2 skyrius

Krikštas ir Šventosios Dvasios dovana

„Tokia … buvo Evangelijos tvarka apaštalų dienomis: tikėjimas Jėzumi Kristumi, atgaila, krikštas panardinimu nuodėmėms atleisti ir Šventosios Dvasios priėmimas per rankų uždėjimą. Kai ši tvarka buvo įsisavinta ir tinkamai jos laikomasi, tai tuojau atsirado galia, dovanos, palaiminimai ir šlovingos privilegijos.“

Iš Lorenco Snou gyvenimo

Net gavęs liudijimą apie tai, kad Džozefas Smitas yra pranašas, Lorencas Snou neskubėjo jungtis prie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios. Jis žinojo, kad, tapęs Bažnyčios nariu, turės apleisti kai kuriuos pasaulietinius savo siekius. Bet po vieno patyrimo, kurį jis vadino „nuožmiausia širdies ir sielos kova“, jis sutiko būti pakrikštytas. Jis pasakojo: „Su Viešpaties pagalba – nes esu įsitikinęs, kad Jis man padėjo – aš ant altoriaus padėjau savo puikybę, pasaulietiškas ambicijas bei siekius ir nuolankus kaip vaikas nuėjau į krikšto vandenis, ir atlikau Evangelijos apeigas. … Krikšto ir rankų uždėjimo apeigas aš priėmiau iš žmogaus, kuris sakėsi turįs dievišką įgaliojimą.“¹

Po to, kai pats gavo šį palaiminimą, jis nekantravo pasidalinti juo su kitais. Laiške, kurį parašė būdamas misionieriumi Italijoje, jis pasakė: „Daugumoje šalių Dievo karalystės durų atvėrimas atnešė daug nemalonumų ir nerimasties. Nemažai to patyrėme ir mes patys. Štai kodėl su didžiausiu malonumu į vandenį nusivedžiau savo pirmąjį kandidatą amžinajam gyvenimui. Dar niekada mums taip maloniai neskambėjo italų kalba kaip šiuo įdomiu metu, kai atlikau šias šventas apeigas ir atvėriau duris, kurias joks žmogus negalės užtrenkti.“² [Žr. 1 pasiūlymą 53 puslapyje.]

Lorenco Snou mokymai

Dievo palaimų susilaukiame tuomet, kai vadovaujamės Jo nustatytais principais

Egzistuoja tam tikri Dievo nustatyti principai, kuriuos suvokęs ir jų besilaikantis žmogus įgys dvasinį pažinimą, dovanas ir palaimas. Ankstyvaisiais pasaulio laikais, o taip pat ir apaštalų dienomis, žmonės dvasines galias ir įvairias privilegijas įgydavo tuomet, kai įsisavindavo ir ištikimai laikydavosi tam tikrų Viešpaties nustatytų taisyklių. Pavyzdžiui, Abelis, vienas iš Adomo sūnų, sužinojęs, kad atnašų aukojimas yra Dievo įsteigta tvarka, pagal kurią žmonės gali sulaukti palaimų, pradėjo darbuotis, laikytis tos tvarkos, atlikti aukojimą ir dėl to patyrė šlovingus Aukščiausiojo apsireiškimus [žr. Pradžios 4:4; Hebrajams 11:4].

Ir dar, kai prieštvaniniai žmonės pradėjo gesti ir artėjo jų sunaikinimo metas, Viešpats atskleidė kelią, kuriuo sekdami teisieji galės išvengti sunaikinimo. Taigi, visi, kurie tą kelią suprato ir juo sekė, neabejotinai patyrė pažadėtąjį palaiminimą [žr. Pradžios 6–8].

Jozuė, prieš paimdamas Jericho miestą, turėjo atlikti tam tikrus Dievo nustatytus veiksmus. Kai tik tie veiksmai buvo tinkamai atlikti, sutinkamai su įsakymu, miestas netrukus atiteko jam. [Žr. Jozuės 6.]

