Gerbti Jo vardą
Per sandorą įgijusios tapatybę ir bendrumą esame vadinamos Jėzaus Kristaus vardu.
Tėvams, džiugiai belaukiantiems savo vaikelio gimimo, tenka pareiga išrinkti kūdikiui vardą. Galbūt kai gimėte, jums buvo duotas iš kartos į kartą perduodamas šeimos vardas. O galbūt jums duotas vardas buvo populiarus tais metais arba toje vietovėje, kurioje gimėte.
Pranašas Helamanas su savo žmona ką tik gimusiems sūnums Nefiui ir Lehiui davė prasmingus šeimos vardus. Štai ką Helamanas vėliau pasakė savo sūnums:
„Aš daviau jums mūsų pirmųjų gimdytojų […] vardus; […] kad prisimindami savo vardus, jūs prisimintumėt juos; o prisimindami juos, jūs prisimintumėt jų darbus; […] kaip tai pasakyta bei užrašyta, kad jie buvo geri.
Todėl, mano sūnūs, aš norėčiau, kad darytumėte tai, kas gera.“1
Nefio ir Lehio vardai padėjo jiems prisiminti savo protėvių gerus darbus ir skatino juos taip pat daryti gera.
Seserys, nesvarbu, kur gyvename, kokia kalba šnekame, ar mums aštuoneri ar šimtas aštuoneri metai, visas mus vienija išskirtinis vardas, kurio tikslai tokie patys.
„Ir visi, kurie esa[me] pakrikštyti Kristuje, apsivilko[me] Kristumi. […] Visi esa[me] viena Kristuje Jėzuje!“2
Kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narės, „pasižadame, jog norime priimti Kristaus vardą, pirmiausia per krikšto apeigas“3. Per šią sandorą mes pažadėjome visuomet Jį atminti, laikytis Jo įsakymų ir tarnauti kitiems. Savo pasiryžimą laikytis šios sandoros atnaujiname kiekvieną šabo dieną, kai priimame sakramentą ir vėl mėgaujamės palaiminimu „gyventi naują gyvenimą“4.
Vardas, kuris mums buvo suteiktas gimus, atspindi mūsų asmeninę tapatybę ir ryšį su mūsų žemiškąja šeima. Tačiau, kai per krikštą „užgimėme iš naujo“, mūsų supratimas, kas esame, prasiplėtė. „Dėl sandoros, kurią sudarėte, jūs būsite vadinami Kristaus vaikais, […] nes štai, […] jūs dvasiškai užgimėte jam; nes sakote, kad jūsų širdys pakeistos per tikėjimą jo vardu; todėl jūs užgimėte iš jo.“5
Taip per sandorą įgijusios tapatybę ir bendrumą esame vadinamos Jėzaus Kristaus vardu. Ir „neduota jokio kito vardo nei jokio kito būdo, nei priemonių, kuriomis žmonių vaikai gali būti išgelbėti – tik Kristaus, Viešpaties Visagalio, vardu ir tik per jį.“6
Jėzaus vardas buvo žinomas gerokai prieš Jam gimstant. Karaliui Benjaminui angelas pranašavo: „Ir jis bus vadinamas Jėzumi Kristumi, Dievo Sūnumi, […] ir jo motina bus vadinama Marija.“7 Apie Jo išperkančiosios meilės8 darbą Dievo vaikams taip pat buvo skelbiama, kai Evangelija būdavo žemėje, nuo pat Adomo ir Ievos dienų iki mūsų dienų, kad jie žinotų, „į kokį šaltinį jie gali žvelgti savo nuodėmių atleidimo“9.
Praeitais metais prezidentas Raselas M. Nelsonas kaip pranašas seserų prašė „kurti ateitį padedant surinkti išsklaidytą Izraelį“. Jis skatino mus perskaityti Mormono Knygą ir „pasižymėti kiekvieną eilutę, kurioje kalbama apie Gelbėtoją“. Jis prašė: „Sąmoningai kalbėkite apie Kristų, džiūgaukite Kristumi ir pamokslaukite apie Kristų su savo šeima ir draugais.“ Galbūt pradėjote matyti jo pažado vaisius, kad „jūs ir jie priartėsite prie Gelbėtojo. […] Pradės vykti pokyčiai, net stebuklai.“10
Mūsų pažadas visuomet atminti Gelbėtoją teikia mums stiprybės ginti tiesą ir teisumą, ar būtume didelėje minioje ar vienumoje, kur niekas, išskyrus Dievą, nežino apie mūsų darbus. Kai atmename Jį ir Jo vardą, kuriuo vadinamės, mums nelieka vietos save menkinantiems palyginimams arba arogantiškam teisimui. Žvelgdamos į Gelbėtoją matome, kas išties esame, – brangus Dievo vaikas.
