1 skyrius

Mokymasis tikėjimu

„Broliai ir seserys, nepaliaukime darbuotis mūsų Viešpaties Dievo vardu, diena iš dienos semkimės išminties ir žinių, kad visi mus ištinkantys dalykai pasitarnautų mūsų labui.“

Iš Lorenco Snou gyvenimo

Kai nebūdavo užsiėmęs jam paskirtais ūkio darbais, jaunasis Lorencas Snou dažniausiai skaitydavo – „pasislėpęs tarp savo knygų“, kaip pasakytų jo šeimos nariai. Pasak jo sesers Elizos, jis buvo „amžinas studentas – namie ir mokykloje“.¹ Jo meilė mokymuisi augo kartu su juo. Iš tikrųjų jis yra pasakęs, kad švietimas buvo jo jaunystės „kelrode žvaigžde“.² Užbaigęs valstybines mokyklas, 1835-aisiais jis studijavo Oberlino koledže, privačioje Ohajo valstijos mokykloje. 1836-aisiais, prieš prisijungdamas prie Bažnyčios, jis priėmė Elizos kvietimą persikelti į Kirtlandą Ohajo valstijoje. Ten jis mokėsi hebrajų kalbos klasėje, kurią taip pat lankė Džozefas Smitas bei dauguma apaštalų.

Po krikšto ir patvirtinimo jis vis daugiau dėmesio pradėjo skirti „Dvasios mokymams“³, o ne „knygų mokymams“⁴, tačiau dėl to niekada neprarado troškimo mokytis. Pavyzdžiui, kai sulaukęs 80–ies metų tarnavo Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentu, 1894–ųjų metų spalio mėnesio Visuotinėje konferencijoje jis atsistojo priešais šventuosius. Aptardamas mažesnę patirtį turinčių jo brolių tą dieną išsakytas mintis, jis kalbėjo: „Buvo mokoma tokių dalykų, apie kuriuos anksčiau net nepagalvojau, ir tie dalykai yra labai naudingi.“⁵ Po šešerių metų, jau būdamas Bažnyčios Prezidentu, jis lankėsi Sekmadieninės mokyklos organizacijos surengtoje konferencijoje. Išklausęs kitų kalbas, galiausiai ir jis pakilo prie sakyklos. Savo kreipimąsi jis pradėjo, sakydamas: „Esu labai sužavėtas ir nustebintas tuo, ką pamačiau ir išgirdau. … Tikrai galiu pasakyti, kad esu pamokytas; ir jei aš, aštuoniasdešimt šešerių metų sulaukęs žmogus, galiu būti pamokytas, tai nematau priežasties, kodėl suaugusieji irgi negalėtų gauti naudos ir malonumo besilankydami jūsų susirinkimuose.“⁶ [Žr. 1 pasiūlymą 41 puslapyje.]

Lorenco Snou mokymai

Mokymasis reikalauja tikėjimo, pastangų ir atkaklumo

Mano ir jūsų priimtos religijos pamatuose glūdi kažkas didingo ir šlovingo, kažkas naujo, ką galima sužinoti kasdien, kažkas labai vertingo. Ir ši privilegija tenka ne vien mums, tačiau būtina, kad mes tai įsisavintumėme ir rinktumėme šias naujas idėjas.⁷

Visa mormonizmo esmė yra tobulėjimas – protinis, fizinis, moralinis ir dvasinis. Pastarųjų dienų šventasis nesitenkina paviršutinišku išsimokslinimu.⁸

Ilgai gyventi žemėje yra naudinga, nes įgyjame daugiau patirties ir žinių, nes Viešpats mums pasakė, kad kokį sąmonės lygį pasieksime šiame gyvenime, tokį turėsime prisikėlimo metu, ir jei asmuo šiame gyvenime per savo stropumą ir paklusnumą įgyja daugiau žinių ir sąmonės nei kitas, jis turės tiek pranašumo ateinančiame pasaulyje [žr. DS 130:18–19].⁹

Yra žmonių, kurie nesimoko, kurie nesitobulina taip sparčiai, kaip galėtų. Taip yra todėl, kad jų akys ir širdis neatsukta į Dievą; jie nei mąsto, nei žino tai, ką galėtų žinoti; todėl jie daug ką praranda. Kad pasiektume nuolatinę laimę, turime siekti žinių; turime rimtai domėtis Dievo dalykais.

