tikrai ne prasčiau nei su Jėzumi, kurį skelbiuosi sekąs.“29 „Kai dabar žvelgiu praeitin į savo praeitus kelius, … esu priblokštas ir stebiuosi.“30 „Viešpats buvo su manimi, ir didžiai mane laimino tuose mano sunkiuose darbuose.“31
Misija Anglijoje
Ankstyvą 1840 m. gegužę Lorencas Snou Ilinojaus valstijos Navū mieste prisijungė prie šventųjų, tačiau ten užsibuvo neilgai. Jis buvo pašauktas perplaukti Atlanto vandenyną ir tarnauti misijoje Anglijoje, tad tą patį mėnesį išvyko iš Navū. Prieš išvykdamas jis skyrė laiko aplankyti kai kurias iš devynių Anglijoje tarnaujančių apaštalų šeimas.
Lankydamasis Brigamo Jango šeimoje jis pastebėjo, kad rąstų trobelės sienose žiojėjo plyšiai, pro kuriuos „pūtė vėjai ir audros“. Sesuo Jang buvo išvargusi, nes neseniai grįžo iš bevaisių šeimai pieno duosiančios karvės paieškų. Nors buvo sunkioje padėtyje, tačiau vyresniajam Snou ji tarė: „Matai mano padėtį, bet pasakyk jam [mano vyrui] nesijaudinti ir nesirūpinti dėl manęs; noriu kad ten jis darbuotųsi iki tol, kol bus garbingai atleistas.“ Nustebęs dėl Sesers Jang „sunkios ir vargingos padėties“, vyresnysis Snou panoro jai padėti: „Turėjau mažai pinigų, kurių neužteko net dešimtadaliui kelio iki mano būsimos tarnystės vietos, nebuvo jokių prošvaisčių iš kažkur gauti likusius pinigus, o keliauti turėjau jau rytoj. Iš kišenės išsiėmiau tuos vargingus skatikus, … bet ji atsisakė juos paimti; aš atkakliai raginau ją pasiimti juos, tačiau ji atkakliai jų atsisakė; tyčia ar netyčia, tačiau pinigai nukrito ant grindų ir nužvangėję įkrito į tarp grindų lentų esančius plyšius; taip ginčui išsisprendus, aš atsisveikinau, palikdamas ją susirinkti tuos pinigus, kai turės tam laiko.“32
Vyresnysis Snou iš Ilinojaus iškeliavo į Niujorką, kur įlipo į laivą ir plaukė per Atlanto vandenyną. 42-ąją kelionės per vandenyną dieną laivą įsupo trys smarkios audros. Apsuptas išsigandusių ir raudančių bendrakeleivių, vyresnysis Snou išliko ramus; jis tikėjo, kad Dievas jį saugo. Laivui prisišvartavus Anglijos Liverpulio mieste, vyresniojo Snou širdis „prisipildė didžiausio dėkingumo Tam, kuris saugo ir globoja tuos, kuriuos Jis pasišaukia ir į žemės tautas išsiunčia kaip išgelbėjimo tarnus“33.
Anglijos misijoje atitarnavęs pirmus keturis mėnesius, vyresnysis Snou gavo papildomą užduotį. Jis buvo paskirtas tarnauti Londono Konferencijos prezidentu; tas pašaukimas yra panašus į šių dienų apygardos prezidento pašaukimą. Jis ir toliau skelbė Evangeliją, bet dabar papildomai prižiūrėjo savo krašto kunigijos vadovų, pvz., skyrių prezidentų, darbą. Dirbdamas šį vadovaujantį darbą jis dažnai atsiskaitinėjo vyresniajam Parliui P. Pratui, Dvylikos Kvorumo nariui ir tos misijos prezidentui. Jis rašė apie daugybę žmonių, kurie „ieškojo išsigelbėjimo kelio“, apie sekmadienio susirinkimo metu buvusį „sausakimšą“ kambarį ir apie „malonumą krikštyti [atsivertusiuosius] į mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus kaimenę“. Dėl šio darbo nusiteikęs entuziastingai ir optimistiškai, jis tarė: „Nors ir apsupta viso įmanomo nelabumo, Sionė čia pradeda veržtis į priekį, ir tikrai tikiu, kad jau visai greitai šis miestas taps degančiu žiburiu.“34
Prezidentaujant vyresniajam Snou, Londono Konferencija smarkiai išaugo. Nors vyresnysis Snou džiaugėsi savo sėkme, tačiau ir nerimavo dėl savo užimamų vadovaujančių pareigų. Dvylikos Kvorumo nariui Heberiui Č. Kimbolui siųstame laiške jis prisipažino, kad šie sunkumai privertė „mane imtis visai kitokių vadovavimo priemonių, nei ėmiausi iki šiol“35. Vyresniajam Kimbolui jis sakė: „Jūs ir vyresnysis [Vilfordas] Vudrafas sakėte, kad dėl to daug ko išmoksiu; be abejo taip ir yra. … Nuo pat mano atvykimo tarp šventųjų nuolat nutinka kas nors nauja. Vos vienam įvykiui pasibaigus, prasideda kitas.“ Jis pasidalino viena savo tarnystėje labai greitai išmokta tiesa: „Be ypač didelės Dievo pagalbos aš negalėdavau įveikti jokių sunkumų.“36 Panašiais išgyvenimais jis dalinosi savo laiške vyresniajam Džordžui A. Smitui iš Dvylikos Kvorumo: „Tą mažą darbą atlikau ne savo, o Dievo pagalbos dėka. Vienas dalykas, kurį supratau besistengdamas išaukštinti savo, kaip Izraelio mokytojo, pašaukimą yra tai, kad iš savęs nežinau nieko ir nieko negaliu padaryti. Be to, aiškiai matau, kad joks šventasis nesuklestės tol, kol nepaklus savo vadovo Bažnyčioje nurodymams ir patarimams. Esu tikras, kad kol laikysiuosi Jo įsakymų, Viešpats Dievas mane rems ir palaikys šiose pareigose. … Kol nuolankiai elgsiuosi prieš Jį, tol Jis man teiks galios teisiai patarinėti ir turėti apreiškimo dvasią.“37
Skelbdamas Evangeliją ir tarnaudamas Londono Konferencijos prezidentu, vyresnysis Snou tuo pat metu dar rašė religinį traktatą ar pamfletą, kad padėtų misionieriams aiškinti sugrąžintąją Evangeliją. Šis traktatas, pavadinimu Vienintelis kelias į išgelbėjimą vėliau buvo išverstas į kelias kalbas ir naudojamas visą XIX amžiaus antrąją pusę.
