Nuolat skirti dėmesį maldai (Almos 34:39; Moronio 6:4; Luko 21:36)
Norint atsverti atsipalaidavimą ir atsainumą reikia nuolatinio budrumo.
Meldžiu, kad mums džiūgaujant ir garbinant drauge, jums ir man padėtų Šventoji Dvasia.
1976 m. balandį visuotinėje konferencijoje vyresnysis Boidas K. Pakeris kalbėjo konkrečiai Bažnyčios jaunimui. Savo klasikinėje žinioje, pavadintoje „Dvasiniai krokodilai“, jis pasakojo, kaip, būdamas su pavedimu Afrikoje, stebėjo gerai užsimaskavusius krokodilus, tykančius nieko neįtariančių aukų. Tuos krokodilus jis palygino su Šėtonu, kuris užmaskuoja mirtiną nuodėmės pobūdį ir tyko neapdairių jaunuolių.
Kai vyresnysis Pakeris sakė tą kalbą, man buvo 23 metai ir mudu su Suzana laukėme vos už kelių dienų gimsiančio mūsų pirmo vaiko. Mums padarė įspūdį jo žinia, kaip vengti nuodėmės, ir tai, kaip meistriškai jis rėmėsi įprastu gyvūnų elgesiu, mokydamas svarbios dvasinės pamokos.
Mudu su Suzana taip pat keliavome į Afriką vykdydami daugybę pavedimų. Ir mes turėjome progų matyti didingus to žemyno gyvūnus. Prisimindami, kokį poveikį mūsų gyvenime padarė vyresniojo Pakerio kalba, stengėmės stebėti Afrikos laukinių gyvūnų elgesį ir iš jo pasimokyti.
Noriu nupasakoti bruožus ir taktiką dviejų medžiojančių gepardų, kuriuos mudu su Suzana stebėjome, o tai, ką pastebėjome, pritaikyti kasdieniam gyvenimui pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją.
Gepardai ir topiai
Gepardai greičiausi sausumos gyvūnai: bėgdami jie gali išvystyti iki 120 km/h greitį. Šie nuostabūs gyvūnai greičiau nei per tris sekundes gali pasiekti 109 km/h greitį iš stovimos padėties. Gepardai tai plėšrūnai, kurie sėlina prie savo grobio, o likus nedideliam atstumui ima vytis ir užpuola.
Mudu su Suzana praleidome beveik dvi valandas stebėdami, kaip du gepardai sėlindami persekiojo didelį topių – Afrikoje dažniausiai pasitaikančių ir labiausiai paplitusių antilopių – būrį. Aukšta ir sausa Afrikos savanos žolė buvo gelsvai rudos spalvos ir beveik visiškai slėpė plėšrūnus, kol jie sėlino prie topių būrio. Gepardai, nors juos skyrė maždaug 90 metrų, veikė išvien.
Kol vienas gepardas tupėjo žolėje ir nejudėjo, kitas, prigludęs prie žemės, lėtai sėlino vis arčiau nieko neįtariančių topių. Paskui tupėjęs gepardas dingo žolėje tiksliai tuo metu, kai atsitūpė kitas. Tas pakaitinis modelis, kai vienas gepardas prigludęs prie žemės sėlino, o kitas tupėjo žolėje, tęsėsi ilgai. Slaptas tos strategijos tikslas buvo apgauti topius nukreipiant jų dėmesį nuo besiartinančio pavojaus. Kantriai ir ramiai du gepardai darbavosi kaip komanda, siekdami apsirūpinti maistu.
Tarp didelio topių būrio ir besiartinančių gepardų ant termitynų kaip sargybiniai stovėjo keli vyresni ir stipresni topiai. Matydami žolę iš aukščiau nuo nedidelių kauburių, topiai sargai galėjo sekti pavojaus ženklus.
Tada staiga, kai gepardai pasirodė pakankamai arti, jog galėtų pulti, visas topių būrys nusisuko ir pabėgo. Nežinau kaip, ir ar išvis topiai sargai bendravo su didesniu būriu, bet kažkaip perspėjimas buvo perduotas ir visi topiai pasitraukė į saugią vietą.
O ką gepardai darė toliau? Nedelsdami abu gepardai vėl ėmė veikti pakaitomis, kai vienas gepardas prigludęs prie žemės sėlino, kitas tupėjo žolėje. Persekiojimas tęsėsi. Jie nesiliovė. Jie nesiilsėjo ir nedarė pertraukos. Jie buvo atkaklūs ir laikėsi savo dėmesio atitraukimo ir apgaulingos atakos strategijos. Mudu su Suzana stebėjome, kaip tie gepardai pradingo tolumoje, vis artėdami prie topių būrio.
