Surastas Mormono Knygos galia
Visi turi patirti Mormono Knygos tiesų galią ir būti ta galia surasti.
Vienas iš klausimų, kurį mėgstu užduoti lankydamasis atsivertusiųjų namuose, – kaip jie ir jų šeimos sužinojo apie Bažnyčią ir kaip jie pribrendo krikštui. Ir nesvarbu, ar žmogus tuo metu yra aktyvus narys, ar jau daugybę metų nesilankė Bažnyčioje. Atsakymas visada būna toks pat: šypsodamiesi ir šviečiančiais veidais jie ima pasakoti istoriją, kaip buvo surasti. Iš tikrųjų atsivertimo istorija, regis, visada yra istorija apie tai, kaip buvome surasti.
Pats Jėzus Kristus yra prarastų dalykų Viešpats. Jis rūpinasi tuo, kas prarasta. Štai kodėl jis pasakė tuos tris palyginimus, kuriuos randame 15-ame Evangelijos pagal Luką skyriuje: palyginimą apie pražuvusią avį, apie pamestą monetą ir galiausiai apie sūnų palaidūną. Šias tris istorijas vienija bendras vardiklis: nesvarbu, kodėl buvo prarasta. Netgi nesvarbu, ar jie suvokė, kad buvo prarasti. Kiekvienoje istorijoje vyrauja džiaugsmingas jausmas, išreiškiamas šūksniu: „Džiaukitės drauge su manimi, radau [tai, kas buvo pražuvę].“1 Galų gale Jam niekas tikrai nėra pražuvęs.2
Šią popietę leiskite su jumis pasidalyti vienu brangiausių man dalykų – istorija, kaip aš pats buvau surastas.
Prieš pat mano 15-ąjį gimtadienį, dėdė Manuelis Bustosas pakvietė mane praleisti laiką su juo ir jo šeima čia, Jungtinėse Valstijose. Tai buvo nuostabi proga man pramokti anglų kalbos. Dėdė Bažnyčios atsivertusiuoju tapo prieš daugelį metų ir labai mėgo misionierišką darbą. Turbūt būtent dėl to mano mama, man nežinant, pasikalbėjo su juo ir pasakė, jog tą kvietimą priima su sąlyga, kad jis nemėgins manęs įtikinti tapti jo Bažnyčios nariu. Buvome katalikai, jais buvome jau daugelį kartų ir nebuvo priežasties ką nors keisti. Dėdė su tuo visiškai sutiko ir savo žodžio laikėsi taip tvirtai, kad nenorėdavo man atsakyti į pačius paprasčiausius klausimus apie Bažnyčią.
Be abejo, mano dėdė ir jo nuostabi žmona Mardžorė negalėjo išvengti vieno – būti tuo, kas jie buvo.3
Man paskyrė kambarį, kuriame buvo didelė biblioteka. Galėjau matyti, kad šiame kambaryje yra maždaug 200 Mormono Knygos egzempliorių skirtingomis kalbomis, 20 buvo ispanų kalba.
Kartą iš smalsumo paėmiau vieną Mormono Knygos egzempliorių ispanų kalba.
Tai buvo vienas tų egzempliorių dangaus mėlynumo minkštu viršeliu su angelo Moronio figūra. Atvertęs, pirmajame puslapyje radau užrašytą tokį pažadą: „Ir norėčiau jus paraginti, kad gavę juos, paklaustumėte Dievą, Amžinąjį Tėvą, Kristaus vardu, argi jie nėra tikri; ir jei paklausite nuoširdžiai, su tikru ketinimu, tikėdami Kristų, jis apreikš jums apie jų tiesą Šventosios Dvasios galia.“
Po to buvo pridėta: „Ir Šventosios Dvasios galia jūs galite pažinti tiesą apie viską.“4
Sunku paaiškinti, kaip ši Raštų ištrauka paveikė mano protą ir širdį. Atvirai kalbant, neieškojau tiesos. Buvau tik patenkintas gyvenimu paauglys, besimėgaujantis nauja kultūra.
Vis dėlto turėdamas omeny pažadą ėmiau slapta skaityti šią knygą. Paskaitęs daugiau, supratau, kad jei noriu ko nors iš to išmokti, turėčiau pradėti melstis. O jūs puikiai suprantate, kas atsitinka, kai nusprendžiate ne tik skaityti Mormono Knygą, bet ir dėl jos melstis. Na, būtent taip atsitiko ir man. Tai buvo taip ypatinga ir taip nepakartojama – taip, lygiai taip, kaip tai atsitiko tūkstančiams kitų žmonių visame pasaulyje. Šventosios Dvasios galia sužinojau, kad Mormono Knyga yra tikra.
Tada nuėjau pas dėdę paaiškinti jam, kas įvyko, ir kad esu pasiruošęs krikštytis. Mano dėdė negalėjo nuslėpti savo nuostabos. Jis įlipo į automobilį, nuvažiavo į oro uostą, tada grįžo su lėktuvo bilietu man skristi namo ir rašteliu mano motinai, kuriame buvo paprastai parašyta: „Aš su tuo nesusijęs!“
Tam tikra prasme jis buvo teisus. Aš buvau surastas tiesiogiai Mormono Knygos galia.
Pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie buvo surasti per mūsų nuostabius misionierius, kiekvieną kartą kažkokiais stebuklingais būdais. Arba galbūt jie buvo surasti per draugus, kuriuos Dievas sąmoningai pastatė jų kelyje. Gali būti netgi taip, kad jie buvo surasti per kurį nors šios kartos žmogų ar per kurį nors savo protėvį.5 Kad ir kaip būtų, tam, kad toliau žengtų link tikro asmeninio atsivertimo, anksčiau ar vėliau jie visi turi patirti Mormono Knygoje esančių tiesų galią ir būti ta galia surasti. Tuo pat metu jie turi asmeniškai nuspręsti rimtai įsipareigoti Dievui, kad stengsis laikytis Jo įsakymų.
Kai grįžau į Buenos Aires, motina suvokė, kad aš tikrai noriu krikštytis. Kadangi mano būdas buvo truputį maištingas, užuot man prieštaravusi, ji labai išmintingai stojo mano pusėn. Ir pati to nežinodama vedė mano krikšto pokalbį. Iš tikrųjų manau, kad jos vestas pokalbis buvo net nuodugnesnis nei tas, kurį veda mūsų misionieriai. Ji man sakė: „Jei nori krikštytis, aš palaikysiu tave. Bet pirmiausia užduosiu tau kelis klausimus ir noriu, kad gerai juos apgalvotum ir atsakytum sąžiningai. Ar įsipareigoji lankyti bažnyčią absoliučiai kiekvieną sekmadienį?“
Pasakiau jai: „Taip, žinoma.“
„Ar bent įsivaizduoji, kiek trunka bažnyčios pamaldos?“
„Taip, žinau“, – atsakiau.
Ji tarė: „Ką gi, jei pasikrikštysi, aš pasirūpinsiu, kad tu tikrai lankytum.“ Tada ji manęs paklausė, ar tikrai esu pasiryžęs niekada negerti alkoholio ir nerūkyti.
Atsakiau: „Taip, be abejo, esu ir dėl šito pasiryžęs.“
Ji pridūrė: „Jei tu pasikrikštysi, aš pasirūpinsiu, kad taip tikrai būtų.“ Ji toliau taip klausinėjo beveik dėl visų įsakymų.
Mano dėdė paskambino mamai ir pasakė, kad ji nesirūpintų, nes man netrukus tai praeis. Po ketverių metų, kai gavau pašaukimą tarnauti Urugvajaus Montevidėjo misijoje, mama paskambino dėdei ir paklausė, kada tiksliai man visa tai praeis. Tačiau tiesa ta, kad man pasikrikštijus, mama buvo laimingesnė motina.
Sužinojau, jog Mormono Knyga gyvybiškai svarbi atsivertimo procese, nes pats išmėginau pažadą, kad „žmogus labiau priartės prie Dievo, gyvendamas pagal jos priesakus“6.
Nefis svarbiausią Mormono Knygos tikslą paaiškino taip:
„Nes mes stropiai darbuojamės rašydami, kad įtikintume savo vaikus ir taip pat savo brolius tikėti Kristų ir susitaikyti su Dievu. […]
[Todėl] mes kalbame apie Kristų, mes džiūgaujame Kristumi, mes pamokslaujame apie Kristų, mes pranašaujame apie Kristų, […] kad mūsų vaikai žinotų, į kokį šaltinį jie gali žvelgti savo nuodėmių atleidimo.“7
Visa Mormono Knyga prisotinta šio švento tikslo.
Todėl bet kuris skaitytojas, įsipareigojęs nuoširdžiai ir pamaldžiai ją išstudijuoti, ne tik mokysis apie Kristų, bet ir pradės mokytis iš Kristaus. Ypač jeigu nuspręs „išbandyti Dievo žodžio galią“8 ir iš karto jo neatmes išankstiniu netikėjimu,9 atsiradusiu dėl to, ką kiti pasakė apie dalykus, kurių patys niekada neskaitė.
Prezidentas Raselas M. Nelsonas sakė: „Kai mąstau apie Mormono Knygą, į galvą ateina žodis galia. Mormono Knygos tiesos turi galią išgydyti, paguosti, atstatyti, pagelbėti, sustiprinti, nuraminti ir pralinksminti mūsų sielas.“10
Tad šią popietę kviečiu kiekvieną iš mūsų, nepaisant to, kiek ilgai esame Bažnyčios nariai, leisti tai Mormono Knygos tiesų galiai mus vėl surasti ir į mus įsilieti, ir taip diena po dienos, kol uoliai siekiame asmeninio apreiškimo. Tai įvyks, jei leisime tam įvykti.
Iškilmingai liudiju, kad Mormono Knygoje yra Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvė ir kad Šventoji Dvasia patvirtins jos tikrumą diena po dienos kiekvienam, kuris nuoširdžiai ieško pažinimo savo sielai išgelbėti.11 Šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.