14 skyrius

„Su Dievu viskas yra įmanoma“

„Mūsų poreikiai yra tokie, kad joks žmogus be Visagalio pagalbos neįstengtų jų patenkinti. … Tokią pagalbą Jis yra pažadėjęs.“

Iš Lorenco Snou gyvenimo

Prezidentas Lorencas Snou darbuodavosi vadovaudamasis tokiu dažnai kartojamu patarimu: „Turime stengtis. … Vien dykinėjimas, nieko neveikimas yra bevertis.“¹ Tačiau jis pripažino, kad vien jo troškimas statyti Dievo karalystę, vien jo pastangų niekada neužtektų be Dievo malonės, arba be „antgamtinės pagalbos“², kaip jis tai dažnai įvardindavo. Taigi, ragindamas Bažnyčios narius uoliai „vystyti [teisius] principus“, jis pridurdamas pareikšdavo, kad „mes, pastarųjų dienų šventieji, turėtume suvokti ir atminti, jog išgelbėjimas ateina per Dievo malonę“³. Jis liudydavo, kad, jei stengsimės, Dievas suteiks mums Savo stiprybės: „Kur Viešpats mus pasėja, ten turėtume ir būti; jei jis reikalauja iš mūsų stengtis palaikyti šiuos šventus principus, taip ir turėtume daryti; tai yra viskas, kuo turėtumėme rūpintis; visu kitu pasirūpins mūsų Dangiškasis Tėvas.“⁴

Prezidento Snou sesuo Eliza pastebėjo, kad jis ištikimai laikėsi šio mokymo. Ji apibūdino jį kaip vyrą, kuris „tvirtai kliovėsi [Dievo] gelbėjančia galia ir malone“. Ji sakė, kad jis „žinojo, kuo kliaunasi“, tad sugebėjo ištverti „visus sunkumus, visokį priešiškumą“ ir „įveikti visas kliūtis“⁵.

Lorencas Snou kliovėsi gelbėjančia Dievo galia, 1840 m. keliaudamas į Angliją tarnauti misijoje. 42-jų dienų kelionėje Atlanto vandenynu jis kartu su savo pakeleiviais ištvėrė tris dideles audras. Vėliau jis pranešė, kad tai buvo „baisios audros, tokios baisios, kad prie vandenyno pripratę žmonės jas pavadino labai pavojingomis“. Jis atkreipė dėmesį į tai, kaip į audras reagavo jis ir kaip į jas reagavo kai kurie kiti keleiviai: „Buvo tokių atvejų, kai vaizdas buvo bauginančiai siaubingas. Tad visai nesistebėjau, kai vyrai, moterys ir vaikai, nežinoję, kaip kliautis Dievu, baimės agonijos apimti gražiojo rankas ir verkė. Aš klioviausi Tuo, kuris sukūrė jūras ir apibrėžė jų ribas. Aš vykau vykdyti Jo pavedimo; žinojau, kad į misiją buvau pasiųstas Jo pripažįstamu įgaliojimu; ir nors stichijos įsismarkavo ir laivas šniokšiančių bangų buvo siūbuojamas ir blaškomas, prie šturvalo stovėjo Jis ir Jo priežiūroje mano gyvybė buvo saugi.“⁶

Kai po daugelio metų tapo Bažnyčios Prezidentu, nusiraminimą Lorencas Snou rasdavo žinodamas, kad prie šturvalo stovi Viešpats. 1898 m. rugsėjo 13 d. vykusiame susirinkime Dvylikos Apaštalų Kvorumas vienbalsiai išreiškė savo įsipareigojimą palaikyti jį kaip Bažnyčios Prezidentą. Susirinkimo užrašai byloja, kad po to jis atsistojo ir pasakė, kad, „priimant daugybę su tomis pareigomis susijusių atsakomybių, nėra jokios prasmės teisintis dėl savo nesugebėjimo ir t. t. … Jis jautė, kad turi daryti viską, ką tik sugeba, ir kliautis Viešpačiu.“⁷ [Žr. 1 pasiūlymą 171 puslapyje.]

