3 skyrius

Atsivertimas visam gyvenimui: nenustokime tobulėję pagal tiesos principus

„Savo religiją turėtume apjungti su savo esybe, kad ji taptų neatskiriama mūsų būties dalimi.“

Iš Lorenco Snou gyvenimo

Lorencas Snou buvo pakrikštytas ir patvirtintas 1836 m. birželį. Vėliau, prisimindamas savo bestiprėjantį liudijimą, jis pasakė: „Aš tikėjau, kad jie [Pastarųjų Dienų Šventieji] turi tikrąją religiją, todėl ir prisijungiau prie Bažnyčios. Iki tol mano atsivertimas buvo daugiau logiškai išprotautas sprendimas.“¹ Jis prisiminė: „Buvau visiškai patenkintas tuo, kad pasielgiau taip, kaip tomis aplinkybėmis maniau esant išmintinga.“² Nors kurį laiką tokiu samprotavimu jis buvo patenkintas, tačiau netrukus pradėjo trokšti ypatingo Šventosios Dvasios pasireiškimo. Jis sakė: „Nesulaukiau tokio apsireiškimo, bet tikėjausi jo.“³

Jis prisiminė: „Šis pasireiškimas neatėjo vos man pasikrikštijus, kaip to tikėjausi. Ir nors to nepatyriau dar kurį laiką, tačiau, kai patyriau, tai buvo tobuliau, apčiuopiamiau ir stebuklingiau, nei drąsiausios mano viltys leido tikėtis. Praėjus kokiom dviem ar trim savaitėms po mano krikšto, vieną dieną studijuodamas susimąsčiau, kodėl neįgijau pažinimo apie šio darbo tikrumą, kodėl nepatyriau šio pažado išsipildymo: „Kas nori vykdyti mano valią, supras, kieno tai mokslas“ [žr. Jono 7:17]. Tad pasijutau labai nejaukiai.

Knygas atidėjau į šalį ir, išėjęs iš namų, klajojau po laukus. Jaučiau, kad mane apėmė rūškana ir liūdna dvasia. Rodės, kad mane apgaubia neapsakomas tamsos debesis. Buvau pratęs, dienai besibaigiant, nueiti pasimelsti į savo slaptą vietą giraitėje, esančioje netoli nuo mano namų; tačiau tą kartą visai nenorėjau to daryti.

Maldos Dvasia mane apleido, ir rodės, kad tarsi varinis dangaus skliautas užsivėrė virš mano galvos. Galiausiai suvokęs, kad atėjo laikas mano slaptai maldai, nusprendžiau nepraleisti savo vakaro maldos. Įpročio vedinas formaliai atsiklaupiau jau įprastoje vietoje, tačiau nejausdamas to, ką įprastai jaučiau.

Šiaip ne taip pravėręs lūpas melstis, išgirdau garsą tiesiai virš savo galvos, tarytum šilkinės mantijos šlamėjimą; staiga ant manęs nusileido Dievo Dvasia, visiškai apgaubdama visą mano esybę, užpildydama mane visą nuo galvos iki kojų pirštų. Ach, kokį nepaprastą džiaugsmą pajutau! Neįmanoma apsakyti to staigaus persimainymo iš tankaus protinės ir dvasinės tamsos debesies į tiesos ir pažinimo spindėjimą, kuris tuomet buvo suteiktas mano supratimui. Tuomet įgijau tobulą pažinimą, kad Dievas yra gyvas, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, kad Šventoji Kunigystė ir Evangelijos pilnatvė yra sugrąžinta.

Tai buvo išbaigtas krikštas – juntamas panardinimas į dangišką principą ar stichiją, krikštas Šventąja Dvasia; ir tai visą mano esybę paveikė daug stipriau nei panardinimas į vandenį; tai amžiams išvaikė, kiek logika ir atmintis nepaveda, visas įmanomas abejones ar baimes dėl istoriškai mums perduotų faktų apie tai, kad „Betliejaus kūdikėlis“ tikrai yra Dievo Sūnus, kad Jis apsireiškia žmonių vaikams ir jiems perteikia žinias dabar – lygiai kaip apaštalų laikais. Buvau visiškai patenkintas, toks ir turėjau būti, nes mano lūkesčiai buvo išpildyti (ir galiu tai ramiai sakyti) iki aukščiausiojo laipsnio.

