Žinia, prasmė ir daugybė
Per nenutylantį mūsų laikų ūžesį ir būgnų mušimą stenkimės savo gyvenimo, tikėjimo ir tarnavimo kitiems šerdyje pamatyti Kristų.
Broliai ir seserys, štai septynių mėnesių Semis Ho Čingas praeitą balandį savo namuose per televizorių stebi visuotinę konferenciją.
Atėjus laikui palaikyti prezidentą Raselą M. Nelsoną ir kitus visuotinius įgaliotinius Semio rankos buvo užimtos – laikė buteliuką. Todėl jis padarė kitą geriausią dalyką.
Semis suteikia visiškai naują reikšmę posakiui „balsuoti kojomis“.
Sveikiname jus šioje pusmetinėje Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios konferencijoje. Kad paruoščiau dirvą šių du kartus per metus vykstančių susirinkimų prasmei aptarti, norėčiau jums priminti įvykį iš Luko pasakojimo Naujajame Testamente:1
„[Jėzui] artinantis prie Jericho, šalia kelio sėdėjo neregys elgeta.
Išgirdęs praeinančią minią, jis paklausė, kas tai būtų.
Jam atsakė, kad praeinąs Jėzus iš Nazareto.
Tada jis ėmė šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“
Nustebę dėl jo drąsos, žmonės minioje mėgino nutildyti tą žmogų, bet rašoma, kad „tas dar garsiau šaukė“. Dėl atkaklumo jį nuvedė pas Jėzų, kuris išklausė jo tikėjimo kupiną prašymą atkurti regėjimą ir jį išgydė.2
Šis vaizdingas trumpas epizodas mane įkvepia kas kartą, kai jį skaitau. Galime pajusti to žmogaus kančią. Galime beveik girdėti jį šaukiantis Gelbėtojo dėmesio. Šypsomės dėl jo atsisakymo nutilti, iš tikrųjų dėl jo ryžto dar garsiau šaukti, kai visi kiti liepė jam tylėti. Tai savaime maloni istorija apie labai atkaklų tikėjimą. Bet, kaip būna su visais Raštais, kuo daugiau juos skaitome, tuo daugiau randame.
Visai neseniai man toptelėjo mintis, jog tas žmogus turėjo gerą nuojautą, kad aplinkui yra dvasiškai jautrūs žmonės. Ši istorija svarbi dėl nedidelio būrelio nežinomų moterų ir vyrų, kurie, neregiui paklausus „kokia šio sambrūzdžio prasmė?“, turėjo įžvalgumo, jei taip galima pasakyti, suvokti, kad Kristus buvo to bruzdesio priežastis; Jis buvo Įasmeninta Prasmė. Iš šio trumpo pokalbio visi galime pasimokyti. Kilus klausimams dėl tikėjimo ir įsitikinimų, labai prasminga juos užduoti tiems, kurie iš tiesų turi tikėjimą ir įsitikinimus! Jėzus kartą paklausė: „Ar gali aklas vesti aklą? [Jei taip,] argi ne abu įkris į duobę?!“3
Tokiai tikėjimo ir įsitikinimų paieškai skirtos mūsų konferencijos, o šiandien prisijungę prie mūsų, jūs suvoksite, kad ši paieška visų bendras siekis. Apsižvalgykite. Čia, šioje vietoje, matysite įvairiausio dydžio iš visų pusių susirenkančias šeimas. Vėl džiaugsmingai susitikę apsikabina seni draugai, nuostabus choras prasidainuoja, o protestuotojai šūkauja savo mėgstamiausiomis temomis. Anksčiau tarnavę misionieriai ieško savo buvusių porininkų, o neseniai grįžę misionieriai ieško visiškai naujų porininkų (jei suprantate, ką turiu omenyje!). O nuotraukos? Dangau, padėk mums! Su mobiliaisiais telefonais kiekvienoje rankoje mes nuo šūkio „kiekvienas narys yra misionierius“ perėjome prie šūkio „kiekvienas narys yra fotografas“. Vidury viso šio žavaus bruzdesio, kas nors galėtų pagrįstai paklausti: „Ką visa tai reiškia?“
Kaip ir mūsų aptariamoje Naujojo Testamento istorijoje, palaimintieji įžvalgumu suvoks, kad, nepaisant visko, ką mums gali pasiūlyti konferencijų tradicija, tai mažai ką ar visiškai nieko nereikš, jei viso to šerdyje mes nerasime Jėzaus. Kad suvoktume regėjimą, kurio norime, išgydymą, kurį Jis žada, reikšmę, kuri, kaip kažkokiu būdu žinome, ten yra, turime prasiveržti pro bruzdesį – kad ir koks džiaugsmingas jis būtų – ir sutelkti dėmesį į Jėzų. Kiekvieno kalbėtojo malda, visų giedančiųjų viltis, kiekvieno svečio pagarbumas – viskas skiriama pakviesti Dvasiai To, Kuriam priklauso ši Bažnyčia, – gyvojo Kristaus, Dievo Avinėlio, Ramybės Kunigaikščio.
