Nesvyruojantis įsipareigojimas Jėzui Kristui
Dievas kviečia mus visiškai išsižadėti senųjų kelių ir pradėti naują gyvenimą Kristuje.
Praeitą balandį man teko privilegija pašventinti Kongo Demokratinės Respublikos Kinšasos šventyklą.1 Neįmanoma žodžiais apsakyti džiaugsmo, kurį kongiečiai ir aš jautėme matydami jų žemėje pašventintą šventyklą.
Įžengiantieji į Kinšasos šventyklą mato originalų paveikslą pavadinimu Kongo kriokliai.2 Šventyklos lankytojams jis vienareikšmiškai primena jų nesvyruojantį įsipareigojimą, būtiną prisijungiant prie Jėzaus Kristaus ir einant mūsų Dangiškojo Tėvo plano sandorų keliu. Tame paveiksle nutapyti kriokliai primena paprotį, prieš daugiau nei šimtmetį paplitusį tarp pirmųjų Kongo atsivertusiųjų į krikščionybę.
Prieš atsivertimą jie garbino negyvus objektus, tikėdami, kad tie daiktai turėjo antgamtinių galių.3 Po to, kai atsiversdavo, daugelis iš jų nuvykdavo prie kurio nors vieno iš nesuskaičiuojamų Kongo upės krioklių, pavyzdžiui, Nzongo krioklio.4 Šie atsivertusieji sumesdavo savo garbintus objektus į krioklį, taip Dievui ir kitiems parodydami, kad išsižada savo senų tradicijų ir priima Jėzų Kristų. Jie sąmoningai tų objektų nemesdavo į ramius, seklius vandenis; jie mesdavo į šniokščiančius didžiulio krioklio vandenis, iš kurių tų daiktų buvo neįmanoma atgauti. Tokie veiksmai simbolizavo naują ir nesvyruojantį įsipareigojimą Jėzui Kristui.
Panašiai savo įsipareigojimą Jėzui Kristui žmonės demonstruodavo ir kitose vietose bei kitais amžiais.5 Mormono Knygos žmonės, vadinami anti nefi lehiais, „sudėjo savo maišto ginklus“, užkasdami juos „giliai žemėje“, ir taip paliudijo „Dievui […], kad jie niekuomet daugiau nepanaudos [savo] ginklų“6. Taip darydami jie pasižadėjo sekti Dievo mokymais ir niekada nepamiršti savo įsipareigojimo. Toks veiksmas buvo atsivertimo į Viešpatį visiems laikams pradžia.7
„Atsiversti į Viešpatį“ reiškia palikti vienokį senais įsitikinimais grįstą elgesį ir pakeisti jį nauju elgesiu, kuris grįstas tikėjimu Dangiškojo Tėvo planu ir Jėzumi Kristumi bei Jo Apmokėjimu. Toks keitimasis yra daugiau nei vien intelektualus Evangelijos mokymų priėmimas. Toks pasikeitimas formuoja mūsų asmenybę, keičia gyvenimo prasmės suvokimą ir veda link nekintančios ištikimybės Dievui. Asmeniniai troškimai, kurie nedera su noru prisijungti prie Gelbėtojo ir sekti sandoros keliu, išblėsta, o juos pakeičia ryžtas atsiduoti Dangiškojo Tėvo valiai.
Atsivertimas į Viešpatį prasideda nuo nesvyruojančio įsipareigojimo Dievui ir tokio įsipareigojimo pavertimo savo esybės dalimi. Tokio įsipareigojimo įsisąmoninimas trunka visą gyvenimą, tam reikia kantrybės ir nuolatinės atgailos. Galiausiai toks įsipareigojimas tampa mūsų savasties dalimi, įsismelkia į mūsų esybę ir nuolat gyvuoja mūsų gyvenime. Kaip negalime pamiršti savo vardo, kad ir ką galvotume, taip negalime pamiršti savo įsipareigojimo, įsirėžusio į mūsų širdis.8
Dievas kviečia mus visiškai išsižadėti senųjų kelių ir pradėti naują gyvenimą Kristuje. Taip nutinka ugdant tikėjimą Gelbėtoju, o tikėjimas prasideda klausant liudijimo tų, kurie tiki.9 Po to tikėjimas gilėja, kai veikiame tokiu būdu, kuris mus dar tvirčiau pritvirtina prie Jo.10
Bet būtų visai neblogai, jei išaugęs tikėjimas būtų perduodamas kaip gripas ar peršalimas. Tokiu atveju paprastas „dvasinis“ sučiaudėjimas sustiprintų kitų tikėjimą. Tačiau taip nebūna. Tikėjimas auga tik veikiant tikėjimu. Tokius veiksmus dažniausiai paskatina kito žmogaus pakvietimas, tačiau negalime „auginti“ kitų tikėjimo ar kliautis vien tik kitais tam, kad sustiprintume savąjį. Kad mūsų tikėjimas augtų, turime patys rinktis tikėjimą stiprinančius veiksmus, tokius kaip malda, Raštų studijavimas, sakramento priėmimas, įsakymų laikymasis ir tarnavimas kitiems.
