Ar jūs vis dar pasiryžę?
Mūsų pasiryžimas sekti Jėzumi Kristumi yra tiesiogiai proporcingas laikui, kurį skiriame, kad būtume šventose vietose.
Po kelių savaičių kuolo konferencijos užduočių, vieną sekmadienį, ruošiantis priimti sakramentą, mano galvoje šmėstelėjo įdomi ir galinga mintis.
Kai kunigas pradėjo laiminti duoną, mano mintis ir širdį stipriai paveikė daugybę kartų girdėti žodžiai. „Ir liudytų Tau, o Dieve, Amžinasis Tėve, kad jie pasiryžę priimti Tavo Sūnaus vardą, visuomet Jį atminti ir laikytis Jo įsakymų, kuriuos Jis davė jiems, kad Jo Dvasia visuomet būtų su jais.“1 Kiek kartų liudijome Dievui, kad esame pasiryžę?
Kai galvojau apie šių šventų žodžių reikšmę, žodis pasiryžę mane paveikė kaip niekada anksčiau. Mano protą ir širdį užliejo mielų ir šventų patyrimų srautas kartu su meile ir dėkingumu už apmokančią Gelbėtojo auką ir Jo lemiamą vaidmenį Tėvo išpirkimo plane dėl mano šeimos ir manęs. Tada išgirdau ir pajutau veriančius vandens palaiminimo maldos žodžius: „Kad liudytų Tau, […] jog jie visuomet atmena Jį.“2 Tą akimirką aiškiai supratau, kad sandorų laikymasis turi būti daugiau nei vien geri ketinimai.
Sakramento priėmimas nėra pasyvus religinis ritualas, reiškiantis tik mūsų sutikimą. Tai galingas priminimas apie Gelbėtojo beribio Apmokėjimo tikrumą ir būtinybę visada Jį prisiminti ir laikytis Jo įsakymų. Pasiryžimas sutelkti dėmesį į Gelbėtoją yra toks lemtingas, kad tai yra pagrindinė dviejų dažniausiai Bažnyčioje cituojamų Šventųjų Raštų ištraukų – sakramento maldų – žinia. Suvokimas to, ką Dangiškasis Tėvas taip pasiryžęs kiekvienam iš mūsų suteikti per savo Viengimį Sūnų, turėtų paskatinti mus iš visų jėgų stengtis, kad visada būtume taip pat pasiryžę.
Ar mūsų dvasinis pagrindas tvirtai pastatytas ant Jėzaus Kristaus?
Jei mūsų dvasinis pagrindas yra negilus arba paviršutiniškas, galime būti linkę savo pasiryžimą grįsti socialinių kaštų ir naudos analize ar asmeninių nepatogumų rodikliu. Ir, jei klausysime kalbų, kad Bažnyčia susideda pirmiausia iš pasenusios ar politiškai neteisingos socialinės elgsenos, nerealių asmeninių apribojimų ir įsipareigojimų skirti savo laiko, mūsų išvados dėl pasiryžimo bus neteisingos. Neturėtume tikėtis, kad populiarūs socialinių tinklų veikėjai ar TikTok entuziastai bus linkę pritarti pasiryžimo principui. Žmonių pamokymai retai sutampa su dieviška tiesa.
Bažnyčia yra netobulų asmenų, kurie myli Dievą ir pasiryžę sekti Viešpačiu Jėzumi Kristumi, surinkimo vieta. Tas pasiryžimas yra pagrįstas tiesa, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus. Šią dievišką tiesą galima pažinti tik Šventosios Dvasios galia. Todėl mūsų pasiryžimas yra tiesiogiai proporcingas laikui, kurį skiriame, kad būtume šventose vietose, kur yra Šventosios Dvasios įtaka.
Mums būtų gerai, jei daugiau laiko praleistume prasmingai aptarinėdami savo rūpesčius su mylinčiu Dangiškuoju Tėvu ir mažiau laiko ieškotume kitų nuomonių. Taip pat galėtume iškeisti savo kasdienę naujienų porciją į Kristaus žodžius Šventuosiuose Raštuose ir į pranašiškus Jo dabartinių pranašų žodžius.
