8 skyrius

„Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį“

Teisiai gyvenantys pastarųjų dienų šventieji stengiasi „prieš Dievą tapti tokio būdo žmonėmis, kuriais būtų galima pasikliauti išbandymo metu.“

Iš Lorenco Snou gyvenimo

1899 m. gruodžio 15 d. Prezidentas Lorencas Snou, jau būdamas Bažnyčios Prezidentu, kalbėjo Prezidento Franklino D. Ričardso, buvusio Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidento, laidotuvėse. Savo kalbą Prezidentas Snou užbaigė taip: „Prašau Izraelio Viešpaties palaiminti pastarųjų dienų šventuosius, kad būtume pasiruošę greit ateisiantiems įvykiams ir tai darytume su Viešpaties akyse teisiomis širdimis.“

Pailiustruodamas poreikį turėti „Viešpaties akyse teisias širdis“, Prezidentas Snou papasakojo apie vieną nutikimą, kuris jam ir Prezidentui Ričardsui nutiko XIX a. šeštajame dešimtmetyje, kai jiedu dar tebuvo naujai pašaukti apaštalai. Tuo metu Prezidentas Brigamas Jangas vykdė reformą Bažnyčioje, kvietė visur esančius pastarųjų dienų šventuosius atgailauti ir iš naujo pasišvęsti teisiam gyvenimui.

Prezidentas Snou prisiminė: „Kai Prezidentas Jangas pakilo kviesti žmones į atgailą ir pasitaisyti, jo žodžiai buvo labai stiprūs, ypač kai kalba ėjo apie kai kuriuos žmones – iš jų turėjo būti atimta jų turima kunigystė, nes jie jos neišaukštino taip, kaip turėjo tai padaryti. Tomis dienomis gyvenę broliai prisimins, kaip energingai jis apie tai kalbėjo. Taigi, tai labai paveikė Brolį Frankliną, paveikė ir mane; tai aptarėme tarpusavyje. Mes nusprendėme nueiti pas Prezidentą Jangą ir jam atiduoti savo kunigystę. Jeigu jis Viešpaties vardu jautė, kad mes neišaukštinome savo kunigystės, mes turėtume jos atsisakyti. Nuėjome pas jį ir asmeniškai jam apie tai pasakėme. Berods pamačiau ašaras jo akyse, kuomet jis tarė: „Broli Lorencai, Broli Franklinai, jūs savo kunigystę Viešpaties akyse išaukštinote pakankamai. Telaimina jus Dievas.”¹

Visą savo gyvenimą Prezidentas Snou norėjo, kad jo širdis Viešpaties akyse būtų teisi; taip pat jis ragino šventuosius išsitirti savo pačių vertumą. Jis kalbėjo „su tokiu užsidegimu, kad tikrai supratome“ turį „prieš mūsų Dievą Tėvą tapti deramo būdo pastarųjų dienų šventaisiais“.² [Žr. 1 pasiūlymą 117 puslapyje.]

Lorenco Snou mokymai

Jei tapome deramo būdo žmonėmis, tai ramia sąžine galime kviesti Dievą ištirti mūsų širdis

Esu visiškai įsitikinęs, kad, kai sugrįšime į dvasių pasaulį, pačios vertingiausios, o ir pačios naudingiausios pastarųjų dienų šventųjų savybės bus šioje bandomojoje būsenoje išugdytas deramas ir aiškiai apibrėžtas būdas, per kurį atsiskleis jų ištikimybė ir nuoseklumas.

Pavyzdžiui, kai nepažįstamas žmogus nori gauti darbą arba užimti pasitikėjimo reikalaujančias pareigas, dažnai jam reikia pateikti iš patikimų žmonių gautus jo vertumą liudijančius dokumentus, rekomendacijas ir gyvenimo aprašymą – labai vertingą informaciją, kurios pagalba galima įgyti tokį palankumą ir tokias privilegijas, kurias kitaip būtų sunku užsitikrinti. Tačiau tokią vadinamąją rašytinę charakteristiką yra palyginti lengva gauti ir net nešiotis savo kišenėje; tačiau turiu pastebėti, kad yra nemažai tokių žmonių, kurių charakteris skiriasi nuo to, kuris užrašytas jų rašytinėje charakteristikoje.

Tarp mūsų yra tokių Bažnyčios narių, kurie deda ypač daug pastangų gražindami savo viešą įvaizdį, bet kurių tikrasis charakteris, arba vadinamasis vidus, yra užslėptas arba paslėptas po kauke. … Dabar ši malda, kurią [turiu omenyje] – „Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir perprask mano mintis. Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu, ir vesk mane amžinuoju keliu“ [Psalmių 139:23–24] – yra be galo reikšminga; tokią maldą Dovydas svarbiausiu savo gyvenimo metu galėjo sąžiningai ir su tam tikru pasitikėjimu išsakyti Viešpačiui. Bet buvo ir tokių momentų, kai tokios maldos jis negalėjo išsakyti dėl apėmusio neryžtingo ir virpinančio silpnumo jausmo.

