5 skyrius
Didingas atlygis ištikimiesiems
„Nepaprastai malonu kalbėti apie tuos didingus dalykus, kuriuos Dievas siūlo suteikti Savo sūnums ir dukroms ir kuriuos galime gauti per savo ištikimybę.“
Iš Lorenco Snou gyvenimo
1840-ųjų pavasarį Lorencas Snou buvo Navū mieste, Ilinojuje, kur ruošėsi kelionei į misiją Anglijoje. Lankydamasis savo draugo Henrio Dž. Šervūdo namuose, jis paprašė brolio Šervūdo paaiškinti vieną Raštų ištrauką. Prezidentas Snou vėliau prisiminė: „Atidžiai klausydamasis jo aiškinimų, pajutau stiprią Viešpaties Dvasią: atsivėrė mano supratimo akys ir aiškiai, lyg saulę vidurdienį, su nuostaba išvydau Dievo ir žmogaus kelią. Sukūriau šį kupletą, kuriame atsispindi man parodytas apreiškimas. …
„Dievas irgi kadaise buvo žmogus.
Tad ir žmogus gali tapti Dievu.“1
Jausdamas, kad gavo „šventą apreiškimą“, kurį turi rūpestingai saugoti, Lorencas Snou šios doktrinos viešai nemokė tol, kol nesužinojo, jog Pranašas Džozefas Smitas irgi jos mokė.2 Kai tik sužinojo, jog ši doktrina yra viešai žinoma, jis pradėjo apie ją dažnai liudyti.
Šią temą jis ne tik lietė daugybėje savo kalbų, bet ir įtraukė ją į savo gyvenimą. Jo sūnus Lerojus pasakė: „Greičiausiai ši apreikšta tiesa Lorencą Snou paveikė labiau nei bet kas kita; ji taip giliai įsigėrė jo sielon, kad ne tik tapo jo gyvenimo įkvėpimu, bet ir plačiai atvėrė viziją apie jo paties didingą ateitį ir galingą Bažnyčios misiją ir darbą.“3 Toji tiesa tapo „nuolatiniu jo šviesuliu ir vedliu“ bei „ryškia priešakyje žibančia žvaigžde – tiek širdyje, tiek sieloje, tiek ir visame jame“.4
Šiame skyriuje Prezidentas Snou moko apie tai, kad mes irgi galime tapti kaip mūsų Dangiškasis Tėvas. 6 skyriuje jis duoda praktinių patarimų apie tai, kaip mes savo gyvenime galime pritaikyti šią doktriną.
Lorenco Snou mokymai
Kadangi mumyse yra dieviškumo, tai ir mes galime tapti kaip mūsų Dangiškasis Tėvas
Mes užgimėme pagal mūsų Dievo Tėvo atvaizdą; mus Jis sukūrė pagal savo atvaizdą. Į mūsų dvasinį pradą yra įterptas dieviškumo elementas; kai užgimėme dvasiškai, mūsų Tėvas perdavė mums turimus sugebėjimus ir galias, lygiai taip pat kaip vaikas motinos įsčiose, kad ir būdamas nepakankamai išsivystęs, iš gimdytojo perima jo sugebėjimus, galias ir polinkius.5
Tikiu, kad esame Dievo sūnūs ir dukros, kad Jis suteikė mums sugebėjimą įgyti neribotą išmintį ir žinias ir kad taip yra, nes Jis atidavė dalelę Savęs. Sakoma, kad esame sukurti pagal Jo atvaizdą; taip pat išsiaiškinta, kad žmogaus siela yra nemirtinga. Žmoguje, t. y. fiziniame kūne, yra dvasinis pradas su dieviškumo elementu, kuris pats greičiausiai tėra vystymosi pradžioje; tačiau jis, panašiai kaip motinos maitinamas vaikas, irgi turi gebėjimą tobulėti ir vystytis. Nors kūdikis yra visiškai neišprusęs, tačiau vystymosi ir brandos metu jo pereiti įvairūs išbandymai suteikia jam tokio pranašumo, kuris, palyginti su jo kūdikišku neišprusimu, yra tobulai žavingas.6
Savyje turime dieviškumo; savyje turime nemirtingumą; mūsų dvasinis pradas yra nemirtingas; jo negalima sunaikinti; jo negalima sugriauti. Mes gyvensime nuo visos amžinybės iki visos amžinybės.7
