Sandorinė bendrystė
Priklausyti Dievui ir vaikščioti vieniems su kitais Jo sandoriniu keliu – tai sandorinės bendrystės palaimos.
Brangūs broliai ir seserys, yra toks pasakojimas apie pradinuką, kuris mokosi melstis. „Ačiū tau už raidę A, raidę B, […] raidę G.“ Vaikas toliau meldžiasi: „Ačiū tau už raides V, Z, Ž. Brangus Dangiškasis Tėve, ačiū tau už skaičių 1, skaičių 2.“ Pradinukų organizacijos mokytoja nerimauja, bet išmintingai laukia. Vaikas sako: „Ačiū tau už skaičių 5, skaičių 6 – ir ačiū tau už mano pradinukų mokytoją. Ji vienintelė leido man užbaigti savo maldą.“
Dangiškasis Tėvas tikrai girdi kiekvieno vaiko maldą. Su beribe meile Jis kviečia mus tikėti ir per sandorą priklausyti Jo Bažnyčiai.
Šiame pasaulyje pilna apgaulių, iliuzijų, manipuliavimo. Tiek daug visko, kas atrodo laikina ir netikra. Kai atidedame į šalį kaukes, apsimetinėjimus, nesiekiame liaupsių socialiniuose tinkluose, trokštame daugiau nei blėstančios apgaulingos išorės, vienadienio ryšio arba pasaulietiško savanaudiškumo. Laimei, yra būdas, kaip gauti prasmingus atsakymus.
Kai galvojame apie didžiuosius Dievo įsakymus mylėti Jį ir aplinkinius su sandora, tai darome ne kaip svetimi arba svečiai, bet kaip Jo vaikai namuose.1 Ilgaamžis paradoksas vis dar tikras. Atsisakydami žemiškojo savęs dėl sandorinės bendrystės randame geriausius amžinuosius save ir tokie tampame2 – laisvi, gyvi ir tikri – ir aiškiai pamatome savo svarbiausius ryšius. Sandorinė bendrystė – per šventas apeigas Dievui ir kitiems duoti iškilmingi pažadai, kurie į mūsų gyvenimą atneša dievotumo galios apraiškas.3 Kai su sandora atiduodame viską, kas esame, galime tapti kai kuo daugiau, negu esame. Sandorinė bendrystė teikia mums erdvės, prasmės ir galios tapti. Iš jos kyla tikėjimas, būtinas gyvenimui ir išgelbėjimui.4
Dieviškos sandoros tampa meilės Dievui ir Dievo meilės mums, o taip pat ir meilės vienų kitiems šaltiniu. Dievas, mūsų Dangiškasis Tėvas, mus myli labiau, nei patys save mylime, ir pažįsta geriau, nei patys save pažįstame. Tikėjimas Jėzumi Kristumi ir asmeninis keitimasis (atgaila) atneša gailestingumą, malonę, atleidimą. Tai malšina skausmą, vienišumą, neteisybę, kuriuos patiriame žemiškajame gyvenime. Būdamas Dievas mūsų Dangiškasis Tėvas nori, kad gautume didžiausią dovaną – Jo džiaugsmą, Jo amžinąjį gyvenimą.5
Mūsų Dievas yra sandoros Dievas. Jo prigimtis laikytis sandoros ir rodyti gailestingumą.6 Jo sandoros išlieka, „kol egzistuos laikas arba žemė, arba ant jos veido bus bent vienas žmogus, kad būtų išgelbėtas“7. Neturime klaidžioti egzistencinėje nežinioje ir abejonėje, bet džiūgauti puoselėjamais sandoriniais ryšiais, „stipresn[iais] už mirties raiščius“8.
Dievo apeigos ir sandoros taikytinos tiek visuotinai, tiek kiekvienam individualiai. Pagal Dievo nešališkumą, kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo vietos ar amžiaus, gali gauti gelbėjančias apeigas. Per valios laisvę asmenys renkasi, ar priimti siūlomas apeigas. Dievo apeigos tarytum nuorodos Jo sandorų kelyje. Dievo sumanymą parvesti Savo vaikus namo vadiname išpirkimo planu, išgelbėjimo planu, laimės planu. Išpirkimas, išgelbėjimas, celestialinė laimė yra įmanomi dėl to, kad Jėzus Kristus „atliko šį tobulą apmokėjimą“9.
Priklausyti Dievui ir vaikščioti vieniems su kitais Jo sandoriniu keliu – tai sandorinės bendrystės palaimos.
Pirma, sandorinės bendrystės centre yra Jėzus Kristus kaip „naujosios sandoros tarpininkas“10. Visa gali išeiti mums į gera, kai esame „pašventinti Kristuje […] Tėvo sandoroje“11. Tiems, kurie išlieka ištikimi iki galo, ateina kiekviena gera ir pažadėta palaima. „Palaiming[a] ir džiaugsming[a] būsen[a]“ tai būti „laiminami[ems] visais dalykais, tiek laikinaisiais, tiek ir dvasiniais“, ir „gyvent[i] su Dievu niekada nesibaigiančio[je] laimė[je].“12
Kai laikomės sudarytų sandorų, kartais galime jausti angelų bendrystę. Ir jausime – tuos, kuriuos mylime ir kurie mus laimina šioje uždangos pusėje, ir tuos, kurie mus myli ir laimina kitoje uždangos pusėje.