Atmindamos savo sandoras nuraminame pasaulio nerimą, nepasitikėjimą savimi paverčiame drąsa ir per išbandymus atrandame viltį.
O kai kopdamos sandoros keliu suklumpame ir parkrentame, mums tereikia atminti Jo vardą ir Jo maloningumą. „Nes jis turi visą galią, visą išmintį ir visą supratimą; jis suvokia viską ir yra gailestinga Esybė, […] tiems, kurie atgailauja ir tiki jo vardą.“11 Iš tiesų už Jėzaus vardą nėra mieliau skambančio vardo visiems tiems, kurie sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia stengiasi „elgtis geriau ir būti geresni“12.
Prezidentas Nelsonas mokė: „Praėjo laikai, kai galite būti tylūs ir patenkinti krikščionys. Jūsų religija apima daug daugiau nei vien tik apsilankymą sekmadienį Bažnyčioje. Jums reikia būti tikrais mokiniais nuo sekmadienio ryto iki šeštadienio vakaro. […] Nėra tokios sampratos kaip neakivaizdinis Viešpaties Jėzaus Kristaus mokinys.“13
Mūsų pasiryžimas priimti Kristaus vardą yra kur kas daugiau nei formalus apsikeitimas žodžiais. Tai nėra pasyvus pažadas arba kažkoks pramanas. Tai nėra pereinamasis etapas arba nešiojama vardo kortelė. Tai ne posakis, kurį tiesiog padedame ant lentynos ar pakabiname ant sienos. Jo vardu „apsivelkame“14, jis įrašomas mūsų širdyje ir „išraiž[omas] [mūsų] veide“15.
Gelbėtojo apmokančiąją auką turėtume atsiminti visada, savo mintyse, darbuose ir bendraudami su kitais. Jis ne tik atsimena mūsų vardus, bet ir visada atsimena mus. Gelbėtojas pareiškė:
„Nes ar gali moteris užmiršti savo žindomą vaiką, kad ji neužjaustų savo įsčių sūnaus? Taip, jos gali užmiršti, tačiau aš neužmiršiu jūsų, o Izraelio namai.
Štai aš išraižiau tave ant savo rankų delnų; tavo sienos yra nuolatos priešais mane.“16
Prezidentas Džordžas Albertas Smitas mokė: „Gerbkite vardus, kuriais vadinatės, nes vieną dieną jums teks privilegija ir pareiga […] savo Tėvui danguje pranešti […], ką su [tais] vardais padarėte.“17
Ar apie mus, kaip tai buvo rūpestingai išrinkus Nefio ir Lehio vardus, gali būti sakoma ir rašoma, kad esame tikros Viešpaties Jėzaus Kristaus mokinės? Ar gerbiame Jėzaus Kristaus vardą, kurį sąmoningai priėmėme? Ar galime būti laikomos Jo maloningumo ir Jo išperkančiosios galios „tarnu bei liudytoju“18?
Neseniai klausiausi Mormono Knygos. Paskutiniame 2 Nefio skyriuje išgirdau Nefio žodžius, kurių niekada anksčiau nebuvau taip perskaičiusi. Visame savo metraštyje jis moko ir liudija apie „Išpirkėją“, „Izraelio Šventąjį“, „Dievo Avinėlį“ ir „Mesiją“. Tačiau jam baigiant savo pasakojimą išgirdau šiuos žodžius: „Aš džiūgauju aiškumu; aš džiūgauju tiesa; aš džiūgauju mano Jėzumi, nes jis išpirko mano sielą.“19 Išgirdus šiuos žodžius, nudžiugo širdis ir turėjau vėl ir vėl jų klausytis. Šią eilutę atpažinau ir reagavau lygiai taip pat, kaip atpažįstu ir reaguoju į savo vardą.
Viešpats sakė: „Taip, palaiminti šitie žmonės, kurie nori nešioti mano vardą; nes jie bus pavadinti mano vardu; ir jie yra mano.“20
Kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narės, „su džiaugsmu [priimkime] Kristaus vardą“21 ir pagerbkime jį meile, pasišventimu ir gerais darbais. Liudiju, kad Jis yra Dievo Avinėlis, taip, netgi Amžinojo Tėvo Sūnus.22 Jo šventojo vaiko Jėzaus Kristaus vardu, amen.