Kitas pavyzdys: Naamano, Asirijos kareivijų kapitono, atvejis. Matome, kad kentėdamas nuo raupsų jis paklausė pranašo Eliziejaus ir savo ligai išsigydyti įvykdė jo nurodymus. Pranašas, įkvėptas Šventosios Dvasios, kuri [perteikia] Dievo mintis, jį informavo, kad septynis kartus nusimaudęs Jordano vandenyse jis galėsiąs pagyti. Iš pradžių Naamanas pagalvojo, kad tai yra pernelyg paprasta, tad susierzino ir tokį pasiūlymą atmetė – juk tai pernelyg naivu. Tačiau truputį pasvarstęs ir nusižeminęs, jis sutiko laikytis taisyklių, ir štai! iš karto dėl to sulaukė palaiminimo. [Žr. 2 Karalių 5:1–14.] …

Kai buvo sugrąžintas Evangelijos laikotarpis, tai dovanos ir palaiminimai buvo gaunami panašiais būdais, t. y. per paklusnumą tam tikroms nustatytoms taisyklėms. Viešpats ir toliau nustatydavo tam tikrus veiksmus ir juos atliekantiems pažadėdavo tam tikras privilegijas. O kai tie veiksmai būdavo atliekami – iki mažiausių smulkmenų – tuomet būdavo išpildomi pažadėtieji palaiminimai.³

Išorinės krikšto ir patvirtinimo apeigos yra neatsiejamai susijusios su vidiniais tikėjimo darbais ir atgaila

Yra tokių, kurie tuščiai įsivaizduoja, kad Evangelijos laikotarpyje dovanos ir palaiminimai teikiami ne dėl išorinių apeigų, išorinių darbų, o dėl paprasčiausio tikėjimo ir atgailos, dėl proto veiksmų, nesusijusių su fiziniais veiksmais. Bet atidėję į šalį tradicijas, prietarus ir žmonių pažiūras, pažvelkime į Dievo žodį, kuris sako, jog išoriniai veiksmai, arba išorinės apeigos, pagal Evangelijos laikotarpį, yra neatsiejamai susijusios su vidiniais veiksmais, su tikėjimu ir atgaila. Pagrįsdamas šį teiginį pateiksiu tokį pastebėjimą:

Gelbėtojas pasakė: „Kam vadinate mane: ‚Viešpatie, Viešpatie‘, o nedarote, ką sakau?!“ [Luko 6:46.] Ir dar Jis sako: „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos.“ [Žr. Mato 7:24.] Ir „kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas“. [Morkaus 16:16.] Panašiai Jis sako: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę.“ [Jono 3:5.] Šie Gelbėtojo žodžiai įsako žmonėms atlikti išorinius veiksmus, jeigu jie nori išsigelbėti.

Sekminių dieną Petras sako susirinkusiai miniai: „[Atgailaukite], ir kiekvienas tepasikrikštija […], kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.“ [Žr. ApD 2:38.] Iš šio pranašiško teiginio sužinome, kad žmonės turėjo atlikti išorinį veiksmą, pasikrikštyti vandenyje, kad gautų nuodėmių atleidimą ir po to – Šventosios Dvasios dovaną. Bet dar prieš atliekant išorinį veiksmą reikia atlikti vidinį darbą – tikėti ir atgailauti. Tikėjimas ir atgaila eina prieš krikštą; o krikštas – prieš nuodėmių atleidimą ir Šventosios Dvasios priėmimą …

Yra tokių, kurie mano, jog neteisinga krikštą laikyti pagrindinėmis Dievo įsteigtomis apeigomis, norint gauti nuodėmių atleidimą. Atsakydami į tai mes sakome, kad prieš mus pats Gelbėtojas ir apaštalai yra tai atlikę; tad jaučiame pareigą sekti jų pavyzdžiu. … Krikštas … išvalo mūsų sielas nuo nuodėmių ir nešvarumų, jei tikėsime didžiuoju apmokėjimu …

Aiškiai pasakyta, kad norint gauti Evangelijos teikiamas privilegijas, reikia atlikti išorinius veiksmus, o taip pat tikėti ir atgailauti.⁴ [Žr. 2 pasiūlymą 53 puslapyje.]

Krikštas yra atliekamas panardinimu, o Šventosios Dvasios dovana suteikiama rankų uždėjimu

Kadangi krikštas vandenyje yra Kristaus Evangelijos dalis, tai Dievo tarnai ankstyvaisiais laikais itin smulkmeniškai jį vykdė. …

Dabar užimsiu šiek tiek laiko, stengdamasis tinkamai išaiškinti, kokiu būdu buvo atliekamas krikštas. Pakankamai aišku, kad egzistavo tik vienas šių apeigų atlikimo būdas, kuris apaštalams buvo išaiškintas, ir šie jo griežtai laikėsi. Kad galėtume teisingai suvokti šią temą, būtina paaiškinti aplinkybes, kuriomis buvo atliekamas krikštas.

Sakoma, kad Jonas [Krikštytojas] krikštijo Enone, nes ten buvo daug vandens [žr. Jono 3:23]; tad jei krikštijama būtų šlakstymu, tai sudėtinga daryti prielaidą, kad tai daryti jis būtų ėjęs į Enoną, juk toje vietoje buvo daug vandens. Visos Judėjos krikštui šlakstymu būtų užtekę nedaug vandens, kurį jis būtų galėjęs gauti ir nekeliaudamas į Enoną. Mes taip pat žinome, kad jis krikštijo Jordane, kad po krikšto apeigų atlikimo mūsų Gelbėtojas išbrido iš vandens ir taip aiškiai pabrėžė, jog jis buvo įbridęs į vandenį tam, kad krikšto apeigos būtų atliekamos tinkamu būdu [žr. Mato 3:16]. Dar pasakojama apie tokį eunuchą, kuris kartu su Pilypu įbrido į vandenį ir po to iš jo išbrido [žr. ApD 8:26–38]; taigi, jei visi manytų, kad krikštui atlikti visiškai pakanka vandeniu pašlakstyti kaktą, tai tie asmenys nebūtų bridę į vandenį apeigoms atlikti. Paulius, rašydamas šventiesiems, mums pateikia aiškų savo liudijimą apie panardinimą. … Tas apaštalas teigia, kad krikštu šventieji yra palaidojami kartu su Kristumi [žr. Romiečiams 6:4; Kolosiečiams 2:12].

Visiškai aišku, kad jie negalėjo būti palaidoti krikštu, jei nebūtų buvę visiškai padengti ar užlieti vandeniu. Negalima sakyti, kad objektas yra palaidotas, jei kuri nors to objekto dalis lieka neuždengta; taigi, taip yra ir su žmogumi – jis nebus palaidotas vandenyje krikštu tol, kol visiškai nepanirs į vandens stichiją. Šis apaštalo paaiškinimas apie krikšto būdą labai gražiai dera su mūsų Gelbėtojo paaiškinimu: „Jei neužgimsite iš vandens“ ir pan. Užgimti iš kažko reiškia, kad reikia tame kažkame jau būti; išnirimas, arba išėjimas iš kažko, užgimimas iš vandens taip pat reiškia būvimą vandens įsčiose ir po to išnirimą iš jų.

Tikiu, kad pakankamai pasakyta visiems supratingiems ir nešališkiems protams įtikinti, kad panardinimas buvo krikšto apeigų būdas, ir šio būdo buvo laikomasi ankstyvosiomis krikščionybės dienomis, kuriomis Evangelija buvo skelbiama visu savo tyrumu ir pilnatve. Tad šiuo klausimu aš baigsiu savo pastebėjimus.

Laiško Hebrajams 6-ame skyriuje sužinome, kad rankų uždėjimas buvo Evangelijos apeigų dalis. Visiems žinoma, kad šios apeigos, kaip ir krikštas panardinimu nuodėmėms atleisti, šiomis dienomis yra dažnai ignoruojamos krikščioniškose bažnyčiose; tad viliuosi, kad kelios pastabos šiuo klausimu bus naudingos. Turime keletą pavyzdžių apie tai, kad Kristus uždėjo savo rankas ant ligonių ir juos pagydė; o Morkaus paskutiniajame skyriuje užrašytame savo pavedime apaštalams Jis sako: kurie įtikės, tuos lydės ženklai; jie dės rankas ant ligonių, ir šie pasveiks, ir t. t. Ananijas uždėjo savo rankas ant Sauliaus, ir tas po šių apeigų iš karto atgavo regėjimą [žr. ApD 9:17–18]. Kai, sudužus laivui, Paulius buvo išmestas į Maltos salą, joje jis uždėjo rankas ant Publijaus tėvo, vyriausiojo tos salos valdininko, ir pagydė jį nuo karštinės [žr. ApD 28:8]. Šios kelios pastabos rodo, kad rankų uždėjimas buvo Dievo paskirtas [būdas], kuriuo buvo gaunamos dangiškos palaimos.