Neseniai mudu su sese Gong ligoninės palatoje matėme vieną iš puikiausių ir meiliausių sandorinės bendrystės pavyzdžių. Jaunam tėvui žūtbūt reikėjo persodinti inkstą. Jo šeima raudojo, pasninkavo ir maldavo, kad jis jį gautų. Kai atėjo žinia, kad atsirado gyvybę gelbstintis inkstas, to vyro žmona tyliai pasakė: „Tikiuosi, kad anai šeimai viskas gerai.“ Sandorinė bendrystė, apaštalo Pauliaus žodžiais, reiškia „drauge pasiguosti bendru jūsų ir mano tikėjimu“13.
Gyvenimo kelyje galime prarasti tikėjimą Dievu, bet Jis niekada nepraranda tikėjimo mumis. Kaip sakoma, jo prieangyje šviesa niekada neužgęsta. Jis kviečia mus ateiti arba grįžti į sandorą, kuri nužymi Jo kelią. Jis laukia pasiruošęs mus apkabinti, net kai esame dar toli.14 Kai tikėjimo akimi žvelgiame į gyvenimo pavyzdžius, vingius ir susietus taškus, galime matyti Jo švelnius pasigailėjimus ir padrąsinimą, ypač patirdami sunkumus, širdgėlą ir išbandymus, o taip pat ir džiaugsmus. Kad ir kaip dažnai kluptume ar nupultume, jei eisime toliau pas Jį, Jis padės mums žingsnis po žingsnio.
Antra, Mormono Knyga yra sandorinės bendrystės įrodymas, kurį galime laikyti savo rankose. Mormono Knyga yra pažadėtas Dievo vaikų surinkimo įrankis, išpranašautas kaip naujoji sandora.15 Skaitydami Mormono Knygą patys ir su kitais, tiek tyliai, tiek garsiai, galime paklausti Dievo „nuoširdžiai, su tikru ketinimu, tikėdami Kristų“ ir Šventosios Dvasios galia gauti Dievo patikinimą, kad Mormono Knyga yra tikra.16 Tai apima patikinimą, kad Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas, Džozefas Smitas yra Sugrąžinimo pranašas, o Viešpaties Bažnyčia pavadinta Jo vardu – Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia.17
Mormono Knyga senovine ir šiuolaikine sandora kreipiasi į jus, Lehio vaikus, „pranašų vaik[us]“18. Jūsų protėviai gavo sandoros pažadą, kad jūs, jų palikuonys, atpažinsite balsą Mormono Knygoje, lyg jis būtų iš dulkių.19 Tas balsas, kurį jaučiate, liudija, kad esate „sandoros vaikai“20, o Jėzus yra jūsų Gerasis Ganytojas.
Mormono Knyga, Almos žodžiais, kviečia visus mus sudaryti„sandorą su [Viešpačiu], jog tarnausi[me] jam ir laikysi[mės] jo įsakymų, idant jis gausiau išlietų savo Dvasią ant [mūsų]“21. Kai norime pasikeisti į gera, – kaip vienas žmogus yra pasakęs, „liautis buvę nelaimingi ir būti laimingi būdami laimingi“ – galime tapti atviri nurodymams, pagalbai ir stiprinimui. Galime ateiti ir per sandorą priklausyti Dievui ir ištikimų tikinčiųjų bendruomenei, ir gauti Kristaus doktrinoje pažadėtas palaimas22 – dabar.
Sugrąžintas kunigystės įgaliojimas ir galia Jo vaikams laiminti yra trečiasis sandorinės bendrystės aspektas. Šiame Evangelijos laikotarpyje Jonas Krikštytojas ir apaštalai Petras, Jokūbas ir Jonas atėjo kaip šlovingi Dievo pasiuntiniai sugrąžinti Jo kunigystės įgaliojimo.23 Dievo kunigystė ir Jo apeigos bendravimą žemėje padaro malonesnį ir gali užantspauduoti sandorinius ryšius danguje.24
Kunigystė gali tikrąja prasme laiminti nuo lopšio iki kapo – nuo kūdikio laiminimo ir vardo suteikimo iki kapavietės pašventinimo. Kunigystės palaiminimai gydo, guodžia, pataria. Vienas tėvas pyko ant sūnaus, kol pajuto atlaidžią meilę, suteikdamas jam švelnų kunigystės palaiminimą. Būdama vienintelė Bažnyčios narė savo šeimoje, miela mergina nebuvo tikra, ar Dievas ją myli, kol gavo įkvėptą kunigystės palaiminimą. Visame pasaulyje kilnūs patriarchai ruošiasi dvasiškai, kad suteiktų patriarchalinius palaiminimus. Kai patriarchas uždeda savo rankas jums ant galvos, jis jaučia ir išreiškia Dievo meilę jums. Jis pasako jūsų kilmę Izraelio namuose. Jis nurodo Viešpaties palaiminimus. Tipiškai rūpestinga vieno patriarcho žmona man papasakojo, kaip ji ir jos šeima kviečia Dvasią, ypač kai tėtis duoda patriarchalinius palaiminimus.
