Šventųjų džiaugsmas
Džiaugsmas ateina laikantis Kristaus įsakymų, per Jį įveikiant sielvartą bei silpnybes ir tarnaujant taip, kaip tarnavo Jis.
Mormono Knygos pranašas, Lehio vaikaitis Enosas, aprašė ypatingą savo gyvenimo patyrimą. Medžiodamas vienas miške, Enosas ėmė mąstyti apie savo tėvo Jokūbo mokymus. Jis pasakojo: „Žodžiai, kuriuos dažnai girdėjau savo tėvą kalbant apie amžinąjį gyvenimą ir šventųjų džiaugsmą, giliai įsismelkė į mano širdį.“1 Sieloje jausdamas dvasinį alkį, Enosas atsiklaupė maldai, nuostabiai maldai, kuri truko visą dieną ir dalį nakties, maldai, atnešusiai jam svarbiausius apreiškimus, patikinimus ir pažadus.
Daug ko galime pasimokyti iš tos Enoso patirties, bet šiandien, mano manymu, labiausiai išsiskiria Enoso prisiminimas, kad jo tėvas dažnai kalbėdavo apie „šventųjų džiaugsmą“.
Šioje konferencijoje prieš trejus metus prezidentas Raselas M. Nelsonas kalbėjo apie džiaugsmą.2 Jis sakė:
„Mūsų jaučiamas džiaugsmas yra mažai susijęs su gyvenimo aplinkybėmis ir labai susijęs su tuo, į ką sutelktas mūsų gyvenimas.
Kada savo gyvenimą sutelkiame į Dievo išgelbėjimo planą […] ir Jėzų Kristų bei Jo Evangeliją, galime jausti džiaugsmą nepriklausomai nuo to, kas mūsų gyvenime vyksta ar nevyksta. Džiaugsmas kyla iš Jo ir dėl Jo. […] Pastarųjų dienų šventiesiems Jėzus Kristus yra džiaugsmas!“3
Šventieji yra tie, kurie per krikštą sudarė Evangelijos sandorą ir, kaip Kristaus mokiniai, stengiasi Juo sekti.4 Todėl „šventųjų džiaugsmas“ reiškia tapimo panašesniam į Kristų džiaugsmą.
Norėčiau pakalbėti apie džiaugsmą, kuris ateina laikantis Jo įsakymų, džiaugsmą, kylantį, kai per Jį įveikiamas sielvartas ir silpnybės, džiaugsmą, kuris neatsiejamas nuo tarnavimo taip, kaip tarnavo Jis.
Kristaus įsakymų laikymosi džiaugsmas
Gyvename hedonistiniame amžiuje, kai daugelis abejoja Viešpaties įsakymų svarba arba paprasčiausiai juos ignoruoja. Neretai atrodo, kad žmonės, kurie nepaiso tokių dieviškų nurodymų kaip skaistybės įstatymas, sąžiningumo standartai ir šabo dienos šventumas, klesti ir mėgaujasi gyvenimo gėrybėmis, kartais net daugiau nei tie, kurie stengiasi būti paklusnūs. Kai kurie ima abejoti, ar visa tai verta tų pastangų ir aukų. Kartą senovės Izraelio tauta skundėsi:
„Jokios naudos iš tarnavimo Dievui. Kas iš to, kad laikėmės Jo nuostatų ir vaikščiojome nuleidę galvas pulkų Viešpaties akivaizdoje?
Dabar mes vadiname laimingais išdidžiuosius. Jiems sekasi, nors jie elgiasi nedorai. Jie gundo Dievą, bet nebaudžiami.“5
Bet Viešpats sakė: „Palaukit tos dienos, kai „Aš padarysiu juos savo brangenybėmis. […] Tada jūs matysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp to, kuris tarnauja Dievui, ir to, kuris Jam netarnauja.“6 Nedorėliai gali „kurį laiką džiaug[tis] savo darbais“, bet tai visada laikina.7 Šventųjų džiaugsmas ilgalaikis.
Dievas viską mato objektyviai ir dalijasi tuo su mumis per Savo įsakymus, veiksmingai vesdamas mus pro mirtingumo spąstus ir duobes link amžinojo džiaugsmo. Pranašas Džozefas Smitas aiškino: „Jo įsakymai mus moko su amžinybės perspektyva; nes Dievas žiūri į mus tarsi būtume amžinybėje. Dievas gyvena amžinybėje ir dalykus mato kitaip nei mes.“8
Dar nesutikau tokių Evangeliją vėliau gyvenime radusių žmonių, kurie nebūtų norėję, kad tai būtų įvykę anksčiau. Jie sako: „Ak, kiek blogų pasirinkimų ir klaidų būčiau išvengęs.“ Viešpaties įsakymai yra mūsų kelias į geresnius pasirinkimus ir laimingesnius rezultatus. Kaip turėtume džiūgauti ir dėkoti Jam už tai, kad parodė mums prakilnesnį kelią.