Anglijoje vyresnysis Snou tarnavo iki 1843 m. sausio. Prieš išvykdamas jis atliko viena pavedimą, kurį buvo gavęs iš Prezidento Brigamo Jango. Apie tą pavedimą jis užsiminė tik kartą ir tai savo dienoraščio paraštėje: „Prezidento B. Jango prašymu Karalienei Viktorijai ir Princui Albertui nunešiau du Mormono Knygos egzempliorius.“38
Grįždamas iš Anglijos vyresnysis Snou vadovavo į Navū emigruojančiai grupelei britų pastarųjų dienų šventųjų. Savo dienoraštyje jis rašė: „Buvau atsakingas už 250 žmonių grupę, kurių dauguma buvo mano artimi draugai ir man vadovaujant tapo sandoros dalininkais. Dabar, vėl plaukdamas vandenynu, esu labai pavydėtinoje situacijoje, jei ją lyginsime su buvusia prieš du su puse metų, kada plaukiau toks vienišas.“39 Vyresniojo Snou patyrimai Swanton laive parodė jo vadovavimo įgūdžius ir tikėjimą Dievu. Toliau pateikiama istorija yra iš jo dienoraščio:
„Draugėn sukviečiau [šventuosius] ir tarpusavio sutarimu suskirsčiau juos į grupes ir pogrupius, kiekvienai iš jų paskyriau po seniūną ir nustačiau vadovavimo grupei taisykles. Supratau, kad tarp mūsų buvo keli aukštieji kunigai ir maždaug trisdešimt vyresniųjų; žinodamas, kad daugelis vyresniųjų savo reputacijai pataisyti savarankiškai imtųsi bet kokio darbelio, o jei jo neįveiktų, bandytų jį atlikti kaip nors kitaip; tad nusprendžiau, kad saugiausia bus, jei aš pats pasakysiu, ką jie turi daryti; kiek įmanydamas jiems visiems paskirsčiau po darbelį, kad visi turėtų ką veikti. Visa kompanija kiekvieną savaitės vakarą rinkdavosi maldoms. Pamokslaudavome du kartus per savaitę; kas sekmadienį rengdavome susirinkimus ir priimdavome sakramentą.
Mūsų kapitonas, su kuriuo norėjau palaikyti kuo draugiškesnius santykius, atrodė labai oficialus ir užsidaręs. … Nebuvo sunku suprasti, kad jis buvo prieš mus nusistatęs. Vandenynu plaukėme jau dvi savaites ir per jas nieko ypatingo nenutiko, išskyrus tai, kas įprastai nutinka vandenyne; bet vėliau nutiko štai kas.
Kapitono stiuardui, jaunam vokiečiui, atsitiko beveik mirtina nelaimė. Jis buvo labai doras, rimtas ir patikimas jaunuolis, su kapitonu plaukęs jau kelis kartus; jis labai sėkmingai užsitarnavo kapitono, tarnautojų ir įgulos palankumą; net ir šventieji prie jo labai prisirišo. Tad dėl jo mirties tikimybės … visame laive jautėsi didelis sielvartas ir širdgėla.
Jam kraujavo iš burnos, jo kūną krėtė spazmai ir traukuliai. Galiausiai, kai bergždžiai buvo suteikinėjama visa įmanoma pagalba, viltis išsaugoti jo gyvybę pradėjo blėsti. Kapitonas paprašė jūreivių, kad jie, prieš eidami miegoti, nueitų į kabiną ir atsisveikintų su stiuardu; žinoma, niekas nebesitikėjo, kad ryte jis dar bus gyvas. Iš kabinos išeidavo daug verkiančių žmonių.
Sesuo Martin [viena iš laive buvusių pastarųjų dienų šventųjų], sėdėdama viena šalia jo lovos, išreiškė norą pasikviesti mane, kad suteikčiau jam palaiminimą – galbūt po to jis atsigaus. Su tuo jis džiaugsmingai sutiko. Kai ši žinia mane pasiekė, aš jau buvau įmigęs savo gulte, buvo apie dvylikta nakties. Staigiai atsikėliau ir nuskubėjau link kabinos, pakeliui sutikdamas ką tik pas jį pabuvojusį šturmaną. Vos tik prasilenkęs su manimi, jis sutiko brolį Steinsą, kuriam užsiminė, kad ponas Snou ketina stiuardui suteikti sveikatos palaiminimą. „Bet, – tarė jis (giliai nusiminęs), – tai nebepadės; jau per vėlu.“ Vyresnysis Steinsas atsakė: „Viešpats tikrai gali jį sugrąžinti per rankų uždėjimą.“ – „… Esi tuo tikras?“ – kuo nuoširdžiausiai suabejojo jūreivis.
Eidamas toliau, prie kabinos durų sutikau kapitoną; man pasirodė, kad jis verkia. „Pone Snou, džiaugiuosi, kad atėjote, – tarė jis, – nors jau nebepadėsite, nes stiuardas tuoj mirs.“ Įėjęs į kambarį, atsisėdau šalia jo lovos. Jis labai sunkiai kvėpavo ir tikrai atrodė, kad miršta. Nors jis nebegalėjo garsiai kalbėti, bet leido suprasti, kad suteikčiau jam palaiminimą. Pasirodo, kad Hamburge, Vokietijoje, jis turėjo žmoną ir du vaikus, kurie priklausė nuo jo išlaikymo. Matėsi, kad jis labai dėl jų jaudinasi.
Uždėjau savo rankas jam ant galvos, ir, vos tik užbaigiau palaiminimą, jis atsisėdo, suplojo rankomis ir šaukdamas dėkojo Viešpačiui už išgijimą; netrukus po to jis atsikėlė iš lovos ir, išėjęs iš kabinos, pradėjo vaikščioti po denį.
Kitą rytą visi buvo priblokšti, kad stiuardas dar gyvas, ir stebėjosi, kad jis jau vykdo savo įprastas pareigas. Visi iki vieno jūreiviai tvirtino, kad tai tikras stebuklas; šventieji žinojo, kad taip ir yra, džiūgavo ir šlovino Viešpatį; kapitonas tuo giliai tikėjo ir buvo labai už tai dėkingas; nuo to karto mes su juo labai suartėjome. Jis davė mums viską, ką begalėjo duoti, labai rūpinosi mumis; lankė visus mūsų susirinkimus, pirko ir skaitė mūsų knygas. Jūreiviai irgi taip darė, o išsiskiriant Naujajame Orleane [Luizianos valstijoje] jie man pažadėjo pasikrikštyti. Maždaug po metų sulaukiau laiško iš jų viršininko, kuris mane informavo, kad jie visi savo pažadą įvykdė. Kapitonas taip pat išreiškė ketinimą, kada nors ateityje priimti Evangeliją ir gyventi su šventaisiais. Stiuardas pasikrikštijo, kai pasiekėme Naująjį Orleaną; o išsiskiriant jis man padovanojo Bibliją, kurią turiu ir dabar.“40
Vyresnysis Snou rašė: „Keli jūreiviai net verkė, kai visam palikome Swanton laivą. Tiesą pasakius, mes visi labai graudinomės.“41 Kartu su savo bendrakeleiviais šventaisiais vyresnysis Snou iš Naujojo Orleano keltu kėlėsi Misisipės upe. Į Navū jie atvyko 1843 m. balandžio 12 d.