Lorenco Snou mokymai

Su Dievo pagalba sugebėsime padaryti viską, ko iš mūsų yra reikalaujama

Norėčiau pakalbėti apie tai, kas pamokytų mus ir patobulintų tarpusavio supratimą apie dalykus, susijusius su mūsų išgelbėjimu. Todėl trokštu, kad visi, kurie tiki ir laukia iš Viešpaties nurodymų bei supratimo, tikėtumėte ir melstumėtės.

Turėtume suvokti savo ryšį su Viešpačiu, mūsų Dievu, ir savo užimamą neeilinę padėtį. Kad galėtume tinkamai atlikti mums patikėtas užduotis, prireiks antgamtinės pagalbos. …

… Kai pas Jėzų atėjo jaunuolis, norėjęs sužinoti, kaip įgyti amžinąjį gyvenimą, Jis pasakė jam „laikytis įsakymų“. Jaunuolis atsakė, kad minėtųjų įsakymų jis laikosi nuo pat savo vaikystės. Žvelgdamas į jį Gelbėtojas pamatė, kad jam vis tiek kažko trūksta. Jaunuolis laikėsi moralės įstatymo, Mozės duoto įstatymo, ir už tai Jėzus jį mylėjo; tačiau pamatė, kad jaunuoliui vis tiek trūksta vieno dalyko. Jaunuolis buvo turtingas ir dėl savo turtų pasaulyje turėjo tam tikrą įtaką. Jėzus žinojo, kad prieš pakylėjant jį, kaip ir bet kurį kitą žmogų, iki celestialinio pasaulio, būtina, kad jaunuolis taptų visame kame nuolankus ir į celestialinį įstatymą žiūrėtų kaip į svarbiausią dalyką. Jėzus žinojo, ko reikalaujama iš kiekvieno žmogaus, norinčio pelnyti celestialinę karūną, – niekas jam neturėtų būti brangiau už paklusnumą dangaus reikalavimams. Gelbėtojas pamatė, kad jaunuolis šliejasi prie kažko, kas nesiderino su celestialinės karalystės įstatymu. Galbūt Jėzus pamatė, kad, jeigu jaunuolis jausmais prisiriš prie kenksmingo dalyko, jam bus nepatogu arba neįmanoma paklusti Evangelijos įsakymams; tad Jėzus pasakė jaunuoliui eiti ir parduoti visą savo turtą, o pinigus „išdalinti vargšams, ir tada sekti juo“.

Dėl tokio įsakymo jaunuolis nuliūdo ir pradėjo sielotis. Turtus jaunuolis laikė svarbiu dalyku gyvenime, nes pasaulyje jie suteikia jam įtakos ir visko, ko jis trokšta; turtai jo gyvenimui teikė palaimos ir džiaugsmo, pakylėjo jį į visuomenės aukštuomenę. Jis nepajėgė suprasti, kaip žmogus be turto galėtų pelnyti palaimų, mėgautis gyvenimo teikiamais džiaugsmais ir kitais prigimtiniais troškimais. Tačiau Evangelija turi galią žmogui suteikti viską, ko jis trokšta ar ko jo laimei reikia. Turtai to nesuteiks; tad Viešpats troško, kad jis atsisakytų tokio mąstymo ir išmestų tokias mintis iš savo proto ir širdies, kad galėtų jį padaryti visaverčiu savo tarnu. Jis troško, kad jaunuolis visiškai pasišvęstų Jo tarnystei ir darbuotųsi Jo darbe su tikru širdies ketinimu, ir vadovautųsi Šventosios Dvasios raginimais, ir tokiu būdu pasiruoštų celestialinei šlovei. Tačiau šis jaunuolis to daryti nenorėjo; jam tai buvo per didelė auka. Dėl to Gelbėtojas pasakė: „Turtuoliui nelengva patekti į dangaus karalystę. Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę.“

Tai išgirdę mokiniai „labai sumišo ir klausė: „Tai kas galės būti išgelbėtas?“. Jie manė, kad joks turtų turintis žmogus negalės būti išgelbėtas Dievo karalystėje. Tokią nuomonę jie susidarė klausydamiesi Gelbėtojo pastabų. Bet Jėzus atsakė: „Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima.“ [Žr. Mato 19:16–26; taip pat žr. Džozefo Smito vertimą Mato 19:26, išnaša a ir Morkaus 10:27, išnaša a.]⁸ [Žr. 2 pasiūlymą 171 puslapyje.]

