23 skyrius

Pranašas Džozefas Smitas

„Džozefą Smitą pažinojau kaip sąžiningą, nuoširdų, garbingą ir atsidavusį žmogų, pasiruošusį paaukoti viską, net pačią gyvybę, kaip liudijimą dangui ir pasauliui apie žmonijos šeimai išsakytą tiesą.“

Iš Lorenco Snou gyvenimo

1900 metais Prezidentas Lorencas Snou sakė: „Turbūt dabar nėra likę daug gyvų žmonių, kurie Pranašą Džozefą Smitą būtų taip gerai pažinoję, kaip pažinojau aš. Aš dažnai būdavau su juo. Aš lankiausi jo šeimoje, sėdėjau prie jo stalo, bendravau su juo įvairiais klausimais ir net asmeniškai su juo tariausi.“¹

Be šių asmeninio pobūdžio susitikimų, Lorencas Snou Džozefą Smitą matė ir viešumoje – tarnaujant kaip šventųjų draugą ir kaip Sugrąžinimo Pranašą. Jis pasakojo apie susitikimą su Džozefu Smitu, įvykusį dalinai pastatytoje Navū šventykloje. Pranašas kartu su kito tikėjimo dvasininku priėjo prie pakylos. Tas dvasininkas „buvo labai rimtas. Kai nuskambėdavo kas nors linksmo ar juokingo, [jis] išlikdavo visiškai ramus, jo veido išraiška likdavo lyg sustingusi“. O Džozefas Smitas „tą rytą jautėsi labai gerai“, prieš susirinkimą pasakė kažką, kas „žmonėms sukėlė juoką“. Lorencas Snou prisiminė: „Po susirinkimo atidarymo pakilo Prezidentas Smitas, jis kalbėjo taip galingai, kad nebuvau girdėjęs jo taip kalbant. Žmonės buvo sužavėti, jis buvo kupinas Dievo Dvasios ir kalbėjo labai galingai ir iškalbingai.“²

Nors Prezidentui Snou susitikimai su Džozefu Smitu darė didelį įspūdį, tačiau jo liudijimas apie Pranašo misiją nebuvo grindžiamas tais įspūdžiais. Jis daug kartų pareiškė, kad savo liudijimą gavo iš Šventosios Dvasios. Jis sakė: „Aš ir visi kiti jį pažinoję neturime jokio pagrindo bent akimirkai suabejoti [Džozefo Smito] nuoširdumu ir garbingumu. Bet, eidamas skelbti šios Evangelijos principų, aš niekada nesiremdavau žiniomis, kurias buvau gavęs iš jo ar kurio kito žmogaus; tačiau aš tikėjau jo žodžiais, tikėjau, kad tai teisingi žodžiai, pasakyti Dievo įkvėpto žmogaus. … Dievo Dvasia, Šventoji Dvasia, kurią gali gauti ir kuria gali mėgautis visi žmonės, … patvirtino jo išsakytą tiesą, ir toji tiesa man tapo tokiu pažinimu, kurio niekas negali nei pridėti, nei atimti.“³ [Žr. 1 pasiūlymą 257 puslapyje.]

Lorenco Snou mokymai

Kai Džozefas Smitas gavo pavedimą iš dangaus, jis tebuvo tyras, nuoširdus ir sąžiningas jaunuolis