Nors šiandien galime vengti prasmingai leisti laiką ir tobulinti savo protinius gebėjimus, tačiau visą tai kažkada vis tiek turėsime padaryti. Mūsų laukia daug darbo, ir jei kažko neišmoksime šiandien, tai rytoj turėsime išmokti dar daugiau.¹⁰

Protas privalo dirbti, mums duoti Dievo talentai turi būti išnaudojami; visa tai privalu lavinti. O kai Šventosios Dvasios dovanos ir galios dėka būsime apšviesti, tai galėsime semtis tokių idėjų, žinių ir palaimų, kurių labai reikės ruošiantis ateičiai, būsimiems įvykiams.

Šis principas tiks ir visiems mūsų darbams, susijusiems su Dievu. Turime stengtis. … Vien dykas buvimas, nieko neveikimas yra bevertis; nieko nepasieksime, jei būsime visiškai neutralūs. Kiekvienas iš dangaus apreikštas principas yra mūsų labui, mūsų gyvenimui, mūsų išganymui ir mūsų laimei.¹¹

Galbūt kartais mąstome, kad nebūtina stengtis sužinoti, ko iš mūsų reikalauja Dievas; arba, kitais žodžiais tariant, studijuoti Dievo apreikštus principus, galinčius mums atnešti labai svarbių palaimų. Egzistuoja paprasti ir aiškūs pastarųjų dienų šventųjų išaukštinimui ir apsaugai nuo daugumos bėdų ir nemalonumų apreikšti principai; tačiau, kadangi nepakankamai atkakliai jų mokomės ir laikomės, tai negauname su tų principų laikymusi susijusių palaimų.¹²

„Broliai ir seserys, nepaliaukime darbuotis mūsų Viešpaties Dievo vardu, diena iš dienos semkimės išminties ir žinių, kad visi mus ištinkantys dalykai pasitarnautų mūsų labui, sustiprintų mūsų tikėjimą ir išplėstų mūsų sąmonės lygį.“¹³ [Žr. 2 pasiūlymą 41 puslapyje.]

Didžiausią dėmesį vertingiausia skirti Dvasios mokymams

Yra mokymų, kuriems verta skirti daugiausiai dėmesio ir į kuriuos visi turėtų susitelkti – tai Dvasios mokymai.¹⁴

Nedidelė dvasinio pažinimo dalelė yra daug vertingesnė nei eilinės nuomonės, išmonės ir idėjos ar net labai įmantrūs argumentai; nedidelė dvasinio pažinimo dalelė yra labai svarbi ir verta didžiausio dėmesio.¹⁵

Siekdami pasaulio turtų negalime ignoruoti dvasinio tobulinimosi. Turime pareigą nuolat stengtis tobulėti pagal šviesos ir pažinimo principus, o taip pat gausinti materialius šio gyvenimo palaiminimus ir komfortą.¹⁶

Tačiau, jei mąstysime pernelyg vienašališkai, pernelyg didelį dėmesį skirsime materialinės gerovės didinimui ir taip ignoruosime dvasinę gerovę, tai būsime neišmintingi prievaizdai.¹⁷ [Žr. 3 pasiūlymą 41 puslapyje.]

Mums naudingas nuolatinis Evangelijos principų klausymasis

Turbūt [kai kuriuos principus] jau girdėjote šimtus kartų, tačiau atrodo, kad būtina, jog šių dalykų būtume mokomi vėl ir vėl. Ir dar, tai yra kažkas, kas man nutinka skaitant Doktrinos ir Sandorų knygą. Kaskart skaitydamas kokį apreiškimą toje knygoje, aš aptinku kažką naujo, nors tą apreiškimą prieš tai buvau skaitęs jau daugybę kartų. Manau, kad ir jums taip yra nutikę; jeigu ne, tai jūsų patirtis labai skiriasi nuo manosios.¹⁸