Turiu pagrindo tikėti, kad didelę savo gyvenimo dalį daugelis pastarųjų dienų šventųjų galėtų drąsiai kreiptis į Viešpatį ir sukalbėti tokią pačią maldą: „Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, <…> Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu“, tačiau jeigu mes, žmonės, galėtume gyventi taip, kad visuomet galėtume nusilenkti Viešpačiui ir sukalbėti panašią maldą, koks žavus tai būtų dalykas, kiek daug būtume pasiekę darydami teisumo ir gerumo darbus! … Rekomenduoju [kiekvienam asmeniui] įsisavinti šią Dovydo maldą ir pažiūrėti, kaip arti savo turimos šviesos jis gali gyventi, kad visu nuoširdumu gebėtų paversti ją savo atnašavimų Dievui dalimi. Dauguma nesugeba laikytis šio tobulumo standarto, nes slaptoje, kad nematytų jokia žmogaus akis, jie daro dalykus, tiesiogiai galinčius atskirti juos nuo Visagalio ir priversti atsitraukti nuliūdintą Dievo Dvasią. Tokie asmenys savo slaptavietėse neįstengtų sukalbėti tokios maldos; ir neįstengs tol, kol neatgailaus už savo nuodėmes ir neištaisys padaryto blogio, kol neapsispręs ateityje elgtis geriau, nei elgėsi praeityje, kol Dievo akyse jie netaps tokie patikimi, kad išbandymo valandą jais būtų galima pasikliauti, kad jiems perėjus į dvasių pasaulį jie būtų tinkami bendrauti su šventomis būtybėmis ir pačiu Tėvu.

… Turime tapti teisiais vyrais ir teisiomis moterimis; turime išsiugdyti didelį tikėjimą ir būti verti Šventosios Dvasios bendrystės, kad Ji visuomet padėtų mums daryti teisumo darbus, įgalintų mus savo valią paaukoti Tėvo valiai, kovoti su savo puolusia būsena ir vardan gėrio daryti gerumo darbus ir tai daryti su akimi, pašvęsta vien tik Dievo šlovei. Kad tai padarytume, reikia vidumi jausti prisiimtą atsakomybę, suvokti faktą, kad mus stebi Dievo akis ir kad už visus savo darbus ir padarytų darbų motyvus turėsime atsiskaityti; taip pat turime nuolatos būti en rapport [harmonijoje] su Viešpaties Dvasia.³ [Žr. 2 pasiūlymą 117 puslapyje.]

Raštuose esantys pavyzdžiai moko mus, kaip patobulinti savo charakterį

Yra daug pranašų charakterio savybių, kuriomis aš žaviuosi, ypatingai Mozės savybėmis. Žaviuosi jo ryžtingumu vykdyti Dievo žodį ir valią Izraeliui bei jo pasiruošimu daryti viską, ką su Visagalio pagalba sugeba padaryti žmogus; o labiausiai aš žaviuosi jo dorumu ir ištikimybe Viešpačiui. …

Dievas žavisi tais šių dienų vyrais ir moterimis, kurie laikosi dorumo krypties ir kurie, nepaisydami į juos nutaikytų Šėtono galių, gali ištarti: „Eik šalin, šėtone“ [žr. Luko 4:8], ir kurie gyvena teisų bei pamaldų gyvenimą; tokie žmonės gali daryti įtaką Dievui, o jų maldos gali daug [žr. Jokūbo laiško 5:16]. Pavyzdžiui, Mozė turėjo tokią įtaką Visagaliui, kad galėdavo tam tikrais atvejais paveikti Jo [Dievo] tikslus. Prisiminkite, kad ant izraelitų supykęs Viešpats pareiškė Mozei, kad Jis juos sunaikins ir pasiims Mozę, kad iš jo padarytų didžią tautą ir jam bei jo palikuonims perduotų viską, ką Jis yra pažadėjęs Izraeliui. Tačiau šis didis vadovas ir įstatymdavys liko ištikimas savo pareigai ir stojo į vidurį, kad permaldautų Viešpatį dėl savo tautos; pasinaudodamas turima galia jis tapo savo tautos išgelbėtoju nuo gręsiančio sunaikinimo. [Žr. Išėjimo 32:9–11; DžSV, Išėjimo 32:12.] Koks kilnus ir šlovingas po to Mozė atrodė Viešpaties akyse, ir kokį pasitenkinimą jis Jam suteikė; Jis žinojo, kad Jo išrinktai tautai, kad ir kokiai užsispyrusiai ir neišmanančiai, vadovavo toks žmogus.

