11 skyrius

„Aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane yra siuntęs“

„Turėtume pajungti savo valią Tėvo valiai ir įkvėptai ištarti: „Kokia yra mūsų Tėvo valia, kuriam į šį pasaulį tarnauti atėjome?“ Tuomet visi mūsų darbai neš sėkmę.“

Iš Lorenco Snou gyvenimo

1899 m. kovo 31 d. Prezidentas Lorencas Snou keliavo į Brigamo Jango akademiją (dabartinį Brigamo Jango universitetą), kur paminėti jo 85-ojo gimtadienio susirinko didelė pastarųjų dienų šventųjų grupė. Rytinės dvasinės valandėlės metu jis pasakė kalbą susirinkusiems vyrams. Tuo pačiu metu moterys turėjo savo susirinkimą, kuriam pirmininkavo Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo narių žmonos. Po pietų susirinko visi drauge.

Popietiniame susirinkime 23 vaikai „atžingsniavo iki tribūnos ir, atsisukę į Prezidentą Snou, sugiedojo dvi giesmes … , po kurių kiekvienas vaikas Prezidentui įteikė po gėlių puokštę“. Prezidentas Snou išsakė padėką vaikams ir juos palaimino. Prie pakylos paeiliui priėjo aštuoni Brigamo Jango akademijos studentai. Kiekvienas iš jų, atstovaudamas savo akademinei grupei, pranašui įteikė po kruopščiai paruoštą dovaną. Atsakydamas į tuos meilės ir žavėjimosi žodžius Prezidentas Snou pasakė:

„Taigi, broliai ir seserys, nežinau, net ką pasakyti dėl viso šito. Turėčiau sugrįžti namo ir pagalvoti apie tai, bet manau, kad iš manęs tikimąsi kelių žodžių, kad turėčiau kažką pasakyti, bet tikrai nežinau, ką pasakyti. Tačiau pasakysiu štai ką. Labai aiškiai suprantu, kad pagarbą reiškiate ne man, Lorencui Snou, o motyvui, kuriam aš atstovauju kartu su savo broliais, savo patarėjais ir Dvylikos Kvorumo nariais. … Ką nors atlikęs, aš visuomet jaučiu, kad tai atlikau ne kaip Lorencas Snou; ir Bažnyčios Prezidentu tapau ne dėl savo patirties, o dėl Viešpaties sprendimo. Būdamas žemėje Jėzus pasakė tokius nepaprastus žodžius, … apie juos visada mąstau dirbdamas: „Iš savęs aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas.“ Taigi, kodėl Jis pasakė, kad Jo teismas yra teisingas? Jis atsako: „nes aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane yra siuntęs.“ [Žr. Jono 5:30.] Broliai ir seserys, būtent šio principo aš stengiausi laikytis nuo tada, kai man buvo apreikšta, kad mano Tėvas Danguje ir jūsų Tėvas Danguje tikrai egzistuoja. Aš stengiausi vykdyti Jo valią. …

Tai Viešpatį jūs pagerbiate, kai pagerbiate mane, mano patarėjus ir Dvylikos Kvorumą. Jau seniai supratome, kad mes visi patys nieko negalėtumėme padaryti. Kai tik vadovavomės šiuo principu, kuriuo dar būdamas pasaulyje vadovavosi Jėzus, tai mūsų darbus lydėjo sėkmė; taip bus ir su jumis.“¹

