Antrasis didžiausias įsakymas
Didžiausią džiaugsmą patiriame padėdami savo broliams ir seserims.
Mano brangūs broliai ir seserys, dėkoju už visas jūsų pastangas prisidedant prie Izraelio surinkimo abiejose uždangos pusėse, stiprinant savo šeimas ir laiminant stokojančiųjų gyvenimą. Dėkoju, kad gyvenate kaip tikri Jėzaus Kristaus pasekėjai.1 Jūs žinote ir mielai paklūstate dviem didiesiems Jo įsakymams – mylėti Dievą ir mylėti savo artimą.2
Per pastarąjį pusmetį mudu su sese Nelson keliaudami po Centrinę ir Pietų Ameriką, Ramiojo vandenyno salas ir įvairius Jungtinių Valstijų miestus susitikome su tūkstančiais šventųjų. Viliamės, kad mūsų kelionės sustiprina jūsų tikėjimą. Tačiau visuomet sugrįžtame jausdami, kad sutiktų narių ir draugų dėka sustiprėjo mūsų pačių tikėjimas. Norėčiau pasidalyti trimis prasmingomis šių kelionių akimirkomis?
Gegužę mudu su sese Nelson bei vyresniuoju ir seserimi Gongais lankėmės pietiniame Ramiojo vandenyno regione. Lankydamiesi Oklande, Naujojoje Zelandijoje, turėjome garbės susitikti su dviejų mečečių imamais iš Kraistčerčo, Naujojoje Zelandijoje, kur vos prieš du mėnesius per siaubingą smurto aktą buvo nušauti nekalti tikintieji.
Šiems kito tikėjimo broliams išreiškėme užuojautą ir dar kartą patvirtinome savo abipusį įsipareigojimą religijos laisvei.
Mes taip pat pasiūlėme savanorių darbo ir kuklią finansinę paramą jų mečetėms atstatyti. Mūsų susitikimas su šiais musulmonų vadovais buvo kupinas brolybės išraiškų.
Rugpjūtį mudu su seserimi Nelson bei vyresniuoju ir seserimi Kukais Buenos Airėse, Argentinoje, susitikome su kitais žmonėmis – dauguma jų ne mūsų tikėjimo. Jų gyvenimą pakeitė per mūsų labdaros organizaciją „Latter-day Saint Charities“ padovanoti neįgaliųjų vežimėliai. Mus labai įkvėpė jų džiaugsmingos padėkos už naujai įgytą mobilumą.
Trečioji brangi akimirka vos prieš kelias savaites įvyko čia, Solt Leik Sityje. Tąkart savo gimtadienio proga iš vienos keturiolikmetės merginos, kurią vadinsiu Mere, gavau laišką.
Merė parašė, ką ji turi bendro su manimi: „Jūs turite 10 vaikų. Mes irgi turime 10 vaikų. Jūs kalbate mandarinų kalba. Septyni vaikai mano šeimoje, tarp jų ir aš pati, esame įvaikinti iš Kinijos, tad mandarinų kalba mums gimtoji. Jūs esate širdies chirurgas. Mano sesei atliktos dvi atviros širdies [operacijos]. Jums patinka dviejų valandų bažnyčia. Mums irgi patinka dviejų valandų bažnyčia. Jūs turite absoliučią klausą. Mano brolis irgi turi absoliučią klausą. Jis yra aklas, kaip ir aš.“
Mane labai sujaudino šie Merės žodžiai, atskleidžiantys ne tik jos didžią dvasią, bet ir jos motinos ir tėčio pasišventimą.
Pastarųjų dienų šventieji, kartu su kitais Jėzaus Kristaus pasekėjais, visuomet dairosi, kaip padėti, pakylėti ir mylėti kitus. Pasiryžusieji vadintis Viešpaties žmonėmis yra „pasiryžę nešti vienas kito naštas, […] gedėti su tais, kurie gedi; […] ir guosti tuos, kuriems reikia paguodos.“3
Jie tikrai nori gyventi pagal didžiuosius pirmąjį ir antrąjį įsakymus. Kai Dievą mylime iš visos širdies, tai Jis per nuostabų, dorybingą ciklą mūsų širdį atgręžia į kitų gerovę.
Būtų neįmanoma suskaičiuoti, kiek valandų kasmet visame pasaulyje tarnauja pastarųjų dienų šventieji, tačiau įmanoma suskaičiuoti, kokį gėrį Bažnyčia, kaip organizacija, daro laimindama pagalbos rankų reikalingus vyrus ir moteris, berniukus ir mergaites.
Bažnyčia humanitarinės veiklos ėmėsi 1984 metais. Tuomet per visoje Bažnyčioje vykusį pasninką buvo renkamos lėšos siekiant padėti tiems, kurie kentė nuo pražūtingos sausros rytų Afrikoje. Per tą vieną pasninko dieną Bažnyčios nariai suaukojo 6,4 milijono dolerių.