Sesuo Kalomba Rouzetė Kamvanja iš Kongo Demokratinės Respublikos, dabar tarnaujanti Dramblio Kaulo Kranto Vakarų Abidžano misijoje, būdama paauglė pasninkavo ir meldėsi tris dienas, kad pasirinktų tą gyvenimo kryptį, kurią Dievas norėtų, kad ji pasirinktų. Nuostabiame sapne regėjime jai buvo parodyti du pastatai: maldos namai ir pastatas, kurį dabar ji žino esant šventykla. Ji ėmė ieškoti ir netrukus rado tuos sapne matytus maldos namus. Ant jų buvo užrašas „Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia“. Sesuo Kamvanja pasikrikštijo, o tada pasikrikštijo ir jos motina bei šeši broliai. Sesuo Kamvanja sakė: „Kai priėmiau Evangeliją, jaučiausi tarsi narvelyje buvęs paukštelis, kurį ką tik paleido. Mano širdis prisipildė džiaugsmo. […] Gavau patikinimą, kad Dievas mane myli.“9
Viešpaties įsakymų laikymasis leidžia mums labiau ir lengviau jausti Jo meilę. Tiesus ir ankštas įsakymų kelias veda tiesiai prie gyvybės medžio, o tas medis ir jo vaisius – saldžiausias ir visų trokštamiausias10, simbolizuoja Dievo meilę ir pripildo sielą „nepaprastai didelio džiaugsmo“11. Gelbėtojas sakė:
„Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje.
Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse liktų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“12
Įveikimo per Kristų džiaugsmas
Net kai ištikimai laikomės Dievo įsakymų, būna išmėginimų ir tragedijų, kurios gali pertraukti mūsų džiaugsmą. Tačiau, kai padedami Gelbėtojo stengiamės tuos sunkumus įveikti, mūsų pastangos išsaugo tiek mūsų dabar jaučiamą džiaugsmą, tiek ir tą džiaugsmą, kurio tikimės. Kristus nuramino Savo mokinius: „Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“13 Būtent atsigręžiant į Jį, paklūstant Jam ir prisirišant prie Jo, tie išmėginimai ir sielvartas pavirsta džiaugsmu. Paminėsiu vieną pavyzdį.
1989 metais Džekas Raštonas tarnavo prezidentu Irvino Kalifornijos kuole, Jungtinėse Valstijose. Per šeimos atostogas vandenyno pakrantėje, Kalifornijoje, Džekas plaukiojo banglente, kai banga bloškė jį į povandeninę uolą, sulaužė kaklą ir smarkiai pažeidė stuburo smegenis. Vėliau Džekas sakė: „Iš karto po smūgio suvokiau, kad esu paralyžiuotas.“14 Jis daugiau nebegalėjo kalbėti ir net savarankiškai kvėpuoti.15
Šeima, draugai ir kuolo nariai susibūrė aplink brolį Raštoną ir jo žmoną Džo Aną ir kuo galėdami jiems padėjo, taip pat perdarė dalį jų namų taip, kad pritaikytų Džeko invalido vežimėliui. Džo Ana tapo pagrindine Džeko slaugytoja kitus 23-ejus metus. Remdamasi Mormono Knygos pasakojimais, kaip Viešpats aplankė Savo žmones jų suspaudimuose ir palengvino jų naštas16, Džo Ana sakė: „Dažnai stebiuosi, kaip lengva ant širdies, kai rūpinuosi savo vyru.“17
Džeko kvėpavimo sistemos pakeitimas grąžino jam gebėjimą kalbėti ir nepraėjus nė metams jis buvo pašauktas būti Evangelijos doktrinos mokytoju ir kuolo patriarchu. Kai jis kam nors duodavo patriarchalinį palaiminimą, kitas kunigystę turintysis uždėdavo brolio Raštono rankas ant palaiminimą gaunančio asmens galvos ir laikydavo jo rankas palaiminimo metu. Džekas, po ištikimos 22 metus trukusios tarnystės, mirė per 2012 metų Kalėdas.