Nuolatinis pasišventimas Viešpaties darbui
Beveik po septynerių metų tarnystės nuolatiniu misionieriumi Lorencui Snou pasitaikė proga kuriam laikui pakeisti savo tarnystės pobūdį. 1843–1844 metų žiemą vietinės mokyklos valdytojų grupė pasiūlė jam mokytojo darbą. Pasiūlymą jis priėmė, nors žinojo, kad daug mokinių „didžiavosi užgauliodami mokytojus ir gadindami mokyklos turtą“. Mokinių pagarbą jis nusprendė įgyti per savo pagarbą jiems. Jo sesuo Eliza prisiminė: „Į tuos berniukus jis kreipėsi kaip į pačius garbingiausius ponaičius. … Jis labai smarkiai stengėsi padėti jiems suprasti, kad jie labai jam rūpi, ir troško padėti jiems mokytis. … Tokiu būdu, per gerumą ir įtikinėjimą, jie atsivėrė ir pradėjo juo pasitikėti; kantrybės ir nuolatinių pastangų dėka tie išdykę jaunuoliai pavirto pavyzdingais mokiniais; neįtikėtina, bet, trimestrui dar net nepasibaigus, mokiniai pradėjo įtemptai ir gerai mokytis.“42
1844 metais jis sulaukė naujo paskyrimo Bažnyčioje. Jį pasiuntė vykti į Ohajo valstiją ir ten vadovauti Džozefo Smito rinkimų į Jungtinių Valstijų prezidentus kampanijai. Pranašas labai liūdėjo dėl to, kaip Jungtinių Valstijų vyriausybė žiūrėjo į pastarųjų dienų šventuosius; jis parašė tuometiniams kandidatams į prezidentus, kad šie išreikštų savo nuostatas mūsų Bažnyčios atžvilgiu. Jis nebuvo patenkintas jų atsakymais, tad pats nusprendė kandidatuoti į prezidentus.
Dvylikos Kvorumas paskyrė Lorencą Snou ir kitus „suformuoti politinę organizaciją, kuri visoje Ohajo valstijoje remtų Džozefo kandidatūrą į prezidentus“43. Tai darydami jie viešai kalbėjo apie tai, kaip pažeidinėjamos konstitucinės šventųjų teisės. Lorencas užsiminė, kad „laiką leidžia labai įdomiai“44. Vieni žmonės labai įnirtingai priešinosi Pranašo kandidatūrai, o kiti manė, kad Džozefas Smitas gali tautą atvesti į sėkmę ir suklestėjimą.
Lorencas Snou prisiminė: „Vos įsisupus į šių priešingų nuomonių sūkurį, mano darbą staiga nutraukė labai patikimas pranešimas apie Pranašo ir jo brolio Hairumo nužudymą.“45 Į Navū jis grįžo „su nuliūdusia širdimi“46.
Net ir tokios tragedijos akivaizdoje šventieji ir toliau stropiai stengėsi statyti Dievo karalystę. Kaip vėliau pastebėjo Lorencas: „Vedama Visagalio, karalystė žengė pirmyn.“47 Jie ir toliau skelbė Evangeliją, stiprino vieni kitus ir bendromis pastangomis stengėsi savo mieste pabaigti statyti šventyklą.
Prisijungęs prie šventųjų Navū mieste, Lorencas Snou nusprendė niekada nevesti ir visą savo gyvenimą pašvęsti Evangelijos skelbimui. Vėliau jo sesuo Eliza pastebėjo: „Visi jo troškimai buvo nukreipti į savo laiko, talentų ir savasties pašventimą tarnystės labui.“ Jis manė, kad šeimyninis gyvenimas kažkaip „padarys jį mažiau naudingu“ Viešpaties darbe.48
Lorenco požiūris į santuoką ir šeimą pradėjo keistis 1843 metais, kai ant Misisipės upės kranto jis asmeniškai pasikalbėjo su Pranašu Džozefu Smitu. Pranašas jam paliudijo, kad yra gavęs apreiškimą apie daugpatystę. Lorencui jis pasakė: „Viešpats tau parodys kelią, kuriuo eidamas galėsi gauti ir vykdyti celestialinės santuokos įstatymą.“49 Po šio pokalbio Lorencas pradėjo suprasti, kad santuoka yra Viešpaties įsakymas ir būtina Dangiškojo Tėvo laimės plano dalis.
1845 metais Lorencas Snou, kaip tuo metu Bažnyčioje buvo praktikuojama, vedė kelias žmonas: Šarlotę Skvairs ir Mariją Adelinę Godard. Vėliau jis buvo užantspauduotas su keliomis kitomis moterimis. Jo atsidavimas savo žmonoms ir vaikams tapo dalimi jo atsidavimo Viešpaties darbui.
Šventieji tęsė Dievo karalystės statymą Navū mieste, tačiau tęsėsi ir jų persekiojimas. 1846 metų vasarį, pačiame žiemos šaltyje, gaujos išvijo juos iš namų ir iš šventyklos. Taip jie pradėjo ilgą kelią į savo naujuosius namus vakaruose.
Jis padėjo surinkti šventuosius į Druskos Ežero slėnį
Nors Lorencas Snou su šeima iš Navū išvyko kartu su kitais šventaisiais, tačiau į Druskos Ežero slėnį jie atvyko praėjus daugiau nei metams po to, kai ten atvyko pirmoji pionierių grupė. Kaip ir dauguma tų pirmųjų pastarųjų dienų šventųjų pionierių, jie pakeliui apsistodavo laikinose gyvenvietėse. Lorencas su šeima kurį laiką buvo apsistoję Ajovos gyvenvietėje, pavadinimu Garden Grouvas, kurioje po jų atvyksiantiems šventiesiems statė rąstines trobeles. Iš ten jie nukeliavo į kitą gyvenvietę, pavadinimu Mount Pisga, taip pat Ajovoje.
Mount Pisgoje Lorencas kartu su savo šeima ir kitais šventaisiais vėl rūpinosi savo ir čia užsuksiančių keliautojų į Druskos Ežero slėnį poreikiais. Jie pastatė rąstinių trobelių ir net pasėjo javų, kad po jų atvyksiantys galėtų nusiimti derlių. Lorencas kurį laiką pirmininkavo Mount Pisgos gyvenvietėje. Kai žmones, įskaitant jo paties šeimą, apniko liūdesys, ligos ir mirtis, jis kuo stropiausiai bandė padėti, kad jie neprarastų vilties, stiprintų vieni kitus ir laikytųsi Viešpaties įsakymų.50
1848 m. pavasarį Prezidentas Brigamas Jangas nurodė Lorencui Snou palikti Mount Pisgą ir keliauti į Druskos Ežero slėnį. Lorencui vėl teko vadovo pareigos, šį kartą jis buvo pionierių grupių kapitonas. Į Druskos Ežero slėnį tos grupės atkeliavo 1848 metų rugsėjį.
Tarnystė Dvylikos Kvorume
1849 m. vasarį Lorencas Snou gavo žinutę, kad turi apsilankyti Dvylikos Apaštalų Kvorumo susirinkime. Jis nedelsdamas nutraukė dirbamus darbus ir išėjo į tuomet jau prasidėjusį susirinkimą. Eidamas spėliojo, kodėl jis turi pasirodyti Dvylikos Kvorumui. Jis nerimavo – ar ką nors blogo padarė? Tačiau jis žinojo, kad ištikimai vykdė savo pareigas, tad liovėsi nerimauti. Jis net neįsivaizdavo, kas jo greitai laukia. Vos tik atvykęs, jis nustebo sužinojęs, kad yra pašauktas tarnauti to Kvorumo nariu. Tame pačiame susirinkime, be jo, į apaštalus dar buvo įšventinti kiti trys vyrai: vyresnysis Čarlzas K. Ričas, vyresnysis Franklinas D. Ričardsas ir vyresnysis Erastas Snou, tolimas jo pusbrolis.51
Šis Lorenco Snou įšventinimas į apaštalus nulėmė likusį jo gyvenimą. Jo pašaukimas būti „ypatingu Kristaus vardo liudytoju“ (žr. DS 107:23) darė įtaką visiems jo veiksmams. Vėliau jis užrašė savo pamąstymus apie tam tikras apaštalo atsakomybes:
„Pirmiausia apaštalas turi turėti per apreiškimą iš Dievo gautą dievišką pažinimą apie tai, kad Jėzus yra gyvas ir kad Jis yra gyvojo Dievo Sūnus.
