Be galo vertingos
Galime dažnai mėgautis švelniais Šventosios Dvasios šnabždesiais, liudijančiais tiesą apie mūsų dvasinę vertę.
Lankydamasi Siera Leonėje, vakarų Afrikoje, dalyvavau susirinkime, kurį vedė kuolo Pradinukų organizacijos prezidentė. Mariama vedė susirinkimą su tokia meile, malone ir pasitikėjimu, jog buvo lengva manyti, kad ji jau ilgai yra Bažnyčios narė. Tačiau Mariama buvo gana nauja atsivertusioji.
Prie Bažnyčios prisijungusi jos jaunesnioji sesuo pakvietė Mariamą drauge dalyvauti Bažnyčioje vykstančioje pamokoje. Mariamą stipriai paveikė žinia. Pamoka buvo apie skaistybės įstatymą. Ji paprašė, kad misionierės jai papasakotų daugiau ir netrukus įgijo liudijimą apie pranašą Džozefą Smitą. Ji pasikrikštijo 2014 metais, o jos duktė buvo pakrikštyta praėjusį mėnesį. Tik pamanykite, du pagrindiniai mokymai, kurie Mariamai buvo atsivertimo kelio pradžia – skaistybės įstatymas ir pranašas Džozefas Smitas – pasaulyje yra dažnai laikomi nereikšmingais arba nepatogiais. Tačiau Mariama liudijo, kad tai ją traukė taip, kaip drugį traukia šviesa. Ji sakė: „Radusi Evangeliją radau save.“ Savo vertę ji atrado per dieviškus principus. Tai, kad ji yra vertinga Dievo dukra, jai atskleidė Šventoji Dvasia.
O dabar susipažinkite su Sing seserimis iš Indijos. Renu, pačiame gale, dešinėje, kuri pirmoji iš penkių seserų prisijungė prie Bažnyčios, dalijosi šiomis savo mintimis:
„Prieš pradėdama domėtis Bažnyčia tikrai nesijaučiau, kad esu labai ypatinga. Buvau viena iš daugybės žmonių, mano vietos visuomenės ir kultūros nebuvau mokoma, kad esu ko nors verta kaip asmenybė. Mokydamasi Evangelijos sužinojau, kad esu Dangiškojo Tėvo dukra, ir tai mane pakeitė. Visai nelauktai pasijutau tokia ypatinga – Dievas iš tikro sukūrė mane, sukūrė mano sielą ir mano gyvenimą, kurie yra vertingi ir turi tikslą.
Kai mano gyvenime nebuvo Evangelijos, vis bandžiau įrodinėti kitiems, kad esu ypatinga. Tačiau, kai sužinojautiesą, tai, kad esu Dievo dukra, nebereikėjo nieko niekam įrodinėti. Žinojau, kad esu ypatinga. […] Niekada nemanyk, kad esi niekas.“
Prezidento Tomo S. Monsono pavartota citata tobulai tai apibendrina: „Žmogaus siela verta tiek, kiek ji pajėgi tapti kaip Dievas.“1
Neseniai buvau palaiminta galimybe sutikti kitą merginą, kuri taip pat supranta šią tiesą. Ji vardu Tajana. Ją sutikau vaikų ligoninėje Solt Leik Sityje. Tajana buvo vienuoliktokė, kai jai buvo diagnozuotas vėžys. Ji 18-a mėnesių narsiai grūmėsi ir anapilin išėjo vos prieš kelias savaites. Tajana buvo kupina šviesos ir meilės. Visi gerai žinojo jos užkrečiančią šypseną ir jos vizitine kortele tapusius į viršų iškeltus du nykščius. Kam nors paklausus: „Kodėl tu, Tajana?“, jos atsakymas būdavo: „O kodėl ne aš?“ Tajana troško tapti panašia į Gelbėtoją, kurį ji taip stipriai mylėjo. Ją lankydama supratau, kad Tajana suvokė savo dieviškąją vertę. Žinojimas, kad ji Dievo dukra, teikė jai ramybės ir narsos grumtis su nepaprastai sunkiais išbandymais, turint tokį teigiamą nusistatymą.