Augant mūsų tikėjimui Jėzumi Kristumi, Dievas mus kviečia pasižadėti kartu su Juo. Šios sandoros, kaip žinomi šie pažadai, yra mūsų atsivertimo išraiška. Be to, sandoros pakloja tvirtą dvasinio augimo pamatą. Pasirinkdami krikštytis pradedame prisiimti Jėzaus Kristaus vardą11 ir pasirinkti susitapatinti su Juo. Prisiekiame tapti panašūs į Jį ir ugdytis Jo savybes.
Sandoros pritvirtina mus prie Gelbėtojo ir pastūmėja eiti keliu, vedančiu į mūsų dangiškus namus. Sandorų galia padeda išlaikyti galingą širdies permainą, gilinti atsivertimą į Viešpatį ir savo veiduose įgyti aiškesnį Kristaus atvaizdą.12 Tačiau paviršutiniškas įsipareigojimas laikytis sudarytų sandorų mums negarantuos nieko.13 Galbūt kils pagunda išsisukinėti, savo senus įpročius mesti į ramų vandenį ar savo maišto ginklus užkasti kyšančiomis rankenomis. Tačiau dvilypis įsipareigojimas laikytis sudarytų sandorų neatvers kelio pašventinančiai Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus galiai.
Mūsų įsipareigojimas laikytis sudarytų sandorų neturėtų būti sąlygiškas ar kisti keičiantis gyvenimo aplinkybėms. Mūsų ištikimybė Dievui turėtų būti lyg netoli Kinšasos šventyklos tekanti patikimoji Kongo upė. Šios upės, skirtingai nei kitų pasaulio upių, tėkmė išlieka tokia pat ištisus metus14 ir kas sekundę į Atlanto vandenyną išplukdo beveik 41,5 milijonų litrų vandens.
Gelbėtojas kvietė Savo mokinius būti tokius pat patikimus ir nepajudinamus. Jis pasakė: „Todėl, įsidėkite sau į širdį, kad turite daryti tai, ko jus mokysiu ir ką jums įsakysiu.“15 Tvirtas pasiryžimas laikytis sudarytų sandorų veda link Dievo žadamo nepaliaujamo džiaugsmo išpildymo.16
Daug ištikimų pastarųjų dienų šventųjų yra parodę, kad tvirtai laikosi savo sandorų su Dievu ir kad pasikeitė amžiams. Leiskite jums papasakoti apie tris tokius žmones – brolį Banzą Mucioką, sesę Banzą Redžinę ir brolį Mbujį Nkitabungį.
1977 metais Banzos gyveno Kinšasoje – tuometiniame Zaire, dabartinėje Kongo Demokratinėje Respublikoje. Jie buvo didžiai gerbiami savoje protestantų bažnyčios bendruomenėje. Kadangi buvo talentingi, jų bažnyčia pasirūpino šios jaunos šeimos kelione į Šveicariją ir sumokėjo už studijas universitete.
Kaskart Ženevos miesto autobusu vykdamas į universitetą brolis Banza matydavo nedidelius susirinkimų namus su užrašu „Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia“. Jis stebėjosi: „Nejaugi ir šiais laikais yra Jėzaus Kristaus šventųjų?“ Jis galiausiai nusprendė nuvykti ir pasižiūrėti.
Brolį ir seserį Banzas skyriuje sutiko šiltai. Jie uždavė ramybės neduodančius klausimus dėl Dievo prigimties, pvz.: „Jei Dievas yra dvasia, lyg vėjas, kaip galime būti sukurti pagal Jo atvaizdą? Kaip Jis gali sėdėti soste?“ Įtikinamo atsakymo jie nebuvo gavę iki tol, kol misionieriai trumpos pamokėlės metu jiems paaiškino sugrąžintąją doktriną. Misionieriams išėjus, Banzos susižvalgė ir tarė: „Ar tik ne tiesą mes išgirdome?“ Jie ir toliau lankė bažnyčią ir susitikinėjo su misionieriais. Jie žinojo, kad krikštas sugrąžintoje Jėzaus Kristaus Bažnyčioje turės pasekmių. Jie neteks stipendijų, bus panaikintos vizos ir jie su savo mažais vaikais turės palikti Šveicariją. 1979 m. spalį jie nusprendė pasikrikštyti ir būti patvirtinti.