Antra, jis turi turėti dievišką įgaliojimą pažadėti Šventąją Dvasią, kuri apreiškia Dievo dalykus, kuri supažindina su Jo valia ir tikslais, kuri veda į visą tiesą ir parodo kas bus, kaip pareiškė Gelbėtojas.
Trečia, Dievo galia jam pavesta atlikti šventas Evangelijos apeigas, kurios kiekvienam asmeniui patvirtinamos dievišku liudijimu. Tūkstančiai šiuose kalnų slėniuose dabar apsigyvenusių žmonių, kurie šias apeigas priėmė mano Evangelijos skelbimo pastangų dėka, yra gyvas šio teiginio paliudijimas.“52
Be šių atskirų savo pašaukimo atsakomybių, vyresnysis Snou turėjo savo nuostatą apie tai, ką reiškia būti Dvylikos Kvorumo nariu: „Mes, Dvylika, ryžtamės atsisakyti visko, kas trukdytų vykdyti savo pareigą, ir tai vardan to, kad būtume viena, kaip Pirmoji Prezidentūra yra viena, ir būtume apjungti meilės principu, kuris Dievo Sūnų jungia su Tėvu.“53
Turėdamas tokį supratimą apie savo asmeninį pašaukimą ir apie Dvylikos Kvorumo misiją, vyresnysis Lorencas Snou pašventė savo gyvenimą padėti žemėje statyti Dievo Karalystę. Į pašaukimą tarnauti jis atsakė pačiais įvairiausiais būdais ir pačiose įvairiausiose vietose.
Misija Italijoje
1849 m. spalį vykusios visuotinės konferencijos metu vyresnįjį Snou pašaukė įkurti misiją Italijoje. Nors jis nepažinojo tos valstybės ir jos kultūros bei kalbų, tačiau tą pašaukimą priėmė nė kiek neabejodamas. Po tos konferencijos nepraėjus net dviem savaitėms, jis jau buvo pasiruošęs išvykti; jis taip pat pasirūpino, kad, kai jo nebus, jo žmonomis ir vaikais būtų pasirūpinta.
Kartu su kitais misionieriais keliaudamas į Jungtinių Valstijų rytus, kur turėjo įsėsti į per Atlanto vandenyną plaukiantį laivą, jis galvojo tiek apie savo šeimą, tiek apie žmones, kuriems jis netrukus pradės tarnauti. Laiške savo sesei Elizai jis rašė: „Mane kamuoja prieštaringos mintys. … Mes važiuojame vis toliau ir toliau nuo to galingo magneto – NAMŲ! Tačiau žinome, kad mūsų darbas yra nešti šviesą tiems, kas gyvena tamsoje bei mirties šešėlių slėnyje, o mūsų krūtinės yra kupinos meilės ir mūsų ašaros yra nušluostytos.“54
Vyresnysis Snou su savo porininkais Genują Italijoje pasiekė 1850 m. liepą. Jie suprato, kad Viešpaties darbas judės ne taip sparčiai. Vyresnysis Snou rašė: „Šiame dideliame mieste jaučiuosi toks svetimas ir vienišas, beveik už 13 tūkstančių kilometrų nuo savo mylimos šeimos, apsuptas žmonių, kurių manierų ir papročių aš visai nepažįstu. Atvykau apšviesti jų protus ir mokyti juos teisumo principų; tačiau nematau jokių priemonių tam pasiekti. Rodos, kad to padaryti nepavyks.“ Susirūpinęs dėl žmonių, kuriems buvo pašauktas tarnauti, „kvailysčių, … nelabumo, didelio tamsumo ir prietaringumo“, jis rašė: „Dangiškojo Tėvo prašau į šiuos žmones žiūrėti kuo gailestingiau. O Viešpatie, tebūnie jie Tavo gailesčio objektu, kad tik jie visi nepražūtų. Atleisk jų nuodėmes, supažindink juos su manimi tam, kad pažintų Tave, ir kad suprastų, jog siuntei mane įkurti Tavo Karalystę. … Ar tikrai tarp šių žmonių, kuriems tarnauti mane pasiuntei, nėra jokių išrinktųjų? Vesk mane pas juos, ir Tavo vardas bus pašlovintas per Tavo Sūnų Jėzų.“55
Tuos „išrinktuosius“ vyresnysis Snou surado valdensais besivadinančioje bendruomenėje. Valdensai gyveno Pjemonto regione – kalnų slėnyje, esančiame į pietus netoli Italijos Šveicarijos sienos ir į rytus nuo Italijos Prancūzijos sienos. Jų protėviai buvo persekiojami ir varinėjami iš vienos vietos į kitą; taip buvo todėl, kad jie tikėjo senovės apaštalų įgaliojimu ir labiau troško sekti tų apaštalų mokymais, o ne jungtis prie tuometinių religijų.