Tą vakarą mudu su Suzana ilgai kalbėjomės apie tai, ką matėme ir ko išmokome. Mes taip pat aptarėme šį patyrimą su savo vaikais bei vaikaičiais ir atradome daug vertingų pamokų. Dabar perteiksiu tris iš jų.
1 pamoka. Saugokitės viliojančių blogio maskuočių
Man gepardai elegantiški, patrauklūs ir žavūs gyvūnai. Gepardo gelsvai rudos ir pilkai baltos spalvos su juodomis dėmėmis kailis nuostabiai maskuoja ir padaro šiuos gyvūnus beveik nematomus jiems sėlinant prie aukos Afrikos žolynuose.
Panašiai dvasiškai pavojingos idėjos ir veiksmai dažnai gali atrodyti patrauklūs, trokštini arba malonūs. Todėl šiuolaikiniame pasaulyje kiekvienas iš mūsų turi saugotis tykančio blogio, kuris apsimeta gėriu. Izaijas taikliai perspėjo: „Vargas tiems, kurie vadina pikta geru ir gera piktu, kurie paverčia tamsą šviesa ir šviesą tamsa, kurie padaro kartų saldžiu ir saldų karčiu.“1
Paradoksaliu metu, kai žmogaus gyvenimo šventumo niekinimas yra propaguojamas kaip teisė, o chaosas pateikiamas kaip laisvė, kokie palaiminti esame, jog gyvename pastarųjų dienų Evangelijos laikotarpiu, kai sugrąžintosios Evangelijos šviesa gali ryškiai šviesti mūsų gyvenime ir padėti įžvelgti priešininko tamsias apgaules ir trukdžius.
„Nes tie, kurie yra išmintingi ir priėmė tiesą, ir pasitelkė Šventąją Dvasią savo vadovu, ir nebuvo apgauti, – iš tiesų sakau jums: jie nebus nukirsti ir įmesti į ugnį, bet išlaikys tą dieną.“2
2 pamoka. Išlikite budrūs ir dėmesingi
Topiams trumpa nerūpestingumo arba nedėmesingumo akimirka gali baigtis staigiu gepardo puolimu. Panašiai dvasinis atsipalaidavimas ir atsainumas padaro mus pažeidžiamus priešo išpuolių. Dvasinis nerūpestingumas mūsų gyvenime pritraukia didelius pavojus.
iStock.com/Angelika
Nefis aprašė, kaip pastarosiomis dienomis Šėtonas bandys nuraminti Dievo vaikus ir įteigti klaidingą kūniško saugumo jausmą, „kad jie sakys: Viskas gerai Sionėje; taip, Sionė klesti, viskas gerai, – ir taip velnias apgauna jų sielas ir atsargiai nusiveda juos į pragarą“3.
Norint atsverti atsipalaidavimą ir atsainumą reikia nuolatinio budrumo. Budrumas yra rūpestingo budėjimo, saugantis galimo pavojaus arba sunkumų, būsena. O budėti reiškia likti budriam, kad galėtum apsaugoti ir apginti. Dvasine prasme mes turime likti budrūs ir pasirengę Šventosios Dvasios raginimams ir ženklams, kuriuos perduoda Viešpaties sargybiniai bokštuose.4
„Taip, ir aš taip pat raginu jus […] nuolat skirti dėmesį maldai, kad nebūtumėte nuklaidinti velnio pagundų, […] nes štai jis neatlygina jums niekuo geru.“5
Savo gyvenime sutelkę dėmesį į Gelbėtoją ir Jo Evangeliją, geriau galėsime įveikti prigimtinio žmogaus polinkį dvasiškai snūduriuoti ir tinginiauti. Kai esame palaiminti akimis, kurios mato, ir ausimis, kurios girdi,6 Šventoji Dvasia gali sustiprinti mūsų gebėjimą matyti ir klausyti, kada paprastai galime nemanyti, jog turime žiūrėti ar klausyti, arba kai nemanome, jog kažką galima matyti ar girdėti.
„Todėl budėkite, kad būtumėte pasiruošę.“7
3 pamoka. Supraskite priešo ketinimą
Gepardas yra plėšrūnas, kuris iš prigimties medžioja kitus gyvūnus. Kiekvieną ir ištisą dieną gepardas yra plėšrūnas.
Šėtonas „yra teisumo ir tų, kurie siekia vykdyti Dievo valią, priešas“8. Kiekvieną ir ištisą dieną vienintelis jo ketinimas ir tikslas yra padaryti, kad Dievo sūnūs ir dukros būtų nelaimingi kaip jis pats.9
Tėvas sukūrė laimės planą, kad vadovautų Savo vaikams, padėtų jiems patirti ilgalaikį džiaugsmą ir su prikeltais bei išaukštintais kūnais parvestų atgal į Savo namus. O velnias darbuojasi tam, kad padarytų Dievo sūnus ir dukras sutrikusius ir nelaimingus ir trukdytų jų amžinam tobulėjimui. Priešas nepaliaujamai darbuojasi puldamas tas Tėvo plano dalis, kurių nekenčia labiausiai.