Lorenco Snou mokymai

Kai sekame Dievo valia, mes einame tokiu keliu, kuris nenuves mūsų į nesėkmę

Yra toks kelias, kuriuo keliaudami vyrai ir moterys nepatirs nesėkmės. Kad ir kokie nusivylimai apniks ar ištiks vadinamosios nesėkmės, iš tikrųjų, jei pažiūrėsime bendrai, tai nebus nesėkmės. … Buvo metas, kai rodėsi, kad keliaujame į priešingą pusę; taip bent atrodė tiems, kurie gerai nepažinojo Dievo sumanymo ir valios. Bažnyčia patyrė labai keistų nutikimų, o žmonės didžiai aukojosi. … Bet mes ištvėrėme tuos pasiaukojimus ir bendrai, kaip žmonės, nepatyrėme nesėkmės. Kodėl nepatyrėme nesėkmės? Todėl kad žmonės, bendrai paėmus, buvo įsisąmoninę tikruosius gyvenimo principus ir paklusniai vykdė savo pareigas. … Žmonės, bendrai paėmus, turėjo Viešpaties Dvasią ir Ja sekė. Štai kodėl nebuvo nesėkmės. Taip gali nutikti kiekvienam. Kiekvienas asmuo gali keliauti tokiu keliu, kuris nenuves į nesėkmę. Tai taikoma tiek materialiems dalykams, tiek dvasiniams. Viešpats mus davė tokį raktinį žodį, kurį perskaičiau šiose Doktrinos ir Sandorų knygos eilutėse:

„Jeigu jūsų akis bus pašvęsta vien mano šlovei, jūsų visas kūnas bus pripildytas šviesos, ir jumyse nebus tamsos; ir kūnas, kuris pripildytas šviesos, suvokia viską. Todėl šventinkite save, kad jūsų protai taptų pašvęsti vien Dievui.“ [DS 88:67–68.]

Tai ir yra tas raktas, kurį turėdamas žmogus visada galės patirti sėkmę. Paulius sako:

„Siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje.“ [Filipiečiams 3:14.]

Didysis tikslas, kurio nuolat turi siekti kiekvienas pastarųjų dienų šventasis. Koks apdovanojimas? … „Viskas, ką turi mano Tėvas, bus atiduota jam.“ [DS 84:38.]

Kartą Gelbėtojas pasakė nepaprastus žodžius. Jie yra Šv. Jono 5-ame skyriuje, kur užrašyta:

„Iš savęs aš nieko negaliu daryti.“ [Jono 5:30.]

Kaip nepaprasta, kad Dievas, kuris sutvėrė pasaulius, kuris čia nužengė apsivilkęs kūnu, darė galingus stebuklus ir ant Kalvarijos kalvos paaukojo Savo gyvybę dėl žmonių šeimos išgelbėjimo, galėjo pasakyti: „Iš savęs aš nieko negaliu daryti.“ Jis tęsia:

„Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane yra siuntęs.“ [Jono 5:30.]

Tai nuostabūs, daug reiškiantys žodžiai. Taigi, reikia, kad toji dvasia būtų su mumis visuose mūsų gyvenimo darbuose ir žingsniuose, tiek materialiuose, tiek dvasiniuose, ir mes negalvotumėme apie save. Turėtume nuspręsti, kaip panaudoti Dievo mums duotus pinigus bei informaciją. Atsakymas yra paprastas – Dievo šlovei. Mūsų akis turėtų būti pašvęsta vien Dievo šlovei. Štai kodėl mes palikome aną gyvenimą ir [atėjome] į šį. Turėtume siekti palaikyti Aukščiausiojo Dievo interesus ir jaustis taip, kaip jautėsi Jėzus: „Iš savęs aš nieko negaliu daryti.“ Jei šiandien, rytoj, šią savaitę ir kitą savaitę darbuosimės Dievo labui su vien Jo šlovei pašvęsta akimi, nesėkmės nepatirsime.² [Žr. 1 pasiūlymą 145 puslapyje.]

Kai paklūstame Dievo valiai, Jis suteikia mums galios sėkmingai darbuotis Jo darbe

Iš savęs mes negalime nieko padaryti, kaip pasakė Jėzus: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą, nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus.“ [Jono 5:19.] Į šį gyvenimą Jis atėjo vykdyti savo Tėvo valią, o ne savo paties valios. Mūsų troškimas ir pasiryžimas turėtų būti toks pat. Atėjus tokiam metui, kai reikia šiek tiek pasistengti, turėtume pajungti savo valią Tėvo valiai ir įkvėptai ištarti: kokia yra valia mūsų Tėvo, kuriam tarnauti atėjome į šį pasaulį? Tuomet visi mūsų darbai neš sėkmę. Galbūt šiandien ir rytoj tos sėkmės ir nepastebėsime, tačiau galiausiai tai atneš sėkmę.³