Negaliu pasakyti, kiek laiko išbuvau tame besiliejančiame palaimingame ir dieviškame nušvitime, tačiau tai truko kelias minutes, iki tol, kol toji mane pripildžiusi ir apsupusi dangiškoji stichija palaipsniui pradėjo nuo manęs trauktis. Pakildamas iš klūpojimo, širdimi neapsakomai trykšdamas dėkingumu Dievui, pajutau, tiksliau, žinojau, kad Jis man suteikė tai, ką tik Visagalė Esybė gali suteikti – tai, kas brangiau už visus pasaulio siūlomus turtus ir šlovę.“⁴

Lorencas Snou liko ištikimas tą dieną gautam liudijimui. Jis stropiai darbavosi, kad sustiprintų savo dvasinį pažinimą ir padėtų tai daryti kitiems. Jis sakė: „Nuo to laiko gyvenau taip, kad neprarasčiau Jo Šventosios Dvasios ir būčiau Jos nuolatos vedamas, kad galiausiai atsikratyčiau savanaudiškumo ir neteisingų ambicijų, kad stengčiausi darbuotis Jo naudai.“⁵ Jis pareiškė: „Kiek atmintis ir protas manęs nepaves, aš niekada neleisiu šiam man suteiktam galingam liudijimui ir pažinimui būti tyloje.“⁶ [Žr. 1 pasiūlymą 63 psl.]

Lorenco Snou mokymai

Įgyti liudijimą yra gera pradžia pastarųjų dienų šventiesiems

Pamatas, ant kurio statome savo tikėjimą, yra didingas ir šlovingas. Aš pats tai žinau. Šioje Bažnyčioje išbuvus tik trumpą laiką, man pavyko ilgam įgyti tobulą pažinimą apie tai, kad yra Dievas, kad yra Sūnus Jėzus Kristus ir kad Džozefą Smitą Dievas laikė Savo pranašu. Tokį pažinimą negalėjo perteikti joks žmogus. Jis atėjo per apreiškimą iš Visagalio. Tai yra labai gera pradžia pastarųjų dienų šventajam, ir tai yra tai, ko visiems žmonėms, trokštantiems pasistūmėti šiame kelyje, kažkada prisireiks. Bus tokios aplinkybės, kuomet prisireiks stiprybės, o toji stiprybė ateis iš žinojimo, jog kelias, kuriuo jis keliauja, nuves jį ten, kur išsipildys jo aukščiausi ir geriausi troškimai.⁷

Broliai ir seserys, yra tokių dalykų, apie kuriuos turime susimąstyti tiek aš, tiek ir jūs. Atėjo laikas, kuomet kiekvienam vyrui ir moteriai derėtų asmeniškai susižinoti, ant kokio pamato jie stovi. Turėtume visi stengtis artėti prie Viešpaties. Būtina, kad truputį pasistūmėtume ir įgytume pilną pažinimą apie tai, ką turėtume geriau pažinoti. Ši privilegija tenka kiekvienam pastarųjų dienų šventajam.⁸ [Žr. 2 pasiūlymą 64 psl.]

Galime tobulinti savo tikėjimą ir dvasinį pažinimą

Tiek vyrai, tiek ir moterys gali tobulinti savo dvasinį pažinimą; metams bėgant jie gali tapti vis geresni ir geresni.⁹

Manau, kad pastarųjų dienų šventieji tobulinasi; kad jie gauna išsilavinimą. Mes kylame vis aukščiau ir aukščiau. Mes kylame į aukštesnę padėtį ir sferą, į aukštesnę plotmę ir įgyjame tokį išsilavinimą, jog jokia pasaulio išmintis su visais savo pasiekimais ir netikromis doktrinomis, ir principais neturės įtakos pastarųjų dienų šventiesiems, nes jie pakyla aukščiau žmonių išgalvotų teorijų bei hipotezių ir sklando po tokias tiesas, kurios pakylėja protą ir išaukština suvokimą, ir vis labiau ir labiau įtraukia į tikruosius gyvenimo ir šlovės principus. Kai tokiomis tiesomis užpildome savo širdis, tai nebegalime pasakyti nei dienos, nei valandos, kada mūsų tikėjimas išauga; kai pažvelgiame į praėjusią savaitę, mėnesį ar metus, pastebime, kad sustiprėjome tikėjime ir tikėjimo pažinime, ir Dievo galioje; žinome, kad priartėjome prie savo Dievo ir kad esame globojami mūsų Dievo Tėvo.¹⁰ [Žr. 3 pasiūlymą 64 psl.]

