17 skyrius

Kunigystė – „žmonijos šeimos išgelbėjimui“

„Mūsų turima kunigystė buvo apreikšta žmonijos šeimos išgelbėjimo labui. Turime aktyviai mąstyti, kaip galėtume ją panaudoti gelbėjant kitus.“

Iš Lorenco Snou gyvenimo

Lorencas Snou į apaštalus buvo įšventintas 1849 m. vasario 12 dieną. Po aštuonių mėnesių jis buvo pašauktas įkurti misiją Italijoje. Su kitais tarnystėn pašauktais broliais į šią misiją jis išvyko 1849 m. spalio 19 d. Kartu su savo porininkais jis nukeliavo ilgą kelionę – pėsčiomis, raitomis ir valtimi.

1850 m. birželį atvykęs į Italiją, jis su savo porininkais pamatė, kad didžiųjų Italijos miestų gyventojai dar nebuvo pasiruošę priimti Evangelijos. Tačiau jo dėmesį patraukė valdensų (kitaip vadinamų valdiečiais) bendruomenė, ir jis pajuto įkvėpimą darbuotis su jais. Valdensų bendruomenė jau šimtmečius gyveno nuošaliame Pjemonto regione – kalnų slėnyje, esančiame į pietus netoli Italijos ir Šveicarijos sienos ir į rytus nuo Italijos ir Prancūzijos sienos. Jų bendruomenė atsirado dėl religinės reformos troškimo, o jos žmonės buvo pasišventę Biblijos studijoms ir ėmė pavyzdį iš Gelbėtojo apaštalų.

Vyresnysis Snou sakė, kad mąstydamas apie Evangelijos skelbimą tarp valdensų „jis pajuto, lyg jo mintis būtų užliejęs šviesos pliūpsnis“¹. Bet nepaisydamas tokio patikinimo jis jautė, kad dar neprotinga tuojau pat pradėti aktyvų misionierišką darbą, nes Bažnyčios priešai bendruomenėje išplatino brošiūrėles, pilnas melagysčių apie Bažnyčią.² Vyresnysis Snou sakė: „Kai tik pajutau, kad pagal Dvasios valią iš pradžių turiu pradėti lėtais ir atsargiais žingsniai, tai tada ir atsidaviau dangaus valiai.“³

Nors misionieriai nepradėjo evangelizacijos iš karto, tačiau vyresnysis Snou jau ėmė rūpintis brošiūrų italų ir prancūzų kalbomis spausdinimu. Be to, jis ir jo porininkai su aplinkiniais žmonėmis palaikė draugiškus santykius. Jis sakė: „Stengėmės pakloti pamatą būsimai naudai: tyliai ruošėme žmonių protus Evangelijos priėmimui ir taip darėme, būdami širdingai draugiški su tais žmonėmis, kurie mus supo. Tačiau man tai atrodė kiek neįprasta ir didžiai bandė mano kantrybę, juk, būnant tarp šių įdomių žmonių, man reikėjo laukti savaites ir mėnesius ir niekaip negalėjau aktyviai ir viešai kalbėti apie tuos didingus principus, kurių skleisti aš ir atvykau.“⁴

Valdensų požiūris į Bažnyčią pradėjo ženkliai kisti po to, kai vyresnysis Snou vienam sunkiai susirgusiam berniukui suteikė kunigystės palaiminimą. Savo dienoraštyje vyresnysis Snou rašė taip:

„Rugsėjo 6 diena. Šį rytą mano dėmesį patraukė Džozefas Gajus, trejų metų berniukas, kuris buvo pats jauniausias mūsų šeimininko vaikas. Vaiką lankė daugybė draugų, nes pagal jo išvaizdą matėsi, jog artėja jo paskutinioji. Po pietų nuėjau jo aplankyti; mirtis buvo išsekinusi jo kūnelį; jo kadaise buvęs sveikas kūnas dabar buvo panašus į skeletą, ir, tik atidžiai įsižiūrėjus, buvo galima suprasti, kad jis dar gyvas.“

Sunerimęs dėl priešinimosi skelbti Evangeliją ir susirūpinęs mažuoju Džozefu Gajumi, vyresnysis Snou tą vakarą kreipėsi į Viešpatį. Vėliau jis prisiminė: „Likus kelioms valandoms iki miego, šaukiausi Viešpaties, kad Jis mums dabar padėtų. Tai, ką tuomet jaučiau, nebus lengva ištrinti iš savo atminties.