„Bet Mozė atsakė Dievui: „Kas aš toks, kad galėčiau eiti pas faraoną ir net išvesčiau izraelitus iš Egipto?“ [Žr. Išėjimo 3:11.] …

„Bet Mozė tarė Viešpačiui: „Ak, mano Viešpatie, aš niekada nebuvau iškalbus – nei praeityje, nei dabar, kai tu prakalbinai savo tarną. Aš lėtas praverti lūpas, ir mano liežuvis nerangus.“ [Žr. Išėjimo 4:10.] …

Iš šių mano perskaitytų eilučių matome, kad Dievas pašaukė Mozę atlikti tam tikrus darbus; Mozė pasijuto netinkamas atlikti tai, ką buvo paprašytas atlikti. Darbas atrodė pernelyg didelis. Darbas, kuriam atlikti Mozė pasijuto neturįs tinkamos galios ir sugebėjimų, kuris savo užmoju ir pobūdžiu buvo pernelyg sudėtingas; tad jis pasijuto silpnas ir paprašė Dievo paieškoti kito. … Jis jautė prieštaringus jausmus, todėl kreipėsi į Viešpatį tardamas: „Kas aš toks, kad būčiau pasiųstas atlikti tokį didelį darbą, nes neįmanoma jo atlikti su tokiais gebėjimais, kokius turiu aš.“ …

Šitaip jautėsi ir mąstė Mozė, ir jis norėjo, kad Dievas tai žinotų. Taip buvo nuo pat pradžių; kuomet Viešpats pašaukdavo žmones, jie pasijusdavo silpni; taip nutinka ir su vyresniaisiais, kurie yra pašaukiami kreiptis į jus. Taip nutinka ir su vyresniaisiais, kurie yra pašaukiami būti Evangelijos pasiuntiniais ir vykti pas žemės tautas. Jie jaučiasi netinkami. Jie jaučiasi turį trūkumų. …

Taigi, savo pašaukimo metu Jeremijas jautėsi kaip Mozė. Jis pasakė, kad Viešpats pašaukė jį būti pranašu ne tik Izraelio namams, bet ir visoms aplinkinėms tautoms. Jis dar tebuvo vaikas, kaip Džozefas Smitas, kai jam pirmą kartą pasirodė Dievas. Džozefui tebuvo 14 metų – vis dar vaikiško mąstymo – neišprusęs pasaulio išmintimi ir žiniomis; taip buvo ir su Jeremiju, kuomet Dievas jį pirmą kartą pasišaukė; jis tarė: „Esu tik vaikas! Kaip galiu atlikti tokį didelį darbą, kurio iš manęs prašai, kaip galiu panešti tokią didelę atsakomybę, kurią ketini uždėti ant mano pečių?“ Širdimi ir jausmais jis nusiteikė prieš šį didelį darbą. Bet Dievas … norėdamas jį paguosti, tarė: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, aš tave pažinau.“ Jis pasakė, kad pažinojo jį [ikimirtiniame] dvasių pasaulyje ir kad jis atliks tai, ko Viešpats iš jo pareikalaus: „Dar prieš tau gimstant, tave pašventinau, pranašu tautoms tave paskyriau.“ [Žr. Jeremijo 1:5–6.] Jis nuėjo, ir per Visagalio galią Jeremijas atliko tai, ko Viešpats iš jo pareikalavo. …