Kartą per pokalbį Džekas pasakė: „Problemos ateis į visų mūsų gyvenimą, jos buvimo čia, šioje žemėje, dalis. Kai kurie žmonės galvoja, kad religija ar tai, kad jie tiki Dievą, apsaugos juos nuo blogybių. Nemanau, kad čia esmė. Manau, jog esmė yra ta, kad jei mūsų tikėjimas stiprus, kada įvyks negeri dalykai, o jie įvyks, mes pajėgsime su jais susitvarkyti. […] Mano tikėjimas niekada nesvyravo, bet tai nereiškia, kad manęs neužplūsdavo depresijos bangos. Manau, kad pirmą kartą gyvenime buvau nustumtas iki pat ribos ir man tiesiog nebebuvo kur gręžtis, todėl aš atsigręžiau į Viešpatį ir iki šiol jaučiu beribį džiaugsmą.“18
Gyvename laikais, kai tiek socialiniuose tinkluose, tiek asmeniškai kartais negailestingai puolami tie, kurie stengiasi laikytis Viešpaties duotų aprangos, pramogų ir lytinio tyrumo standartų. Dažnai būtent šventųjų jaunimas ir jauni suaugusieji, taip pat moterys ir motinos neša šį pajuokos ir persekiojimų kryžių. Nėra lengva įveikti tokį smurtą, tačiau atminkite Petro žodžius: „Jei jus užgaulioja dėl Kristaus vardo, – jūs palaiminti, nes šlovės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų. Jų Ji keikiama, o jūsų – šlovinama.“19
Edeno sode Adomas ir Ieva buvo „nekaltumo būsenoje, neturėdami džiaugsmo, nes nepažinojo nelaimės“20. Dabar, būdami atsakingos už savo veiksmus esybės, mes randame džiaugsmą įveikdami bet kokio pavidalo nelaimes: ar tai būtų nuodėmė, išmėginimas, silpnybė ar bet kokia kita laimės kliūtis. Tai džiaugsmas pajusti pažangą einant mokinystės keliu; džiaugsmas „ga[uti] savo nuodėmių atleidimą ir tur[ėti] sąžinės ramybę“21; džiaugsmas pajusti, kaip per Kristaus malonę siela plečiasi ir auga.22
Tarnavimo kaip Kristus džiaugsmas
Gelbėtojas džiaugsmą randa įgyvendindamas mūsų nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.23 Kalbėdamas apie Gelbėtojo Apmokėjimą, prezidentas Raselas M. Nelsonas sakė:
„Kaip ir visomis kitomis aplinkybėmis, Jėzus Kristus yra mūsų didžiausias pavyzdys, kuris „vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių“ [Hebrajams 12:2]. Tik pagalvokite! Kad galėtų ištverti pačią skausmingiausią kančią, kokia tik buvo patirta žemėje, mūsų Gelbėtojas susitelkė į džiaugsmą!
Ir koks džiaugsmas Jam priderėjo? Neabejotinai tai buvo džiaugsmas apvalyti, išgydyti ir stiprinti mus; džiaugsmas apmokėti visų, kurie atgailaus, nuodėmes; džiaugsmas suteikti jums ir man galimybę grįžti namo – švariems ir vertiems – gyventi su Dangiškaisiais Gimdytojais ir šeimomis.“24
Taip pat ir mums „priderantis“ džiaugsmas yra padėti Gelbėtojui Jo išpirkimo darbe. Kaip Abraomo vaikai ir sėkla25, mes dalyvaujame laiminant žemės šeimas „evangelijos palaiminimais, kurie yra išgelbėjimo, būtent amžinojo gyvenimo, palaiminimai“26.
Prisimenu šiuos Almos žodžius:
„Aš giriuosi tuo, kad galbūt galiu būti įrankis Dievo rankose, kad atvesčiau kokią sielą į atgailą; ir tai yra mano džiaugsmas.
Ir štai, kada aš matau daugybę savo brolių, tikrai atgailaujančių ir ateinančių pas Viešpatį, savo Dievą, tada mano siela prisipildo džiaugsmo. […]
Bet aš džiaugiuosi ne vien savo sėkme, bet mano džiaugsmas yra pilnesnis dėl sėkmės mano brolių, kurie buvo nuėję į Nefio žemę. […]
Dabar, kada galvoju apie šitų savo brolių sėkmę, mano siela tarsi sprūsta lauk, netgi iki jos atsiskyrimo nuo kūno – toks didelis mano džiaugsmas.“27
Mūsų tarnavimo vienų kitiems Bažnyčioje vaisiai yra dalis to „mums priderančio“ džiaugsmo. Net tuomet, kai esame nusiminę ar jaučiame didelę įtampą, galime kantriai tarnauti, jeigu susitelkiame į džiaugsmą, ateinantį, kai stengiamės patikti Dievui ir nešame šviesą, pagalbą ir laimę Jo vaikams, mūsų broliams ir seserims.
Praeitą mėnesį Haityje per Port o Prenso šventyklos pašventinimą vyresnysis Deividas Bednaris ir sesuo Suzana Bednar sutiko jauną seserį, kurios vyras prieš kelias dienas žuvo tragiškame įvykyje. Jie paverkė drauge su ja. Tačiau sekmadienį ši miela moteris buvo savo vietoje kaip tvarkdarė pašventinimo susirinkime ir su švelnia, šilta šypsena maloniai pasitikdavo visus, ateinančius į šventyklą.
Aš tikiu, kad didžiausias „šventųjų džiaugsmas“ ateina žinant, kad Gelbėtojas gina jų bylą28, „ir niekas negali net įsivaizduoti to džiaugsmo, kuris pripild[ys] mūsų sielas tuo metu, kai girdė[si]me jį meldžiantis už mus Tėvui“29. Drauge su prezidentu Raselu M. Nelsonu aš liudiju, kad džiaugsmas yra dovana ištikimiems šventiesiems, kurie „iškentėjo pasaulio kryžius“30 ir „sąmoningai stengia[si] teisiai gyventi, kaip mokė Jėzus Kristus“31. Kad jūsų džiaugsmas būtų pilnas – to meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.