Rugsėjo 7 diena. Šį rytą pasiūliau, … kad mes pasninkautume, eitume į kalnus ir melstumėmės. Prieš išvykdami aplankėme vaiką; jo akys žiūrėjo į viršų, akių vokai užkrito ir jis užsimerkė, veidas ir ausys buvo subliūškusios, blyškios marmuro spalvos, kas rodė artėjančią baigtį. Jo kūną dengė šaltas mirties prakaitas, o gyvybė buvo beveik visa atsitraukusi. Madam Gaj su kitomis moterėlėmis kūkčiojo, o mesjė Gajus nuleido galvą.“ Pašnibždomis vyresniajam Snou ir kitiems misionieriams mesjė Gajus pasakė: „Jis miršta. Jis miršta.“

Vyresnysis Snou tęsė: „Kiek pailsėję kalnuose, toliau nuo bet kokių trukdžių, mes iškilmingoje maldoje šaukėmės Viešpaties, kad Jis išgelbėtų vaikelio gyvybę. Mąstydamas apie mūsų siekiamus tikslus ir netrukus pasauliui paskelbsimas tiesas, maniau, kad ši situacija yra be galo svarbi. Nemanau, kad buvo tokia auka, kurios nebuvau pasiryžęs paaukoti už tai, kad Viešpats išpildytų mūsų prašymą.“

Tos dienos popietę jiems sugrįžus pas Gajaus šeimą, vyresnysis Snou suteikė Džozefui kunigystės palaiminimą. Kai po kelių valandų jie sugrįžo aplankyti šeimos, Džozefo tėvas „su dėkingumo šypsena“ jiems pasakė, kad berniukas jaučiasi daug geriau.

Rugsėjo 8 diena. Berniukas jaučiasi taip gerai, kad jo tėvai gali kiek pailsėti, nes to jie nedarė jau kurį laiką. Šiandien jie galėjo jį palikti vieną ir eiti tvarkyti savo reikalų. Dėl berniuko sveikimo besidžiaugiančiai mamai vyresnysis Snou tarė: „Tai jums padarė Dievas iš Dangaus.“

Vyresnysis Snou prisimena: „Nuo tos valandos jis pradėjo taisytis, ir su dėkingumo Dangiškajam Tėvui kupina širdimi džiaugsmingai galiu pasakyti, kad po kelių dienų jis paliko savo lovą ir prisijungė prie savo bendraamžių.“⁵

Po šito įvykio vyresnysis Snou pajuto, kad susiklostė „pakankamai palankios sąlygos“ Viešpaties darbui tarp šių žmonių pasistūmėti pirmyn. 1850 m. rugsėjo 19 d., praėjus lygiai 11 mėnesių nuo jo išvykimo iš namų tarnauti Italijoje, savo porininkams jis pasakė, kad jie galį „pradėti viešai imtis [savo] veiklos“. Po to jie vėl pakilo į kalną, kur vyresnysis Snou pašventino žemę sugrąžintosios Evangelijos skelbimui.⁶

Vyresniojo Snou žodžiai madam Gaj – „Tai jums padarė Dievas iš Dangaus“ – atspindi visą jo gyvenimą trukusius mokymus apie kunigystę. Šventiesiems jis primindavo, kad per kunigijos darbą kitų labui „reiškiasi Dievo šlovė ir galia“.⁷ [Žr. 1 pasiūlymą 202 puslapyje.]

Lorenco Snou mokymai

Kunigija yra Visagalio pasiuntiniai, dangaus pavedimu įgalioti atlikinėti šventas apeigas

Mes, pastarųjų dienų šventieji, teigiame, kad iš Dievo gavome amžinosios Evangelijos pilnatvę; mes teigiame, kad turime šventąją kunigystę – Dievo deleguotą įgaliojimą žmogui, per kurį Jam tinkamu būdu mes atliekame jos apeigas.⁸