Taigi, Viešpats darbuojasi visiškai kitaip, nei darbuojasi žmonės. Jis dirba skirtingai. Apaštalas Paulius apie tai kalbėjo. Jis pasakė: „Pašauktieji esate. Pašaukiami ne išmintingieji, bet Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius.“ [Žr. 1 Korintiečiams 1:25–27.] Apaštalai, kuriuos pasišaukė Dievas, kuriuos pasišaukė Jėzus, Dievo Sūnus, ir uždėjo ant jų rankas, kad suteiktų jiems savo kunigystę ir savo įgaliojimą darbuotis Jo darbe, nebuvo išsilavinę; jie nepažinojo mokslo, Judėjoje jie neužėmė aukštų postų – jie buvo vargšai ir beraščiai; jie kukliai vertėsi. … Štai jums ir Viešpaties veiksmų išskirtinumas. Jis renkasi ne taip, kaip renkasi žmonės. Žmonės dažniausiai [pasimeta] nesuprasdami, kaip veikia Dievas, pašaukdamas žmones; dažnai [pasimeta] net geriausieji, išmintingiausieji žmonės. Mozė [pasimetė] nesupratęs, kaip Viešpats leis jam daryti tai, ką Jis pareikalavo, tačiau vėliau jam tai buvo paaiškinta. Viešpats jam padėjo nuostabiu būdu: aplankęs jo brolius, Izraelį, didysis Jehova juos įtikino. Jis pasitarė su jais ir papasakojo jiems apie jo misiją, taigi šie sutiko. Jie priėmė jį ir klausėsi jo patarimo bei jo vadovavimo, ir jis išvedė juos iš vergijos žemės Egipte. Jam sekėsi ir sekėsi ne dėl jo paties išminties; visą savo sėkmę jis priskyrė jį pašaukusiam Visagaliui Dievui. Taip turėtume daryti ir mes. …

Taigi, užtektų tik pasakyti, kad mus pašaukė Dievas. Mes nepamokslaujame, [jei] to nepareikalauja Dievas. Beveik visi Izraelio vyresniųjų vyrai pašaukimo skelbti Evangeliją metu jautėsi netinkami, nepasiruošę vykdyti tų pareigų ir įsipareigojimų, kurie buvo jiems pavesti. Pastebėjau, kad net patys geriausi kalbėtojai, kurie kada bekalbėjo nuo šios pakylos, kvietimo metu jaučia baimę ir prašo susirinkusiųjų tikėjimo bei palaikymo. Tada jie stovėjo su Jehovos galia, ir su baime bei virpuliu skelbė Jo valią; bet į pastarųjų dienų šventuosius jie taip kreipėsi ne dėl savo stiprybės ir išminties. Nors jie niekada neturėjo universitetinio išsilavinimo privalumų, tačiau vis tiek pakildavo kalbėti, priklausomi ne nuo savo pačių stiprybės, o nuo Evangelijos stiprybės ir galios.⁴

Ne visada galime padaryti tai, ko norime; tačiau turėsime galią padaryti tai, ką turėtume padaryti. Pats Viešpats mums suteiks galios tai padaryti.⁵ [Žr. 2 pasiūlymą 146 puslapyje.]

Esame pašaukti veikti Dievo vardu ir pripažįstame Jo ranką visuose geruose darbuose, kuriuos darome

Tai ką darome, mes darome Viešpaties Izraelio Dievo vardu ir noriai pripažįstame Visagalio ranką visame tame, ką darome. Kai Mozė tapo Izraelio vaikų išvaduotoju iš egiptiečių nelaisvės, jis nelaikė savęs paprastu išvaduotoju; jis tai darė Viešpaties Izraelio Dievo vardu įsakytas atlikti jų išvadavimą ir tai atlikti su iš Dievo gauta galia ir įgaliojimu. Ir nuo pat to momento, kai jiems prisistatė esąs jų išvaduotojas, iki pat savo darbo pabaigos jis veikė Viešpaties vardu, o ne savo paties išmintimi ar sumanumu ir ne dėl to, kad turėtų už likusią žmoniją didesnę išmintį. Viešpats jam pasirodė degančiame krūme ir įsakė eiti ir atlikti tam tikrą darbą, susijusį su didžios tautos taika, laime ir išgelbėjimu; o tos tautos sėkmė ir klestėjimas priklausė nuo to, kaip buvo laikomasi Dangaus Dievo jam apreikštų dalykų tvarkos. Jo sėkmė ir klestėjimas tapo tobulai aiškus dėl to fakto, kad darbas, kurį atlikti jis buvo paskirtas, buvo ne jo paties sumanymas, o atėjo iš Jehovos. …