Prezidentui Brigamui Jangui skirtame laiške vyresnysis Snou rašė, kad valdensų bendruomenė kentėjo ištisus „tamsos ir žiaurumo“ amžius, tačiau „išliko nepajudinama, lyg kokia audringos jūros bangomis mušama uola“. Tačiau, prieš Italijon atvykstant pastarųjų dienų šventųjų misionieriams, valdensai jau mėgavosi „visiškos ramybės periodu“ ir, rodės, kad jie turi daugiau religinės laisvės nei bet kas kitas Italijoje. Jis pastebėjo: „Taip tas kelias atsivėrė prieš pat sprendimą įkurti misiją, ir nei viena kita Italijos dalis nepasižymi tokiais palankiais įstatymais.“
Norėdamas apie šiuos žmones sužinoti daugiau, vyresnysis Snou nuėjo į biblioteką pasiieškoti knygos apie juos. Jis pasakojo: „Bibliotekininkas man pasakė, kad mano ieškoma knyga yra, bet jau kažkieno kito paimta. Vos jam tai pasakius, įėjo ponia, laikydama rankose tą knygą. „Ot, – tarė jis, – koks nepaprastas sutapimas, šis ponas kaip tik ieškojo šios knygos.“ Netrukus supratau, kad pirmiausia būtent šiems Italijos žmonėms bus paskelbta Evangelija.“56
Vyresnysis Snou ir jo porininkai nekantravo skelbti Evangeliją Pjemonto regione, tačiau nusprendė tai daryti atsargiai, susidraugaujant ir pelnant jų pasitikėjimą. Kai pajuto, kad su tais žmonėmis pakankamai susidraugavo, jie užlipo ant netoliese esančio kalno, sugiedojo „Tebūna pašlovintas Dievas Danguje“ ir sukalbėjo maldą, kurioje Italijos žemę pašventė misionieriškam darbui. Be to, kiekvienas iš jų išreiškė pasišventimą darbui, o vyresnysis Snou savo porininkams suteikė kunigystės palaiminimus, kad padėtų jiems vykdyti savo pareigas. Įkvėptas to patyrimo ant kalno, vyresnysis Snou pavadino jį Brigamo kalnu.57
Tačiau net ir po tokio patyrimo praėjo net du mėnesiai, kol kažkas pareiškė norą jungtis prie Bažnyčios. 1850 m. spalio 27 d. misionieriai džiūgavo galiausiai matydami pirmą krikštą ir patvirtinimą Italijoje.58 Vėliau vyresnysis Snou pranešė: „Darbas čia einasi lėtai ir nuobodžiai. … Tačiau Bažnyčia vis tiek jau įkurta. Medis jau pasodintas, jis jau leidžia šaknis.“59
Vieną naktį vyresnysis Snou susapnavo sapną, padėjusį jam suprasti savo misijos Italijoje esmę. Jis sapnavo, kad su draugais žvejoja. Jis sakė: „Labai džiaugėmės visur aplink save matydami vandens paviršiumi plaukiojančias dideles ir gražias žuvis. Matėme, kad daug žmonių leido savo tinklus ir meškeres; tačiau jie atrodė sustingę, o mes nuolat judėjome. Plaukiant pro vieną tokį žmogų, aš pastebėjau žuvį; nusitvėręs savo meškerės dar susimąsčiau, ar nesupykdysiu to žmogaus, jei iš jo panosės sugausiu tą žuvį; nežiūrint į tai mes ir toliau žvejojome, kol prisiartinome prie kranto. Tuomet nuleidau meškerę ir, savo didžiai nuostabai ir gėdai, ištraukiau visai mažą žuvelę. Keista, kodėl iš visų tų daugybės puikių ir nuostabiai atrodančių žuvų aš tesugavau tokį menką laimikį. Tačiau tas mano nusivylimas netrukus išblėso, nes atradau, kad ta žuvis turi labai ypatingų savybių.“60
Vyresniojo Snou sapnas buvo pranašiškas. Italijoje jis nematė daug atsivertusiųjų, o ir tie, kurie priėmė Evangeliją, pasak kito misionieriaus, „nebuvo nei turtingi, nei kilmingi“61. Tačiau vyresnysis Snou ir jo porininkai buvo įrankiai Viešpaties rankose, kurių pagalba į Dievo Karalystę buvo atvesta gerų ir ištikimų žmonių; žmonių, kurie reiškė dėkingumą už tai, kad „pradėjo eiti naujojo ir nesibaigiančio gyvenimo keliu“62. Vyresniojo Snou vadovavimo pastangų dėka Mormono Knyga buvo išversta į italų kalbą.
Beveik po pusantro šimto metų kitas apaštalas vyresnysis Džeimsas E. Faustas kalbėjo apie vyresniojo Snou ir jo porininkų dėka prie Bažnyčios prisijungusius vyrus ir moteris: „Kai kurie jų buvo tarp pirmųjų į Druskos Ežero slėnį atvykusių rankinių vežimų grupių. … Daugelis jų palikuonių rūpinosi naujai atkurtos Bažnyčios vynuogynais ir šiandien ypač reikšmingai prisideda prie pasaulinės Bažnyčios, tikėdami, kaip ir jų protėviai, kad apaštalai turi niekad nerūdijančius raktus.“63
Bažnyčios statymas
Vyresnysis Snou vėliau tarnavo kitose misijose, išaukštindamas Dvylikos Kvorumo nario pašaukimą darbuotis „vadovaujant [Pirmajai] Bažnyčios Prezidentūrai … statyti bažnyčią ir tvarkyti visus jos reikalus visose tautose“ (žr. DS 107:33).
1853 m. Prezidentas Brigamas Jangas pašaukė Lorencą Snou vadovauti grupelei šeimų, kurios turės apgyvendinti šiaurės Jutoje esančią Boks Elder apygardą. Ten jau gyvenusi bendruomenė buvo maža, neorganizuota ir irstanti. Vyresnysis Snou nedelsdamas ėmėsi darbo ir pagal Pranašo Džozefo Smito mokytą pasišventimo įstatymą subūrė grupę žmonių. Šie žmonės įkūrė klestintį miestą, kurį vyresnysis Snou Prezidento Jango garbei pavadino Brigam Sičiu. Tenykščiai piliečiai, padėdami vieni kitiems, darbavosi išvien, kad sukurtų mokyklų sistemą, pastatytų gamyklas, nutiestų drėkinimo sistemas, įkurtų prekybos organizaciją ir net teatro draugiją. Nors jie gyveno ne pagal visą pasišventimo įstatymą, tačiau orientavosi į to įstatymo principus ir taip parodė, ką gali padaryti bendruomenė, kurios nariai kartu bendradarbiauja ir sunkiai dirba. Prezidento Snou dukra Lesli rašė: „Brigam Sityje nėra nė vieno tinginio. Turbūt tuo metu toje gyvenvietėje buvo toks veiklumas ir klestėjimas, kad lygių jai nėra buvę šios valstijos istorijoje.“64
Vyresnysis Snou su savo šeima Brigam Sityje pragyveno daug metų. Jis pirmininkavo tenykščiams šventiesiems, o kartas nuo karto išvykdamas svetur tarnauti kitose misijose, jis juos palikdavo. 1864 m. jis trims mėnesiams trumpam išvyko tarnauti misijoje Havajų salose. Su juo vyko vyresnysis Ezra T. Bensonas, taip pat Dvylikos Kvorumo narys, vyresnieji Džozefas F. Smitas, Alma Smitas ir Viljamas V. Klafas.65 1872–1873 m. vyresnysis Snou ir kiti lydėjo Prezidentą Džordžą A. Smitą, Pirmąjį Patarėją Pirmojoje Prezidentūroje, devynių mėnesių kelionėje po Europą ir Artimuosius Rytus, įskaitant Šventąją Žemę. Ten jie vyko prašomi Prezidento Brigamo Jango, kuris vylėsi, jog jų teisumo įtaka padės paruošti tenykštes tautas priimti sugrąžintąją Evangeliją.66 1885 m. vyresnysis Snou buvo pašauktas aplankyti kelias Amerikos indėnų grupes JAV šiaurės vakaruose ir Vajomingo valstijoje. Darbą pradėjęs rugpjūtį ir baigęs spalį, jis ten įkūrė kelias misijas ir subūrė Bažnyčios vadovus, kad šie padėtų pasikrikštijusiems ir patvirtintiems nariams.
Šventyklos darbas
Prezidentas Heberis Dž. Grantas, septintasis Bažnyčios Prezidentas, pastebėjo, kad Prezidentas Lorencas Snou „savo gyvenimą pašventė ilgamečiam darbui šventykloje“67. Ši meilė šventyklos darbui prasidėjo ankstyvuoju Prezidento Snou atsivertimo laikotarpiu ir vis gilėjo tarnaujant Apaštalu. Netrukus po savo krikšto ir patvirtinimo Jis pradėjo lankytis Kirtlando šventykloje vykstančiuose susirinkimuose. Vėliau jis entuziastingai priėmė pašaukimą rinkti paaukojimus šventyklos statybai Navū mieste. Kai Navū šventykla buvo pastatyta, jis tarnavo joje šventyklos apeigų tarnautoju – padėjo į Vakarus besiruošiantiems pastarųjų dienų šventiesiems gauti savo apdovanojimą ir užantspaudavimą. Kai tapo apaštalu, jo pareigos šventykloje ne tik tęsėsi, bet ir prasiplėtė. Jis kalbėjo Jutos Logano šventyklos pašventinime. Kai Prezidentas Vilfordas Vudrafas pašventė Jutos Mančio šventyklą, kitomis dienomis vykusiose sesijose Prezidentas Snou skaitė šios šventyklos pašventinimo maldą. Kai ant Solt Leiko šventyklos aukščiausiosios smailės buvo užkeltas viršutinis akmuo, jis vadovavo didžiulės tikinčiųjų minios Osanos šūksniui. Po Solt Leiko šventyklos dedikavimo jis tapo pirmuoju šios šventyklos prezidentu.