Kiekvienas žmogus, kuris nusižemina prieš Dievą ir po atgailos nuodėmėms atleisti panirsta po vandeniu, rankų uždėjimu gaus Šventosios Dvasios dovaną. Ar aš pats galiu jam tai suteikti? Ne, nes aš esu tik Visagalio pasiuntinys, turintis deleguotą įgaliojimą atlikti panardinimą nuodėmėms atleisti; aš tegaliu panardinti žmogų vandenin, nes toks yra mano įgaliojimas. Aš tegaliu uždėti ant jo savo rankas Šventosios Dvasios suteikimui, o tuomet Dievas iš savo buveinės, pripažindamas mano įgaliojimą, pripažindamas mane kaip savo pasiuntinį, tam žmogui suteikia Šventąją Dvasią.⁹

Kai aš krikštijau žmones ir atlikdavau šios šventos kunigystės apeigas, Dievas visa tai patvirtino atsiųsdamas Šventąją Dvasią, kad per mane apeigas gavusiems žmonėms suteiktų žinojimą ir įsitikinimą, jog mano įgaliojimas yra atėjęs iš dangaus. Ir kiekvienas vyresnysis, kuris skelbia amžinąją Evangeliją ir veikia sulig savo pašaukimo dvasia, gali taip pat paliudyti apie tai, kad dėl jų atliekamų šventų apeigų jas gavusiems žmonėms įtikinamu būdu būna apreiškiama Dievo šlovė ir galia. Toks yra mūsų liudijimas; tokį liudijimą [1830-aisiais] turėjo dar vienas asmuo, kuris pakilo ir pareiškė turįs įgaliojimą iš Dievo krikštyti žmones nuodėmių atleidimui, uždėti ant jų rankas ir suteikti Šventąją Dvasią, kuri iš amžinųjų pasaulių jiems atsiuntė patikinimą apie tai, kad jis tikrai turėjo tokį įgaliojimą. Tas asmuo buvo Džozefas Smitas; šį įgaliojimą, kurį jam suteikė šventi angelai, jis suteikė ir kitiems žmonėms, pasiųstiems liudyti pasauliui, kad šventas apeigas gavę žmonės per Visagalį įgytų liudijimą apie jų turimą tinkamą įgaliojimą jas atlikti. Toks yra ir mūsų liudijimas; toks yra ir mano liudijimas šiems žmonėms ir visam pasauliui.¹⁰

Kur dar visame pasaulyje galėtumėte rasti tokią dvasininkų grupę, kuri išdrįstų užimti tą pačią padėtį, kokią užima mūsų vyresnieji? Kur dar yra žmogus ar žmonių grupė, turinti drąsos pasauliui pasakyti, jog jie turį Dievo įgaliojimą atlikti tokias apeigas žmonėms, per kurias šie galėtų gauti apreiškimą iš Dievo. Jei koks nors žmogus skelbtų tokią doktriną, tai netrukus išaiškėtų, jog jis yra apsišaukėlis, – jis atsidurtų labai pavojingoje padėtyje, ir labai greitai išaiškėtų, kad jis neturi tokio įgaliojimo. Tačiau mūsų vyresnieji drįsta taip teigti. … Dievas iš dangaus pasiuntė Savo šventus angelus ir sugrąžino žmogui įgaliojimą atlikti Evangelijos apeigas.¹¹ [Žr. 2 pasiūlymą 202 puslapyje.]

Kunigystė mums padeda atrasti laimę šiame gyvenime ir visoje amžinybėje

Kunigystė yra sugrąžinta; žmogui ji suteikta tam, kad per ją visi, norintys būti geri ir laimingi, galėtų turėti privilegiją ją gauti. Evangelija pasako mums, kaip būti didiems, geriems ir laimingiems. Kristaus Evangelijos Dvasia moko visa, kas būtina mūsų dabartinei ir būsimai gerovei.

Turime šiuos tikslus šiandien, turime juos prieš save išlaikyti ir toliau. Prisiminkite, kaip buvo prieš dvidešimt penkerius metus arba tik prieš dešimt metų, juk nemažai jūsų Bažnyčioje esate jau tiek laiko, ir atkreipkite dėmesį į tai, kiek daug mes nuveikėme. Mes matome tolėliau, tam tikri dalykai yra aiškesni, ir todėl dabar esame geriau pasiruošę žemėn ateinantiems dalykams, ir geriau žinome, kaip būti naudingiems ir kaip tinkamai veikti, nei buvome prieš dešimt, penkiolika, dvidešimt ar dvidešimt penkerius metus. …