Tai, kiek stengiamės švęsti šabo dieną, mokėti sąžiningą dešimtinę, turėti galiojančią šventyklos rekomendaciją, lankytis šventykloje ir gerbti šventas šventyklos sandoras, yra galingi mūsų pasiryžimo ir atsidavimo įrodymai. Ar esame pasiryžę stengtis labiau, ne paviršutiniškai, kad sustiprintume savo tikėjimą į Kristų?
Dangiškasis Tėvas mus myli tobulai, tačiau ši meilė susijusi su dideliais lūkesčiais. Jis tikisi, kad Gelbėtoją noriai padarysime savo gyvenimo centru. Gelbėtojas yra tobulas pasiryžimo visame kame paklusti Tėvui pavyzdys. Jis yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“3. Jis noriai apmokėjo mūsų nuodėmes. Jis palengvina mūsų naštas, ramina mūsų baimes, teikia jėgų, o sielvarto ir liūdesio metu teikia ramybę ir supratimą mūsų širdims.
Tačiau tikėjimas į Jėzų Kristų yra pasirinkimas. Jei negalime „nieko daugiau, kaip tik norėti tikėti“4 Jo žodžiais, turime atspirties tašką savo tikėjimo kelionei pradėti arba pradėti iš naujo. Jo žodžiai, pasodinti mūsų širdyse kaip sėkla ir labai rūpestingai puoselėjami, įsitvirtins, o mūsų tikėjimas peraugs į užtikrintumą ir taps veiksmo bei galios principu. Mormono Knyga yra veiksmingiausias mūsų tikėjimo auginimo ir atkūrimo išteklius. Pasiryžimas yra tikėjimo katalizatorius.
Žemiškasis gyvenimas pagal dievišką planą nėra lengvas, o kartais gali būti gniuždantis. Tačiau „žmonės yra, kad galėtų džiaugtis!“5 Dėmesio sutelkimas į Gelbėtoją ir mūsų sandoras teikia ilgalaikį džiaugsmą! Žemiškojo gyvenimo tikslas – įrodyti mūsų pasiryžimą. „Didžioji gyvenimo užduotis ir mokinystės kaina yra sužinoti Viešpaties valią ir tada ją vykdyti.“6 Tikra mokinystė veda į džiaugsmo pilnatvę. Ar esame pasiryžę mokėti mokinystės kainą?
Sandoros kelias nėra paprastas kontrolinis sąrašas – tai dvasinio augimo ir vis didesnio atsidavimo Viešpačiui Jėzui Kristui procesas. Pagrindinis kiekvieno įsakymo, principo, sandoros ir apeigų tikslas yra stiprinti tikėjimą ir pasitikėjimą Kristumi. Todėl mūsų pasiryžimas sutelkti savo gyvenimą į Kristų turi būti nuoseklus – ne sąlyginis, situacinis ar paviršutiniškas. Negalime sau leisti pasiimti laisvadienių ar laisvalaikio nuo savo pasiryžimo „būti Dievo liudytojais visada ir visame, ir visur“7. Mokinystė nėra pigi, nes Šventosios Dvasios draugystė yra neįkainojama.
