10 skyrius

„Ateikite į šventyklas“

„Dievo mums atvertos perspektyvos yra nuostabios ir didingos; mūsų vaizduotė neįstengia jų aprėpti. Ateikite į šventyklas, ir mes jums tai parodysime.“

Iš Lorenco Snou gyvenimo

Netrukus po savo krikšto ir patvirtinimo Lorencas Snou pradėjo lankytis Kirtlando šventykloje vykstančiuose susirinkimuose. Ten kartu su Pranašu Džozefu Smitu ir kitais Bažnyčios vadovais jis gavo didžių dvasinių palaiminimų. Savo dienoraštyje jis užrašė: „Ten mes patyrėme pranašystės dovaną, liežuvių dovaną, liežuvių interpretavimo dovaną, regėjome vizijas ir nuostabius sapnus, girdėjome giedančius dangiškus chorus ir tapome nuostabių išgijimo galios pasireiškimų per vyresniųjų patarnavimą liudininkais. Daugybę kartų ten buvo pagydyti ligoniai: kurtieji pradėjo girdėti, aklieji pradėjo matyti, o luošieji pradėjo vaikščioti. Buvo visiškai aišku, kad šį šventą statinį buvo persmelkusi šventa ir dieviška galia – dvasinė atmosfera.“¹

Lorencas Snou mylėjo Kirtlando šventyklą, nes žinojo, kad „Dievo Sūnus visa savo šlove pagerbė ją Savo karališku apsilankymu“. Dėl to, atsistojęs mokyti iš ten esančios sakyklos, jis buvo apimtas pagarbios baimės. Jis sakė: „Nėra tokios kalbos, kuria būtų įmanoma apibūdinti mano jausmus tuomet, kai kreipdamasis į auditoriją pirmą kartą atsistojau prie vienos iš ten esančių sakyklų, prie parapete esančios sakyklos, kur dar ne taip seniai stovėjo ši šventa Esybė – „kurios plaukai buvo balti tarsi tyras sniegas, o akys buvo tarsi ugnies liepsna“ – kur taip pat Mozė, Elijas ir Elija Džozefui Smitui perdavė savo Evangelijos laikotarpių raktus.“ [Žr. DS 110.]²

Po daugybės metų, 1892 m. balandžio 6 d., Prezidentas Lorencas Snou stovėjo priešais kitą auditoriją, šį kartą beveik baigtoje Solt Leiko šventykloje. Beveik 40 tūkstančių pastarųjų dienų šventųjų sugūžėjo į aplink Šventyklos Aikštę esančią teritoriją, o dar apie 10 tūkstančių „įsitaisė ant netoliese esančių namų stogų, nuo kurių galėtų gerai matyti“.³ Minia susirinko į ceremoniją, kurios metu ant šventyklos aukščiausiosios smailės buvo pritvirtintas viršutinis akmuo. Vėliau tą dieną ant šio akmens buvo užkelta angelo Moronio statula. Pirmoji Prezidentūra paskyrė Prezidentą Snou, kuris tuo metu buvo Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas, vadovauti šventųjų Osanos šūksniui. Aiškindamas miniai apie Osanos šūksnį jis išreiškė savo meilę ir entuziazmą dėl šventyklos darbo.