… Kunigystės paskirtis yra padaryti visus [žmones] laimingus, paskleisti apie tai informaciją ir taip padaryti visus žmones tų pačių palaimų dalininkais.¹²

Šventoji Kunigystė šiomis dienomis buvo suteikta todėl, kad per ją čia esantys Dievo šventieji būtų vedami ir tobulinami; kiek sąmonės, dorumo ir ištikimybės įgysime šiame pasaulyje … , tiek išaukštinti būsime už uždangos.¹³

Viešpats pasakė, kad Jis duos mums viską, ką Jis pats turi, – ir tai pagal kunigystės priesaiką ir sandorą [žr. DS 84:33–44]. Niekas neturėtų abejoti tuo, ką sako Jėzus, o Jis pareiškia, kaip tai užrašyta Šv. Jono Apreiškimo knygoje: „Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste.“ [Apreiškimo 3:21.] Ar begalima pasakyti ką didingesnio už tai? Ar tai neapima visko?¹⁴

Mūsų priimta Evangelija yra apreikšta iš dangaus, o mūsų turima kunigystė buvo apreikšta žmonijos šeimos išgelbėjimo labui. Turime aktyviai mąstyti, kaip galėtume ją panaudoti gelbėjant kitus.¹⁵ [Žr. 3 pasiūlymą 202 puslapyje.]

Teisioji kunigija stropiai ir energingai siekia dvasinių dovanų tam, kad padėtų tarnaujant kitiems

Meldžiu, kad mane išklausytų mano broliai kunigai, nes noriu jiems duoti kelis patarimus, nurodymus ir paraginimus. Ant savo pečių turite aukštas ir šventas pareigas, kurios susijusios ne tik su šios kartos išgelbėjimu, bet ir su daugybės buvusių ir būsimų kartų išgelbėjimu. Pasaulyje atkurtos Emanuelio karalystės šlovingoji vėliava turi būti išskleista visose tautose, karalystėse ir imperijose; įspėjimo balsas … turi nuskambėti visiems žmonėms; jūs esate tie, kuriuos Viešpats išsirinko visa tai daryti, esate lyg vyriausiasis Juozapo sūnus, surinkęs visus žmones [žr. Pakartoto Įstatymo 33:13–17]. Tikrai neįmanoma persistengti nekantriai ir uoliai ieškant būdų, naudingiausių tiek jums, tiek žmonijai, kaip išaukštinti savo šventas pareigybes.¹⁶

Šioje Bažnyčioje yra vyrų, kurių širdys ir jausmai yra tokie geri, kiek tai įmanoma vyrams, tačiau jiems trūksta tikėjimo ir energijos, ir jie tikrai negauna tų privilegijų, kurios jiems priklauso. Jeigu jų tikėjimas, energija ir ryžtas būtų tolygus jų geriems jausmams, troškimams, sąžinei ir gerumui, tai jie tikrai būtų galingi vyrai Izraelyje; visos ligos, negalavimai ir pats piktasis šalintųsi jų lyg pelai, papūtus vėjui. Tačiau sakome, kad esame geri žmonės ir kad ne tik esame lygūs su kitais, bet ir žymiai labiau pažengę teisumu Dievo akyse; be abejo, taip ir yra. Mano broliai ir seserys, noriu pabrėžti, kad tarp mūsų yra dvasinėmis dovanomis apdovanotų vyresniųjų, o tų dovanų panaudojimas gali būti iššaukiamas Šventosios Dvasios pagalba. Evangelijos dovanos turi būti naudojamos stropiai ir atkakliai. Kai senovės pranašai trokšdavo gauti kokių nors palaimų ar svarbių žinių, apreiškimų ar regėjimų, kartais jie pasninkaudavo ir melsdavosi po kelias dienas ar net savaites.¹⁷

Mano jaunieji broliai, kai jums nesusiklosto aplinkybės ir viskas aptemsta, – vykdykite savo pareigą, ir taip tapsite stiprūs žmonės; jūsų tarnystės dėka išgys ligonis; nuo jūsų bėgs velniai; iš mirties kils negyvieji; ir visa tai, kas buvo padaryta nuo Adomo dienų, jūs galėsite padaryti su Dievo galia ir tinkamu nusistatymu.¹⁸