Jona irgi turėjo įdomią charakterio savybę. Kai šėliojančioje jūroje jūreiviai pradėjo baimintis nesugebėsią suvaldyti laivo, Jonai pabudo sąžinė dėl to, kad pagal Viešpaties įsakymą jis nevyko į Ninevę; jis žengė į priekį ir prisipažino, kad nelaimė ištiks dėl jo kaltės; jis buvo pasiryžęs pasiaukoti dėl laivo įgulos išgelbėjimo. [Žr. Jonos 1:4–12.] Taip pat yra ir su kitais pranašais bei Dievo žmonėmis, nors retkarčiais jie, kaip ir Jona, parodydavo savo silpnumą; tačiau jų charakterio savybėse yra kažkas tikrai didingo ir žavingo.⁴ [Žr. 3 pasiūlymą 117 puslapyje.]

Teisiosios charakterio savybės mumyse vystosi palaipsniui, panaudojant tikėjimą ir atgailaujant už blogus darbus

Charakterio savybės, kuriomis pasižymėjo senovės garbingieji, nėra koks nors atsitiktinumas; tų savybių jie neįgijo per vieną dieną, savaitę ar metus; jie jas vystė palaipsniui, išlikdami ištikimi Dievui ir tiesai, nepriklausomi nuo žmonių ovacijų ar kritikos.

… Mums, pastarųjų dienų šventiesiems, svarbu suprasti ir nepamiršti, kad išgelbėjimas ateina per Dievo malonę ir išsiugdant tuos principus, kuriais vadovavosi anksčiau paminėti žmonės. Svarbiausia, kad gėris būtų daromas ne dėl žmonių pagyrų, o dėl to, kad savyje vystytume dieviškumą ir per tai taptumėme dieviškumo dalininkais, kurie tinkamu metu taps mūsų esybės dalimi ir lemtimi. …

Ar kartais nepadarome tokių dalykų, dėl kurių paskui gailimės? Jei žinome, kad tai yra negerai, tai būtų labai gerai, kad to nedarytumėme; kai pamatome blogį ir po to pasitaisome, tai yra viskas, ką galime padaryti, ir tai yra viskas, ko iš žmogaus yra prašoma padaryti. Be abejonės yra ir tokių atvejų, kai žmogus savo blogų darbų paviešinimo bijo labiau nei paties blogio darymo; jie svarsto, ką pasakytų žmonės, jeigu apie tai išgirstų ir t. t. Žvelgiant iš kitos pusės, yra ir tokių atvejų, kai tam tikri dalykai yra daromi dėl draugų pritarimo, o kai tokie dalykai nesusilaukia teigiamų atsiliepimų ar pripažinimo, tai jie jaučiasi dirbę veltui ir kad jų geri darbai visiškai nepasiteisino.

Taigi, jei tikrai norime suartėti su Dievu; jei norime būti harmonijoje su gerosiomis dvasiomis iš amžinųjų pasaulių; jei norime išsiugdyti tokį tikėjimą, kurį, kaip skaitėme, turėdami senovės šventieji atliko tokius nuostabiu darbus, tai privalome, įgyję Šventąją Dvasią, įsiklausyti į Jos kuždesius ir vykdyti Jos pasiūlymus, ir jokiais savo gyvenimo poelgiais jos neatstumti. Tiesa, kad esame silpnos ir klystančios būtybės, galinčios bet kuriuo metu nuliūdinti Dievo Dvasią; bet jei savyje atrasime kaltę, tai iš karto atgailaukime už padarytą blogį ir kaip įmanydami bandykime atitaisyti tą blogį, kurį esame padarę. Tai darydami mes sustiprinsime savo charakterį, pasistūmėsime į priekį ir tapsime stipresni atsilaikant prieš pagundą; po kurio laiko mes pažengsime tiek, kad tikrai nustebsime dėl padarytos saviugdos ir tobulėjimo pažangos.⁵ [Žr. 4 pasiūlymą 117 puslapyje.]

Išlaikydami savo teisų charakterį, mes artinamės prie Viešpaties

Mūsų priimta Evangelija veikia nuostabiai: jei paklusime jos reikalavimams, tai sulauksime tokių ypatingų palaimų, kokių pasaulio istorijoje žmonijai dar niekada nebuvo pažadėta ar išlieta. Tačiau mes, lyg kokie vaikai su žaislais, pernelyg dažnai tenkinamės laikinais dalykais ir pamirštame, kad turime progą savyje išvystyti didžius ir amžinus gyvenimo bei tiesos principus. Viešpats trokšta, kad tarp Jo ir mūsų atsirastų artimesnis ryšys; Jis nori, kad taptumėme tobulesni ir daugiau išmanantys žmonės; o tai pasiekti įmanoma tik per amžinosios Evangelijos tarpininkavimą, nes būtent tam ji ir skirta. Apaštalas Jonas sako: „Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis (Kristus) yra skaistus.“ [1 Jono 3:3.] Ar pastarųjų dienų šventieji savo gyvenimuose taiko Evangelijos principus ir tokiu būdu vykdo Dievo tikslus?