Taip yra ir su mumis. Dabar atliekamas didis darbas – žmonių surinkimas iš visų žemės tautų – sumanytas buvo ne žmogaus ar grupelės žmonių protuose; jis atėjo iš paties Visagalio Viešpaties.⁶

Esame priklausomi nuo Dievo; tad kai darome visokius darbus ir kai tuos mūsų darbus lydi sėkmė, mes jaučiame, kad ją nulėmė Dievas.⁷

Į šį pasaulį atėjome didžiam tikslui, tam pačiam tikslui, dėl ko atėjo Jėzus, mūsų vyresnysis brolis, – vykdyti Tėvo valią ir darbus; juos vykdydami atrasime ramybę, džiaugsmą ir laimę, įgysime daugiau išminties, supratimo ir Dievo galios; jei darysime kitokius darbus, palaimos mums nėra pažadėtos. Tad pasišvęskime teisumui, padėkite vieni kitiems būti geresniems ir laimingesniems; darykite gerą visiems, o blogo nedarykite niekam; gerbkite Dievą ir pakluskite Jo kunigystei; ugdykite ir išsaugokite apšviestąją sąmonę ir sekite Šventąja Dvasia; nenusilpkite, tvirtai laikykitės už gėrio, ištverkite iki galo – taip jūsų džiaugsmo taurė bus pripildyta tiek, kad net bėgs per kraštus, ir didis bus jūsų atlygis už per gundymus, ugningus išmėginimus, širdies lūkesčius ir ašaras patirtus išbandymus ir kančias; taip, Dievas jums uždės neblėstančios šlovės karūną.⁸ [Žr. 3 pasiūlymą 146 puslapyje.]

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi jį mokyti, atsižvelkite į šias idėjas. Daugiau pasiūlymų rasite v–vii puslapiuose.

Perskaitykite skyrelį, kuris prasideda 140 puslapyje. Kaip galite sužinoti, ar jūsų akis yra pašvęsta vien Dievo šlovei? Kadangi pasaulyje yra tiek daug dėmesį blaškančių dalykų, kaip tėvai gali padėti savo vaikams išlaikyti savo akį pašvęstą vien Dievo šlovei?
Peržiūrėkite Prezidento Snou komentarus apie Mozę ir Jeremiją (p. 142–143). Kaip šie pasakojimai gali padėti mums, kai stengiamės tarnauti kunigystės kvorumuose, Paramos bendrijoje ar kitoje Bažnyčios organizacijoje?
Prezidentas Snou mokė, kad turėtume tarnauti „Viešpaties vardu“ (p. 144–145). Kaip apibūdintumėte žmogų, kuris veikia Viešpaties vardu? Pamąstykite apie tai, kokių turite galimybių tarnauti Viešpaties vardu.
Prezidentas Snou šiame skyriuje kelis kartus pavartojo žodžius sėkmė ir sėkmingai. Kuo Dievo sėkmės apibrėžimas skiriasi nuo pasaulietinio apibrėžimo? Kodėl galime būti tikri sėkme tuomet, kai sekame Dievo valia?

Susijusios Raštų ištraukos: Filipiečiams 4:13; 2 Nefio 10:24; Mozijo 3:19; Helamano 3:35; 10:4–5; 3 Nefio 11:10–11; 13:19–24; DS 20:77, 79; Mozės 4:2

Pagalba mokytojui: „Nebijokite tylos. Žmonėms dažnai reikia laiko, kad pamąstytų ir atsakytų į klausimus arba išsakytų savo jausmus. Pauzę galėtumėte daryti po užduoto klausimo, po pasidalinimo dvasiniu patyrimu arba, kai asmeniui yra sunku reikšti savo mintis.“ (Teaching, No Greater Call, p. 67.)

Getsemanės Sode Gelbėtojas tarė: „Tebūna ne mano, bet tavo valia.“ (Luko 22:42.)

Mozė „visą savo sėkmę … priskyrė jį pašaukusiam Visagaliui Dievui. Taip turėtume daryti ir mes“