Nepaprastai malonu kalbėti apie tuos didingus dalykus, kuriuos Dievas siūlo suteikti Savo sūnums ir dukroms ir kuriuos galime gauti per savo ištikimybę. … Mūsų kelionė šiuo išaukštinimo keliu atves į Viešpaties Jėzaus Kristaus pilnatvę, atsidursime mūsų Tėvo akivaizdoje ir gausime Jo pilnatvės, bus malonu su savo palikuonimis kurti pasaulius be pabaigos, mėgautis šiame gyvenime turėtais maloniais tarpusavio santykiais; mūsų sūnūs ir dukros, mūsų vyrai ir žmonos patirs visus įmanomus dangaus džiaugsmus; mūsų kūnai bus pašlovinti kaip Kristaus, nes jų nebepuls jokios ligos ir šio gyvenimo bėdos, nebepatirsime čia ištinkančio nusivylimo, apmaudo ir nemalonių pasiaukojimų.8
Mūsų Dangiškasis Tėvas išaukštinimą ir šlovę pasiekė nuolat tobulėdamas, tą patį Jis ragina daryti ir mus, ir kol Jis vilkės galia, įgaliojimu ir šlove, tol sakys: „ateikite ir įgykite tokią pat šlovę ir laimę, kokią turiu Aš pats“.9
Dievo žmonės yra brangūs Jo akyse; Jo meilė jiems visada ištvers, o Jo galioje, stiprybėje ir meilėje jie triumfuos labiau nei nugalėtojai. Jie yra Jo vaikai, sukurti pagal Jo atvaizdą, ir jiems lemta per paklusnumą Jo įsakymams tapti tokiems kaip Jis. …
… Štai kokia yra aukštoji Dievo sūnų lemtis, t. y. tų, kurie nugali, kurie paklūsta Jo įsakymams ir kurie skaistina save, kaip ir Jis yra skaistus. Jie taps kaip ir Jis; Jie matys Jį tokį, koks Jis yra; jie išvys Jo veidą ir drauge su Juo šlovingai valdys, iki smulkmenų tapdami panašūs į Jį.10 [Žr. 1 pasiūlymą 85 puslapyje.]
Raštai moko apie mūsų dieviškąjį potencialą
Viešpats mums parūpino didingiausio pobūdžio paskatas. Dievo mums suteiktuose apreiškimuose matome, ką gali pasiekti žmogus, kuris eina pažinimo keliu ir vadovaujasi Dievo Dvasia. Šioje Bažnyčioje esu dar [nelabai seniai], bet man jau aiškiai parodyta, ką gali pasiekti žmogus, kuris nuolat paklūsta Dievo Sūnaus Evangelijai. Lyg negestanti žvaigždė mano priešaky, šis žinojimas yra kartu su manimi ir skatina mane stengtis daryti tai, kas yra teisu ir priimtina Dievui. … Atrodo, kad po tiek mokymų apie celestalinės karalystės dalykus yra tokių pastarųjų dienų šventųjų, kuriuos visiškai tenkina paprasčiausias žinojimas apie šio darbo tikrumą, o kai pas juos ateinama kalbėtis apie didingą mūsų ateitį, jie atrodo nustebę ir mano, kad su jais tai neturi nieko bendro. Jonas Apreiškėjas savo pirmo laiško trečiame skyriuje sako:
„Mes dabar esame Dievo vaikai.“ [1 Jono 3:2.]
… Jis tęsia:
„Bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai jis pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.
Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus.“ [Žr. 1 Jono 3:2–3.]
… Dievo Dvasia mums pasakė, kad tokiuose pasakymuose yra tvirtų ir šventų tiesų. Kalbėdamas filipiečiams Paulius pasiūlė ugdyti tokį siekį, kuris tuometiniams žmonėms pasirodė pernelyg keistas, bet ne pastarųjų dienų šventiesiems, ypač tiems, kurie nesitenkina kūdikišku Dievo dalykų išmanymu. Jis sako:
„Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus.
Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu.“ [Filipiečiams 2:5–6.]
… Štai ko mokė Paulius, ir jis suprato apie ką kalbėjo. Jis pasakoja, kad buvo iškeltas iki trečiojo dangaus ir išgirdo tokių dalykų, kurių nevalia žmogui ištarti [žr. 2 Korintiečiams 12:1–7]. … Ar būtų netinkama mums prašyti čia esančių žmonių ugdyti tokio pobūdžio siekį? Biblijoje, ypač Naujajame Testamente, yra tokių dalykų, kurie Viešpaties Dvasios neturintiems žmonėms skamba keistokai.
„Tai paveldės nugalėtojas.“ [Apreiškimo 21:7.]