Džozefas Smitas, kurį Dievas išsirinko įgyvendinti Savo darbą, buvo neturtingas ir neišsilavinęs vaikinas, nepriklausantis jokiai populiariai krikščionių denominacijai. Jis buvo paprastas, sąžiningas ir doras vaikinas, nepažinojęs tų gudrybių, suktybių ir melagingų samprotavimų, kurias politikai ir religingi veidmainiai naudojo savo tikslų įgyvendinimui. Kaip ir Mozė, jis jautėsi netinkamas ir nepasiruošęs tam darbui – būti religijos reformatoriumi, būti pačioje nepopuliariausioje pozicijoje, kovoti su šimtmečius gyvavusiais įsitikinimais ir tikėjimo išpažinimais, kuriuos palaikė net uoliausiai religinių reikalavimų besilaikantys žmonės; bet Dievas pašaukė jį išlaisvinti visų tautų vargšus ir tyraširdžius iš dvasinės ir laikinosios vergijos. Ir Dievas pažadėjo jam, kad visi, kurie priims jo žinią, paklus jai ir nuoširdžiai priims krikštą nuodėmės atleisti, gaus dieviškus pasireiškimus, gaus šventąją Dvasią, gaus tą pačią Evangeliją ir palaiminimus, kokie buvo pažadėti ir gaunami per Evangeliją, kurią skelbė senovės apaštalai. Ir kad ši žinia, šis pažadas galios visiems ir visur, kur tik ją nuneš vyresnieji, Dievo įgalioti pasiuntiniai. Taip sakė Džozefas Smitas, neišsilavinęs, naivus, tiesus, paprastas, doras vaikinas.⁴

Kai pirmą kartą pamačiau Pranašą Džozefą Smitą, buvau maždaug aštuoniolikos metų. Tai nutiko maždaug 1832 metais, tų metų rudenį. Sklido gandai, kad Hairame, esančiame Ohajo valstijos Portidžo apygardoje, maždaug už trijų kilometrų nuo mano tėvų namų, Pranašas ketina surengti susitikimą. Kadangi apie jį jau buvau prisiklausęs įvairių pasakojimų, tai mano smalsumas ypač išaugo; pamaniau, kad turiu pasinaudoti šia proga ir eiti jo pasiklausyti. Taigi, į kompaniją pasikvietęs dar kelis savo tėvo giminaičius, aš nuvykau į Hairamą. Mums atvykus, žmonės jau buvo susirinkę į nedidelę pavėsinę; buvo maždaug šimtas penkiasdešimt ar du šimtai žmonių. Susitikimas jau buvo prasidėjęs, Džozefas Smitas stovėjo ant [Džono] Džonsono namų durų slenksčio, žvelgė į pavėsinę ir kalbėjo joje susirinkusiems žmonėms. Klausydamasis jo pasisakymo, aš labai kritiškai nužvelgiau jo išvaizdą, aprangą ir manieras. Jis kalbėjo daugiausiai apie savo išgyvenimus, ypač apie angelų apsilankymą, kas smarkiai ir galingai paliudijo apie tuos nuostabius pasireiškimus. Iš pradžių jis atrodė šiek tiek drovus ir kalbėjo palyginti žemu balsu, tačiau bekalbėdamas labai sustiprėjo, ir rodės, kad savo sąžiningu ir nuoširdžiu pasakojimu paveikė visą auditoriją. Bent mane tai tikrai jis taip paveikė ir padarė tokį įspūdį, kad tas įspūdis iki šiol yra su manimi.⁵

Kai [tą pirmą kartą] žvelgiau į jį ir jo klausiausi, pamaniau, kad tokį nuostabų liudijimą sakantis ir tokios veido išraiškos žmogus tikrai negali būti netikras pranašas.⁶ [Žr. 2 pasiūlymą 257 puslapyje.]

Visą savo gyvenimą Pranašas Džozefas išlaikė savo sąžiningumą ir aukštą moralę

Su Džozefu Smitu, Pranašu, daugelį metų buvau artimai pažįstamas, lyg su savo broliu, tad žinau, kad visas jam leistas nugyventi dienas jis buvo doras žmogus, pasišventęs žmonijos labui ir Dievo reikalavimams. Dar niekada nebuvo tokios aukštos doros žmogaus ir tokio žmonijos labui pasišventusio žmogaus, koks buvo Pranašas Džozefas Smitas.⁷

Džozefą Smitą pažinojau kaip sąžiningą, nuoširdų, garbingą ir atsidavusį žmogų, pasiruošusį paaukoti viską, net pačią gyvybę, kaip liudijimą dangui ir pasauliui apie žmonijos šeimai išsakytą tiesą.⁸

Pažinojau jį kaip Dievo žmogų, kupiną savo pašaukimo dvasios, kaip neginčijamos doros žmogų ir kaip visuose savo darbuose sąžiningą žmogų. Niekas, kas jį pažinojo taip artimai, kaip pažinojau aš, moralės atžvilgiu jame neįžvelgė jokių trūkumų. … Liudiju apie Brolio Džozefo Smito, kaip žmogaus ir kaip Dievo tarno, gerumą, jo sąžiningumą, jo atsidavimą ir ištikimybę, jo dosnumą ir geranoriškumą.⁹ [Žr. 2 pasiūlymą 257 puslapyje.]