Nors ligonių gydymas buvo susijęs su šių apeigų atlikimu, tačiau, panagrinėję šį klausimą giliau, pamatysime, kad su šiomis apeigomis yra susijęs žymiai didesnis palaiminimas. Pasakojama, kad Samaros mieste Pilypas krikštijo vyrus ir moteris, ir jie visi nepaprastai džiūgavo savo krikštu. Džiūgavo turbūt dėl to, kad per tikėjimą, atgailą ir krikštą jie gavo nuodėmių atleidimą ir tam tikrą dalelę Šventosios Dievo Dvasios, kuri, savaime aišku, atėjo po to, kai per savo nuodėmių atleidimą jie gryna sąžine gavo atsakymą. Dėl šios įgytos Šventosios Dvasios dalelės jie pradėjo regėti Dievo karalystę. Reikia prisiminti, kad mūsų Gelbėtojas yra pareiškęs, jog joks žmogus negalės regėti Dievo karalystės, jei neužgims iš naujo; o kitoje eilutėje Jis sako, kad į ją žmogus neįžengs tol, kol neužgims du kartus: pirmą kartą iš vandens, o po to – iš Dvasios [žr. Jono 3:3–5].

Taigi, tie Samarijos žmonės užgimė iš vandens, t. y. užgimė pirmą kartą, todėl jie pradėjo regėti Dievo karalystę, tikėjimo akimis pradėjo mąstyti apie įvairias palaimas, privilegijas ir šloves; tačiau kol neužgimė antrąjį kartą, t. y. iš Dvasios, jie negalėjo įžengti į Dievo karalystę ir dar negalėjo pilnai naudotis Evangelijos teikiamomis privilegijomis. Jeruzalėje buvę apaštalai, sužinoję apie Pilypo sėkmę, į Samariją pasiuntė Petrą ir Joną, kad šiedu atliktų rankų uždėjimą. Taigi, atvykę į Samariją, jie uždėjo savo rankas ant pakrikštytųjų, ir šie gavo Šventąją Dvasią. [Žr. ApD 8:5–8, 12, 14–17.]⁵ [Žr. 3 pasiūlymą 53 puslapyje.]

Krikšto ir patvirtinimo palaiminimai ateina tik tada, kai šios apeigos yra atliekamos su tinkamu įgaliojimu

Jei [apeigų] neatliks Dievo pasiųstas žmogus, tai pačių palaiminimų tikrai nebus. Jėzus Kristus įšventino apaštalus ir septyniasdešimtis atlikti Evangelijos apeigas, kurios suteikia galimybę mėgautis amžinųjų pasaulių teikiamomis dovanomis ir palaimomis. Štai kodėl Kristus apaštalams pasakė: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“ [Jono 20:23.] Tai reiškia, kad kiekvienas nusižeminęs, atgailavęs už savo nuodėmes ir iš apaštalų priėmęs krikštą žmogus per Jėzaus Kristaus apmokantįjį kraują gauna savo nuodėmių atleidimą; o per rankų uždėjimą turi gauti Šventąją Dvasią. O tie, kurie nesutinka su tokia apaštalų praktikuojama tvarka, pasilieka savo nuodėmingume. … Apaštalai šią galią ir įgaliojimą Evangelijos apeigoms atlikti suteikė kitiems žmonėms; taigi, apaštalai nebuvo vieninteliai, turintys šią atsakingą pareigybę. … Taigi, nesant tokią pareigybę turinčio žmogaus, nesant įgaliojimo krikštyti ir uždėti rankas, niekas nėra įpareigotas tas apeigas priimti, o tuo labiau niekas neturėtų tikėtis palaiminimų, jei tos apeigos atliekamos neteisėtai.

… Įgaliojimas atlikti Evangelijos apeigas [buvo] prarastas daugelį amžių. … Apaštalų įsteigta bažnyčia palaipsniui sunyko, nuklydo į tyrus ir neteko įgaliojimo, kunigystės ir Dievo tvarkos, o kartu neteko ir dovanų, ir malonių; tokia bažnyčia sulaužė įstatymus ir pakeitė Evangelijos apeigas; panardinimą pakeitė šlakstymu ir labai dažnai ignoravo rankų uždėjimą; tokia bažnyčia niekino pranašystę ir netikėjo ženklais…

Jonas, savo Apreiškimuose regėjęs ir kalbėjęs apie bažnyčios nugrimzdimą į tamsą, … [14 skyriaus 6 eilutėje] prakalbo apie Evangelijos sugrąžinimą: „Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams […] amžinąją Evangeliją.“ Taigi, darosi aišku, kad pranašystė turėjo išsipildyti dar prieš antrąjį Gelbėtojo atėjimą.