… Ką tokiomis aplinkybėmis galime padaryti, kad dar aukščiau pakiltume mūsų Dievo teisume? Kokią naudą, palaimas ir privilegijas toks išgelbėjimas, kuriam paklusome, duos, ir kokių imsimės priemonių, kad visą tai gautume? Kada bus pareikalauta aukos, tai visiems tiems, kurie nori perprasti savo religiją ir kurie, kasdien pagal ją gyvendami, stengiasi laikytis jos reikalavimų, bus tinkamas laikas parodyti savo norą nusilenkti Jehovos valiai ir pripažinti Jo ranką tiek suspaudimų, tiek ir klestėjimo laikotarpiais.

… Būtų gerai, jei save pažintume, slaptoje bendrautume su savimi ir pamatytume, kur … Viešpaties akyse mes stovime; ir, jei prireiktų, atnaujintumėme savo stropumą ir tvirtą tikėjimą ir darytumėme daugiau gerų darbų.

Nėra jokių abejonių, kalbant apie žmones bendrai, kad mes tobulėjame Dievo akyse. Nors neabejotinai taip ir yra, bet esu įsitikinęs, kad tarp mūsų yra ir tokių asmenų, kurie yra apdovanoti dvasinėmis dovanomis ir jomis naudojasi, tačiau jie galėtų jas panaudoti, jei taip patys nuspręstų, daug platesniu mastu, nei panaudoja dabar, ir kurie galėtų daug greičiau tapti šventesni ir labiau suartėti su Viešpačiu. Bet šio pasaulio dalykų dvasia juos paveikia taip smarkiai, kad jie nebetobulina savo dvasinių galių ir palaimų; jie nebesiekia to artimo ryšio su Viešpačiu, nors tokią privilegiją turi.⁶

Mūsų, pastarųjų dienų šventųjų, charakteris turi būti išlaikytas nesuterštas, kad ir kokios aukos tam beprireiktų. Verta išsiugdyti Dievo palankumą pelnysiantį charakterį, nors tam prireiktų visą gyvenimą nuolatos savęs išsižadėti.

Taip gyvendami galėsime žvelgti pirmyn … ir būti užtikrinti, kad … būsime karūnuoti kartu su Dievo sūnumis ir dukromis ir paveldėsime Celestialinės karalystės turtus bei šlovę.⁷ [Žr. 5 pasiūlymą 118 puslapyje.]

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi jį mokyti, atsižvelkite į šias idėjas. Daugiau pasiūlymų rasite v–vii puslapiuose.

Ko išmokote iš vyresniojo Lorenco Snou ir vyresniojo Franklino D. Ričardso veiksmų, perskaitę 111–112 puslapyje pateiktą pasakojimą? Pagalvokite, kaip šiais principais galėtumėte pasidalinti su šeimos nariais ir kitais žmonėmis.
Prezidentas Snou pasakė, kad „turime tapti teisiais vyrais ir teisiomis moterimis“ (p. 113). Ką, jūsų manymu, reiškia būti ištikimu vyru arba ištikima moterimi?
Apgalvokite Prezidento Snou pastebėjimus apie Mozės ir Jonos pavyzdžius (p. 113–114). Kas tuose pasakojimuose galėtų mums padėti tobulinti savo charakterį?
Apgalvokite visą antrąją pastraipą, esančią 115 puslapyje. Kodėl, jūsų manymu, stiprindami savo charakterį pirmiausia turime žinoti savo trūkumus? Kaip galėtume nenusiminti, pamatę savo pačių trūkumus?
Peržvelkite Prezidento Snou patarimą, pateiktą paskutiniame šio skyriaus skyrelyje (p. 116–117). Pasvarstykite, ar jums nevertėtų paskirti šiek tiek laiko savęs pažinimui ir pažiūrėti, kaip atrodote Viešpaties akyse.

Susijusios Raštų ištraukos: Psalmių 24:3–5; 2 Petro 1:2–11; Mozijo 3:19; Almos 48:11–13, 17; Etero 12:25–28; DS 11:12–14; 88:63–68

Pagalba mokytojui: Paprašykite pamokos dalyvių pasirinkti vieną šio skyriaus skyrelį ir jį perskaityti. Pakvieskite juos susiskirstyti į grupeles iš dviejų–trijų dalyvių, pasirinkusių tuos pačius skyrelius, ir jose aptarti sužinotus dalykus.

Prezidentas Franklinas D. Ričardsas

Nors Jona ir „parodė savo silpnybes“, bet mes vis tiek galime pasimokyti iš jo „didingo ir žavingo“ būdo