18 skyrius

Vadovavimas Bažnyčioje ir nesavanaudiškas tarnavimas

„Viešpaties karalystėje esame jūsų tarnai ir trokštame palaimų jums ir visai žmonijai.“

Iš Lorenco Snou gyvenimo

Nuo 1840 m. spalio iki 1843 sausio Lorencas Snou Anglijoje pirmininkavo Bažnyčiai Londone ir aplinkiniuose rajonuose. Jis rūpinosi tenykšte kunigija, mokydamas ją tiek asmeniškai, tiek rašydamas pamokančio turinio laiškus. Besibaigiant misijai Anglijoje, jis parašė „Dviems Londono skyrių pirmininkaujantiems vyresniesiems“, kurie ėjo pareigas, panašias kaip dabartiniai skyrių prezidentai. Tame laiške jis papasakojo apie kitą skyriaus vadovą tame krašte.

Vyresnysis Snou tą vadovą apibūdino kaip neturintį „jokių išoriškai matomų ydų“. Tas vyras „ambicingai propagavo mūsų darbą“ ir gebėjo užtikrinti, „kad visi būtų savo vietose ir atliktų savo pareigas“. Jis „stropiai darbavosi mūsų darbe, netgi uoliau už juos visus“. Tačiau nepaisant to vyro išorinių ištikimybės požymių, jo skyrius visada turėjo problemų, kurios, rodos, kildavo dėl jo. Vyresnysis Snou stengėsi atrasti tų problemų šaltinį, net švelniai pabarė to skyriaus narius už tai, kad nepalaiko savo vadovo. Paskui jis pradėjo mąstyti, ar tas vadovas „kartais neturi kokios nors savo viduje užsislėpusios dvasios, apie kurią net pats nesuvokė todėl, kad ji atvirai nepasireiškė“, bet kuri kažkaip galėjo kelti neramumus tame skyriuje. Štai ką prisiminė vyresnysis Snou:

„Dėl to pasimeldžiau Viešpačiui, kad gaučiau įžvalgumo dovaną suprasti šią problemą. Į mano maldą buvo atsakyta; supratau, kad tas brolis turėjo pusiau užslėptą, pridengtą savęs aukštinimo dvasią, kuri darė įtaką daugeliui jo veiksmų. Jeigu jis pasiųsdavo kokį brolį atlikti darbelį, tai slapta troško gauti už tai garbę; o jei tas darbas nebūdavo atliktas, tai prasižengėlį jis paauklėdavo ne todėl, kad dėl jo prasižengimo būtų kažkiek sutrikdytas Viešpaties darbas ar tas brolis netektų palaiminimo, o todėl, kad tokiu nepaklusnumu jam pačiam buvo parodyta nepagarba. O jei dėl jo darbų būdavo pakrikštijama daug žmonių, tai jo širdis džiūgaudavo ne todėl, kad pasikrikštyję žmonės tapdavo sandoros dalininkais, o todėl, kad tai nutikdavo dėl jo vadovavimo; jis slapta trokšdavo, kad joks žmogus negautų garbės tol, kol tam tikras nuopelnas nebus priskirtas ir jam.“

Vyresnysis Snou pastebėjo, kad jeigu skyriaus narys sėkmingai atlikdavo kokį nors pavedimą, bet jį atlikdamas sekė ne visais savo vadovo nurodymais, tai tame vadove „salpta reikšdavosi pavydo dvasia … slėpdamasi už pareikšto dėkingumo“. Jis tęsė: „Toji dvasia būdavo prisidengusi; jos vaisių atvirai nesimatydavo, bet pasimatydavo, jei kokia klaida nebūdavo ištaisyta; toks vidinis blogis galiausiai galėjo jį padaryti nebenaudingu. Jo paskyrime dėl jos prasidėjo bereikalingi nesklandumai; be to, ji tapo dažnų nesutarimų šaltiniu. Jis stopiai propagavo Dievo darbą, bet visuomet tokiu būdu, kad visame kame aiškiai matytųsi jo nuopelnai. Jis žarstėsi gerais patarimais, bet ir nepamiršdavo po jais aiškiai prirašyti pilno savo vardo.“

Šiuo laišku vyresnysis Snou neketino pasmerkti to vietinio vadovo. Jis tiesiog norėjo padėti kitiems vadovams, kad šie „pamatytų, pažintų ir vengtų“ tokios išdidumo dvasios. Jis perspėjo, kad yra daug žmonių, „kurie nuoširdžiai tiki, kad neturi tokios dvasios, bet, ištyrūs jų elgesį įkvepiančius motyvus, netikėtai paaiškėja, kad būtent toji dvasia ir paskatino daugelį jų veiksmų“.

Pasidalinęs šiuo perspėjimu, jis patarė: „Jei norime būti priimtini Dievui, turime įprasti džiaugtis ne tik savo sėkme, bet ir kitų; turime įprasti džiaugtis Sionės darbo suklestėjimu, kurį pelnė Dievo paskirtų žmonių rankos; turime užtrenkti duris į mus besibeldžiančiam pavydui tuomet, kai už mus silpnesniam žmogui paskiriamas garbingesnis darbas; stropiai išaukštinkite mažesnį pavedimą tol, kol gausite aukštesnį; ieškokite pasitenkinimo mažuose darbuose ir nesigvieškite garbės už didelių darbų nuveikimą.“ Sulyginęs Bažnyčią su dideliu pastatu, pastatytu iš atskirų šventųjų, jis pridūrė, kad „niekada neturėtume būti pernelyg išdidūs, kada prireikia mus šiek tiek pagenėti, palyginti, paraižyti ir patašyti – ir tai tam, kad kuo geriau derėtume prie dvasinio pastato“.

Savo laišką vyresnysis Snou užbaigė tokiais žodžiais: „Jeigu pirmininkaujantis vyresnysis tesieks būti tokiu žmogumi, kokiu galėtų ir turėtų būti, ir tai darys nesavanaudiškai, visada siekdamas savo žmonių gerovės, išlikdamas nuolankus, nesistengdamas per trumpą laiką nuveikti daug darbų arba nesiaukštindamas tol, kol nesuaugs, tai jis visada žinos, ką turi daryti, kad tinkamai išaukštintų savo pareigybę, ir jis niekada nestokos Dievo galios įgyvendinti Jo išmintingus tiklsus.“¹ [Žr. 1 pasiūlymą 210 puslapyje.]

Lorenco Snou mokymai

Vadovams Savo Bažnyčioje Viešpats davė dievišką įpareigojimą: „Ganyk mano aveles“

Tegul kiekvienas vadovaujančias pareigas einantis vyras, kuriam Dievas suteikė Savo šventą ir dievišką kunigystę, apmąsto šiuos Gelbėtojo žodžius, Dvylikai Apaštalų ištartus prieš pat iškeliavimą Savo Tėvo akivaizdon: „Ganyk mano aveles.“ [Jono 21:16–17.] Ir Jis tai kartojo jiems tol, kol apaštalai pradėjo liūdėti dėl tokio Jo elgesio. O jis vis sakė: „Ganyk mano aveles.“ Kitaip sakant: „Eikite su kupinomis širdimis ir visiškai pasišvęskite mano darbui. Šie pasaulio žmonės yra mano broliai ir seserys. Man jie labai rūpi. Pasirūpinkite mano žmonėmis. Maitinkite manąją kaimenę. Eikite ir skelbkite Evangeliją. Atsilyginsiu jums už viską, ką dėl to paaukojote. Negalvokite, kad, darydami šį darbą, jūs galite pernelyg daug paaukoti.“ Visu širdies karštumu Jis kvietė juos vykdyti šį darbą. Taigi, dabar kreipiuosi į visus šią kunigystę turinčiuosius, pirmininkaujančius kuolo pareigūnus, vyskupus ir aukštąją tarybą – eikite ir maitinkite kaimenę. Pasirūpinkite ja. … Dirbkite jiems ir neapribokite savo minčių bei jausmų vient tik asmeniniam susireikšminimui. Tuomet Dievas duos jums apreiškimą po apreiškimo, įkvėpimą po įkvėpimo ir pamokys, kaip užtikrinti šventųjų materialinį ir dvasinį gerbūvį.² [Žr. 2 pasiūlymą 210 puslapyje.]

Vadovai ir mokytojai kviečiami sekti Gelbėtojo pavyzdžiu ir tarnauti su meile, o ne susireikšminti

Kodėl žmogus pašaukiamas būti žmonių vadovu? Ar dėl to, kad jis įgytų įtakos ir po to ją panaudotų tiesioginiam savęs sureikšminimui? Ne, priešingai, į tokias pareigas jis pašaukiamas tam, kad veiktų pagal tą patį principą, pagal kurį Dievo Sūnui buvo duota kunigystė – aukotis. Aukotis dėl savęs? Ne dėl savęs, o dėl tų žmonių, kuriems jis vadovauja. Ar ir jam reikės pasiaukoti ant kryžiaus, kaip tai padarė Gelbėtojas? Nereikės, bet jam reikės tapti savo brolių tarnu, o ne šeimininku, ir darbuotis jų labui bei gerovei. Įgytą įtaką jis naudos ne savo naudai, ne šeimos, giminių ar artimų draugų naudai, bet savo broliais laikys visus žmones, kurie turi tokias pačias teises, kokias turi ir jis, ir todėl sieks laiminti ir padėti visiems vienodai pagal jų turimus talentus ir vertumą; o jeigu jis taip darys, tai galiausiai išsivystis tokį tėviškumo jausmą, koks visuomet glūdėjo Tėvo širdyje. …

… Tegul šventųjų mokytojai nepamiršta, kodėl jiems buvo suteikta kunigystė; tegul jie aiškiai supranta ir jaučia, kodėl jiems buvo suteiktos atitinkamos pareigybės: kad jie galėtų veikti sulig Mokytojo, visų tarno, Dvasia; kad kitų žmonių reikmėmis jie rūpintųsi su tokia pačia meile, kokia pasirūpina savo reikmėmis. … Ir tada jie supras du didžiausius įsakymus, kuriais, pasak Gelbėtojo, „remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“: mylėti Viešpatį „visa širdimi, visa siela ir visu protu“ ir mylėti „savo artimą kaip save patį“ [žr. Mato 22:37–40]³.

Prieš [mokydami] melskite tokių dalykų: Prašykite Viešpaties, kad galėtumėte pasakyti tai, kas būtų naudinga jūsų klausytojams. Ir negalvokite, ar tai atneš jums šlovės ar ne, tiesiog nepamirškite, kad esate pakviestas tiesiog kreiptis į auditoriją ir kad toji auditorija trokšta išgirsti kažką naudingo. Ir tai ateina tik per Viešpatį. Nesijaudinkite dėl to, ar … klausytojai jūsų kalbą pavadins nuostabia. Tiesiog pamirškite visa tai, atsikratykite bet kokio savanaudiškumo, ir tada Viešpats galės jums padiktuoti tai, kas tiems žmonėms bus naudingiausia.⁴ [Žr. 3 pasiūlymą 210 puslapyje.]

Išmintingi vadovai vertina kitų žmonių talentus ir suteikia žmonėms progų tarnauti

O kai vadovas užsitarnauja žmonių prieraišumą, tampa žinomas dėl savo dorumo, sąžiningumo, nuolatinio atsidavimo Dievo darbo ir žmonių labui ir dėl aukojimosi, tai dėl viso to jis pelno jų pasitikėjimą. O kai jis įgija šį šventą pasitikėjimą, ką jis gali padaryti, kad patenkintų žmonių norą daugiau ar mažiau aktyviau tobulėti? Tegul toks žmogus sau į pagalbą pasikviečia tokius brolius, kurie būtų pajėgiausi perimti dalį jo pareigų. Todėl suprasite kaip taisyklę, kad talentas yra išsiskaidęs tarp kelių asmenų ir retai jis glūdi tik viename asmenyje; o talentui išvystyti tereikia suteikti progą. Toks žmogus kitam žmogui galėtų pasakyti: „Broli toks ir toks, jums geriau, nei man sektųsi daryti tai ir tai“ arba „Jūs esate tinkamiausias žmogus šioms pareigoms“; taip jis darytų tol, kol išryškėtų visi jų talentai; tokiu būdu pasitikėjimas juo ne nukentėtų, o dar labiau sustiprėtų.⁵ [Žr. 4 pasiūlymą 211 puslapyje.]

Tinkamiausias būdas vadovauti – nuolankumas, geras pavyzdys ir pasišventimas kitų žmonių gerovei

Autoritarinis vadovavimas nėra pats geriausias būdas vadovauti šventiesiems; geriau yra tarnauti nuolankumo, išminties ir gerumo dvasioje; mokyti ne tiek teoriškai, kiek praktiškai. Nors asmuo ir gali mokyti angeliška iškalba, tačiau jo teigiami įpročiai, geras pavyzdys, veiksmai, nuolatinis visapusiškas atsidavimas žmonėms moko dar iškalbingiau, dar efektyviau.⁶

Jei būsite tokie ištkimi ir tokie vieningi, kokia yra Pirmoji Prezidentūra ir Dvylika, ir Kristumi seksite taip, kaip sekame mes, tai su jumis bus viskas gerai. Esame apsisprendę vykdyti savo pareigą ir tarnauti Viešpačiui, darbuotis Jo žmonių labui ir Jo darbo sėkmei. Viešpaties karalystėje esame jūsų tarnai ir trokštame palaimų jums ir visai žmonijai.

Savo darbui žemėje atlikti Viešpats nesirenka pasaulio mokytųjų ir iškiliųjų. Savo Bažnyčios reikalus tvarkyti Jis pasirinko ne universitetus ir seminarijas baigusiuosius, o nuolankius žmones, pasišventusius Jo tikslui, trokštančius Šventosios Dvasios vadovavimo, pasiryžusius prireikus šlovę atiduoti Jam, ir žinančius, kad iš savęs jie negali padaryti nieko. Broliai ir seserys, užtikrinu jus, kad niekada nesiekiau užimti dabar einamų pareigų. Jei būčiau galėjęs garbingai jų išvengti, tai niekada nebūčiau ten, kur dabar esu. Niekada šių pareigų neprašiau ir neprašiau savo brolių pagalbos padėti jas užimti; Viešpats man ir mano broliams apreiškė, jog tai yra Jo valia, tad neketinu kratytis jokių pareigų ar atsisakyti užimti tas pareigas, kurias eiti pareikalaus Viešpats.⁷

Stengsiuosi pasišvęsti tiek jūsų, tiek ir Dievo karalystės interesams. Pagal savo turimas žinias bei supratimą jums ir jūsų labui tarnausiu tiek, kiek visa tai derės su Visagalio tikslais. O kol taip darysiu, Viešpats man padės.⁸ [Žr. 5 pasiūlymą 211 puslapyje.]

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi jį mokyti, atsižvelkite į šias idėjas. Daugiau pasiūlymų rasite v–vii puslapiuose.

Kaip Lorenco Snou laiškas vadovams Anglijoje (p. 205–207)galėtų būti pritaikytas mums? Pavyzdžiui, kas nutiks su mūsų pašaukimais, jei turėsime „savęs aukštinimo dvasią“? Kaip galime išaukštinti savo pašaukimus, neišaukštindami savęs?
Perskaitykite skyrelį, kuris prasideda 207 puslapyje. Kokiais būdais vadovai gali maitinti Kristaus kaimenę? Kaip vadovai Bažnyčioje „maitino“ jus? Kokie tų vadovų charakterio bruožai jums labiausiai patinka?
Perskaitykite Prezidento Snou perspėjimus apie savęs sureikšminimą (p. 207–208). Tada peržiūrėkite visą antrąją pastraipą, esančią p. 205. Kodėl tarnaudami turime išnagrinėti savo motyvus? Pamaldžiai apgalvokite savo tarnystės Bažnyčioje motyvus.
Apmąstykite 208 puslapio apačioje prasidedantį skyrelį. Kaip paveikiama apylinkė arba skyrius, kurios vadovai su kitais nariais dalinasi tam tikromis atsakomybėmis? Ar kada matėte, kokių rezultatų atneša jungtinis skirtingus talentus ir patirtį turinčių Bažnyčios narių darbas bendram tikslui pasiekti?
Prezidentas Snou patarė: „Autoritarinis vadovavimas nėra pats geriausias būdas vadovauti šventiesiems“ (p. 209). Kas galėtų nutikti, jei autoritarinis valdymas vyrautų Bažnyčioje? šeimoje? Kas galėtų nutikti, jei vyrautų nuolankus vadovavimas?

Susijusios Raštų ištraukos: Mato 6:24; 20:25–28; 23:5; Morkaus 10:42–45; Jono 13:13–17; 2 Nefio 26:29; 28:30–31; Mozijo 2:11–19; 3 Nefio 27:27; DS 46:7–11; 50:26; 121:34–46

Pagalba mokytojui: „Ant lentos priešais klasę užrašyti klausimai padės mokiniams galvoti apie temą dar prieš prasidedant pamokai.“ (Teaching, No Greater Call, p. 93.)

Ištikimieji vadovai Bažnyčioje seka Viešpaties patarimu Petrui: „Ganyk mano aveles“ (Jono 21:16–17)

„Todėl suprasite kaip taisyklę, kad talentas yra išsiskaidęs tarp kelių asmenų ir retai jis glūdi tik viename asmenyje“