Kas čia per pasakymas? Kas tuo tiki? Jeigu tėvas savo sūnui pasakytų: „Mano sūnau, būk ištikimas ir sek mano patarimais, o kai suaugsi, tai paveldėsi viską, ką aš turiu“. Juk tai suprantama, ar ne? Jei tėvas sakė tiesą, tai tas sūnus turi paskatą būti ištikimas. Ar Jėzus norėjo mus apgauti, kai pasinaudojo tokiu pasakymu? Užtikrinu jus, kad tokiose kalbose nėra jokios apgavystės. Omenyje Jis turėjo būtent tai, ką ir sakė. Štai ir vėl Jėzus sako:
„Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste.“ [Apreiškimo 3:21.]
Nuostabiai pasakyta. Ar tame yra kiek nors tiesos? Visa tai yra tiesa. Pats Viešpats Visagalis tai pasakė. Raštuose Apaštalas Paulius mums sako:
„Mes juk žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje.“ [2 Korintiečiams 5:1.]
Aš tuo tikiu. O kai jis sako, kad Jėzus „pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ [Filipiečiams 3:21], tuo aš taip pat tikiu. Ar pastarųjų dienų šventieji tiki šiais mano pasakojamais dalykais? Jūs, žinoma, privalote jais tikėti. Ir vėl:
„Nes tas, kuris priima mano tarnus, priima mane;
o tas, kuris priima mane, priima mano Tėvą;
ir tas, kuris priima mano Tėvą, priima mano Tėvo karalystę; todėl viskas, ką turi mano Tėvas, bus atiduota jam.“ [DS 84:36–38.]
Ar begalima sugalvoti daugiau, ką būtų galima atiduoti? … Paulius šiuos dalykus suvokė labai gerai, nes sakė: „Siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje.“ [Žr. Filipiečiams 3:14.]
Šiose mano išsakytose pastabose galime pastebėti tam tikrus dalykus apie šio aukšto pašaukimo Jėzuje Kristuje prigimtį. …
… Nežinau, kiek iš čia esančiųjų savo širdyse turi tikrąjį šių dalykų pažinimą. Jei turite, tai pasakysiu, kas jūsų laukia. Jonas pasakė:
„Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus.“ [Žr. 1 Jono 3:3.]
… Dievas parodė, kas laukia tų, kurie keliaus link šlovės ir išaukštinimo, ir pažadai yra užtikrinti. Viešpats tiksliai žinojo, ką galįs padaryti. Jis žinojo, su kokia medžiaga darbuojasi, ir žinojo, ką sako. Jei vykdysime Jo paskirtus darbus ir išlaikysime savo antrąjį būvį, tai šie pažadai užtikrintai išsipildys iki smulkmenų, net dar daugiau, ko nei aš, nei jūs negalime suvokti.11 [Žr. 2 pasiūlymą 85 puslapyje.]
Jei atminsime Viešpaties mums paruoštus palaiminimus, tai tarp šio gyvenimo rūpesčių ir nemalonumų atrasime džiaugsmą
Visi mane girdintys pastarųjų dienų šventieji turi galimybę pakilti pirmojo prisikėlimo aušroje, būti pašlovinti ir išaukštinti Dievo akivaizdoje ir gauti privilegiją kalbėtis su mūsų Tėvu taip, kaip kalbamės su savo žemiškuoju tėvu.12
Nebeįmanoma žmonėms pateikti šlovingesnių perspektyvų, nei yra pateiktos šventiesiems. Joks žmogus negali trokšti daugiau ar kažko, kas galiausiai teiktų didesnį pasitenkinimą. Viskas, kas siejasi su tobula ramybe, laime, šlove ir išaukštinimu, jau yra pateikta pastarųjų dienų šventiesiems. Turėtume džiūgauti šita dvasia ir jokiu būdu nuo jos nenusigręžti. Neturime leisti, kad šią perspektyvą nors truputį užtemdytų tie mūsų daromi dalykai, kurie yra nepriimtini Viešpačiui.13
Mano viltys, kalbant apie būsimą gyvenimą, yra labai didingos ir šlovingos; tad stengiuosi šias perspektyvas išlaikyti nuolat švytinčias; tai daryti yra kiekvieno pastarųjų dienų šventojo privilegija ir pareiga.14
Ne visi pilnai suvokiame tas palaimas ir tas privilegijas, kurias Evangelija ruošiasi mums suteikti. Mes nepilnai suvokiame ir nematome tų dalykų, kurie mūsų laukia amžinuosiuose pasauliuose; nematome net tų dalykų, kurie laukia mūsų ir šiame gyvenime, kurie yra paruošti tam, kad neštų mums ramybę ir laimę ir pildytų mūsų širdžių troškimus. …
Dažnai būname įsisukę į kasdienius rūpesčius ir pamirštame apie tai, ko nematome; dėl to nesuvokiame, kad Evangelija yra sukurta ir skirta tam, kad mums teiktų tuos dalykus, kurie atneš šlovę, garbę ir išaukštinimą, kurie atneš laimę, ramybę ir šlovę. Esame linkę pamiršti tokius dalykus, nes esme įsupti šio gyvenimo rūpesčių ir nemalonumų ir nepilnai suvokiame, jog turime privilegiją siekti Viešpaties pateiktos Evangelijos, kuri mums teiks nuolatinę ramybę. …
Ar begalime liūdėti? Ar šventieji begali vaikščioti paniurę? Ar begalime raudoti ar sielotis? Negalime; mūsų laukia arba gyvenimas, arba mirtis; mūsų laukia kunigaikštystės ir galios, jei tik būsime ištikimi; mūsų laukia sielvartas ir tremtis, jei tik nepaisysime Evangelijos.