Šėtonas neturi kūno, ir jo amžinasis tobulėjimas yra sustabdytas. Lygiai kaip užtvanka sustabdo vandens tėkmę vagoje, taip ir priešininko amžinajam tobulėjimui trukdo fizinio kūno neturėjimas. Dėl maišto Liuciferis neteko visų žemiško gyvenimo palaimų ir patyrimų, galimų turint mėsos ir kaulų buveinę. Vienas stipriausių Raštuose esančių žodžio pasmerktas apibūdinimų siejamas su jo negalėjimu toliau tobulėti ir tapti panašiam į mūsų Dangiškąjį Tėvą.
Kadangi fizinis kūnas toks svarbus Tėvo laimės planui ir mūsų dvasiniam tobulėjimui, Liuciferis siekia sukliudyti mums tobulėti viliodamas netinkamai naudoti savo kūnus. Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė, kad dvasinis saugumas galiausiai reiškia „niekada nežengti to pirmo gundančio žingsnio link ten, kur neturėtumėte eiti, ir nedaryti to, ko neturėtumėte daryti. […] Būdami žmonės visi turime išgyvenimui būtinus [fizinius] troškimus. Tie troškimai yra būtini, kad palaikytume gyvybę. O ką daro priešininkas? […] Jis puola mus per mūsų troškimus. Jis gundo mus valgyti tai, ko neturėtume valgyti, gerti tai, ko neturėtume gerti, ir mylėti taip, kaip neturėtume mylėti!“10
Vienas didžiausių amžinybės paradoksų tas, kad priešininkas, kuris pats nelaimingas būtent todėl, kad neturi fizinio kūno, į tą nelaimingumą mus bando patraukti ir privilioti per netinkamą mūsų kūnų naudojimą. Įrankis, kurio jis pats neturi ir kurio negali naudoti, tokiu būdu tampa pagrindiniu taikiniu viliojant mus į dvasinį sunaikinimą.
Ruošiantis galimiems išpuoliams, gyvybiškai svarbu suprasti priešo ketinimus.11 Kadangi vadas Moronis žinojo lamanitų ketinimus, jis buvo pasiruošęs pasitikti juos ir pasiekė pergalę.12 Tas pats principas ir pažadas tinka kiekvienam iš mūsų.
„Jeigu jūs pasiruošę, nebijosite.
Ir kad galėtumėte išvengti priešo galios.“13
Kvietimas, pažadas ir liudijimas
Kaip stebint gepardų ir topių elgesį galima išmokti svarbių pamokų, taip kiekvienas iš mūsų turėtų ieškoti pamokų ir perspėjimų, kurie randami paprastuose kasdienio gyvenimo įvykiuose. Jei sieksime atverti protus ir širdis, kad gautume dangiškus nurodymus Šventosios Dvasios galia, tai didžiausi nurodymai, kuriuos galime gauti, ir stipriausi perspėjimai, kurie gali mus apsaugoti, kils per mūsų kasdieninius patyrimus. Galingi palyginimai randami tiek Raštuose, tiek mūsų kasdieniniame gyvenime.
Iš daugybės pamokų, kurios gali būti randamos mudviejų su Suzana Afrikoje patirtuose nuotykiuose, pabrėžiau tik tris. Kviečiu ir raginu jus apmąstyti tą epizodą su gepardais ir topiais ir rasti papildomų pamokų sau ir savo šeimai. Prašau visuomet atminti, kad jūsų namai yra tikri Evangelijos mokymosi ir gyvenimo pagal ją centrai.
Jei su tikėjimu atsiliepsite į šį kvietimą, jūsų protuose kils įkvėptos mintys, jūsų širdyse subręs dvasiniai jausmai ir jūs suvoksite, kokių veiksmų reikia imtis arba ką reikia tęsti, kad „apsiginkluo[tumėte] visais [Dievo] ginklais, kad galėtumėte piktą dieną atsilaikyti, padarę viską, kad galėtumėte stovėti“14.
Pažadu, kad veiksmingo pasiruošimo ir dvasinės apsaugos palaimos liesis į jūsų gyvenimą, jei budriai ir nuolatos skirsite dėmesį maldai.
Liudiju, kad veržimasis pirmyn sandoros keliu teikia dvasinį saugumą ir į mūsų gyvenimą atneša ilgalaikį džiaugsmą. Taip pat liudiju, kad prisikėlęs Gelbėtojas palaikys ir sustiprins jus tiek gerais, tiek blogais laikais. Apie šias tiesas liudiju šventu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.