Tačiau nebūtinai turime būti konferencijų centre, kad rastume Jį. Kai vaikas pirmą kartą skaito Mormono Knygą ir susižavi Abinadžio drąsa ar 2000 jaunųjų karių žygiu, galime švelniai pridurti, kad visur esanti pagrindinė figūra šiame nuostabiame metraštyje yra Jėzus, kaip koks kolosas stovintis faktiškai virš kiekvieno to metraščio puslapio ir siejantis visas kitas tikėjimą skatinančias figūras.
Taip pat, kai koks nors draugas domisi mūsų tikėjimu, jis gali būti truputį priblokštas kai kurių unikalių mūsų religinės praktikos elementų ir nepažįstamo žodyno: mitybos apribojimų, savarankiškumą užtikrinančių atsargų, pionierių kelionių ir suskaitmenintų giminės medžių su nesuskaičiuojamais kuolų centrais, kur kai kurie neabejotinai tikisi surasti daug įvairiausių kuolų, mietų ar tiesiog pagalių. Todėl, kai mūsų naujieji draugai pamato ir išgirsta daugybę naujų dalykų, privalome parodyti jiems, kas yra už šurmulio, ir atkreipti jų dėmesį į viso to prasmę, į plakančią amžinosios Evangelijos širdį – Dangiškųjų Tėvų meilę, apmokančiąją dieviškojo Sūnaus dovaną, paguodžiantį Šventosios Dvasios vedimą, paskutinėmis dienomis įvykusį visų šių tiesų ir daugybės kitų dalykų sugrąžinimą.
Pirmą kartą atėjusį į šventyklą žmogų tokia patirtis gali kažkiek nugąsdinti. Mūsų pareiga įsitikinti, kad tie šventi simboliai ir apreikšti ritualai, apeiginiai drabužiai ir vaizdiniai pristatymai nė akimirkai neatitrauktų dėmesio nuo Gelbėtojo, kurio garbinti ten einame, bet nukreiptų link Jo. Šventykla yra Jo namai, ir mūsų mintyse ir širdyse Jis turi būti svarbiausias – didinga Kristaus doktrina mus pačius persmelkia taip, kaip ji persmelkia šventyklos apeigas, – nuo tos minutės, kai skaitome užrašą virš paradinių durų, iki paskutinės mūsų buvimo tame pastate akimirkos. Tarp visų tų nuostabių dalykų, su kuriais susiduriame, labiau nei visa kita šventykloje turime matyti Jėzaus prasmę.