Ar begalime trokšti daugiau už tai, ką apima mūsų religija? Jei būsime nepajudinami ant uolos ir seksime mūsų krūtinėse patalpinta Dvasia, tai teisingai vykdysime savo pareigas, būsime teisingi viršesniesiems ir elgsimės teisingai tiek šviesoje, tiek ir tamsoje.
Ar atsiras toks žmogus, kuris nusisuks ir išmes tokias perspektyvas, kurios įsikūnijusios mūsų priimtoje Evangelijoje? Ji teikia pasitenkinimą, ji teikia džiaugsmą, ji teikia stabilumą, ji yra lyg koks ramstis, lyg koks tvirtas pagrindas, ant kurio būdami galime atnašauti tai, ko iš mūsų yra pareikalauta.15
Niekada neleiskime, kad šios mūsų perspektyvos būtų temdomos; tegul jos būna su mumis dieną ir naktį, o jei taip darysime, tai užtikrinu, kad mūsų augimas diena iš dienos ir metai iš metų bus nuostabus.16
Visi siekiame celestialinės šlovės, o prieš mus esančių perspektyvų didingumo negalima išreikšti jokia žmonių kalba. Jei ir toliau ištikimai darysite tai, ką darote, tai pelnysite šitą šlovę ir amžinai džiūgausite būdami Dievo ir Avinėlio akivaizdoje. Dėl šito verta stengtis; dėl šito verta aukotis, tad tebūna palaimintas tas vyras ar ta moteris, kurie ištikimai to siekia.17 [Žr. 3 pasiūlymą, esantį žemiau.]
Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti
Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi jį mokyti, atsižvelkite į šias idėjas. Daugiau pasiūlymų rasite v–vii puslapiuose.
-
Prezidentas Lorencas Snou dažnai mokė, kad esame Dievo vaikai (p. 79–80). Kaip ši tiesa galį paveikti mūsų požiūrį į save ir kitus? Kaip galime padėti vaikams ir jaunuoliams prisiminti, kad jie yra Dievo sūnūs ir dukterys?
-
Ką manote apie Prezidento Snou cituotas Raštų ištraukas apie mūsų dieviškąjį potencialą? (Žr. 80–82 p.)
-
Perskaitykite skyrelį, kuris prasideda 83 puslapyje. Kaip „šio gyvenimo rūpesčiai ir nemalonumai“ verčia mus užmiršti amžinąsias Evangelijos palaimas? Ką galime daryti, kad visada atmintumėme savo potencialą? Kaip gali pasikeisti mūsų gyvenimo būdas, jei atminsime savo lemtį?
-
Ką, išstudijavę šį skyrių, sužinojote apie savo Dangiškąjį Tėvą? Ką sužinojote apie savo, kaip Dievo sūnaus ar dukters, lemtį?
Susijusios Raštų ištraukos: Romiečiams 8:16–17; 1 Korintiečiams 2:9–10; Almos 5:15–16; Moronio 7:48; DS 58:3–4; 78:17–22; 132:19–24
Pagalba mokytojui: „Liudykite ne tik pamokos pabaigoje, bet ir tuomet, kai Dvasia skatins jus tai daryti. Suteikite mokiniams galimybių pasidalinti savo liudijimais.“ (Teaching, No Greater Call, p. 45.)
„Nepaprastai malonu kalbėti apie tuos didingus dalykus, kuriuos Dievas siūlo suteikti Savo sūnums ir dukroms“
Studijuodami Raštus sužinome apie savo dieviškąją prigimtį
Savo laiškuose Apaštalas Paulius liudijo apie mūsų potencialą tapti panašiems į Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų