Žinoti, mylėti ir augti
Linkiu visiems mums suprasti savo dalį šiame didžiame tarnavimo darbe, kad taptume panašesni į Viešpatį.
2016 metais Šventyklos aikštės Tabernakulio choras lankėsi Nyderlanduose ir Belgijoje. Kadangi buvau susijęs su tuo nuostabiu renginiu, turėjau galimybę du kartus mėgautis jų pasirodymu.
Per jų pasirodymą galvojau, kokia milžiniška užduotis buvo organizuoti tokio didelio choro keliones. Mintys sukosi apie didelį gongą, kurį atgabenti buvo sunku ir turbūt brangu palyginti su smuiku, trimitu ar kitais instrumentais, kuriuos galėtum lengvai neštis pasikišęs po pažastimi. Stebėjau, kaip buvo naudojamas šis gongas: į jį buvo suduota tik kelis kartus, kai kitais, mažesniais instrumentais buvo grojama didžiąją koncerto dalį. Suvokiau, kad be to gongo garso pasirodymas būtų ne toks pat, todėl ir buvo skirta tiek pastangų šį didelį gongą atgabenti per visą vandenyną.
Kartais galime manyti, kad esame kaip tas gongas, skirti pasirodyme sugroti tik mažą partiją. Tačiau norėčiau jums pareikšti, kad jūsų skleidžiamas garsas yra labai svarbus.
Mums reikia visų instrumentų. Kai kurie iš mūsų lengvai mokosi ir mokykloje pasiekia didelių aukštumų, kiti turi meninių talentų. Kai kurie kuria ir gamina daiktus arba rūpinasi kitais žmonėmis, juos saugo ir moko. Visi esame reikalingi, kad pasaulis būtų spalvingas ir prasmingas.
Šia žinia noriu kreiptis į tuos, kurie jaučiasi neturį kuo prisidėti arba mano esą niekam nesvarbūs ar nevertingi, taip pat kitiems, kurie galbūt galvoja, kad jų gyvenime viskas yra nuostabu, ir visiems kitiems.
Kad ir kur būtumėte gyvenimo kelyje, kai kurie galbūt jaučiatės taip apkrauti, kad net nebemanote, kad vis dar esate tame kelyje. Norėčiau pakviesti jus išeiti iš tamsos į šviesą. Evangelijos šviesa suteiks šilumos, pagydys ir padės jums suprasti, kas esate iš tiesų ir koks jūsų gyvenimo tikslas.
Kai kurie iš mūsų klaidžioja uždraustais keliais stengdamiesi ten rasti laimę.
Mylintis Dangiškasis Tėvas kviečia mus eiti mokinystės keliu ir sugrįžti pas Jį. Jis mus myli tobula meile1.
Koks tas kelias? Šis kelias – per tarnystę padėti vienas kitam suprasti, kas esame.
Manau, tarnystė yra dieviškos meilės parodymas.2 Tokiu būdu sukuriame aplinką, kurioje tiek davėjas, tiek gavėjas įgyja troškimą atgailauti. Kitaip tariant, mes pakeičiame kryptį ir priartėjame prie mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus, ir tampame panašesni į Jį.
Pavyzdžiui, nebūtina nuolat savo sutuoktiniui ar vaikams sakyti, kaip jie galėtų patobulėti; jie tai jau žino. Kuriant tą meilės kupiną aplinką jie įgis galios savo gyvenime pakeisti tai, kas būtina, ir tapti geresniais žmonėmis.
Taip atgaila tampa kasdieniu gryninimo procesu, kuris gali apimti ir atsiprašymą už netinkamą elgesį. Prisimenu tas situacijas ir vis dar į jas patenku, kai būnu per greitas teisti ar per lėtas išklausyti. O dienos pabaigoje asmeniškai melsdamasis jaučiu meilės kupiną patarimą iš dangaus atgailauti ir tapti geresniam. Meilės kupina aplinka, kurią pirmiausia kūrė mano tėvai, broliai ir seserys, o vėliau mano žmona, vaikai ir draugai, padėjo man tapti geresniu žmogumi.
Visi žinome, kaip galime elgtis geriau. Nebūtina, kad vieni kitiems vis primintume tai, bet būtina mylėti ir tarnauti kitiems ir taip kurti noro keistis atmosferą.
Šioje saugioje aplinkoje sužinome, kas iš tikrųjų esame ir koks bus mūsų vaidmuo šiame paskutiniame pasaulio istorijos skyriuje prieš antrąjį Gelbėtojo atėjimą.