Mariama, Renu ir Tajana moko mus, kad Dvasia kiekvienai asmeniškai patvirtins mūsų dieviškąją vertę. Tvirtas žinojimas, kad esate Dievo dukterys, paveiks kiekvieną jūsų gyvenimo sritį ir ves jus kasdien tarnaujant. Prezidentas Spenseris V. Kimbolas paaiškino šiais nuostabiais žodžiais:
„Dievas yra jūsų Tėvas. Jis jus myli. Jam ir jūsų Dangiškajai Motinai jūs esate be galo vertingos. […] Esate unikalios. Esate nepakartojamos, sutvertos iš amžinos sąmonės ir dėl to turite teisę paveldėti amžinąjį gyvenimą.
Tegu jums mintyse nekyla klausimų dėl jūsų asmeninės vertės. Evangelijos plano esmė yra suteikti kiekvienai iš jūsų galimybę pasiekti pilną jūsų potencialą, tai yra, amžiną vystymąsi ir dievystės galimybę.“2
Norėčiau atkreipti dėmesį į būtinybę suprasti skirtumą tarp dviejų žodžių: vertė ir vertumas. Jie nėra vienareikšmiai. Dvasinė vertė reiškia, kad vertiname save taip, kaip mus vertina Dangiškasis Tėvas, o ne pasaulis. Mūsų vertė buvo apibrėžta dar prieš ateinant į šią žemę. „Dievo meilė yra beribė ir nesibaigianti.“3
Kita vertus, vertumas yra pasiekiamas per paklusnumą. Jei nusidedame, esame mažiau vertos, tačiau niekada nesame mažiau vertingos! Mes atgailaujame ir stengiamės būti kaip Jėzus – mūsų vertė lieka nepakitusi. To mokė ir prezidentas Brigamas Jangas: „Mažiausia, pati menkiausia dvasia šiuo metu esanti žemėje […] , yra nepaprastai vertinga.“4 Kad ir kas nutiktų, mes visuomet esame vertingos mūsų Dangiškojo Tėvo akyse.
Kiek mūsų, nepaisant šios nuostabios tiesos, kartais esame varginamos neigiamų minčių ar jausmų savo atžvilgiu. Man taip būna. Lengva papulti į šiuos spąstus. Šėtonas yra visų melų tėvas, jam ypač patinka skleisti neteisingą supratimą apie mūsų dieviškąją prigimtį ir paskirtį. Manyti, kad esame nieko vertos, mums nepadeda. Anaiptol, tai mus stabdo. Mums dažnai primenama, kad „niekas neprivers tavęs jaustis menku be tavo sutikimo.“5 Mes galime liautis lyginti tai, kas mumyse blogiausia, su tuo, kas kituose geriausia. „Lygiavimasis į kitus yra džiaugsmo vagis.“6
Priešingai, Viešpats mus užtikrina: jei mūsų mintys bus tyros, Jis laimins mus pasitikėjimu ir aiškiu supratimu apie tai, kas iš tikrųjų esame. Dar niekada nebuvo taip svarbu įsiklausyti į Jo žodžius. Jis sakė: „Tegul dorybė nepaliaujamai puošia tavo mintis; tada tavo pasitikėjimas Dievo akivaizdoje augs; […] Šventoji Dvasia bus tavo nuolatinė bendražygė.“7
Viešpats pranašui Džozefui Smitui apreiškė papildomą tiesą: „Tas, kuris gauna iš Dievo, tegul ir laiko tai gauta iš Dievo; ir tedžiūgauja, kad Dievas laiko jį vertu gauti.“8 Šioje eilutėje paaiškinama, kad jausdamos Dvasią mes suprantame, kad tai, ką jaučiame, ateina iš mūsų mylinčio Dangiškojo Tėvo. Mes pripažįstame ir pagerbiame Jį už palaiminimus. Tuomet džiūgaujame, nes esame pripažintos vertomis juos gauti.