Tuometinis vyresnysis M. Raselas Balardas ir brolis Glenas L. Peisas buvo nusiųsti į Etiopiją, kurioje jie turėjo įvertinti, kaip tas pašvęstas lėšas galima geriausiai panaudoti. Ši iniciatyva pasirodė esanti pradžia to, kas vėliau buvo žinoma kaip „Latter-day Saint Charities“.
Nuo tada „Latter-day Saint Charities“ stokojantiems visame pasaulyje suteikė pagalbos už daugiau kaip du milijardus dolerių. Ši pagalba teikiama gavėjams, nepaisant jų narystės bažnyčioje, tautybės, rasės, lytinės orientacijos, lyties ar politinių įsitikinimų.
Ir tai ne viskas. Kad padėtume nelaimėje atsidūrusiems Viešpaties Bažnyčios nariams, labai mėgstame laikytis senovinio pasninko įstatymo.4 Mes alkstame tam, kad padėtume alkanam. Vieną kiekvieno mėnesio dieną mes susilaikome nuo maisto, o tam maistui skirtus pinigus (netgi daugiau) paaukojame, kad padėtume stokojantiems.
Niekada nepamiršiu savo pirmojo vizito Vakarų Afrikoje 1986 metais. Į mūsų susirinkimus susirinko didelis skaičius šventųjų. Nors jie stokojo materialinių dalykų, tačiau dauguma atėjo apsirengę švariais baltais rūbais.
Kuolo prezidento pasiteiravau, kaip jis pasirūpina tiek mažai turinčiais nariais. Jis atsakė, kad jų vyskupai gerai pažįsta savo žmones. Jei nariai galėdavo sau leisti pavalgyti du kartus per dieną, pagalbos nereikėdavo. Tačiau jei jie galėdavo sau leisti pavalgyti tik kartą per dieną ar rečiau – net padedant šeimai – vyskupai parūpindavo maisto, nupirkto iš pasninko atnašų. O tada jis pasakė tokį įspūdingą faktą: jų surenkamos pasninko atnašos įprastai viršydavo jų išlaidas. Tuomet perteklinės pasninko atnašos būdavo persiunčiamos tiems kitur esantiems žmonėms, kurių poreikiai būdavo didesni nei jų. Tie ištikimi Afrikos šventieji mane pamokė nepaprastos pamokos apie pasninko įstatymo ir dvasios galią.
Mums, Bažnyčios nariams, labai artimi tie, kurie kaip nors kenčia.5 Būdami Dievo sūnūs ir dukros visi esame broliai ir seserys. Mes paisome Senojo Testamento raginimo „ištiesti ranką broliui ir beturčiui“6.
Mes taip pat stengiamės gyventi pagal Viešpaties Jėzaus Kristaus mokymus, užrašytus Mato 25 skyriuje:
„Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte,
buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte […].
[…] kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“7
Leiskite man paminėti kelis pavyzdžius, kaip Bažnyčia seka šiais Gelbėtojo mokymais.
Kad padėtų alkstantiems, Bažnyčia visame pasaulyje valdo 124 vyskupų sandėlius. Kasmet per juos stokojantiems išdalijama maždaug 400 000 maisto davinių. O ten, kur tokių sandėlių nėra, vyskupai ir skyrių prezidentai naudojasi Bažnyčios pasninko atnašų lėšomis, už kurias savo stokojantiems nariams perka maistą ir kitas prekes.
Tačiau alkio problema yra daug didesnė nei Bažnyčios galimybės. Ir toji problema pasaulyje vis didėja. Neseniai išleistoje Jungtinių Tautų ataskaitoje nurodoma, kad pasaulyje šiuo metu yra daugiau nei 820 milijonų nepakankamai besimaitinančių žmonių – tai beveik kas devintas žemės gyventojas.8
Kokia liūdna statistika! Kokie dėkingi esame už jūsų paramą. Dėl jūsų širdingo dosnumo, milijonai pasaulio gyventojų gaus labai reikalingo maisto, drabužių, laikinų pastogių, neįgaliųjų vežimėlių, vaistų, švaraus vandens ir dar daugiau.
Nemažai susirgimų pasaulyje atsiranda dėl nešvaraus vandens. Iki šiol per Bažnyčios humanitarines iniciatyvas šimtams 76 šalių bendruomenių padėta išgauti švarų vandenį.
Geras to pavyzdys yra Luputos projektas Kongo Demokratinėje Respublikoje. Daugiau nei 100 000 gyventojų turintis miestas neturėjo čiaupais tekančio vandens. Kad gautų švaraus vandens, gyventojai turėdavo keliauti didelį atstumą. Už 29 kilometrų buvo atrastas kalnų šaltinis, tačiau miestiečiams nebuvo paprasta iki jo nusigauti.
