Mūsų žemiškas prievaizdavimas
Didelės dvasinės palaimos pažadėtos tiems, kurie myli žemę bei savo aplinkinius ir jais rūpinasi.
Kai lankėmės gimtojoje Prancūzijoje, mums buvo malonu nuvežti kelis savo anūkus apžiūrėti nuostabaus sodo, esančio mažame Živerni miestelyje. Mums patiko vaikščioti jo takais, grožėtis nuostabiais gėlynais, elegantiškomis vandens lelijomis ir šviesa, raibuliuojančia tvenkinių paviršiuje.
Ši nuostabi vieta yra vieno žmogaus, puikaus tapytojo Klodo Monė, kuris 40 metų rūpestingai formavo ir puoselėjo savo sodą, kad padarytų jį tapybos vieta, kūrybinės aistros rezultatas. Monė pasinėrė į gamtos grožybę; paskui teptuku perteikė savo pojūčius atkurdamas matomas spalvas ir šviesą. Bėgant metams jis sukūrė nepaprastą šimtų paveikslų kolekciją, kurią tiesiogiai įkvėpė jo sodas.
Vandens lelijos ir japoniškas tiltas, 1899 m., aut. Klodas Monė
Broliai ir seserys, mūsų sąveika su mus supančios gamtos grožybėmis gali sukelti labiausiai įkvepiančių ir maloniausių gyvenimo patyrimų. Emocijos, kurias jaučiame, įžiebia gilų dėkingumo jausmą mūsų Dangiškajam Tėvui ir Jo Sūnui, Jėzui Kristui, sukūrusiems šią nuostabią žemę – su kalnais ir upeliais, augalais ir gyvūnais – ir mūsų pirmuosius tėvus, Adomą ir Ievą.1
Sukūrimo darbas nėra savitikslis. Tai yra neatsiejama Dievo plano Jo vaikams dalis. Jo tikslas – sukurti aplinką, kurioje vyrai ir moterys galėtų būti išbandyti, naudotis savo valios laisve, rasti džiaugsmo, mokytis ir tobulėti, kad vieną dieną jie galėtų sugrįžti savo Kūrėjo akivaizdon ir paveldėti amžinąjį gyvenimą.
Šie nuostabūs kūriniai buvo sukurti tik mūsų labui ir yra gyvas Kūrėjo meilės savo vaikams įrodymas. Viešpats sakė: „Taip, visa, kas ateina iš žemės, savo sezono metu, yra sutverta žmogaus labui ir jam vartoti, kad ir džiugintų akį, ir linksmintų širdį.“2
Tačiau dieviškoji sukūrimo dovana neateina be pareigų ir atsakomybės. Šias pareigas geriausiai apibūdina sąvoka prievaizdavimas. Evangelijos kalba žodis prievaizdavimas reiškia šventą dvasinę ar fizinę atsakomybę rūpintis kuo nors, kas priklauso Dievui, už ką esame atsakingi.3
Kaip mokoma Šventuosiuose Raštuose, mūsų žemiškasis prievaizdavimas apima šiuos principus:
Pirmas principas: visa žemė, įskaitant visą joje esančią gyvybę, priklauso Dievui.
Kūrėjas patikėjo mūsų priežiūrai žemės išteklius ir visas gyvybės formas, tačiau viskas priklauso Jam. Jis paskelbė: „Aš, Viešpats, išskleidžiau dangus ir sustačiau žemę, mano rankų darbus; ir viskas juose yra mano.“4 Viskas, kas yra žemėje, priklauso Dievui, įskaitant mūsų šeimas, mūsų fizinį kūną ir net mūsų gyvenimą.5
Antras principas: kaip Dievo kūrinių prievaizdai, turime pareigą juos gerbti ir jais rūpintis.