Po krikšto praėjus dviem savaitėms brolis ir sesuo Banzos sugrįžo į Kinšasą ir tapo pirmuoju bei antruoju Bažnyčios nariais savo šalyje. Ženevos skyriaus nariai palaikė ryšį su jais ir padėjo susisiekti su Bažnyčios vadovais. Banzos buvo paraginti ištikimai laukti pažadėtojo laiko, kai Dievas Zaire įkurs Savo Bažnyčią.
Tuo metu kitas mainų programoje dalyvavęs studentas iš Zairo, brolis Mbujis, studijavo Belgijoje. 1980 m. jis pasikrikštijo Briuselio apylinkėje. Netrukus po to jis tarnavo nuolatinėje misijoje Anglijoje. O Dievas darė Savo stebuklus. Brolis Mbujis sugrįžo į Zairą ir tapo trečiuoju Bažnyčios nariu savo šalyje. Tėvams sutikus, jo šeimos namuose buvo pradėta vesti Bažnyčios susirinkimus. 1986 m. vasarį buvo pateikta peticija vyriausybei oficialiai pripažinti Bažnyčią. Tam buvo reikalingi trijų Zairo piliečių parašai. Tad tais trimis laimingaisiais, pasirašiusiais prašymą, tapo brolis Banza, sesuo Banza ir brolis Mbujis.
Šie ištikimi nariai atpažino tiesą, kai ją išgirdo; per krikštą sudarė sandorą, prijungusią juos prie Gelbėtojo. Kalbant perkeltine prasme, savo senus įpročius jie sumetė į šniokščiantį krioklį ir neketino prie jų sugrįžti. Sandoros kelias niekada nebuvo lengvas. Politiniai neramumai, reti kontaktai su Bažnyčios vadovais ir sunkumai, susiję su šventųjų bendruomenės kūrimu, galėjo atgrasyti ne taip stipriai įsipareigojusius žmones. Tačiau brolis ir sesuo Banzos bei brolis Mbujis toliau atkakliai ir ištvermingai tikėjo. Jie asmeniškai dalyvavo Kinšasos šventyklos pašventinime, kuris įvyko praėjus 33 metams nuo tada, kai jie pasirašė prašymą, dėl kurio Bažnyčia buvo oficialiai pripažinta Zaire.
Banzos šiandien yra čia, konferencijų centre. Juos lydi du sūnūs, Džiunioras ir Filas, bei marčios Anė ir Juju. 1986 m. Džiunioras ir Filas tapo pirmaisiais dviem asmenimis, pasikrikštijusiais Bažnyčioje Zaire. Brolis Mbujis kartu su savo žmona Magaj ir penkiais vaikais šią konferenciją stebi Kinšasoje.
Šie pionieriai supranta sandorų prasmę ir pasekmes, nes per jas jie atvesti „į Viešpaties, jų Dievo, pažinimą ir džiūgavimą jų Išpirkėju, Jėzumi Kristumi“17.
Kaip prisijungti prie Gelbėtojo ir likti tokiems ištikimiems, kaip šie ir dešimtys tūkstančių kitų jais pasekusių Kongo šventųjų bei milijonai žmonių visame pasaulyje? Gelbėtojas mus mokė kaip. Kiekvieną savaitę priimame sakramentą ir su savo Dangiškuoju Tėvu sudarome sandorą. Pasižadame savąją savimonę susieti su Gelbėtojo savimone prisiekdami noriai prisiimti Jo vardą, visuomet Jį atminti ir laikytis Jo įsakymų.18 Kiekvieną savaitę sąmoningai ruošdamiesi šioms sandoroms ir vertai jas sudarydami mes prisitvirtiname prie Gelbėtojo, įsisąmoniname savo įsipareigojimą19 ir galingai pasistūmėjame sandoros keliu.
Kviečiu jus įsipareigoti visą gyvenimą truksiančiai mokinystei. Sudarykite sandoras ir jų laikykitės. Sumeskite savo senus įpročius į gilius ir šniokščiančius krioklius. Kuo giliau užkaskite savo maišto ginklus, kad nekyšotų jų rankenos. Jei sandoras sudarysite tikrai ketindami ištikimai jų laikytis, tai dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo amžiams palaiminsite savo gyvenimą. Visuomet Jį atmindami, sekdami Juo ir Jį garbindami tapsite panašesni į Gelbėtoją. Liudiju, kad Jis yra tas tvirtas pamatas. Juo galima pasikliauti, o Jo pažadai yra tikri. Jėzaus Kristaus vardu, amen.