Jis sakė: „Osanos šūksnio žodžius, kuriuos šiandien ištarsime viršutinio akmens įtvirtinimo metu arba po jo, Prezidentas Džozefas Smitas pirmą kartą pateikė ir ištarė Kirtlando šventykloje, kuomet į iškilmingą sueigą susirinkusiems broliams pasireiškė Dievo galia ir atsivėrė Visagalio vizijos. Tai nėra koks nereikšmingas pareiškimas, ir norime, kad mes gerai suprastume, jog tai yra šventas šūksnis ypatingiems atvejams, tokiems kaip šis, kuris vyksta mums prieš akis. Taip pat norime, jog gerai suprastume, kad broliai ir seserys turėtų ne tik sakyti žodžius, bet kad jų širdys būtų kupinos dėkingumo dangaus Dievui, kuris per mus atliko šį galingą ir nepaprastą darbą. Prieš trisdešimt devynerius metus šią dieną buvo padėtas šios šventyklos pamatinis akmuo – kertinis akmuo, tad prisimindami ir apmąstydami tuos nuostabius palaiminimus, kuriuos per visus nuo to meto praėjusius metus Dievas išliejo ant mūsų, Jo žmonių, norime, kad šventieji, sušukdami šūksnio žodžius, jaustų, jog tie žodžiai eina iš jų širdžių. Tebūna jūsų širdys pripildytos dėkingumo.“ Jis pademonstravo Osanos šūksnį ir tada tarė: „Dabar, kai atsisuksime į šventyklą ir sušuksime šūksnio žodžius, norime, kad kiekvienas vyras ir kiekviena moteris tuos šūksnio žodžius sušuktų kiek įmanoma garsiau, kad net sudrebėtų visi šio miesto namai, žmonės jį išgirstų kiekviename šio miesto kampelyje ir tie žodžiai pasiektų amžinuosius pasaulius.“⁴

Toliau pateikiamame pasakojime iliustruojamas šventųjų pagarbumas ir džiugesys viršutinio akmens įtvirtinimo ceremonijos metu:

„Vidurdienio valandai atėjus, į platformos priekį išėjo Prezidentas Vilfordas Vudrafas, kad jį gerai matytų susirinkusi minia, kurioje vyravo iškilminga tyla. Per žmonių širdis nuėjo virpulys, kada jis tarė:

„Dėmesio, visi Izraelio namai ir visos žemės tautos! Dabar pritvirtinsime viršutinį akmenį prie mūsų Dievo šventyklos, kurios pamatus padėjo ir pašventino pranašas, regėtojas ir apreiškėjas Brigamas Jangas.“

Tada Prezidentas Vudrafas paspaudė elektros mygtuką, ir šventyklos viršutinis akmuo buvo įtvirtintas į savo vietą. Kas nutiko po to, neįmanoma žodžiais apsakyti. Garbusis Dvylikos prezidentas Apaštalas Lorencas Snou išėjo į priekį ir vadovavo keturiasdešimties tūkstančių šventųjų šūksnio koncertui:

„Osana! osana! osana! Dievui ir Avinėliui. Amen, amen ir amen!

Osana! osana! osana! Dievui ir Avinėliui. Amen, amen ir amen!

Osana! osana! osana! Dievui ir Avinėliui. Amen, amen ir amen!“

Kiekvieną tokį šūksnį palydėjo mojavimas nosinaitėmis. … Tūkstančių žmonių akys sudrėko nuo džiaugsmo pilnatvės ašarų. Rodės, kad visa žemė sudrebėjo nuo nuvilnijusio garso stiprumo, nuaidėjusio iki pat aplinkinių kalvų. Istorijoje dar nebuvo paminėto didingesnio ar įspūdingesnio reginio nei ši šventyklos viršutinio akmens pritvirtinimo ceremonija. Vos tik buvo baigti Osanos šūksniai, minia pratrūko šlovingai giedoti įkvėpimo kupiną giesmę „Šventoji Dvasia tartum Saulė liepsnoja“.“⁵

Prezidentas Vudrafas Solt Leiko šventyklą pašventino lygiai po vienerių metų, 1893 m. balandžio 6-ąją, praėjus 40 metų nuo to laiko, kai šventieji pradėjo ją statyti. Prezidentas Lorencas Snou buvo pašauktas tarnauti pirmuoju tos šventyklos prezidentu ir tame pašaukime išbuvo iki tol, kol 1898 m. rugsėjį tapo Bažnyčios prezidentu. Šiandien Solt Leiko šventykloje kabo Prezidento Snou portretas, primenantis apie jo pasišventimą jo vadintam „galingam darbui, kurį mes atliekame“ Viešpaties namuose.⁶ [Žr. 1 pasiūlymą 136 puslapyje.]