Dievas pažadėjo prisidėti prie mūsų asmeninių pastangų gyventi pagal Evangeliją

Mes patys turbūt nesugebėtumėme laikytis visų mums Dievo duotų įsakymų. Pats Jėzus be dieviškos Savo Tėvo pagalbos nebūtų galėjęs atlikti Jo darbo. Kartą Jis pasakė: „Iš savęs aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane yra siuntęs.“ Jono 5:30.] Tad, jeigu jau Jam, mūsų Viešpačiui, prireikė dieviškos pagalbos, tai ir mums turėtų būti be galo svarbi Jo pagalba. Pastarųjų dienų šventieji, kad ir kokioje padėtyje jie bebūtų, atlikdami savo pareigas, turi teisę į antgamtinę Šventosios Dvasios pagalbą, padėsiančią jiems įvairiomis aplinkybėmis, ir atliekant reikiamas pareigas.

… Negaliu įsivaizduoti nieko gyvybiškai svarbesnio už darbą, per kurį įgyjamas asmeninis išaukštinimas ir šlovė. Tai, be abejonės, yra vienas iš tų didžių tikslų, kurį pasiekti atėjome į šį pasaulį. … Joks vyras ar moteris neturėtų nuleisti rankų tuomet, kai pajunta, kad nepajėgia atlikti to, ką nori; mes visi turėtumėme daryti tai, ką galime, kad atliktumėme tą didįjį darbą, dėl kurio čia ir esame.⁹

Mūsų išpažįstama religija reikalauja tokio elgesio, kokio, mūsų žiniomis, iš savo pasekėjų nereikalauja jokia kita religija; o mūsų poreikiai yra tokie, kad joks žmogus be Visagalio pagalbos neįstengtų jų patenkinti. Būtina suvokti, bent iš dalies, tuos didžius ir svarbius palaiminimus, kuriuos galiausiai pelnysime už tai, kad laikomės savo religijos ar gautos Evangelijos reikalavimų. Iš mūsų yra reikalaujama tokių aukų, kurias atlikti neįstengtų joks vyras ar moteris, nebent su antgamtine pagalba; o Viešpats, kuris pasiūlė tokias sąlygas, niekada iš savo žmonių neketino reikalauti joms paklusti be antgamtinės pagalbos, be tokios pagalbos, apie kurią nekalba jokia kita žmonių grupė ar religija. Jis pažadėjo tokią pagalbą. …

Šie reikalavimai … buvo keliami visais amžiais ir visais laikais, kuomet Dievas šaukdavo žmones tarnauti Jam ir laikytis Jo įsakymų. Tokie reikalavimai buvo keliami Izraelio dienomis Izraelio tautos pradžioje. Tokie reikalavimai buvo keliami Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. Buvo keliami Mozei ir iš egiptiečių vergovės išvaduotiems žmonėms. Tokius reikalavimus kėlė visi pranašai nuo pat Adomo laikų iki šių dienų. Tokius reikalavimus kėlė apaštalai, kurie savo pavedimą rankų uždėjimu gavo iš Jėzaus Kristaus, gyvojo Dievo Sūnaus, o taip pat ir pasekėjai tos religijos, kurią savo dienomis žmonėms skelbė ir mokė apaštalai; ir joks žmogus, žmonių grupė ar sluoksnis nuo pat Adomo dienų iki šių laikų negalėjo laikytis šių reikalavimų, išskyrus tik Dievo žmones, kadangi jie buvo apdovanoti galia iš aukštybių, galia, kuri tegalėjo ateiti iš Viešpaties, mūsų Dievo.¹⁰ [Žr. 3 pasiūlymą 171 puslapyje.]