Dėl savo neveidmainiškumo Džozefas Smitas mokėjo deramai linksmintis ir mokyti su Dievo galia

Reguliariai lankydavausi … šventykloje vykusiuose susirinkimuose, kuriuose Pranašas kalbėdavo apie didingiausius dalykus. Kartais jis būdavo toks kupinas Šventosios Dvasios, kad jo balsas būdavo lyg archangelo, jis būdavo kupinas Dievo galios, jis visas švytėdavo, o jo veidas spindėdavo. …

Kartais jis kalbėdavo paprastai, o kartais aiškindavo Karalystės slėpinius. Tie pokyčiai būdavo tokie aiškūs, kad atrodydavo, jog jis pakylėjamas dangun kreiptis į žemėje esančius žmones, o po to vėl nuleidžiamas į labiau pažįstamą aplinką. …

Džozefas Smitas visuomet būdavo savimi ir labai ramus, jis niekada nesutrikdavo ir nesusierzindavo dėl aplinkinių žmonių ar įvykių. Daug dvasininkų lankėsi pas jį, iš anksto nepranešę apie savo vizitą, ketindami pagauti jį darant kažką, kuo galėtų jį apkaltinti, tačiau ir neapsuptas žmonių jis visuomet būdavo toks pat. Jis nebuvo veidmainis. Jis užsiiminėjo įvairiu sveikatinimo sportu, niekada negalvojo, kad jam nederėtų žaisti kamuoliu, žaisti gaudynių ar užsiimti kokiu kitu lauko sportu. Vienas dvasininkas, viešėjęs Pranašo namuose, netyčia pro langą pamatė, kad Pranašas lauke imtyniauja su savo draugu. Šis ir kiti nutikimai, susiję su deramu pasilinksminimu, tą dvasininką įtikino Pranašo sąžiningumu ir visišku neveidmainiškumu. …

Buvo kitas atvejis, kai Džozefas Smitas su keliais jaunuoliais Navū mieste žaidė kamuoliu. Tai pamatęs, jo brolis Hairumas norėjo Pranašą pataisyti ir net subarė jį, sakydamas, kad toks elgesys yra nederamas Viešpaties Pranašui. O Pranašas švelniu tonu atsakė: „Broli Hairumai, mano dalyvavimas šiame nežalingame sporte su šiais vaikinais manęs niekaip nesužeis, o atvirkščiai, padarys juos laimingus ir jų širdys suartės su manąja.“¹⁰ [Žr. 3 pasiūlymą 258 puslapyje.]

Džozefas Smitas, pastiprintas Šventosios Dvasios, augo dvasine galia ir įtakingumu

Džozefas Smitas, didysis pranašas, nebuvo išsilavinęs žmogus, kai Dievas jį išsirinko ir atskleidė jam Savo misiją. Dvasines dovanas ir pažinimą Viešpats teikia nemokytiems žmonėms, o Šventosios Dvasios galia jiems atskleidžiama Karalystės didybė; taip jie palaipsniui auga Dievo dalykų išmanyme.¹¹

Vėlesniu savo gyvenimo metu Džozefas Smitas tapo galingu ir įtakingu žmogumi tarp savo bendraminčių. Tai ypač pastebėjau sugrįžęs iš misijos Europoje. Pastebėjau ir net jam apie tai pasakiau, kad nuo mūsų paskutinio susitikimo jis labai pasikeitė; kad sustiprėjo ir tapo daug galingesnis. Jis tai pripažino ir pridūrė, kad Viešpats jį papildomai apdovanojo Savo Dvasia.

