Aiškiau matykime Jėzų Kristų savo gyvenime
Gelbėtojas kviečia mus į gyvenimą žvelgti per Jį, kad aiškiau Jį matytume savo gyvenime.
Broliai ir seserys, šį rytą stoviu prieš jus kupina nuolankumo. Širdimi prisijungiu prie jūsų širdžių dėkodama, jog galime susirinkti, kad ir kur esame pasaulyje, pasiklausyti Dievo karalystės pranašų, apaštalų, regėtojų, apreiškėjų ir vadovų žinių. Vaizdžiai tariant, esame panašūs į karaliaus Benjamino laikų žmones, pasistačiusius palapines ir atvėrusius duris, atkreiptas į Dievo pranašą žemėje1 – prezidentą Raselą M. Nelsoną.
Kiek galiu prisiminti, mano regėjimas visada buvo silpnas ir man visada reikėjo korekcinių lęšių regėjimui koreguoti. Kai kasryt pramerkiu akis, pasaulis atrodo labai neaiškus. Viskas neryšku, pakrika ir iškraipyta. Net mano brangusis vyras labiau primena abstraktų portretą nei mylimą ir guodžiantį žmogų, koks jis yra iš tiesų! Dienos pradžioje, prieš imdamasi bet kokių kitų veiksmų, instinktyviai griebiuosi akinių, kad suvokčiau aplinką ir galėčiau mėgautis ryškesniu vaizdu, nes jie padeda man orientuotis visą dieną.
Bėgant metams supratau, kad toks elgesys rodo mano kasdienę priklausomybę nuo dviejų dalykų: pirma, nuo įrankio, kuris padeda man išsiaiškinti, sutelkti dėmesį ir suvokti mane supantį pasaulį, ir, antra, nuo poreikio turėti apčiuopiamą orientyrą, kuris man nuolat rodytų teisingą kryptį. Ši paprasta, kasdienė praktika man atskleidžia svarbų pastebėjimą apie mūsų santykius su Gelbėtoju Jėzumi Kristumi.
Mūsų gyvenime, kuris dažnai kupinas klausimų, rūpesčių, spaudimo ir galimybių, mūsų Gelbėtojo meilė mums asmeniškai ir kaip Jo sandoros vaikams, o taip pat ir Jo mokymai ir įstatymai yra kasdieniai ištekliai, kuriais galime pasikliauti ir kurie yra lyg ryški šviesa, apšviečianti mūsų akis ir gaivinanti mūsų supratimą.2 Kai savo gyvenime ieškosime Dvasios palaiminimų, galėsime, kaip mokė Jokūbas, matyti, „kaip iš tikrųjų yra, ir […] kaip iš tikrųjų bus“3.
Būdami sandoros su Dievu vaikai, esame unikaliai palaiminti gausiais Dievo paskirtais įrankiais, padedančiais gerinti mūsų dvasinį regėjimą. Raštuose užrašyti Jėzaus Kristaus žodžiai ir mokymai, Jo išrinktų pranašų kalbos, Jo Dvasia, gaunama per kasdienę maldą, reguliarus lankymasis šventykloje ir kassavaitinės sakramento apeigos gali padėti atkurti ramybę ir suteikti būtiną įžvalgumo dovaną, kuri įneša Kristaus šviesą ir Jo supratimą į mūsų gyvenimo užkampius ir į pasaulį, kuris gali būti miglotas. Gelbėtojas taip pat gali būti mūsų kompasas ir vairininkas, kai plaukiame tiek ramiais, tiek audringais gyvenimo vandenimis. Jis gali padėti aiškiau matyti teisingą kelią, vedantį mus į mūsų amžinąjį kelionės tikslą. Taigi, ką Jis norėtų, kad matytume, ir kur Jis norėtų, kad eitume?
Mūsų brangus pranašas yra mokęs, kad „mūsų dėmesys turi būti sutelktas į Gelbėtoją ir Jo Evangeliją“ ir kad turime stengtis „žvelgti į Jį dėl kiekvienos minties“.4 Prezidentas Nelsonas taip pat yra pažadėjęs, kad „niekas nekviečia Dvasios labiau nei dėmesio sutelkimas į Jėzų Kristų. […] Jis ves jus jūsų asmeniniame gyvenime, jei skirsite Jam laiko – kiekvieną dieną.“5 Bičiuliai, Jėzus Kristus yra ir mūsų dėmesio centras, ir mūsų kelionės tikslas. Norėdamas padėti mums nenukrypti ir eiti teisinga kryptimi, Gelbėtojas kviečia mus į savo gyvenimą žvelgti per Jį, kad aiškiau Jį matytume savo gyvenime. Apie šį konkretų kvietimą daugiau sužinojau studijuodama Senąjį Testamentą.
Mozės įstatymas pirmiesiems izraelitams buvo duotas kaip parengiamoji Evangelija, skirta paruošti žmones aukštesniems sandoriniams ryšiams su Dievu per Jėzų Kristų.6 Tas įstatymas, kuriame gausu simbolikos, skatinančios tikinčiuosius laukti Jėzaus Kristaus atėjimo ir Apmokėjimo,7 turėjo padėti Izraelio tautai susitelkti į Gelbėtoją, praktikuojant tikėjimą Juo, Jo auka ir Jo įstatymais bei įsakymais gyvenime,8 kad jie geriau suprastų savo Išpirkėją.