Įsivaizduokite, kad ryte skaitote Raštus ir Dvasia švelniai pašnibžda, kad tai, ką skaitote, yra tikra. Ar galite atpažinti Dvasią ir džiaugtis, kad jautėte Jo meilę ir buvote vertos gauti?
Motinos, jūs tikriausiai klūpite šalia savo keturmečio vaiko jam ar jai meldžiantis prieš miegą. Besiklausant jus užlieja jausmas. Jaučiate šilumą ir ramybę. Jausmas trunka vos akimirką, tačiau jūs atpažįstate, kad tą akimirką buvote pripažinta verta gauti. Turbūt retai, o gal ir niekada nepatirsime ypatingai stiprių dvasinių pasireiškimų, tačiau galime dažnai mėgautis švelniais Šventosios Dvasios šnabždesiais, liudijančiais tiesą apie mūsų dvasinę vertę.
Viešpats paaiškino ryšį tarp mūsų vertės ir Jo didžiosios apmokančiosios aukos šiais žodžiais:
„Atminkite, kad Dievo akyse sielų vertė yra didžiulė;
nes štai Viešpats, jūsų Išpirkėjas, iškentėjo mirtį kūne; taigi jis iškentėjo visų žmonių skausmą, idant visi žmonės galėtų atgailauti ir ateiti pas jį.“9
Seserys, dėl to, ką Jis dėl mūsų padarė, mus su Juo riša meilės saitai.10 Jis sakė: „Ir mano Tėvas pasiuntė mane, kad būčiau iškeltas ant kryžiaus ir kad po to, kai būsiu iškeltas ant kryžiaus, visus žmones traukčiau pas save.“11
Karalius Benjaminas taip pat kalbėjo apie šį mus su Gelbėtoju siejantį ryšį: „Jis iškęs gundymus ir kūno skausmą, alkį, troškulį ir nuovargį, netgi didesnį, negu žmogus gali iškęsti, nebent myriop; nes štai, kraujas sunksis iš kiekvienos poros, – tokia didelė bus jo kančia dėl jo žmonių nelabumo ir bjaurumų.“12 Ši kančia ir šios kančios padariniai pripildo mūsų širdis meilės ir dėkingumo. Vyresnysis Polas E. Koilikeris mokė: „Kada pašaliname trukdžius, kurie traukia mus prie pasaulio, ir panaudojame savo valios laisvę ieškoti Jo, atveriame savo širdis celestialinei jėgai, kuri traukia mus pas Jį.“13 Jei mūsų meilė Gelbėtojui už tai, ką Jis dėl mūsų padarė, pranoksta tai, kiek jėgos duodame silpnybėms, nepasitikėjimui savimi arba blogiems įpročiams, Jis padės mums pergalėti tai, dėl ko gyvenime kenčiame. Jis gelbsti mus nuo mūsų pačių.
Kartoju: jei pasaulio trauka yra stipresnė už mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą Gelbėtoju, tuomet pasaulio trauka kaskart ir nugalės. Jei pasirinksime dėmesį sutelkti į neigiamas mintis ir dvejosime savo verte, užuot įsikibusios Gelbėtojo, bus vis sudėtingiau jausti Šventosios Dvasios raginimus.
Seserys, nedvejokime tuo, kas esame! Nepaisant to, kad dažnai dvasiškai pasyvioms būti yra lengviau negu sutelkti dvasios jėgas prisiminti ir priimti savo dieviškąją prigimtį, mes negalime leisti sau piktnaudžiauti tuo šiomis paskutiniosiomis dienomis. Seserys, būkime „ištikim[os] Kristuje; […] tegul Kristus [mus] iškelia ir tebūna per amžius [mūsų] atmintyje jo kentėjimai ir mirtis, […] ir jo gailestingumas, ir didis kantrumas, ir jo šlovės ir amžinojo gyvenimo viltis.“14 Gelbėtojas pakelia mus į aukštesnį lygmenį, kur galime aiškiau matyti ne tik tai, kas iš tikrųjų esame, bet taip pat tai, kad esame arčiau Jo negu manėme. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.