Su mumis būna panašiai kaip su abėcėlę besimokančiu vaiku. Mokytoja vaikui sako: „Štai raidė a, ar prisiminsi ją?“ Vaikas atsako: „Taip, pasistengsiu ją prisiminti.“ Mokytoja imasi kitos raidės ir sako: „Štai raidė b, įsidėmėk ją ir pasistenk ją prisiminti.“ „Gerai!” – atsako vaikas. Tuomet mokytoja sugrįžta prie raidės a. „Kokia tai raidė?“ Vaikas pamiršo. Mokytoja vaikui pakartoja, kad tai raidė a, ir sugrįžta prie raidės b. Ji pamato, kad vaikas ir ją pamiršo. Tad ji vėl turi jį mokyti raidės b. Tai vyksta ryte. Popiet vaiką ir vėl klausinėja. Mokytoja dar kartą pamato, jog vaikas užmiršo raides ir jį reikia vėl mokyti. Taigi, pamoką reikia kartoti ir kartoti. O jei mokytoja nebūtų turėjusi patirties ir nežinotų, ko tikėtis, tai tas vaikas tikrai prarastų viltį. Panašiai yra ir su pastarųjų dienų šventaisiais. Nors mums gali pabosti tų pačių dalykų klausymasis, tie dalykai skirti tam, kad juos gerai įsisavintumėme. Turime jų mokytis. Žinau, kad pastarųjų dienų šventieji galiausiai sužinos visus Dievo įstatymus ir įsakymus ir išmoks jų griežtai laikytis. Tačiau mes dar ne viską žinome.¹⁹ [Žr. 4 pasiūlymą 41 puslapyje.]

Kai susirenkame mokytis Evangelijos, tai tiek mokytojui, tiek ir mokiniui reikia Dvasios vedimo

Kai [mokytojas] stovi priešais žmones, jis tai turi daryti suvokdamas, kad stovi priešais juos tam, kad perteiktų žinias, idant jų sielos galėtų gauti tiesos, idant jie sustiprėtų teisume, idant jie gautų daugiau šviesos ir tobulėtų mokydamiesi šventumo principų.

To neįmanoma padaryti be protinio darbo, be tikėjimo jėgos ir be Viešpaties, mūsų Dievo, Dvasios siekimo visa širdimi. Tas pats ir su klausytojais. Jeigu jie kalbėtojams prie šitos pakilos neskirs ypatingo dėmesio, kurio kartas nuo karto šie ir pareikalaus, ir jei žmonės visa galia ir maldų Viešpačiui stiprybe nelavins savo proto, tai jie negaus nieko gero ir naudingo, ką turėtų gauti.²⁰

Noriu, kad pastarųjų dienų šventieji šios konferencijos metu, kai į mus kreiptis pakils vyresnieji, panaudotų tikėjimą ir melstųsi už visus kalbančiuosius, kad šie kalbėtų tokius dalykus ir kad mes turėtume dvasios tuos dalykus priimti taip, kad visa tai būtų naudinga visiems. Tai mūsų privilegija ir mūsų pareiga. Čia mes atėjome ne atsitiktinai; į šią konferenciją atvykome tikėdamiesi gauti kažko naudingo.²¹

Turėtumėte Viešpaties paprašyti, kad [kalbantieji] pasakytų tai, ką norite sužinoti, kad jie patartų jums kažką naudingo. Jei trokštate sužinoti tokius dalykus, kurių nesuprantate, melskitės, kad [jie] galėtų pasakyti kažką, kas apšviestų jūsų protą dėl jus neraminančio klausimo. Tuomet turėsime didžią ir šlovingą konferenciją, kokios dar nebuvome turėję. Galbūt tai atrodo ir keista, bet mūsų paskiausios konferencijos visada atrodo geriausios. Tad taip ir tebūna. O jūs, broliai ir seserys, pakylėkite savo širdis į Viešpatį ir panaudokite tikėjimą, kada į jus kreipsis mūsų broliai. Ir mes nenusivilsime, ir jūs po šios konferencijos išvyksite į namus jausdami, kad buvote didžiai ir gausiai palaiminti.²²

Spėju, jog dauguma čia susirinkusiųjų atvyko iš toli, kad susitiktų su mumis šioje visuotinėje konferencijoje; visi čia susibūrė vedini tyrų ketinimų – troškimo lavinti ir tobulinti save taip, kad būtų naudingi Dievo karalystėje. Kad nenusiviltumėme, savo širdis būtina ruošti mokytis ir priimti tuos patarimus, kuriuos šioje konferencijoje gali pateikti kalbantieji, kuriuos gali įkvėpti Viešpaties Dvasia. Visada manydavau ir vis dar tebemanau, kad ugdymasis labiau priklauso ne nuo kalbėtojo, o nuo mūsų pačių.²³

Kai susirenkame kartu … , mums tenka privilegija įsisavinti į mus besikreipiančių asmenų mokymus; o jei šia privilegija nepasinaudojame, tai, bendrai kalbant, problema slypi mumyse.²⁴