Apsvarstykite tą drąsių iniciatyvų ir naujų pranešimų Bažnyčioje verpetą per šiuos pastaruosius mėnesius. Tarnaudami vieni kitiems, tobulindami su šabo diena susijusią patirtį arba priimdami naująją vaikų ir jaunimo programą, mes nesuprasime tikrosios šių apreikštų pakeitimų priežasties, jeigu į juos žvelgsime kaip į atskiras, nesisiejančias dalis, o ne kaip į tarpusavyje susijusias pastangas padėti mums tvirčiau statyti ant mūsų Išgelbėjimo Uolos.4 Tikrai, būtent tai omenyje turi prezidentas Raselas M. Nelsonas skatindamas mus naudoti apreikštąjį Bažnyčios pavadinimą.5 Jeigu Jėzus – Jo vardas, Jo doktrina, Jo pavyzdys, Jo dieviškumas – galės būti mūsų garbinimo šerdis, mes pabrėšime kažkada Almos ištartą didžią tiesą: „Daug kas įvyks; [bet] štai, yra vienas dalykas, kuris svarbesnis už juos visus, – […] Išpirkėjas gyvens ir ateis tarp savo žmonių.“6
Baigiamoji mintis. Pasienio teritorija, kurioje XIX a. gyveno Džozefas Smitas, kunkuliavo nuo besivaržančių krikščionių liudytojų minių.7 Ironiška, bet savo sukelta sumaištimi tie entuziastingi tikėjimo gaivintojai užtemdė Gelbėtoją, kurio taip nuoširdžiai ieškojo jaunasis Džozefas. Kovodamas su tuo, ką vadino „tamsa ir sumaištimi“8, jis pasitraukė į vienumą medžių giraitėje, kurioje pamatė ir išgirdo daug šlovingesnį Gelbėtojo svarbos Evangelijai paliudijimą nei visa tai, ką šįryt čia minėjome. Per neįsivaizduojamą ir netikėtą matymo dovaną Džozefas regėjime pamatė savo Dangiškąjį Tėvą, didįjį visatos Dievą, ir Jėzų Kristų, Jo tobulą Viengimį Sūnų. Tada Tėvas parodė pavyzdį, kurį šį rytą mes aptarinėjame: Jis parodė į Jėzų ir tarė: „Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“9 Jokia kita Jėzaus dieviškos tapatybės, Jo pirmumo išgelbėjimo plane ir Jo padėties Dievo akyse išraiška niekada negalėtų pranokti to trumpo šešių žodžių pareiškimo.
Bruzdesys ir sąmyšis? Minios ir nesutarimai? Mūsų pasaulyje viso to yra daugybė. Išties skeptikai ir ištikimieji vis dar nesutaria dėl šio regėjimo ir iš esmės dėl viso kito, ką šiandien kalbėjau. Jeigu jūs stengiatės aiškiau matyti ir rasti prasmę tarp daugybės įvairiausių nuomonių, aš kreipiu jus į tą patį Jėzų ir išsakau apaštališką liudijimą apie Džozefo Smito potyrį, įvykusį praėjus maždaug 1800 metų po to, kai mūsų aklasis draugas atgavo regėjimą senovės Jericho kelyje. Drauge su šiais dviem ir amžiams bėgant gausybe kitų liudiju, kad tikrai gyvenime labiausiai jaudinantis vaizdas ir garsas yra Jėzaus, ne tik praeinančio10 pro šalį, bet ir ateinančio pas mus, sustojančio prie mūsų ir apsigyvenančio su mumis.11
Seserys ir broliai, per nenutylantį mūsų laikų ūžesį ir būgnų mušimą stenkimės savo gyvenimo, tikėjimo ir tarnavimo kitiems šerdyje pamatyti Kristų. Būtent čia glūdi tikroji prasmė. Ir jei kai kuriomis dienomis mūsų regėjimas bus ribotas ar pasitikėjimas nusilps, ar mūsų tikėjimas bus išbandomas ir tobulinamas – o taip, be abejo, bus – tikiuosi, kad tik dar garsiau šauksime: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“12 Su apaštališku užsidegimu ir pranašišku įsitikinimu aš pažadu, kad Jis išgirs jus ir anksčiau ar vėliau ištars: „Regėk! Tavo tikėjimas išgydė tave.“13 Sveiki atvykę į visuotinę konferenciją. Jėzaus Kristaus vardu, amen.