Kaip mes šiandien, taip ir Dievo senovės tauta buvo kviečiama į gyvenimą žvelgti per Jį, kad aiškiau Jį matytų savo gyvenime. Tačiau iki Gelbėtojo tarnystės laikų izraelitai savo apeigose jau neatpažino Kristaus, Jį nustūmė į šalį ir įstatymą papildė nepatvirtintomis praktikomis, neturinčiomis jokios pamokančios simbolikos, nurodančios tikrąjį ir vienintelį jų išgelbėjimo ir išpirkimo šaltinį – Jėzų Kristų.9
Kasdienis izraelitų pasaulis tapo painus ir neaiškus. Būdami tokios būklės Izraelio vaikai tikėjo, kad įstatymo praktikos ir ritualai yra kelias į asmeninį išgelbėjimą, ir iš dalies Mozės įstatymo prasmę susiaurino iki taisyklių rinkinio, skirto civiliniam gyvenimui reguliuoti.10 Dėl to Gelbėtojui prireikė į savo Evangeliją vėl įnešti daugiau kryptingumo ir aiškumo.
Galiausiai didelė dalis izraelitų atmetė Jo žinią ir net ėmė kaltinti Gelbėtoją – Tą, kuris davė įstatymą ir paskelbė, kad Jis buvo „įstatymas ir šviesa“11, – jį sulaužius. Tačiau Jėzus Kalno pamoksle, kalbėdamas apie Mozės įstatymą, pareiškė: „Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.“12 Tada Gelbėtojas savo amžinuoju Apmokėjimu užbaigė kodeksus, taisykles ir ritualus, kurių tuo metu laikėsi Izraelio liaudis. Jo paskutinė auka lėmė poslinkį nuo deginamųjų aukų prie sudužusios širdies ir atgailaujančios dvasios atnašavimo,13 nuo aukojimo apeigų prie sakramento apeigų.
Prezidentas M. Raselas Balardas, mokydamas šia tema, pasakė: „Tam tikra prasme aukojimas tapo nukreiptas ne į atnašą, o į atnašautoją.“14 Kai atnašaujame savo atnašas Gelbėtojui, esame kviečiami aiškiau matyti Jėzų Kristų savo gyvenime, nuolankiai savo valią pavesdami Jam, pripažindami ir suprasdami Jo tobulą atsidavimą Tėvo valiai. Kai savo žvilgsnį sutelkiame į Jėzų Kristų, pripažįstame ir suprantame, kad Jis yra vienintelis šaltinis ir būdas gauti atleidimą ir išpirkimą, būtiną amžinajam gyvenimui ir išaukštinimui.
Savo atsivertimo į Evangeliją pradžioje susidūriau su daugeliu žmonių, kurie pastebėjo, jog man prisijungus prie Bažnyčios pakito mano elgesys, įpročiai ir pasirinkimai. Jiems buvo įdomu, kodėl jie mato tai, ką mato: kodėl pasirinkau krikštytis ir prisijungti prie šios tikinčiųjų bendruomenės – būtent Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios; kodėl per šabą susilaikau nuo tam tikrų dalykų; kodėl ištikimai laikausi Išminties žodžio; kodėl skaitau Mormono Knygą; kodėl tikiu dabartinių pranašų ir apaštalų mokymais ir juos taikau savo gyvenime; kodėl dalyvauju kassavaitiniuose Bažnyčios susirinkimuose; kodėl kviečiu kitus „ateiti ir pažiūrėti, ateiti ir padėti, […] ateiti ir pasilikti“15 ir „ateiti ir priklausyti.“16
Tuo metu tokie klausimai man atrodė kiek gluminantys ir, tiesą pasakius, kartais kaltinantys. Tačiau besigrumdama su tokiu manęs tyrinėjimu, supratau, kad iš tikrųjų jų klausinėjimas buvo pirmasis kvietimas paimti ir užsidėti dvasinius lęšius, kad būtų geriau matoma, sutelkta ir užtvirtinta tai, kas paskatino mane pradėti laikytis Evangelijos praktikų ir standartų. Kas buvo mano liudijimo šaltinis? Ar aš tik atlikinėjau „išorinius ritualus“, neleisdama, kad šios su Dievo įstatymais susijusios praktikos „stiprint[ų] [mano] tikėjimą Kristumi“17 arba rodytų man, kad Jėzus Kristus yra vienintelis mano ritualų galios šaltinis?
Uoliai stengiantis kiekviena savo mintimi ir poelgiu žvelgti į Jėzų Kristų ir ieškoti Jo, man prašviesėjo akys ir atgijo supratimas, kad Jėzus Kristus mane kviečia ateiti pas Jį.18 Iš šio ankstyvojo mokinystės laikotarpio savo jaunystėje prisimenu, kaip misionieriai kviesdavo mane prisijungti prie jų, kai mokydavo Evangelijos grupelę maždaug mano amžiaus merginų. Vieną vakarą vienos iš tų merginų namuose jų jautrus klausimas, kodėl aš tikiu, pervėrė mano širdį ir leido joms paliudyti, giliau suprantant savo mokinystės dvasinių motyvų Viešpaties viziją, ir ilgam sustiprino mano liudijimą.
Tada sužinojau, kaip žinau dabar, kad mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus kiekvieną savaitę nukreipia mūsų žingsnius į susirinkimų namus priimti Jo sakramento, į Viešpaties namus sudaryti sandorų su Juo, nukreipia mūsų žvilgsnius į Raštus ir pranašų mokymus mokytis Jo žodžių. Jis paskatina mūsų lūpas liudyti apie Jį, mūsų rankas pakilti ir tarnauti taip, kaip Jis pats pakiltų ir tarnautų, mūsų akis matyti pasaulį ir vienam kitą taip, kaip mato Jis – „kaip iš tikrųjų yra, ir […] kaip iš tikrųjų bus“19. O kai visame kame leidžiame Jam mums vadovauti, įgyjame liudijimą, kad „viskas rodo, jog yra Dievas“,20 nes ten, kur Jo ieškosime, Jį rasime21 – kiekvieną mielą dieną. Tai aš liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.