Prezidento Snou 80-ojo jubiliejaus proga vietos laikraštis išspausdino tokius žodžius: „Savo gyvenimo saulėlydyje, vis dar energingas, [jis] stropiai darbuojasi didžiam tikslui, kuriam pasišventė dar savo jaunystėje: šventose šios šventyklos vietose jis ir jo bendražygiai pasišvęsdami atlieka šlovingą darbą; darbą, kuris ypač svarbus šiame nuodėmių ir mirties apniktame pasaulyje.“68
Betarpiškas tarnavimas žmonėms
Nors Prezidentas Snou daug keliavo ir mokė gausias žmonių grupes, tačiau nevengdavo patarnauti atskiriems žmonėms ir šeimoms. Pavyzdžiui, 1891 m. kovą, tuomet tarnaudamas Dvylikos Kvorumo Prezidentu, jis kalbėjo Brigam Sityje vykusioje konferencijoje. Jo pamokslo metu ant sakyklos padėjo raštelį. Liudininkai sakė, kad „jis liovėsi kalbėti, o perskaitęs raštelį, šventiesiems paaiškino, kad jo prašo aplankyti kelis labai prislėgtus žmones“. Jis atsiprašė ir nulipo nuo sakyklos.
Raštelį atsiuntė Brigam Sičio gyventojas Džeikobas Džensenas. Jame buvo parašyta, kad tą dieną mirė Džeikobo dukra Ela, kuri net kelias savaites grūmėsi su skarlatina. Brolis Džensenas tą raštelį parašė, tenorėdamas informuoti Prezidentą Snou apie mirtį ir paprašyti atrasti laiko apsilankyti laidotuvėse. Tačiau Prezidentas Snou tą šeimą norėjo aplankyti nedelsdamas, nors tam prireikė sutrumpinti pamokslą ir išvykti iš savo pirmininkaujamo susirinkimo. Prieš išeidamas iš susirinkimo Prezidentas Snou su savimi pasikvietė Radžerį Klousoną, tuometinį Boks Elder kuolo prezidentą.
Štai kaip Džeikobas Džensenas prisimena Prezidento Snou ir Prezidento Klousono apsilankymą jo namuose:
„Prie Elos lovos prastovėjęs maždaug porą minučių, Prezidentas Snou paklausė, ar namie turime švęsto aliejaus. Aš labai nustebau, bet atsakiau taip ir jam jo atnešiau. Aliejaus buteliuką jis perdavė Broliui Klousonui ir paprašė patepti Elą. Po to [Prezidento Snou] žodžiais tas patepimas buvo sutvirtintas.
To patepimo metu mane labai nustebino keli jo ištarti žodžiai, kuriuos aš dabar gerai prisimenu. Jis sakė: „Brangi Ela, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu aš įsakau tau pabusti ir gyventi, nes tavo misija dar nebaigta. Turi dar gyventi, kad atliktumei didžiulę misiją.“
Jis minėjo, kad ji dar susilauks gausios šeimos ir bus paguoda savo gimdytojams ir draugams. Puikiai pamenu šiuos žodžius. …
… Baigęs palaiminimą, Prezidentas Snou atsisuko į mano žmoną ir mane ir tarė: „O dabar liaukitės gedėję ar nerimavę. Viskas bus gerai. Musu su Broliu Klousonu esame labai užsiėmę, negalime likti ilgiau, tačiau jūs būkite kantrūs ir luktelėkite, ir negedėkite, nes viskas bus gerai.“ …
Po Prezidento Snou palaiminimo Ela dar pragulėjo kokią valandą, arba iš viso mirusi pragulėjo daugiau nei tris valandas. Mudu su jos mama sėdėjome sau prie jos lovos, kai staiga ji atsimerkė. Ji apsidairė, pamatė mus sėdinčius, bet akimis vis dar ieškojo kažko kito, kol galiausiai paklausė: „Kur jis? Kur jis?“ – Mes paklausėme: „Kas? Kas kur jis?“ „Brolis Snou, – atsakė ji. – Jis gi mane išsikvietė.“69
Būdama Dvasių pasaulyje Ela jautė tokią ramybę ir laimę, kad net nenorėjo grįžti. Bet ji pakluso Prezidento Snou balsui. Nuo pat tos dienos ji guodė šeimos narius ir draugus, padėjo jiems suprasti, kad nereikia gedėti savo mirusių mylimųjų.70 Vėliau ji ištekėjo, susilaukė aštuonių vaikų ir ištikimai tarnavo Bažnyčios pašaukimuose.71
Bažnyčiai vadovavo kaip Viešpaties pranašas, regėtojas ir apreiškėjas
1898 m. rugsėjo 2 dieną, daugiau nei devynerius metus atitarnavęs Bažnyčios prezidentu, mirė Prezidentas Vilfordas Vudrafas. Prezidentas Lorencas Snou, tuomet tarnavęs Dvylikos Kvorumo Prezidentu, šią žinią išgirdo būdamas Brigam Sityje. Kaip įmanydamas greičiau jis traukiniu išvyko į Solt Leik Sitį, nes suprato, kad Bažnyčiai dabar vadovauja Dvylikos Kvorumas.
Nors ir nesijautė tinkamas, bet pasiryžęs sekti Viešpaties valia, Prezidentas Snou nuėjo į Solt Leiko šventyklą ir ten meldėsi. Atsakydamas į jo maldą pas jį apsilankė pats Viešpats. Vėliau Prezidentas Snou paliudijo, kad jis „tikrai šventykloje matė Gelbėtoją … ir veidas į veidą kalbėjosi su Juo“. Viešpats jam pasakė nedelsiant pradėti reorganizuoti Pirmąją Prezidentūrą ir nelaukti, kaip tai buvo daroma, mirus buvusiems Bažnyčios prezidentams.72 1898 m. rugsėjo 13 dieną Prezidentą Snou Dvylikos Kvorumas palaikė kaip Bažnyčios Prezidentą, po ko jis pradėjo eiti Prezidento pareigas. Spalio 9 dieną jį palaikė Bažnyčios nariai, o spalio 10 dieną jis buvo paskirtas penktuoju Bažnyčios Prezidentu.
Prezidento Snou pavyzdžio ir per jį gautų apreiškimų dėka pastarųjų dienų šventieji pripažino jį savo pranašu. Kitų tikėjimų žmonės jį irgi gerbė kaip tikrą Dievo žmogų.