Galiausiai sandorinės bendrystės palaimos jaučiamos, kai sekame Viešpaties pranašu ir džiūgaujame šventyklos sandorų gyvenimu, įskaitant santuoką. Santuokos sandora tampa dangiška ir amžina, kai kasdien pasirenkame savo sutuoktinio ir šeimos laimę iškelti aukščiau nei savo pačių. Kai „aš“ tampa „mes“, augame kartu. Senstame kartu, jaunėjame kartu. Kai visą savęs pamiršimo laikotarpį laiminame vieni kitus, pastebime, kaip mūsų viltys ir džiaugsmai pašventinami tiek laike, tiek amžinybėje.
Nors aplinkybės gali skirtis, bet, kai darome viską ką galime ir geriausiai kaip galime, ir visą laiką nuoširdžiai prašome ir siekiame Jo pagalbos, Viešpats Savo laiku ir Savo būdu veda mus Šventąja Dvasia.25 Santuokos sandora saisto abipusiu ją sudarančiųjų pasirinkimu, kuris primena Dievo bei mūsų pagarbą valios laisvei ir laimina Jo pagalba, kai jos vieningai siekiame.
Mūsų namuose ir širdyse per ištisas kartas jaučiami sandorinės bendrystės vaisiai. Pailiustruosiu keliais asmeniniais pavyzdžiais.
Kai mudviejų su sese Gong meilė ėmė vesti link santuokos, aš kai ko išmokau apie valios laisvę ir sprendimus. Kurį laiką studijavome dviejose skirtingose šalyse, esančiose dviejuose skirtinguose žemynuose. Štai kodėl galiu nuoširdžiai sakyti, kad įgijau tarptautinių santykių mokslo daktaro laipsnį.
Kai klausiau: „Dangiškasis Tėve, ar turėčiau vesti Suzaną?“, jaučiau ramybę. Tačiau būtent tada, kai išmokau melstis su tikru ketinimu: „Dangiškasis Tėve, aš myliu Suzaną ir noriu ją vesti. Pažadu, kad būsiu geriausias vyras ir tėvas, koks tik galiu būti“, kai ėmiau veikti ir priėmiau geriausius sprendimus, būtent tada gavau stipriausius patvirtinimus.
Dabar FamilySearch svetainėje tiek Gongų, tiek Lindzėjų šeimos medžiai, istorijos ir nuotraukos padeda mums pažinti ir susisieti per kartų išgyventus sandorinės bendrystės patyrimus.26 Mūsų gerbiami protėviai buvo:
Prosenelė Alisa Blauer Bangerter, per vieną dieną sulaukusi trijų pasiūlymų tuoktis, vėliau prašė savo vyro prisukti pedalą prie jos sviesto muštuvio, kad ji galėtų tuo pačiu metu mušti sviestą, megzti ir skaityti.
Prosenelis Lojus Kuei Čaras nešė savo vaikus ant nugaros, o kuklią mantą užkrovė ant asilo, šeimai einant per lavos laukus Havajų Didžiojoje saloje. Ištisų Čaro šeimos kartų pasišventimas ir pasiaukojimas laimina mūsų šeimą dabar.
Senelė Merė Alisa Pauel Lindzėj liko viena su penkiais mažais vaikais, kai netikėtai mirė vyras, o po kelių dienų ir vyriausiasis sūnus. Našlavusi 47 metus savo šeimą senelė išaugino palaikoma vietinių vadovų ir narių meilės. Per tą daugybę metų senelė pažadėjo Viešpačiui, kad jeigu Jis padės jai, ji niekada nesiskųs. Viešpats jai padėjo. Ji niekada nesiskundė.
Brangūs broliai ir seserys, Šventoji Dvasia liudija, jog visa, kas gera ir amžina, remiasi gyvojo Dievo, mūsų Amžinojo Tėvo, Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus ir Jo Apmokėjimo realumu. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra naujosios sandoros Tarpininkas. Liudyti apie Jėzų Kristų yra Mormono Knygos sandorinis tikslas.27 Su priesaika ir sandora Dievo sugrąžintas kunigystės įgaliojimas skirtas Dievo vaikams laiminti per santuokos sandorą, per kartas besitęsiančią šeimą ir per asmenines palaimas.
Mūsų Gelbėtojas skelbia: „Aš esu Alfa ir Omega, Viešpats Kristus; taip, būtent aš esu pradžia ir pabaiga, pasaulio Išpirkėjas.“28
Jis buvo su mumis pradžioje, Jis yra su mumis per visą sandorinės bendrystės laikotarpį, iki galo. Tai liudiju šventu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.