Lorenco Snou mokymai

Šventykloje mes sužinome apie nuostabius palaiminimus, kuriuos Dievas paruošė ištikimiesiems

Dievo mums atvertos perspektyvos yra nuostabios ir didingos; mūsų vaizduotė neįstengia jų aprėpti. Ateikite į šventyklas, ir mes jums tai parodysime. Darau prielaidą, kad dauguma jūsų ten jau buvote ir išgirdote apie tuos nuostabius dalykus, kuriuos Dievas paruošė tiems, kurie Jį myli ir lieka ištikimi iki galo. …

… Pastarųjų dienų šventiesiems Jis yra paruošęs visa, ko jie begali norėti ar įsivaizduoti savo laimės įgyvendinimui plačiosiose amžinybėse.⁷ [Žr. 2 pasiūlymą 136 puslapyje.]

Šventyklos apeigų metu yra suformuojami šventi saitai, kuriais šeimos yra sujungiamos draugėn laikui ir amžinybei

Pagalvokite apie tuos pažadus, kurie jums yra išsakomi nuostabioje ir šlovingoje santuokos sandoros sudarymo ceremonijoje, kuri vyksta šventykloje. Kai du pastarųjų dienų šventieji yra sujungiami santuokoje, jiems yra išsakomi pažadai apie jų palikuonis, kurie nusidrieks nuo amžinybės iki amžinybės.⁸

Mes gavome daug išminties ir pažinimo apie tokius dalykus, apie kuriuos išgirdęs pasaulis būna priblokštas. Sužinome, kad šventykloje galime sudaryti tokius saitus, kurie mirties metu ne išnyksta, o nusidriekia į amžinybę; tokius šventus saitus, kurie šeimas susaisto laikui ir amžinybei.⁹ [Žr. 3 pasiūlymą 136 puslapyje.]

Šventyklose atliekame išaukštinimo apeigas už mūsų mirusius giminaičius

Kiekvienam Dievo sūnui ir dukrai bus suteikta galimybė gauti išaukštinimą ir šlovę. … Tam išaukštinimui ir tai šlovei užsitikrinti tėra tik vienas kelias. Turime pasikrikštyti nuodėmių atleidimui ir, kad gautume Šventąją Dvasią, ant mūsų turi būti uždėtos rankos. Šios ir kitos apeigos yra vienareikšmiškai būtinos išaukštinimui ir šlovei gauti; o jei asmuo gyveno tuomet, kai dar nebuvo Evangelijos, tai šiais dalykais gali pasirūpinti jo draugai. Į pasaulį atėjome šiuo metu, kad atliktume šiuos dalykus, – tai yra viena iš svarbiausių mūsų atėjimo priežasčių. Mums neįmanoma per daug akcentuoti šio darbo svarbos.¹⁰

Į šį pasaulį atėjome ne atsitiktinai. Atėjome dėl ypatingos priežasties, ir tai, be abejonės, nutiko dėl to, kad aname gyvenime, kur gyvenome, taip buvo nuspręsta. Taigi, šventyklose mes atliekame didį darbą už savo mirusius giminaičius. Kartas nuo karto iš Dievo sulaukėme svarbių ženklų, bylojančių apie Jo pritarimą mūsų šventyklose vykdomiems darbams. Už savo protėvius besidarbuojantys asmenys yra patyrę pačius neįprasčiausius pasireiškimus. Mūsų vykdomas darbas yra galingas darbas. Dėl mūsų vykdomo darbo šventyklose jau tūkstančiai žmonių pasikrikštijo už savo mirusiuosius. …