Jei trokštame tobulinti savo tikėjimą ir dvasinį pažinimą, tai tam turime dėti pastangas

Kiekvienas žmogus turi išmokti pasikliauti savo žiniomis; jis negali priklausyti nuo savo kaimyno; kiekvienas žmogus turi būti nepriklausomas; jis turi visiškai pasikliauti savo Dievu. Nuo jo paties priklausys, kaip atsilaikys prieš bėdų bangą ir įveiks tas kliūtis, kurios gyvenimo kelyje išsibarsčiusios tam, kad trukdytų jam tobulėti. Žmogus informacijos gali gauti per Šventosios Dvasios veikimą; o prie Dievo jis artėja ir savo tikėjimą stiprina tiek, kiek būna stropus.¹¹

Tiesos principų ir dangiško pažinimo neįmanoma įsisavinti tol, [kol] nepradedame protauti ir dėti atitinkamas pastangas. Doktrinoje ir Sandorose turime užrašytą atvejį su Oliveriu Kauderiu, kuris nesuprato šio principo. Viešpats buvo jam pažadėjęs dovaną versti senovinius metraščius. Kaip ir dauguma mūsų šiandien, jis ne taip suprato tos dovanos panaudojimą. Jis manė, kad, kadangi toji dovana jam buvo pažadėta paties Dievo, viskas, ką jam tereikia daryti, tai per daug negalvoti ir pasyviai laukti, kol toji dovana spontaniškai pasireikš. Bet kai tie metraščiai jam buvo paduoti, neatėjo joks pažinimas; tie metraščiai kaip buvo, taip ir liko užantspauduoti, kadangi ant jo nenužengė jokia vertimo galia.

Nors vertimo dovana buvo suteikta, jis negalėjo atlikti darbo, kadangi priešais Dievą nedėjo jokių pastangų tai dovanai savyje vystyti; dėl to jis labai nusivylė, bet Viešpats, dėl Savo gerumo ir malonės, tokiais žodžiais nurodė jam jo klaidą:

„Štai, tu nesupratai; tu galvojai, kad aš ją tau duosiu, tau nesirūpinant niekuo kitu, kaip tik manęs prašyti. Bet štai, aš sakau tau, jog tu turi ištirti tai savo protu; tada turi manęs paklausti, ar tai teisinga; ir jeigu tai teisinga, aš padarysiu, kad tavo širdis tavyje degs“ ir t. t. [Žr. DS 9.]

Taigi, kalbant apie mus ir atsižvelgiant į mūsų siekius: jei tikimės tobulėjimo, pasistūmimo į priekį priešais mus esančiame darbe ir galiausiai įgyti tų dovanų ir šlovių, priartėti prie taip trokštamo išaukštinto būvio, tai turime susirūpinti, pamąstyti ir įdėti kiek įmanoma daugiau pastangų.¹²

Turime … patys gauti Dvasios, o ne tenkintis kitų žmonių teikiamos šviesos atspindžiu; tą Dvasią turime apjungti su savo pačių dvasine esybe. …

Kai žmogus pradeda mokytis groti fleita, iš pradžių jam sunku groti natas. O kad melodija būtų pagrota teisingai, reikia didelio stropumo ir daug kantrybės. Jis turi groti, daryti pauzę, sugrįžti atgal ir vėl pradėti iš pradžių, bet po kurio laiko, po labai didelių pastangų, tą melodiją jis sugeba įvaldyti. Kai po to kas nors paprašo jo sugroti tą melodiją, tai nebereikia prisiminti, kur dėti pirštus, – melodiją jis groja natūraliai. Iš pradžių natūraliai nesigavo; reikėjo daug kantrybės ir darbo, kol melodijos grojimas tapo natūralus.

Lygiai taip pat yra ir su reikalais, susijusiais su Dievu. Turime įdėti pastangų ir eiti nuo malonės prie malonės, darbo įstatymą įsisavinti taip, kad mums reikiamus dalykus pradėtume daryti natūraliai.¹³ [Žr. 4 pasiūlymą 64 psl.]