Vieną dieną jis susikvietė Dvylikos Apaštalų brolius ir kitus iškilius Bažnyčios vyresniuosius, kad paskirstytų jiems tam tikrus darbus ir misijas. Visi susėdo ir labai nekantraudami laukė Pranašo žodžio dėl jų būsimų pareigų. Jie jautėsi lyg kokios viršiausios būtybės akivaizdoje. Kirtlande Pranašas neatrodė toks stiprus ir galingas, … bet po kelių metų jis taip sustiprėjo ir įgijo tiek Viešpaties galios, kad žmonės tai jautė. Tai buvo juntama ir šiuo atveju. Vyresnieji matė jo nežemišką stiprybę. Jis tarė: „Broli Brigamai, noriu, kad vyktumėte į rytus ir tenykštėse Valstijose rūpintumėtės Bažnyčios reikalais, o su jumis vyks Brolis Kimbolas.“ Atsisukęs į kitą, jis tarė: „O jūs savo dėmesį sutelkite į mūsų naujienraščio spausdinimą.“ Ir taip kiekvienam jis paskyrė po ypatingą misiją; ir visi jo žodį priėmė lyg Viešpaties norą. …

Pranašas turėjo galios nepaprastai sužavėti visus su juo susitikusius žmones. Jame slypėjo kažkas tokio, kas suminkštindavo jų širdis. Tai ypač buvo pastebima tuomet, kai broliai iš jo išgirdo pavedimus vykti ir skelbti Evangeliją. Iš jo sklidęs įkvėpimas apėmė jų sielas, o jo žodžiai prasiskverbė į giliausius jų esybės kampelius. Jie mylėjo jį, jie tikėjo juo ir buvo pasiruošę daryti viską, ką jis paskirdavo daryti plečiant Dievo darbą. Savo buvimu jis suteikdavo jiems galios ir giliai sujaudindavo juos liudijimu apie savo pranašišką misiją. Pasaulyje yra daug žmonių, kurie turi ypatingą draugiškumo dvasią ir šilumą, kurią jaučia visi su jais susitinkantys žmonės. Aš pats sutikau daug tokių žmonių, tačiau dar nebuvau sutikęs tokio žmogaus, kurio draugijoje būčiau jautęs tokią ypatingą ir galingą įtaką, kokią jaučiau būdamas su Pranašu Džozefu Smitu. Tai buvo dėl jo gausiai turimos Dievo Dvasios dalies, nes vien jo rankos paspaudimas žmogų užliedavo tokiais jausmais, kad kiekvienas jautresnis žmogus suprasdavo, jog jam ranką spaudžia tikrai nepaprastas asmuo.¹² [Žr. 4 pasiūlymą 258 puslapyje.]

Mes visi galime gauti liudijimą apie tai, kad Džozefas Smitas buvo pranašas ir kad per jį buvo sugrąžinta Evangelija

Dora širdimi, su nuoširdžiu ketinimu pažinti tiesą aš priėmiau [Džozefo Smito] žinią ir paklusau tokiai doktrinos formai, ir pačiu apčiuopiamiausiu ir didžiausią pasitenkinimą teikiančiu būdu patyriau dievišką apsireiškimą, pažadėtąjį palaiminimą – pažinimą apie šį darbą. Ar esu vienintelis liudytojas? Ką patyrė tie tūkstančiai žmonių, į kuriuos dabar kreipiuosi? Ar ir jūs esate liudytojai?¹³

Kokia yra mūsų liudijimo prigimtis? Ji tokia: dabar yra laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpis; angelas, kurį Jonas Apreiškėjas matė skrendantį dangaus skliaute ir nešantį amžinąją Evangeliją, ir skelbiantį ją žemės gyventojams, visoms tautoms, giminėms, liežuviams ir žmonėms, tas angelas vėl pasirodė ir į žemę sugrąžino Evangeliją, o Džozefas Smitas buvo įrankis, per kurį tas sugrąžinimas buvo pradėtas [žr. Apreiškimo 14:6].¹⁴