Taigi, į mūsų šventyklas įleidžiame asmenis, ištyrusius savo protėvių liniją, nesvarbu kiek toli, kad jie pasikrikštytų už savo mirusį tėvą, senelį, prosenelį ir t. t., iki pat toliausiai atrasto protėvio. Tada leidžiame žmonas sujungti su jų vyrais, ir tai daryti iki tos protėvių kartos, kokią tik buvo įmanoma atsekti. Paimkime pavyzdį apie dorą jaunuolį, kuris gyveno dar iki tada, kai žmonių vaikams buvo pristatyta Evangelija. … Jis vedė žmoną ir užaugino šeimą; bet niekada neturėjo privilegijos priimti Evangelijos, kaip kad ją esame priėmę mes. Tačiau savo šeimą jis mokė moralės principų, buvo mylintis ir geras savo žmonai ir vaikams. Ką dar jis galėjo padaryti? Jis negalėtų būtų pasmerktas dėl to, kad nepriėmė Evangelijos, juk dar nebuvo įmanoma jos priimti. Jis neturėtų prarasti savo žmonos todėl, kad negalėjo nueiti į šventyklą ir kartu su ja užsiantspauduoti laikui ir amžinybei. Jis veikė pagal geriausias savo turimas žinias ir pagal savo šalies paprotį ją vedė laikui. Mes gerbiame tokią santuoką, per kurią jis buvo sutuoktas pagal savo šalies įstatymus. … Mes užantspauduojame vaikus su jų tėvais, o žmonas su jų vyrais – visus pagal eilę.¹¹

Kartą Gelbėtojas pasakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateis valanda – ir dabar jau yra, – kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą“, ir tęsdamas Jis pasakė tokį nepaprastą dalyką: „ir kurie bus išgirdę, tie bus gyvi“ Jono 5:25]. Tikiu, kad labai nedaug žmonių nepriims tiesos. Jie išgirs Dievo Sūnaus balsą; jie išgirs Dievo Sūnaus kunigystės balsą, priims tiesą ir bus gyvi. Uoliai šventyklose besidarbuojantys broliai ir seserys turės garbę tapti lyg savo giminės ir draugų, kurių labui jie atliks šias apeigas, gelbėtojai.¹² [Žr. 4 pasiūlymą 136 puslapyje.]

Turėtume uoliai dirbti šventyklos ir šeimos istorijos darbą, net jei tai iš mūsų pareikalaus aukos

Taigi, kiekvieno vyro ir moters galvoje turėtų būti tikslas vykti į mūsų šventyklas ir atlikti šį darbą. Tai yra didis darbas ir taip pat svarbus darbas. Kai sugrįšime į ankstesnį gyvenimą ir sutiksime ten gyvenančius savo mirusius draugus, ir nebūsime už juos atlikę jų išaukštinimui ir šlovei būtinų apeigų, tai nesijausime laimingi ir tai nebus labai malonus susitikimas.

Neturėtume laukti, kol pasitaikys gera proga ar bus tinkamesnės sąlygos; tačiau turėtume stengtis, net jei tai iš mūsų pareikalautų nedidelės aukos, padaryti viską, kad galėtume atlikti šį darbą. … Mes be galo trokštame, kad broliai ir seserys neignoruotų šio svarbaus darbo. Ar žinote, koks bus pagrindinis darbas per tūkstantį poilsio metų [t. y. per tūkstantmetį]? Tai bus tas darbas, kurį mes raginame pastarųjų dienų šventuosius atlikti šiuo metu. Šventyklos pasklis po visą šią žemę, broliai ir seserys vyks į jas ir darbuosis ten turbūt dieną ir naktį, kad paspartintų šį darbą ir atliktų tuos darbus, kuriuos būtina atlikti iki tol, kol Žmogaus Sūnus Savo karalystę galės perduoti Savo Tėvui. Šis darbas turi būti atliktas dar iki Žmogaus Sūnaus sugrįžimo, kuomet Jis perims Savo karalystę ir perduos ją Savo Tėvui.¹³ [Žr. 5 pasiūlymą 136 puslapyje.]

Kai į šventyklą atvykstame tyra širdimi, tai Viešpats mus laimina tiek, kiek Jo žiniomis mus reikia laiminti

Nuvykę į šias šventyklas, mes jaučiame, kad jose Viešpaties Dvasia galime džiaugtis labiau nei kur nors kitur. Tai yra Viešpaties pastatai, tarp kurių sienų vyksta svarbiausieji Jo darbai. …

… Jaučiu pasitenkinimą, kad iš šių šventyklų išėję asmenys jaučiasi geriau ir yra pasiryžę nuveikti kiek daugiau, nei jau yra nuveikę. Norime, kad šventieji patirtų tą patį jausmą. …