Apie šiuos sunkumus sužinoję mūsų humanitariniai misionieriai per Luputos vadovus ėmė tiekti reikalingas medžiagas ir mokyti, kaip į miestą atitiesti vandentiekį. Luputos žmonės trejus metus kasė metro gylio griovį per uolas ir džiungles. Dėl bendrų pastangų galiausiai atėjo džiaugsminga diena, kai gėlas ir švarus vanduo tapo prieinamas visiems to miesto gyventojams.
Bažnyčia taip pat padeda pabėgėliams, bėgantiems nuo pilietinių kovų, gamtos siautėjimo ar religinio persekiojimo. Šiuo metu daugiau nei 70 milijonų žmonių yra priversti palikti savo namus.9
Vien 2018 metais Bažnyčia parūpino pirmosios pagalbos reikmenis pabėgėliams 56 šalyse. Be to, daug Bažnyčios narių savanoriškai skiria savo laiko, kad padėtų pabėgėliams integruotis į naujas bendruomenes. Mes dėkojame kiekvienam iš jūsų, siekiančiam padėti tiems, kurie stengiasi sukurti naujus namus.
Dėl dosnių aukų „Deseret Industries“ parduotuvėms Jungtinėse Valstijose kasmet surenkama ir išrūšiuojama milijonai kilogramų drabužių. Nors vietiniai vyskupai ir naudojasi šiomis didžiulėmis atsargomis, kad padėtų stokojantiems nariams, tačiau didžiausia dalis paaukojama kitoms labdaros organizacijoms, kurios tai paskirsto po visą pasaulį.
Praeitais metais Bažnyčia pasirūpino daugiau nei 300 000 žmonių rega 35 šalyse, tūkstančių motinų naujagimiais 39 šalyse ir neįgaliųjų vežimėliais aprūpino daugiau nei 50 000 žmonių dešimtyse šalių.
Bažnyčia žinoma kaip viena iš pirmųjų reaguojančių į ištikusias nelaimes. Dar prieš smogiant uraganui, tų vietovių Bažnyčios vadovai ir personalas ima planuoti, kaip nukentėjusiems bus tiekiama pirmoji ir savanorių pagalba.
Vien praeitais metais Bažnyčia dalyvavo daugiau nei 100 nelaimių mažinimo projektų visame pasaulyje ir padėjo uraganų, gaisrų, potvynių, žemės drebėjimų ir kitų negandų aukoms. Kur tik įmanoma, mūsų Bažnyčios nariai, apsirengę geltonomis „Pagalbos rankų“ liemenėmis, susiburia į dideles grupes ir padeda nukentėjusiems nuo įvairių nelaimių. Būtent toks daugumos jūsų atliekamas tarnavimas yra visos tarnystės esmė.
Mano brangūs broliai ir seserys, tokia veikla, apie kurią papasakojau, tėra maža dalis vis augančios gerovės ir humanitarinės pagalbos, kurią teikia Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia.10 Ir būtent jūsų dėka visa tai tampa įmanoma. Dėl jūsų pavyzdingo gyvenimo, dosnios širdies ir padedančių rankų daug bendruomenių ir valstybės vadovų lieka dėkingi už jūsų įdėtas pastangas.11
Nuo tada, kai tapau Bažnyčios prezidentu, vis stebiuosi, kiek daug prezidentų, ministrų pirmininkų ir ambasadorių man nuoširdžiai dėkoja už mūsų humanitarinę pagalbą jų žmonėms. Jie taip pat dėkoja už stiprybę, kurią mūsų ištikimi nariai per savo lojalumą ir iniciatyvumą suteikia jų šaliai.
Mane taip pat stebina Pirmąją Prezidentūrą lankantys pasaulio vadovai, reiškiantys viltį, kad Bažnyčia įsikurs jų šalyse. Kodėl? Todėl, kad jie žino, jog pastarųjų dienų šventieji padės kurti stiprias šeimas ir bendruomenes, prisidės prie kitų žmonių gerovės, kad ir kur jie gyventų.
Kad ir kur yra mūsų namai, Bažnyčios nariai stipriai tiki Dievo tėvyste ir žmonių brolyste. Būtent todėl didžiausią džiaugsmą mes patiriame padėdami savo broliams ir seserims, kad ir kur gyventume šiame nuostabiame pasaulyje.
Mūsų džiaugsmas – padėti kitiems, tai yra sąmoningai stengtis pasirūpinti kitais tiek pat ar net daugiau, nei rūpinamės savimi. Ir, turėčiau pridurti, tuomet, kai tai ne visai patogu ir kai reikia išeiti iš savo komforto zonos. Gyvenimas pagal didįjį antrąjį įsakymą yra tapimo tikruoju Jėzaus Kristaus mokiniu raktas.
Mano brangūs broliai ir seserys, jūs esate gyvieji pavyzdžiai vaisių, kuriuos duoda gyvenimas pagal Jėzaus Kristaus mokymus. Dėkoju jums! Myliu jus!
Žinau, kad Dievas yra gyvas. Jėzus yra Kristus. Jo Bažnyčia šiomis pastarosiomis dienomis yra sugrąžinta jos dieviškiems tikslams pasiekti. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.