… O dabar, patikintas paties tikriausio Dievo apreiškimo, liudiju, kad ši pranašystė išsipildė, kad šiomis paskutinėmis dienomis žmogui pasirodė Dievo angelas ir sugrąžino tai, kas ilgą laiką buvo prarasta, t. y. kunigystę – karalystės raktus – amžinosios Evangelijos pilnatvę.⁶ [Žr. 4 pasiūlymą 53 puslapyje.]

Kai laikomės krikšto sandoros ir siekiame Šventosios Dvasios vadovavimo, tai pažadėtieji palaiminimai tikrai ateis

Tad tokia buvo Evangelijos tvarka apaštalų dienomis: tikėjimas Jėzumi Kristumi, atgaila, krikštas panardinimu nuodėmėms atleisti ir Šventosios Dvasios priėmimas rankų uždėjimu. Kai ši tvarka buvo įsisavinta ir tinkamai jos laikomasi, tai tuojau pasireikšdavo galia, dovanos, palaiminimai ir šlovingos privilegijos. Visais amžiais ir laikotarpiais buvo taip: jei šių žingsnių buvo tinkamai laikomasi ir jie atliekami tinkamoje vietoje ir tinkama tvarka, tai neabejotinai pasireikšdavo tie patys palaiminimai; o jei jų nebūdavo laikomasi, pilnai ar dalinai, tai palaiminimų arba iš viso nebūdavo, arba jie būdavo ženkliai mažesni.

Duodamas pavedimą apaštalams Kristus užsimena apie tam tikras antgamtines dovanas, kurias gaudavo tokiai tvarkai paklūstantys žmonės [žr. Morkaus 16:15–18]. Paulius … plačiau pasakoja apie įvairias su Evangelijos pilnatve susijusias dovanas; jis mini devynias iš jų ir informuoja, kad tai yra Šventosios Dvasios rezultatai arba vaisiai [žr. 1 Korintiečiams 12:8–10]. Taigi, Šventoji Dvasia buvo pažadėta visiems, netgi tiems, kuriuos Viešpats pasišauks [žr. ApD 2:37–39]. Šios dovanos prigimtis ir veikimas nesikeičia, ir pažadu ji neatsiejamai siejasi su tam tikru modeliu ar tvarka. Jei pažiūrėsime į žemiau pateiktus pavyzdžius, tai taps pagrįsta, nuoseklu ir pagrįsta Raštais tikėtis Šventosios Dvasios dovanų ir palaiminimų. Nojus, pasistatęs laivą, pagal pažadą galėjo tikėtis ir įgyti savo žemiškąjį išgelbėjimą [žr. Mozės 7:42–43]; Jozuė, daugybę kartų sukiodamasis aplink Jerichą, galėjo užjoti ant sugriuvusių to miesto sienų ir pavergti jo gyventojus [žr. Jozuės 6:12–20]; izraelitai, pagal įsakymą pradėję aukoti atnašas, pagal pažadą galėjo įgyti savo nuodėmių atleidimą [žr. Kunigų 4:22–35]; Naamanas, paklusęs Eliziejaus prisakymui septynis kartus nusimaudyti Jordano vandenyse, galėjo pareikalauti ir įgyti pasveikimą [žr. 2 Karalių 5:1–14]; aklasis žmogus, nusimaudęs Siloamo tvenkinyje, galėjo tikėtis pažadėto atlygio gavimo [žr. Jono 9:1–7]. Tad su visu deramumu ir nuoseklumu sakau, kad, kai tik žmogus pamins savo šališkumą, ribotą suvokimą ir neteisingas tradicijas ir taikysis prie visos Jėzaus Kristaus Evangelijos tvarkos, tai po dangiškaisiais pasauliais jam niekas nesutrukdys pareikalauti ir įgyti Šventosios Dvasios dovaną ir visas tas palaimas, kurios šiame apaštališkame amžiuje susijusios su Evangelija.