… Broliai ir seserys, būkite ištikimi ir atkaklūs; vykite į šventyklą ir atlikite joje savo darbą, ir jūs džiaugsitės savimi ir būsite geriau pasiruošę pasipriešinti pasaulio nemalonumams.¹⁴

Tie, kurie į šventyklą [įžengia] su tyra širdimi ir atgailaujančia dvasia, iš jos [neišeis] negavę ypatingų palaiminimų; nors kai kuriais atvejais, o galbūt ir daugumoje atvejų, tie palaiminimai skirsis nuo tų palaiminimų, kurių kai kurie tikisi. … Kai kurie šventieji galbūt tikėsis išvysti patarnaujančius angelus … arba tikėsis pamatyti Dievo veidą. Jums gali būti nenaudinga dalintis tokiais pasireiškimais. Viešpats geriausiai žino, kas kiekvienam asmeniui yra geriausia, tad Savo dovanas Jis pritaikys taip, kad jų gavėjams jos atneštų daugiausiai naudos. Galima užtikrintai tikėtis, kad kiekvienas į tuos Namus įėjęs ištikimas šventasis gaus tokių palaiminimų, kurie jų gavėjui suteiks daug pasitenkinimo. Į šventyklą įėję ir dar iš jos [neišėję] asmenys savo širdimis pajus ir supras tai, kas labai pravers jų ateičiai. Į tai, kaip tikri pastarųjų dienų šventieji, jie [turi] teisę.¹⁵ [Žr. 6 pasiūlymą žemiau.]

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi jį mokyti, atsižvelkite į šias idėjas. Daugiau pasiūlymų rasite v–vii puslapiuose.

Perskaitykite pasakojimą apie Solt Leiko šventyklos viršutinio akmens pritvirtinimo ceremoniją (p. 129–131). Jei esate dalyvavę šventyklos pašventinime, prisiminkite, ką tuomet jautėte. Ką mes reiškiame Viešpačiui, kai dalyvaujame Osanos šūksnyje?
Apžvelkite Prezidento Snou kvietimą „ateikite į šventyklas“ (p. 131–132). Pamąstykite, kaip galite atsiliepti į šį kvietimą ir kaip šį kvietimą galėtumėte pateikti savo šeimos nariams ir draugams.
Studijuodami 132 puslapyje esantį antrąjį skyrelį pasvarstykite, kokios palaimos ateina per šventyklos apeigų priėmimą ir šventyklos sandorų sudarymą. Kaip tos palaimos įtakojo jus ir jūsų šeimą?
Perskaitykite 132 puslapio apačioje prasidedantį skyrelį. Kokias būdais, atlikdami šį darbą, mes esame „[savo] giminės ir draugų gelbėtojai“? Kokių pagalbinių priemonių mums yra parūpinusi Bažnyčia?
Ką galime padaryti, kad šventyklos ir šeimos istorijos darbui skirtume pelnytą dėmesį? (Apžvelkite 133 puslapio apačioje prasidedantį skyrelį.)
Kokių asmeninių ir dvasinių palaiminimų galime gauti, jei dalyvaujame šventyklos darbe? (Kelis pavyzdžius rasite p. 135–136.)

Susijusios Raštų ištraukos: DS 97:15–17; 109:1–23; 128:15–18; 132:19; 138:57–59

Pagalba mokytojui: „Diskusijų metu mokiniams padėsite jaustis užtikrinčiau, jei kiekvieną jų išsakytą komentarą palydėsite savo pozityvia reakcija. Pavyzdžiui, galėtumėte pasakyti: „Ačiū už atsakymą. Tai buvo labai įžvalgu“ … arba „Tai geras pavyzdys“, arba „Dėkoju už visas jūsų šiandien išsakytas mintis“.“ (Teaching, No Greater Call, p. 64.)

1892 m. balandžio 6 d. tūkstančiai žmonių susirinko stebėti viršutinio akmens pritvirtinimą prie aukščiausiosios Solt Leiko šventyklos smailės

Tėvai gali padėti savo vaikams pasiruošti priimti kvietimą ateiti į šventyklą