Bendravimas su pastarųjų dienų šventaisiais
Būdamas Bažnyčios Prezidentu, Prezidentas Snou dažnai pirmininkaudavo kuolų konferencijoms. Susitikimuose su šventaisiais jis reikšdavo jiems savo meilę ir pagarbą. Savo žodžiais ir darbais jis parodė, kad nors suvokė savo pašaukimo šventumą, tačiau savęs neiškeldavo aukščiau tų žmonių, kuriems tarnavo.
Vienos kuolo konferencijos metu Prezidentas Snou dalyvavo neeilinėje vaikams skirtoje kuolo konferencijos dalyje. Idant vaikai galėtų paeiliui paspausti ranką pranašui, jų buvo paprašyta tvarkingai išsirikiuoti. Prieš jiems išsirikiuojant, jis atsistojo ir tarė: „Spausdami ranką žvelkite tiesiai man į akis, nes noriu, kad visada mane prisimintumėte. Nesu geresnis už kitus žmones, tačiau Viešpats man pavedė svarbias pareigas. Nuo pat to momento, kai visu tobulumu man pasirodė pats Viešpats, aš stengiuosi vykdyti visas man pavestas pareigas. Noriu, kad mane atmintumėte būtent dėl mano užimamų aukštų pareigų; atmintumėte, kad spaudėte ranką Jėzaus Kristaus Bažnyčios Prezidentui. Viliuosi, kad neužmiršite pasimelsti už mane ir mano patarėjus Prezidentus Kenoną ir Smitą bei už apaštalus.“73
Prezidento Snou sūnus Lerojus pasidalino šiuo pasakojimu apie Jutos valstijos Ričfildo mieste vykusią kuolo konferenciją: „Ričfilde vykusioje konferencijoje dalyvavo Prezidentas Lorencas Snou ir Francis M. Lymanas [iš Dvylikos Kvorumo]. Po pradinės giesmės kuolo prezidentas paklausė Brolio Lymano, ką reikėtų pakviesti sukalbėti pradžios maldą. Brolis Lymanas atsakė: „Pasiteirauk Prezidento Snou“, t. y. paklausk Prezidento Snou, kas turėtų sukalbėti maldą. Tačiau kuolo prezidentas sukalbėti pradžios maldą paprašė Prezidento Snou. Prezidentas Snou mielai sutiko, o prieš pradėdamas sakyti maldą jis dar pasakė, kad jam labai malonu sukalbėti maldą, nes tokia maloni proga jam pasitaikė jau seniai. Kalbama, kad jis sukalbėjo nuostabią pradžios maldą.“74
Bendravimas su kitų tikėjimų žmonėmis
Prezidentas Snou įtakos turėjo ne tik saviems, pastarųjų dienų šventiesiems. Kitų tikėjimų žmonės, susitikę su juo, pradėdavo gerbti jį ir jo atstovaujamą Bažnyčią. Pastorius V. D. Kornelis, kitos bažnyčios dvasininkas, lankėsi Solt Leik Sityje ir turėjo progą praleisti šiek tiek laiko su Prezidentu Snou. Jis rašė:
„Jo mandagi ir patyrusi sekretorė palydėjo mane į įspūdingą susitikimą, kur ranką spaudžiau vienam maloniausių ir mieliausių iš mano kada nors sutiktų vyrų; vyrui, kuris turi ypatingą sugebėjimą atpalaiduoti su juo susitinkantį žmogų; tikram žodžio meistrui ir retam genijui, kuris tikrai sugeba parodyti, kad esi jo labai lauktas svečias.
Prezidentas Snou yra mokytas žmogus su išlavintu protu, siela ir kūnu. Jo žodžiai yra rinktiniai, jo kalba diplomatiška, draugiška ir moksliška. Jo manieros išduoda, kad jis mokėsi gerose mokyklose. Pagrindinė jo dvasios savybė yra vaikiškas švelnumas. Vos tik tave su juo supažindina, tau darosi labai malonu. Vos tik tu su juo pasikalbi, jis ima tau patikti. O jei ilgiau su juo pabūni, tu jį įsimyli.“ Kreipdamasis į savo skaitytojus, kurie akivaizdžiai turėjo išankstinę nuomonę apie Bažnyčią, pastorius Kornelis pareiškė: „O vis dėlto jis yra „mormonas!“ Jeigu „mormonizmas“ iš Prezidento Snou turėtų padaryti nemandagų, brutalų žmogų, tai reiktų įdėti daug darbo. O jei „mormonizmas“ pasauliui davė tokį taikingos dvasios, drausmingą ir labai intelektualų žmogų, tai tame „mormonizme“ tikrai turi būti kažkas gero.“75
Apie susitikimą su Prezidentu Snou rašė ir kitas dvasininkas, pastorius Prentis: „Jo veidą geriausiai apibūdintų Taikos Kunigaikščio sąvoka. Gyvenime kartais tekdavo pastudijuoti žmones, ir buvau matęs tokių veidų. Tokį veidą išvydau ir šiandien. … Maniau, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios Prezidento veide išvysiu intelektą, geranoriškumą, orumą, ramumą ir stiprybę; tačiau, vos išvydęs Prezidentą Lorencą Snou, minutei net sutrikau. … Jo veide buvo taikos galia; jo išvaizda bylojo ramybės maldą. Jo taikių akių gelmėse buvo ne tik „tylios maldos namai“, bet ir dvasinės stiprybės buveinė. Jam bekalbant apie „tvirčiausią pranašų žodį“, apie turimą vilties tikrumą ir tragiško gyvenimo išbandymus bei sunkumus įveikusį nesitraukiantį tikėjimą, jo veide stebėjau besikeičiančias emocijas ir sužavėtas dėmesį kreipiau į subtilius išraiškos atspalvius, akivaizdžiai bylojusius apie jo sielos veikimą; tada pajutau keisčiausią jausmą, kad esu „ant šventos žemės“; kad šis žmogus toks buvo ne vedinas protokolo, asmeninių siekių ar būtinumo, o todėl, kad „jis tiesiog elgėsi kitaip nei kiti“. … Jei Mormonų bažnyčia gali duoti tokių liudytojų, tai tikrai neprireiks gero rašytojo ar įtikinamai iškalbingo pamokslininko.“76
Apreiškimas apie dešimtinę
Prezidentas Lorencas Snou turbūt geriausiai žinomas dėl gauto apreiškimo apie dešimtinės įstatymą. 1899 m. gegužę jis pajuto norą kartu su kitais Bažnyčios vadovais keliauti į Jutos valstijos Sent Džordžo miestelį. Nors jis ir nežinojo, kodėl jie turi ten vykti, tačiau jis ir jo broliai nedelsdami pakluso raginimui; po dviejų savaičių jie atvyko į Sent Džordžą. Gegužės 17 dieną, jau atvykęs į Sent Džordžą, Prezidentas Snou gavo apreiškimą, kad turi pamokslauti apie dešimtinės įstatymą. Kitą dieną šventiesiems jis pateikė tokį pareiškimą: „Šis Viešpaties žodis jums nėra nieko naujo; jis paprasčiausiai yra toks: JAU ATĖJO METAS KIEKVIENAM PASTARŲJŲ DIENŲ ŠVENTAJAM, TURINČIAM VILTĮ, PASIRUOŠTI ATEIČIAI IR ĮSITVIRTINTI ANT PATIKIMO PAMATO, VYKDYTI VIEŠPATIES VALIĄ IR MOKĖTI VISĄ DEŠIMTINĘ. Tai Viešpaties žodis jums, ir toks bus Viešpaties žodis kiekvienai Sionės žemėje esančiai gyvenvietei.“77