Kuo giliau studijuosime su Dievu susijusius dalykus ir išliksime ištikimi, tuo labiau religija taps mūsų esybės dalimi

Pavojinga tenkintis paviršutinišku ar vien išoriniu tobulėjimu. Mes kalbame apie vaikščiojimą Dvasios šviesoje ir Jos jutimą savyje, bet ar tai darome? Turime giliau studijuoti su Dievu susijusius dalykus ir kloti pamatus ant uolos tol, kol prieisime prie to vandens, kuris mums taps amžinojo gyvenimo šaltiniu.¹⁴

Tarp mūsų yra tokių vyrų, kuriuos kadaise smarkiai veikė Visagalio Dvasia, kurių ketinimai kadaise buvo geri ir tyri lyg angelų ir kurie su Dievu sudarė sandoras tarnauti Jam ir laikytis Jo įsakymų visuomet ir visur. … O kokia situacija yra dabar su tais vyresniaisiais? Šiandien jie jaučiasi nebe taip. Jie taip prisirišo prie Viešpaties leistų įgyti pasaulio dalykų, kad dabar laukia, kol bus pašaukti. Dažnai būna taip, kad gavę pašaukimą, jie jam paklūsta labiau dėl troškimo išlaikyti savo reputaciją ir padėti, o ne dėl tikros širdingos meilės tam darbui, kuriam galėjo būti pašaukti.

Štai kokia situacija yra su visais žmonėmis: nesvarbu, kaip gerai jie pradeda, bet, jeigu mintimis ir jausmais ima šlietis prie pasaulio, tai darosi visiškai ir nediskutuotinai aišku, kad pasaulį jie myli labiau nei Viešpatį ir Jo darbą žemėje. Kadangi gavome amžinosios Evangelijos šviesą, paragavome gerųjų karalystės dalykų, buvome priskaičiuoti prie Izraelio sėklos ir didingų bei šlovingų pažadų paveldėtojų, tai turime ištikimai ir stropiai darbuotis, kad įvykdytume tuos dalykus, kuriuos Dievas turi įvykdyti per mus; turime tapti tokiais tikėjimo, galios ir gerus darbus darančiais vyrais bei moterimis, kad, pamatę savo nerūpestingumą ar atsainumą mažiausiame dalyke, greitai susigriebtume, atgailautume ir sugrįžtumėme į pareigos kelią.¹⁵

Nėra nieko kvailesnio už žmogų, kuris savo religiją nusimeta lyg kokį apdarą ar rūbą. Neįmanoma, kad žmogus nusimestų savo religiją ir nenusimestų pats savęs. Savo religiją turėtume apjungti su savo esybe, kad ji taptų neatskiriama mūsų būties dalimi. O jeigu ir būtų įmanoma žmogui nusimesti savo religiją, tai tą pačią akimirką, kai tai padarytų, jis pakliūtų į tokią vietą, apie kurią nieko nežino, jis pakliūtų tamsos galion, pakliūtų į svetimą vietą, kurioje nebūtų ką veikti. Izraelio vyresniuosius be galo žemina jų pačių keiksmažodžiai, melagystės ir girtuokliavimas; jie turėtų pakilti aukščiau tokių dalykų. Tad atsisakykime visko, kas pikta, ir gyvenkime kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos [žr. DS 98:11]. Tad kibkime į kiekvieną mums paskirtą darbą taip ambicingai ir energingai, kad nuolat turėtumėme mūsų Dievo Dvasią, tiesos šviesą ir Jėzaus Kristaus apreiškimus.¹⁶

Nepalikime Sionės laivo. Jei prie šio laivo borto priplauktų kiti laiveliai, spalvoti ir žadantys nuostabius dalykus, nelipkite iš šio laivo į krantą ar į kokį kitą laivelį, bet pasilikite šiame laive. Jei su jumis netinkamai elgiasi šio laivo keliautojai, kurie neturi tinkamos dvasios, atminkite, kad pats laivas yra geras. Neturėtume tapti pagiežingi tiems šio laivo žmonėms, kurie netinkamai su mumis pasielgė; pats laivas yra geras, jo įgula yra gera, ir mums viskas bus gerai, jei tik nelipsime iš jo. Galiu jus užtikrinti, kad jis nuplukdys jus tiesiai į šlovės žemes.¹⁷

Leiskite man pateikti vieną pavyzdį apie tai, kaip išsiugdyti tokią dvasią savyje ir tapti tokiais pasišventusiais, kad atėjus audrai mūsų niekas negalėtų nupūsti šalin. Įdėkite agurką į acto marinato statinaitę. Pirmą valandą jam nieko nenutiks. Nieko nenutiks ir po 12 valandų. Patikrinkite tą agurką ir pamatysite, kad paveikta tik jo žievelė. Marinatui paveikti vidų reikia ilgesnio laiko. Žmogaus krikštas Bažnyčioje jį paveikia paviršutiniškai, bet jo vidus paveikiamas ne iš karto. Per pirmas 12 ar 24 valandas jame neįsivyrauja teisumo ir pareigos įstatymas; jis turi užsibūti Bažnyčioje, lyg agurkas acto marinate, tol, kol jo vidus prisipildys tinkama dvasios, kol pagal Dievo įstatymą jis pasidarys tikras mormonas; visa tai turime įsisavinti į savo esybę.