Kaip Dievo vaikai, mes gavome pavedimą būti Jo dieviškųjų kūrinių prievaizdais, prižiūrėtojais ir sergėtojais. Viešpats sakė: „Reikalinga, kad aš, Viešpats, kiekvieną žmogų padaryčiau atsakingą kaip žemiškų palaimų, kurias aš sutvėriau ir paruošiau savo kūriniams, prievaizdą.“6
Mūsų Dangiškasis Tėvas leidžia, kad mes naudotume žemiškus išteklius remdamiesi savo laisva valia. Tačiau mūsų valia nesuteikia leidimo naudoti arba vartoti šio pasaulio turtus neatsakingai ir be saiko. Viešpats įspėjo: „Ir Dievui patinka, kad jis visa tai atidavęs žmogui; nes visa tai tam ir sutverta, kad būtų vartojama protingai, neprarandant saiko ir be prievartos.“7
Prezidentas Raselas M. Nelsonas kartą pažymėjo: „Ką turime daryti kaip dieviškos kūrinijos valdytojai? Mes turime rūpintis žeme, išmintingai ją prižiūrėti ir išsaugoti ateities kartoms.“8
Rūpinimasis žeme ir mūsų natūralia aplinka yra ne tik mokslinė ar politinė būtinybė, bet ir Dievo mums patikėta šventa atsakomybė, kuri turėtų mus pripildyti gilaus pareigos ir nuolankumo jausmo. Tai taip pat yra neatsiejama mūsų mokinystės dalis. Kaip galime gerbti ir mylėti Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų, negerbdami ir nemylėdami jų kūrinių?
Yra daug dalykų, kuriuos galime padaryti – kartu ir pavieniui, – kad būtume geri prievaizdai. Atsižvelgdami į savo asmenines aplinkybes, kiekvienas iš mūsų galime pagarbiau ir išmintingiau naudoti gausius žemės išteklius. Galime paremti bendruomenės pastangas rūpintis žeme. Kiekvienas galime gyventi ir elgtis su Dievo kūriniais pagarbiau ir savo gyvenamąsias erdves padaryti tvarkingesnes, gražesnes ir labiau įkvepiančias.9
Mūsų prievaizdavimas Dievo kūriniams taip pat apima šventą pareigą mylėti, gerbti ir rūpintis visais žmonėmis, su kuriais dalijamės šia žeme. Jie yra Dievo sūnūs ir dukterys, mūsų seserys ir broliai, o jų amžina laimė yra pats sukūrimo darbo tikslas.
Rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi pasakojo, kad vieną dieną, keliaudamas traukiniu, jis atsidūrė pabėgėlių grupės vidury. Giliai sujaudintas vaiko veide pamatytos nevilties, jis sušuko: „Kai sode, įvykus mutacijai, gimsta nauja rožė, visi sodininkai džiaugiasi. Jie atskiria rožę, prižiūri, puoselėja. Tačiau žmonėms nėra sodininko.“10
Mano broliai ir seserys, ar neturėtume būti savo aplinkinių sodininkais? Argi nesame savo brolio sargai? Jėzus įsakė mums mylėti savo artimą kaip save patį.11 Jo ištartas žodis artimas reiškia ne tik geografinį artumą; tai reiškia širdies artumą. Tai apima visus šios planetos gyventojus – nesvarbu, ar jie gyvena šalia mūsų, ar tolimoje šalyje, kad ir kokia būtų jų kilmė ar aplinkybės.
Mes, kaip Kristaus mokiniai, turime iškilmingą pareigą nenuilstamai siekti taikos ir darnos tarp visų žemės tautų. Turime padaryti viską, ką galime, kad apsaugotume ir suteiktume paguodą ir pagalbą silpniems, skurstantiems ir visiems kenčiantiems ar engiamiems. Didžiausia meilės dovana, kurią galime pasiūlyti savo aplinkiniams, yra pasidalyti su jais Evangelijos džiaugsmu ir pakviesti juos ateiti pas savo Gelbėtoją per šventas sandoras ir apeigas.
Trečias principas: esame pakviesti dalyvauti kūrimo darbe.