Pasidalinę šia žinia Sent Džordže, Prezidentas Snou ir jo kelionės draugai ta pačia žinia pasidalino kituose Jutos pietuose esančiuose miesteliuose ir tarp Sent Džordžo ir Solt Leik Sičio esančiose bendruomenėse. Iki grįžimo gegužės 27 dieną jie sudalyvavo 24 susirinkimuose, kuriuose Prezidentas Snou pasakė 26 kalbas ir paspaudė ranką 4417 vaikų. 676 kilometrus jie nuvažiavo traukiniu, o likusius 494 kilometrus – arklio traukiama karieta.78 Prezidentą Snou labai sustiprino šis patyrimas, ir jis labai nekantravo tęsti pamokslus apie dešimtinės įstatymą visoje Bažnyčioje. Jis sakė: „Esu labai patenkintas šios kelionės rezultatais ir jau mąstau apie netolimoje ateityje rengsimas keliones į kitus Sionės kuolus.“79 Jis pirmininkavo daugeliui kuolų konferencijų, kuriose šventiesiems žadėjo, kad paklusnumas šiam įstatymui Bažnyčios narius paruoš gauti tiek materialius, tiek ir dvasinius palaiminimus.80 Jis taip pat pažadėjo, kad paklusnumas dešimtinės įstatymui Bažnyčią išvaduos iš įsiskolinimo.81
Nariai visoje Bažnyčioje su atsinaujinusiu pasišventimu atsiliepė į šį Prezidento Snou kvietimą. 1904 m. istorikas Orsonas F. Vitnis, vėliau tarnavęs Dvylikos Kvorumo nariu, rašė: „Rezultatai pasimatė iš karto. Dešimtinės ir aukos pasipylė nedelsiant ir kaip niekad gausiai, tad daugeliu atžvilgių Bažnyčios padėtis pagerėjo ir jos ateitis prašviesėjo. Nors Prezidentas Snou ir anksčiau mylėjo žmones ir pasitikėjo jais, tačiau dabar šie geri jausmai dar labiau sustiprėjo.“82 Prezidentas Heberis Dž. Grantas, kuris buvo Dvylikos Kvorumo narys, kai Prezidentas Snou gavo dešimtinės apreiškimą, vėliau pareiškė: „Bažnyčios Prezidentu Lorencas Snou tapo būdamas aštuoniasdešimt penkerių metų; o tai, ką jis nuveikė per kitus trejus metus, yra tiesiog nepakartojama. … Per tuos trejus metus šis žmogus, kuris pagal pasaulio supratimą būtų nebepajėgus, neturintis patirties su finansais, ištisus metus pašventęs tarnavimui šventykloje, gyvojo Dievo įkvėptas sutvarkė Kristaus Bažnyčios finansus, ir per tuos trejus metus finansine prasme viską pakeitė iš tamsos į šviesą.“83
Jo paskutinių tarnystės dienų liudijimas
1901 m. sausio 1 dieną Prezidentas Snou dalyvavo Solt Leiko Tabernakulyje vykusiame neeiliniame XX amžiaus sutikimo susirinkime. Ten buvo sukviesti visų tikėjimų žmonės. Šiai progai Prezidentas Snou buvo paruošęs ypatingą žinią, tačiau pats dėl stipraus peršalimo jos negalėjo perskaityti. Po įžanginės giesmės, maldos ir Tabernakulio Choro pasirodymo pakilo Prezidento Snou sūnus Lerojus ir perskaitė žinią, pavadinimu „Prezidento Snou sveikinimas pasauliui“84. Paskutiniai tos žinios žodžiai iliustruoja Prezidento Snou požiūrį į Viešpaties darbą:
„Žemėje leisdamas aštuoniasdešimt septintuosius metus, labiausiai trokštu padėti žmonijai. … Aš keliu rankas aukštyn ir meldžiu dangaus palaimų žemės gyventojams. Tegul aukštybių šviesa džiugina jus. Tegul žemės turtai ir vaisiai netrukdomai teikia jums naudos. Tegul tiesos šviesa išveja tamsą iš jūsų sielų. Tegul teisumas plečiasi, o blogis silpnėja. … Tegul teisingumas nugali, o korupcija tebūna sutrypta. Tegul dora, skaistumas ir garbė klesti tarp žmonių, kol blogis bus nugalėtas, o žemė bus išvalyta nuo nelabumo. Tegul šie linkėjimai kaip Jutos kalnuose gyvenančių „mormonų“ balsas sklinda po visą pasaulį, ir tegul visi žmonės sužino, kad mes tetrokštame ir tai mūsų misija – palaiminti ir išgelbėti visą žmonijos rasę. … Tebūna pašlovintas Dievas, nugalėjęs nuodėmę ir sielvartą, kančią ir mirtį. Telydi jus ramybė!“85
1901 m. spalio 6 d. Prezidentas Lorencas Snou pakilo kalbėti šventiesiems baigiamojoje visuotinės konferencijos sesijoje. Jis jau kelias dienas rimtai sirgo, o priėjęs prie sakyklos, tarė: „Mano brangūs broliai ir seserys, stebiuosi, kad surizikavau šią popietę sakyti jums kalbą.“ Jis pasakė trumpą žinią apie vadovavimą Bažnyčioje. Tada jis ištarė pačius paskutinius žodžius, kokius iš jo begirdėjo visi Bažnyčios nariai: „Telaimina jus Dievas. Amen.“86
Po keturių dienų Prezidentas Snou mirė nuo plaučių uždegimo. Po laidojimo ceremonijos Solt Leiko Tabernakulyje jo kūnas buvo palaidotas pamilto Brigam Sičio miesto kapinėse.
Lorenco Snou tėvas Oliveris Snou
Lorencas Snou buvo pakrikštytas ir patvirtintas 1836 m. birželį, praėjus 2 mėnesiams po čia pavaizduotos Kirtlando šventyklos pašventinimo
Vyresnysis Lorencas Snou
Daug Europos šventųjų emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur prisijungė prie tenykščių šventųjų
Swanton laive buvo vienas sunkiai susižeidęs vyriškis, kuris pagijo iš karto po to, kai jį palaimino vyresnysis Lorencas Snou
Lorencas Snou tarnavo 1848 m. į Druskos Ežero slėnį atvykusių pionierių grupių kapitonu
Šiame Brigam Sičio miesto pastate Jutoje buvo gaminami auliniai batai ir bateliai, pakinktai ir kepurės
Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas 1898 metais. Viršutinėje eilėje, iš kairės į dešinę: Antonas H. Landas, Džonas V. Teiloras, Džonas Henris Smitas, Heberis Dž. Grantas, Brigamas Jangas Jaunesnysis, Džordžas Tisdeilas, Radžeris Klousonas, Marineris V. Merilas. Vidurinėje eilėje: Francis M. Lymanas, Džordžas K. Kenonas, Lorencas Snou, Džozefas F. Smitas, Franklinas D. Ričardsas. Apatinėje eilėje: Matijas F. Kaulis, Abraomas O. Vudrafas