Tad ambicingai siekite tyrumo, dorumo, atsidavimo ir dievotumo, nes kitaip karūnos nelaimėsite. Šie principai turi tapti mūsų savastimi, turi būti įausti į mūsų kūnus, turi tapti mūsų dalimi ir padaryti mus tiesos, lygybės, teisingumo ir gailestingumo, viso gero ir didingo centru ir šaltiniu, kad iš mūsų galėtų pasklisti šviesa, gyvybė, galia ir įstatymas nukreipti, valdyti ir padėti išgelbėti klajojantį pasaulį; ir tai turime daryti kaip Dievo sūnūs už ir vardan mūsų Tėvo Danguje. Tikimės ir prisikėlę naudoti savo turimos kunigystės galias, o jas galime panaudoti tik tiek, kiek siekiame būti verti jos teisumo ir tobulumo; šias savybes galime įgyti tik jų siekdami, tad prisikėlimo aušroje mes turėsime tik tai, ką užgyvenome šiame pasaulyje! Dievotumo negalima suteikti, jis yra įgijamas; keista ir liūdna, kad tikintieji šito fakto visai nesuvokia. Ieškokite naudos kitiems, o jie sieks naudos jums; kas panorės būti didis, tebūna geras, siekdamas naudos visiems ir tapdamas tarnu visiems.¹⁹

Kadangi esame Dievo šventieji, Izraelio vyresnieji, tai turėtume trokšti skirti tiek laiko, pastangų ir pasiaukojimo, kad įgytume tas dvasines savybes, kurios didžiai pasitarnautų įvairiuose mūsų pašaukimuose. Tegul Viešpats visoms širdims įkvėpia viso šito svarbumą bei gebėjimą mums stropiai ir energingai siekti tų dovanų ir galių, kurias žada mūsų priimta Evangelija.²⁰ [Žr. pasiūlymą 203 puslapyje.]

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi jį mokyti, atsižvelkite į šias idėjas. Daugiau pasiūlymų rasite v–vii puslapiuose.

Peržiūrėkite pasakojimą, esantį 195–197 puslapiuose. Kaip Melchizedeko kunigija galėtų paruošti save teikti kunigystės palaiminimus? Ką mes visi galėtume padaryti, kad pasiruoštume priimti tuos kunigystės palaiminimus?
Perskaitykite 197 puslapio apačioje prasidedantį skyrelį. Kokiais būdais per kunigystės apeigas mūsų gyvenime pasireiškia Dievo galia?
Kokiais būdais kunigystės apeigos ir palaiminimai mums visiems padeda atrasti laimę šiame gyvenime? Kaip tai padeda užsitikrinti amžinąją laimę? Galvodami apie šiuos klausimus atsižvelkite į 199–200 puslapiuose esančius Prezidento Snou mokymus.
Išstudijuokite 200–202 puslapiuose minimas dvasines dovanas, kurias, pasak Prezidento Snou, turėtų ugdytis kunigija. Kaip manote, ką reiškia ugdytis dvasinę dovaną? Kaip visa tai susiję su visais kitais Bažnyčios nariais?

Susijusios Raštų ištraukos: Jokūbo laiško 5:14–15; Almos 13:2–16; DS 84:19–22; 128:8–14; Tikėjimo Teiginiai 1:3, 5

Pagalba mokytojui: „Kad padėtumėte mokiniams pasiruošti atsakyti į klausimus, prieš pradėdami ką nors skaityti ar rodyti, galėtumėte perspėti, kad teirausitės jų atsakymų. … Pavyzdžiui, galėtumėte pasakyti: „Pasiklausykite šios ištraukos ir po to pasakykite, kas joje jums pasirodė įdomiausia“ arba „Kai skaitysiu šią Raštų eilutę, atkreipkite dėmesį į tai, ką apie tikėjimą mums sako Viešpats“.“ (Teaching, No Greater Call, p. 69.)

Šių dienų Pjemonto regionas Italijoje. Prezidentas Lorencas Snou XIX a. šešto dešimtmečio pradžioje čia tarnavo misijoje

Visi ištikimi Bažnyčios nariai yra laiminami per kunigystės apeigas ir sandoras

Senovės apaštalai Petras, Jokūbas ir Jonas Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui suteikia Melchizedeko kunigystę