Jei svarstote, ką turite daryti, norėčiau pakviesti jus susirasti vietą, kur galite pabūti vieni, ir paprašyti Dangiškąjį Tėvą leisti jums sužinoti, koks bus jūsų vaidmuo. Atsakymas tikriausiai eis palaipsniui, o vėliau darysis aiškesnis, kai tvirčiau stovėsime sandoros ir tarnystės kelyje.
Patiriame kai kuriuos iš tokių pat sunkumų, su kuriais susidūrė ir Džozefas Smitas, kai buvo žodžių karo ir nuomonių sąmyšio sūkuryje. Kaip skaitome jo paties pasakojime, jis dažnai savęs klausdavo: „Ką daryti? Kuri iš visų šių grupių teisinga; o gal visos jos neteisingos? Jei kuri nors iš jų teisinga, tai kuri, ir kaip man ją atpažinti?“3
Remdamasis žinia, rasta Jokūbo laiške, kuriame teigiama: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta“4, Džozefas galiausiai nusprendė „prašyti Dievą“5.
Toliau skaitome, kad tai buvo pirmas toks bandymas jo gyvenime, nes būdamas apsuptas visų savo nerimų, iki tol dar niekada nebandė melstis balsu.6
O taip gali įvykti ir mums, kai pirmą kartą kreipsimės į savo Kūrėją taip, kaip to nedarėme niekada anksčiau.
Dėl šių Džozefo pastangų, jam pasirodė ir į jį vardu kreipėsi Dangiškasis Tėvas ir Jo Sūnus Jėzus Kristus, ir dėl to daug aiškiau suprantame, kas esame ir kokia iš tiesų mūsų svarba.
Toliau skaitome, kad ankstyvos paauglystės metais Džozefą persekiojo tie, kurie turėjo būti jo draugai ir elgtis su juo maloniai.7 Taip ir mes, gyvenime eidami mokinystės keliu, galime tikėtis tam tikro pasipriešinimo.
Jeigu šiuo metu jaučiate, jog nepajėgiate būti orkestro dalimi ir atgailos kelias jums atrodo sunkus, žinokite, kad jei liksite jame, naštos nuo jūsų pečių bus nuimtos ir vėl pasirodys šviesa. Dangiškasis Tėvas niekada nepaliks mūsų, kai siekiame Jo pagalbos. Galime parkristi ir atsikelti, o Jis padės mums nusipurtyti purvą nuo kelių.
Kai kurie iš mūsų esame sužeisti, bet Viešpaties pirmosios pagalbos vaistinėlėje yra pakankamai didelių pleistrų, kad uždengtų visas mūsų žaizdas.
Todėl būtent tos meilės, tos tobulos meilės, kurią dar vadiname tikrąja meile arba „tyra Kristaus meile“8, reikia mūsų namuose, kuriuose tėvai tarnauja savo vaikams, o vaikai – savo tėvams. Dėl tos meilės širdys pasikeis ir gims troškimai vykdyti Jo valią.
Būtent tos meilės reikia mūsų, kaip Dangiškojo Tėvo vaikų ir Jo Bažnyčios narių, tarpusavio reikaluose, meilės, kuri suteiks mums galios į savo orkestrus įtraukti visus muzikos instrumentus taip, kad, vėl atėjus Gelbėtojui, galėtume šlovingai pasirodyti drauge su angeliškais dangaus chorais.
Būtent ta meilė, ta šviesa turėtų švytėti ir apšviesti viską aplinkui, kai einame kasdienio gyvenimo keliu. Žmonės pastebės tą šviesą ir ji trauks juos prie savęs. Būtent toks misionieriškas darbas skatins kitus „ateiti ir pamatyti, ateiti ir padėti, ateiti ir pasilikti“9. O kai gausime liudijimą apie šį didį darbą ir savo vaidmenį jame, džiūgaukime drauge su mūsų mylimu pranašu Džozefu Smitu, skelbusiu: „Nes aš mačiau regėjimą; aš žinojau tai, ir aš žinojau, kad tai žino Dievas, ir aš negalėčiau to paneigti.“10
Liudiju jums, kad žinau, kas esu, ir žinau, kas esate jūs. Visi esame mus mylinčio Dangiškojo Tėvo vaikai. Jis pasiuntė mus čia ne sužlugti, bet šlovingai grįžti atgal pas Jį. Linkiu visiems mums suprasti savo dalį šiame didžiame tarnavimo darbe, kad Viešpačiui vėl atėjus taptume panašesni į Jį. To meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.