Džozefas Smitas paliudijo, kad jį aplankė Petras, Jokūbas ir Jonas, ir kad jie suteikė jam įgaliojimą atlikti šventas Evangelijos apeigas, per kurias visiems tyraširdžiams vyrams ir moterims yra pažadėta Šventoji Dvasia ir tobulas doktrinos pažinimas.¹⁵

Džozefas Smitas buvo įgaliotas atverti kelią ir sudaryti planą, pagal kurį patys žmonės galėtų pažinti šiuos dalykus, kad mes nesiremtumėme vien pranašų liudijimu, vien senovės apaštalų liudijimu ar vien dabartinių apaštalų liudijimu, ar vien Mormono Knyga, ar vien kažkuo kitu, kas buvo padaryta ar pasakyta praeityje, bet kad mes patys asmeniškai tai galėtume pažinti. Tai yra asmeninis pažinimas.¹⁶

Žinau, kad Džozefas Smitas buvo tikras gyvojo Dievo pranašas. Liudiju, kad jis regėjo ir kalbėjo su Dievu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Pats Viešpats man davė šį gyvą liudijimą, ir mano sieloje jis liepsnoja nuo pat jo gavimo akimirkos. O dabar jį pateikiu visam pasauliui. Visai žmonijai liudiju ne tik apie tai, kad Džozefas Smitas buvo Dievo siųstas ir kad per jį pradėtas darbas yra Dievo darbas, bet taip pat visas žemės tautas perspėju dėl pranašo išsakytų pranašysčių ir pačiu iškilmingiausiu man žinomu tonu liudiju, kad jos yra tikros.¹⁷ [Žr. 5 ir 6 pasiūlymus 258 puslapyje.]

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi jį mokyti, atsižvelkite į šias idėjas. Daugiau pasiūlymų rasite v–vii puslapiuose.

Įsivaizduokite 251 puslapyje aprašomą įvykį. Ką toks pasakojimas byloja apie Džozefą Smitą?
Peržiūrėkite Prezidento Snou pastabas apie Džozefo Smito charakterį (252–253 puslapiai). Kokie, jūsų manymu, Džozefo Smito charakterio bruožai padėjo jam būti įrankiu Viešpaties rankose?
Kaip jūs žiūrite į Pranašo Džozefo užsiėmimą „deramais žaidimais“ (p. 254)? Kaip užtikrinti, kad leidžiamas laisvalaikis mus neatitrauktų nuo Šventosios Dvasios, o padėtų ją išlaikyti?
Kokiais būdais Džozefas Smitas „palaipsniui augo Dievo dalykų išmanyme“? (Kelis pavyzdžius rasite p. 254–256.) Kaip galime sekti Pranašo pavyzdžiu stengdamiesi augti dvasiškai?
Visą 256 puslapyje esančią paskutinę pastraipą perskaitykite taip, lyg Prezidentas Snou kalbėtų jums asmeniškai. Kaip atsakytumėte į jo klausimus?
Panagrinėkite skyrelį, kuris prasideda 256 puslapio apačioje. Kokie įvykiai jus paskatino asmeniškai sužinoti, ar Evangelija yra sugrąžinta per pranašą Džozefą Smitą? Kokį patarimą duotumėte šeimos nariui ar draugui, kuris norėtų įgyti tokį liudijimą?

Susijusios Raštų ištraukos: DS 1:17; 5:9–10; 35:17–18; 135:3; Džozefas Smitas–Istorija 1:1–26

Pagalba mokytojui: „Kai mokinys jums užduoda klausimą, neskubėkite į jį atsakyti pats, galbūt į jį galėtų atsakyti kiti mokiniai. Pavyzdžiui, galėtumėte atsakyti taip: „Įdomus klausimas. Ką apie tai mano kiti mokiniai?“ arba „Kas man galėtų padėti atsakyti?“ (Teaching, No Greater Call, p. 64.)

Pranašas Džozefas Smitas buvo „Dievo žmogus, kupinas savo pašaukimo dvasios“

Džozefui Smitui labai patiko „derami žaidimai“ su šeimos nariais ir draugais