Kai dalyvaujame Dievo darbe, mums reikalinga Dievo pagalba

Kad ir kokio darbo besiimtumėte Sionės labui, turite pasikliauti, kad darbo sėkmė priklausys nuo Viešpaties valios.¹¹

Kad ir ką žmogus besiimtų daryti, jo protas turi būti pašvęstas vien Dievo šlovei. Turime suprasti, kad patys iš savęs negalime nieko padaryti. Mes esame Dievo vaikai.Esame tamsoje, [kol] Dievas neapšviečia mūsų supratimo. Esame bejėgiai, [kol] Dievas mums nepadeda. Darbas, kurį čia turime atlikti, yra toks, kad be Visagalio pagalbos patys jo negalėtume atlikti. … Pasaulio žmones lydi vargas, o dažnai ir Izraelio vyresniuosius; mes pamirštame, kad darbuojamės Dievui; mes pamirštame, kad čia esame tam, kad įvykdytume tuos tikslus, kuriuos įvykdyti esame pažadėję Viešpačiui. Darbas, kuriame darbuojamės, yra šlovingas. Tai yra Visagalio darbas; Jis atsirinko tuos vyrus ir moteris, kurios Jis pažinojo iš praeities ir kurie galės įvykdyti Jo tikslus.¹²

Šis darbas, kuriame jūs ir aš darbuojamės, gali klestėti ir plėstis tik su Dievo palaiminimu už mūsų ištikimas ir sąžiningas pastangas ir už mūsų pasiryžimą atlikti tuos darbus, dėl kurių ir atėjome į šią egzistenciją. Žvelgdami į savo patyrimus praeityje, galime nesunkiai pamatyti, kad mūsų klestėjimas priklausė nuo mūsų pastangų atlikti Dievo darbą, nuo mūsų pastangų darbuotis žmonių labui ir nuo to, kaip toli paliekame savo savanaudiškumą. Kadangi šitaip buvo praeityje, tai galime tikėti, kad mūsų būsimas progresas taip pat priklausys nuo mūsų pasiryžimo vykdyti Dievo valią – bet kokiomis aplinkybėmis ir su visa Jo mums suteiksima pagalba.¹³ [Žr. 4 pasiūlymą 171 puslapyje.]

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi jį mokyti, atsižvelkite į šias idėjas. Daugiau pasiūlymų rasite v–vii puslapiuose.

Apmąstykite pasakojimą, esantį 165 ir 167 puslapiuose. Kodėl, jūsų manymu, Dievu pasikliaujantys ir Dievu nepasikliaujantys žmonės į išbandymus reaguoja taip skirtingai?
Apmąstykite pasakojimą apie Gelbėtoją ir turtingą jaunuolį (p. 167–168). Prie kokių dalykų žmonės prisiriša širdimis, o vėliau gali dėl to pradėti „sielotis“? Kodėl, prieš pelnydami didžiausias Viešpaties palaimas, iš savo gyvenimo turime „išmesti“ tokius dalykus?
Prezidentas Snou mokė, kad net Gelbėtojui reikėjo „dieviškos pagalbos“, kad „įvykdytų Jo darbą“ (p. 168–169). Kaip, panaudodami Prezidento Snou žodžius, galėtumėte padėti žmogui, kuris nesijaučia vertas gyventi pagal Evangelijos reikalavimus?
Patyrinėkite paskutinį šio skyriaus skyrelį (p. 170–171). Kaip manote, kodėl kartais neprašome iš Dievo Jo pagalbos? Pamąstykite, ką galėtumėte padaryti, kad gyvenime dažniau sulauktumėte pagalbos iš Jo.

Susijusios Raštų ištraukos:Filipiečiams 4:13; 2 Nefio 10:23–24; 25:23; Jokūbo knygos 4:6–7; Mozijo 24:8–22; Tikėjimo Teiginiai 1:3

Pagalba mokytojui: „Pamokos dalyviams paskirkite perskaityti parinktus klausimus, esančius šio skyriaus pabaigoje (individualiai arba mažomis grupelėmis). Paprašykite, kad šiame skyriuje jie surastų su tais klausimais susijusius mokymus. Po to pakvieskite juos pasidalinti savo mintimis ir įžvalgomis su likusia grupe“ (šios knygos vii puslapis).

Prieš pagydydamas neregį, Gelbėtojas pasakė: „Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė.“ (Jono 9:4.)

„Šis darbas, kuriame jūs ir aš darbuojamės, gali klestėti ir plėstis tik su Dievo palaiminimu už mūsų ištikimas ir sąžiningas pastangas“