… Broliai ir seserys, … palieku šį klausimą jūsų rūpestingam dėmesiui, apmąstymui ir meditavimui ir meldžiu, kad mūsų protėvių Viešpats Dievas ant Savo žmonių išlietų Savo Dvasios. Esate tie, kuriuos Viešpats išsirinko Jį garbinti Jo akivaizdoje. Telaimina jus Viešpats ir pripildo jus Savo Dvasios, ir tegul jūsų akys aiškiai pamato su gelbėjimu susijusius dalykus. Tad jei dar yra toks žmogus, kuris ne iki galo pabudintas, tai tegul greitai ateina laikas, kai Šventosios Dvasios galia nužengs ant jo ir pamokys jį apie praeities, dabarties ir ateities dalykus, ir su Viešpaties pagalba įskiepys jame teisumą ir tiesos principą, kad taip jis būtų paruoštas ateinančioms audroms.¹⁸ [Žr. 5 pasiūlymą 64 psl.]

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi jį mokyti, atsižvelkite į šias idėjas. Daugiau pasiūlymų rasite v–vii puslapiuose.

Peržiūrėkite Lorenco Snou patirtį, aprašytą 55, 57–58 puslapiuose. Kaip įgijote savo tikrąjį liudijimą? Pamąstykite, ar nevertėtų savo patirtimi pasidalinti su šeimos nariu ar draugu, pvz., namų mokymo ar lankomojo mokymo metu.
Prezidentas Snou pasakė, kad „įgyti liudijimą yra gera pradžia pastarųjų dienų šventiesiems“ (p. 58–59). Kodėl liudijimas yra tik pradžia, o ne galutinis tikslas?
59 puslapyje esančiame skyrelyje Prezidentas Snou supriešina pasaulio mokslą su „aukštesniu“ mokslu, kurį teikia Viešpats. Kaip galime siekti šio „aukštesnio mokslo“? Kokius palaiminimus jūs dėl to patyrėte?
Perskaitykite skyrelį, prasidedantį 59 puslapyje. Kada jums prireikė pradėti „pasikliauti savo žiniomis“? Ką gimdytojai ir mokytojai galėtų padaryti, kad padėtų vaikams ir jaunuoliams kliautis savo žiniomis?
Peržiūrėkite Prezidento Snou patarimus, užrašytus paskutiniame šio skyriaus skyrelyje (p. 61–63). Ką, jūsų manymu, reiškia „giliai studijuoti su Dievu susijusius dalykus“? Ką, jūsų manymu, reiškia religijos „įsisavinimas į savo esybę“?

Susijusios Raštų ištraukos: 2 Nefio 31:20; Mozijo 5:1–4, 15; Almos 12:9–10; 3 Nefio 9:20; Moronio 10:5; DS 50:24

Pagalba mokytojui: „Nemažai Bažnyčioje vykdomo mokymo vyksta ganėtinai sausai, lyg paskaitoje. Mums nelabai patinka paskaitos pamokose. Tai galime daryti per sakramento susirinkimą ir per konferencijas, tačiau mokymas turėtų būti abipusis, kada galime užduoti klausimus. Pamokose klausimus galite uždavinėti nevaržomai.“ (Boidas K. Pakeris, „Principles of Teaching and Learning“, Ensign, 2007 m. birželis, p. 87.)

„Turime giliau studijuoti su Dievu susijusius dalykus ir kloti pamatus ant uolos tol, kol prieisime prie to vandens, kuris mums taps amžinojo gyvenimo šaltiniu“

Netrukus po savo krikšto ir patvirtinimo Lorencas Snou gavo tylų, gyvenimą pakeitusį Šventosios Dvasios pasireiškimą

„Tiek vyrai, tiek ir moterys turi galimybę tobulinti savo dvasinį pažinimą; metams bėgant jie gali tapti vis geresni ir geresni“