Be abejo, mokydamas palyginimo apie dešimt mergaičių, Viešpats galvojo apie mūsų laikus. Apie penkias išmintingas, reiškiančias išmintingus narius, Jis sakė, kad jie „pasitelkė Šventąją Dvasią savo vadovu, ir nebuvo apgauti“8, o kvailųjų žibintai gęsta dėl aliejaus trūkumo.9 Galbūt šiuos kadaise ištikimus Bažnyčios narius geriausiai apibūdina Nefio žodžiai: „O kitus [velnias] nuramins ir nuliūliuos juos į kūnišką saugumą, kad jie sakys: viskas gerai Sionėje.“10
Kūniškas saugumas yra pasaulietinių dalykų ieškojimas ir pasitikėjimas jais, o ne Kristumi, kitaip tariant, žiūrėjimas pro pasaulietinį, o ne dvasinį lęšį. Šventoji Dvasia suteikia mums galimybę suprasti „tai, kaip iš tikrųjų yra, ir […] tai, kaip iš tikrųjų bus“11. Tik „Šventosios Dvasios galia [galime] žinoti tiesą apie viską“12 ir nebūti apgauti. Mes laikome Kristų savo gyvenimo centru ir pažadame būti pasiryžę paklusti Jo įsakymams ne todėl, kad esame akli, o todėl, kad matome.13
O kas dėl tų kvailų mergaičių? Kodėl jos nenorėjo neštis dvasinio aliejaus indo? Ar jos tiesiog atidėliojo? Gal jos buvo tokios nerūpestingos todėl, kad tai atrodė nepatogu arba nereikalinga? Kad ir kokia būtų priežastis, jos buvo apgautos dėl lemtingo Kristaus vaidmens. Tai pagrindinė Šėtono apgaulė ir priežastis, kodėl jų liudijimo žibintai galiausiai užgeso dėl dvasinio aliejaus trūkumo. Šis palyginimas yra metafora mūsų laikams. Daugelis palieka Gelbėtoją ir savo sandoras gerokai anksčiau, nei palieka Jo Bažnyčią.
Mes gyvename precedento neturinčiais laikais, kuriuos seniai išpranašavo senovės pranašai, laikais, kai Šėtonas siautėja „žmonių vaikų širdyse ir kurst[o] juos pykčiui prieš tai, kas gera“14. Per daug mūsų gyvena virtualiajame pasaulyje, kuriame gausu pramogų ir pranešimų, priešiškų dieviškajai tapatybei ir tikėjimui į Kristų.
Galingiausia dvasinė įtaka vaiko gyvenime yra teisingas pavyzdys mylinčių tėvelių ir senelių, kurie ištikimai laikosi savo šventų sandorų. Sąmoningi tėveliai moko savo vaikus tikėti Viešpatį Jėzų Kristų, kad jie taip pat „žinotų, į kokį šaltinį jie gali žvelgti savo nuodėmių atleidimo“15. Atsitiktinis ir nenuoseklus sandorų laikymasis veda į dvasinius nelaimingus atsitikimus. Dvasinė žala dažnai yra didžiausia mūsų vaikams ir anūkams. Tėveliai ir seneliai, ar mes vis dar pasiryžę?
Prezidentas Raselas M. Nelsonas įspėjo: „Ateinančiomis dienomis bus neįmanoma dvasiškai išgyventi be vedančios, nukreipiančios, guodžiančios ir nuolatinės Šventosios Dvasios įtakos.“16 Tai aiškus ir neabejotinas įspėjimas, kad reikia ruošti žibintus ir padidinti dvasinio aliejaus atsargas. Ar vis dar norime sekti dabartiniais pranašais? Koks yra dvasinio aliejaus lygis jūsų žibinte? Kokie pokyčiai jūsų asmeniniame gyvenime leistų jums visuomet jausti Šventosios Dvasios įtaką?
Šiais, kaip ir Jėzaus, laikais bus tokių, kurie pasuks atgal, nenorės mokėti mokinystės kainos. Kadangi prieš Gelbėtojo Bažnyčią ir Jo pasekėjus vis dažniau nukreipiama šiurkšti ir neapykantos kupina kritika, mūsų mokinystė pareikalaus didesnio pasiryžimo ištiesinti ir sustiprinti savo dvasinius stuburus ir nepaisyti kritikų.17
Jei mūsų dvasinis pamatas tvirtai pastatytas ant Jėzaus Kristaus, mes nekrisime ir mums nereikia bijoti.
„Štai Viešpats reikalauja širdies ir uolaus proto; ir uolūs bei paklusnūs valgys Sionės žemės gėrybes šiomis paskutinėmis dienomis.“18
Būkime visada pasiryžę. Šventu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.