Kad įgytume religiją, kuri išgelbės mus Dievo akivaizdoje, turime įgyti Šventąją Dvasią; Ją įgysime įtikėję Viešpatį Jėzų, atgailavę už savo nuodėmes – t. y. išsižadėję jų, o tada panirdami į vandenį nuodėmėms atleisti ir priėmę rankų uždėjimą.⁷

Kai priimame šią Evangeliją, sudarome sandorą su Dievu, kad būsime vedami Šventosios Dvasios, kad būsime Jos valdomi ir kad seksime Jos pasiūlymais, kad seksime tokiais Jos pasiūlymais, kurie suteiktų gyvybę, kurie suteiktų pažinimą, kurie suteiktų supratimą apie Dievo dalykus, kurie perteiktų Dievo mintis; ir kad darbuosimės vykdydami Dievo tikslus gelbėjant žmonijos šeimą ir visą gyvenimą laikydamiesi šio moto: „Dievo karalystė arba nieko“. Kiek toli pažengėme šių sandorų laikymesi … ir kiek sekame Šventosios Dvasios nurodymais, turime patys išsiaiškinti. Kiek tai darysime, tiek Visagalio palaimų sulauksime, tiek mūsų protai bus nušviesti, tiek mūsų supratimas bus praplėstas ir tiek pasistūmėsime pirmyn šventumo ir tobulėjimo kely. … Kiek liausimės buvę ištikimi, … tiek mums nesiseks šiame amžinojo gyvenimo įgijimo darbe, tiek negausime išminties, pažinimo ir dieviškos sąmonės, reikalingos įveikti mus supantį blogį ir pagundas. Ir kiek vadovausimės šios dieviškos Dvasios pasiūlymais, tiek jausime sielos ramybę ir džiaugsmą, tiek nugalėsime priešą, tiek krausimės turtus, kurių nei kandys, nei rūdys nesunaikins, tiek pasistūmėsime kelyje į celestialinę karalystę.⁸ [Žr. 5 pasiūlymą 53 puslapyje.]

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi jį mokyti, atsižvelkite į šias idėjas. Daugiau pasiūlymų rasite v–vii puslapiuose.

Skaitydami pasakojimus 45 puslapyje, pamąstykite apie savo pačių krikštą ir patvirtinimą arba metą, kai matėte ką kitą priimant šias apeigas. Kokias sandoras sudarėte priimdami šias apeigas? Kaip tos sandoros paveikė jūsų gyvenimą?
Kodėl neužtenka tikėjimo ir atgailos, o reikia ir apeigų? Kodėl neužtenka apeigų, o reikia tikėjimo ir atgailos? Mąstydami arba diskutuodami apie šiuos klausimus, apžvelkite Prezidento Snou mokymus apie vidinius veiksmus ir išorines apeigas (p. 46).
Išstudijuokite 47–50 puslapiuose esančius Prezidento Snou mokymus ir atkreipkite dėmesį į jo pateiktas Raštų nuorodas. Kaip šios Raštų eilutės patobulina jūsų supratimą apie panardinimo poreikį? Kodėl, jūsų manymu, rankų uždėjimas Šventosios Dvasios dovanai suteikti yra „didesnis palaiminimas“ nei rankų uždėjimas ligoniams laiminti?
Perskaitykite skyrelį, kuris prasideda 50 puslapyje. Kokias „dovanas ir malones“ patyrėte savo gyvenime dėl kunigystės sugrąžinimo?
Išstudijuokite paskutines dvi šio skyriaus pastraipas. Ką jums reiškia būti vedamiems ir valdomiems „Šventosios Dvasios pasiūlymų“?
Kaip Doktrinos ir Sandorų 68:25–28 eilutės siejasi su šio skyriaus mokymais? Ką gali padaryti gimdytojai, kad padėtų savo vaikams suprasti tikėjimą, atgailą, krikštą ir Šventosios Dvasios dovaną?

Susijusios Raštų ištraukos: 2 Nefio 31:12, 17–20; Mozijo 18:8–10; Almos 5:14; DS 20:37; 36:2; 39:6; 130:20–21

Pagalba mokytojui: „[Venkite] pagundos panaudoti per daug medžiagos. … Mes mokome žmones, o ne vien pateikiame temos medžiagą; ir … kiekviename mano kada nors matytos pamokos plane neišvengiamai yra daugiau, negu per tam skirtą laiką įmanoma panaudoti.“ (Džefris R. Holandas, „Teaching and Learning in the Church“, Ensign, 2007 m. birželis, p. 91.)

Pasikrikštydamas panardinimu Jėzus Kristus mums parodė pavyzdį

Sekminių dieną buvo pakrikštyta apie 3 000 žmonių

Šventosios Dvasios dovaną mes gauname rankų uždėjimu