Dieviškasis sukūrimo procesas dar nėra baigtas. Kiekvieną dieną Dievo kūriniai auga, plečiasi ir dauginasi. Nuostabiausia yra tai, kad mūsų Dangiškasis Tėvas kviečia mus dalyvauti Jo kūrimo darbe.
Mes dalyvaujame kūrimo darbe, kai dirbame žemę arba papildome savo statiniais šį pasaulį – kiek tai darome su pagarba Dievo kūriniams. Mūsų indėlis gali būti išreikštas kuriant meno, architektūros, muzikos, literatūros ir kultūros kūrinius, kurie puošia mūsų planetą, gaivina jausmus ir praskaidrina gyvenimą. Taip pat prisidedame mokslo ir medicinos atradimais, kurie saugo žemę ir gyvybę ant jos. Prezidentas Tomas S. Monsonas apibendrino šią idėją tokiais gražiais žodžiais: „Dievas paliko pasaulį nebaigtą, kad žmogus galėtų tobulinti savo įgūdžius […], kad žmogus pažintų sukūrimo džiaugsmus ir šlovę.“12
Jėzaus palyginime apie talentus šeimininkas, grįžęs iš kelionės, pagyrė ir apdovanojo du tarnus, kurie ugdė ir tobulino savo talentus. Priešingai, tarną, kuris paslėpė savo unikalų talentą žemėje, jis pavadino „netikusiu“ ir atėmė net tai, ką tas buvo gavęs.13
Panašiai ir mūsų, kaip žemiškųjų kūrinių prievaizdų, vaidmuo nėra vien tik jų saugojimas. Viešpats tikisi, kad Jo Šventosios Dvasios skatinami, stropiai dirbsime, kad augintume, stiprintume ir tobulintume Jo mums patikėtus išteklius – ne tik mūsų labui, bet ir kitiems palaiminti.
Iš visų žmogaus pasiekimų nė vienas negali prilygti tapimui bendrakūrėju su Dievu dovanojant gyvybę arba padedant vaikui mokytis, augti ir klestėti – nesvarbu, ar tai būtų tėvų, mokytojo, vadovo ar bet koks kitas vaidmuo. Nėra šventesnio, daugiau pasitenkinimo teikiančio ir daugiau reikalaujančio prievaizdavimo nei bendradarbiavimas su mūsų Kūrėju, kuriant fizinius kūnus Jo dvasiniams vaikams ir po to padedant jiems pasiekti savo dieviškąjį potencialą.
Atsakomybė bendradarbiauti sukūrimo procese yra nuolatinis priminimas, kad gyvybė ir kiekvieno žmogaus kūnas yra šventi, kad jie priklauso ne kam kitam, o Dievui, ir kad Jis padarė mus globėjais, kad juos gerbtume, saugotume ir rūpintumės jais. Dievo įsakymai, valdantys gyvybės kūrimo galias ir amžinųjų šeimų steigimą, vadovauja mums šiame šventame prievaizdavime, kuris yra lemiamas Jo planui.
Mano broliai ir seserys, turėtume pripažinti, kad Viešpačiui viskas yra dvasiška, įskaitant pačius žemiškiausius mūsų gyvenimo aspektus. Liudiju, kad didelės dvasinės palaimos pažadėtos tiems, kurie myli žemę bei savo aplinkinius ir jais rūpinasi. Jei liksite ištikimi šiam šventam prievaizdavimui ir gerbsite savo amžinąsias sandoras, geriau pažinsite Dievą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų ir gausiau jausite Jų meilę bei įtaką savo gyvenime. Visa tai paruoš jus gyventi su Jais ir gauti papildomos kūrybinės galios14 būsimame gyvenime.
Šios mirtingosios būties pabaigoje Mokytojas paprašys mūsų atsiskaityti už savo šventą prievaizdavimą, taip pat už tai, kaip mes rūpinomės Jo kūriniais. Meldžiu, kad tuomet išgirstume Jo meilingus žodžius, pakuždėtus mūsų širdžiai: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“15 Jėzaus Kristaus vardu, amen.