Kai kuriuose žmonėse pastebėjau kai ką, ką pavadinčiau silpnybe. Kai susirenkama kartu, dalis jų tai daro labiau dėl to, kad pasigrožėtų kalbančiojo iškalbingumu, pasimėgautų kalbos stiliumi arba labiau dėl to, kad pamatytų kalbantįjį ar paspekuliuotų apie jo charakterį … o ne kad pasimokytų to, kas jiems būtų naudinga ir sustiprintų teisume. …

… Jei nepasinaudosime mums suteiktais gebėjimais ir neturėsime Viešpaties Dvasios, tai iš kalbančiųjų išsakytų be galo vertingų minčių tegausime tik dalelę informacijos. Galbūt mintys dėstomos labai padriku stiliumi, bet jei žmonės pasistengtų, … tai greitai suprastų, jog jie daugiau niekada iš susirinkimo neišeis iš kalbančiųjų negavę kažko naudingo savo protams.²⁵

Pastarųjų dienų šventajam ne visada naudingas kalbos ilgumas. Iš įvairių išsakytų kalbų galime pasisemti įvairių minčių ar staiga suvokti tai, kas vėliau pasitarnaus mūsų labui.²⁶

Susirinkome garbinti Dievą ir atlikti tokius reikalus, kurie yra būtini, norint pirmyn pastūmėti tiesos žemėje reikalą. Mokymų pobūdis labiausiai priklausys nuo mūsų protų pasiruošimo. Tad pamirškime pasaulietinius reikalus ir savo dėmesį pašvęskime šios konferencijos tikslui.²⁷

Dėl informacijos ir dvasinio pažinimo esame visiškai priklausomi – jaučiamės tokie priklausomi – nuo Viešpaties. Viešpaties tarno perteiktos informacijos įsisavinsime tiek, kiek panaudosime savojo tikėjimo. … Į mus Jis kreipiasi per savo tarnus, o jie į mus kreipiasi tokio pobūdžio progomis, kai kartu susirenkame garbinti savojo Dievo.²⁸ [Žr. 5 pasiūlymą šiame puslapyje.]

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi jį mokyti, atsižvelkite į šias idėjas. Daugiau pasiūlymų rasite v–vii puslapiuose.

Apžvelkite 35–36 puslapius, kuriuose aprašytos kai kurios Prezidento Snou viso gyvenimo pastangos mokytis. Kas žmogų skatina mokytis visą gyvenimą? Pamąstykite apie savo požiūrį į mokymąsi ir pasvarstykite, kaip galėtumėte mokytis visą savo gyvenimą.
Išnagrinėkite Prezidento Snou mokymą apie pastangas ir atkaklumą mokantis Evangelijos (p. 36–37). Kaip pasikeičia jūsų pačių asmeninis mokymasis, kai įdedate realių pastangų? Kaip galime padėti vaikams ir jaunimui, kad šie dėtų pastangas mokytis?
Prezidentas Snou šventuosius ragino siekti „Dvasios mokymų“ (p. 37–38). Ką tai reiškia jums? Kas gali nutikti, jei pernelyg daug susitelksime į mokymus apie pasaulio turtus?
Kaip pavyzdys apie abėcėlę besimokantį vaiką (p. 38–39) siejasi su mūsų pastangomis mokytis Evangelijos? Kokius pasikartojančius principus jus pastebėjote studijuodami senovės ir pastarųjų dienų pranašų žodžius?
Kokiais būdais galime paruošti savo širdis mokymuisi Bažnyčios pamokose ir susirinkimuose? Kokias pastangas turėtume dėti, kad galėtumėme mokytis net tuomet, kai paprasčiausiai klausomės kalbos sakramento susirinkime arba konferencijoje? (Kelis pavyzdžius rasite p. .)

Susijusios Raštų ištraukos: 2 Nefio 9:28–29; 28:30; Mozijo 2:9; DS 50:13–22; 88:118, 122; 136:32–33

Pagalba mokytojui: „Kad padėtų mokyti iš Raštų. ir pastarųjų dienų pranašų žodžių, Bažnyčia mums paruošė vadovėlius pamokoms ir kitą medžiagą. Tad retai prireiks komentarų ar kitokių žinynų.“ (Teaching, No Greater Call: A Resource Guide for Gospel Teaching [1999], p. 52.)

Visą savo gyvenimą Prezidentas Lorencas Snou siekė mokytumo „mokymusi ir taip pat tikėjimu“ (DS 88:118)

„Savo širdis būtina ruošti mokytis ir priimti“ visuotinėje konferencijoje bei kituose susirinkimuose išsakytas žinias

„Daugiausia dėmesio“ vertingiausia skirti „Dvasios mokymams“