Visa širdimi
Turėtume būti Jėzaus pasekėjais, su džiaugsmu ir visa širdimi einančiais savo asmeninės mokinystės keliu.
Kartais naudinga žinoti, ko tikėtis.
Artėjant tarnystės pabaigai Jėzus savo apaštalams pasakė, kad ateis sunkūs laikai. Tačiau Jis taip pat pasakė: „Žiūrėkite, kad neišsigąstumėte.“1 Taip, Jis išeis, bet nepaliks jų vienų.2 Jis atsiųs savo Dvasią, kad padėtų jiems prisiminti, tvirtai stovėti ir rasti ramybę. Gelbėtojas vykdo savo pažadą būti su mumis – savo mokiniais, tačiau turime nuolat žvelgti į Jį, kad galėtume Jį atpažinti ir džiaugtis Jo artumu.
Kristaus mokiniai visada patirdavo sunkius laikus.
Viena mano brangi draugė atsiuntė man seną straipsnį iš 1857 m. liepos 9 d. JAV centrinių valstijų laikraščio Nebraska Advertiser. Jame parašyta: „Šiandien ankstų rytą pro šalį praėjo būrys mormonų, keliaujančių prie Druskos ežero. Moterys (tiesą sakant, nepasižymėjusios elegancija) tempė rankinius vežimaičius kaip gyvuliai, viena [moteris] suklupo juodame purve, dėl to ši procesija šiek tiek sustojo. Maži vaikai, apsirengę [keistais] užsienietiškais drabužiais, plumpino taip pat ryžtingai, kaip ir jų motinos.“3
Daug galvojau apie šią purvais apsitaškiusią moterį. Kodėl vežimą ji traukė viena? Ar ji buvo vieniša motina? Kas jai teikė vidinės stiprybės, užsispyrimo ir atkaklumo leistis į tokią alinančią kelionę per purvą, traukiant visą savo turtą rankiniame vežimaityje į nežinomus namus dykumoje, kai iš jos dar kartais šaipėsi aplinkiniai?4
Prezidentas Džozefas F. Smitas štai ką sakė apie šių moterų pionierių vidinę stiprybę: „Ar būtų įmanoma kurią nors iš šių moterų įkalbėti pakeisti savo įsitikinimus apie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią? Ar būtų įmanoma aptemdyti jų protus dėl pranašo Džozefo Smito misijos? Ar būtų įmanoma jas apakinti dėl dieviškosios Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, misijos? Ne, niekada pasaulyje to nebūtų įmanoma padaryti. Kodėl? Nes jos žinojo tai. Dievas joms tai apreiškė, jos tai suprato, ir jokia jėga žemėje negalėjo jų atitraukti nuo to, ką jos žinojo esant tiesa.“5
Broliai ir seserys, būti tokiais vyrais ir moterimis, mokiniais, kurie stengiasi rasti jėgų traukti toliau, kai yra pašaukti eiti per tyrus, mokiniais, turinčiais įsitikinimus, kuriuos mums apreiškė Dievas, Jėzaus pasekėjais, su džiaugsmu ir visa širdimi einančiais savo asmeninės mokinystės keliu, – tai mūsų dienų pašaukimas. Kaip Jėzaus Kristaus mokiniai tikime trimis svarbiomis tiesomis ir galime dėl jų augti.
Pirma, galime laikytis savo sandorų, net jei tai nėra lengva
Kai išbandymai sukrečia jūsų tikėjimą, šeimą ar ateitį, kai stebitės, kodėl gyvenimas toks sunkus, nors dedate visas pastangas gyventi pagal Evangeliją, prisiminkite, kad Viešpats mums sakė, jog turime tikėtis sunkumų. Sunkumai yra plano dalis ir nereiškia, kad esate palikti vieni; jie yra dalis to, ką reiškia būti Jo.6 Galų gale Jis pats buvo „skausmų vyras, negalią pažinęs“7.
Imu suvokti, kad Dangiškajam Tėvui labiau rūpi mano, kaip Jėzaus Kristaus mokinės, augimas, o ne mano komfortas. Galbūt ne visada noriu, kad taip būtų, bet taip yra!
Patogus gyvenimas neatneša galios. Galia, kurios mums reikia, kad atlaikytume šių dienų karštį, yra Viešpaties galia, o Jo galia sklinda per mūsų sandoras su Juo.8 Pasikliauti savo tikėjimu, kai susiduriame su stipriais vėjais, – nuoširdžiai stengtis kiekvieną dieną daryti tai, ką daryti esame su sandora pasižadėję Gelbėtojui, net tada ir ypač tada, kai esame pavargę, susirūpinę, kamuojami nerimą keliančių klausimų ir problemų, – reiškia pamažu gauti Jo šviesą, Jo stiprybę, Jo meilę, Jo Dvasią, Jo ramybę.
Ėjimo sandoros keliu tikslas yra artintis prie Gelbėtojo. Tikslas yra Jis, o ne mūsų tobula pažanga. Tai ne lenktynės, ir savo kelionės neturime lyginti su kitų. Net kai suklumpame, Jis yra šalia.
Antra, galime veikti su tikėjimu
Kaip Jėzaus Kristaus mokiniai suprantame, kad tikėjimas Juo reikalauja veiksmų – ypač sunkiais laikais.9
Prieš daugelį metų mano tėvai nusprendė namuose pakeisti kiliminę dangą. Vakare, prieš atvežant naują dangą, mama paprašė mano brolių išnešti baldus ir išlupti miegamojo kiliminę dangą, kad būtų galima pakloti naują. Mano tuomet septynerių metų sesuo Emilė jau miegojo. Taigi, kol ji miegojo, jie tyliai išnešė iš jos kambario visus baldus, išskyrus lovą, ir išlupo kiliminę dangą. Tada, kaip kartais daro vyresnieji broliai, jie nusprendė iškrėsti pokštą. Jie išnešė likusius jos daiktus iš spintos ir nuo sienų ir paliko kambarį visiškai tuščią. Po to parašė raštelį ir priklijavo jį prie sienos: „Brangioji Emile, mes išsikraustėme. Po kelių dienų parašysime ir pranešime, kur esame. Su meile, tavo šeima.“
Kitą rytą, Emilei neatėjus pusryčiauti, broliai nuėjo jos pakviesti ir rado ją vieną, užsidariusią savo kambaryje ir liūdinčią. Vėliau Emilė prisiminė ką patyrė: „Jaučiausi sugniuždyta. Bet kas būtų nutikę, jei būčiau tiesiog atidariusi duris? Ką būčiau išgirdusi? Ką būčiau užuodusi? Būčiau sužinojusi, kad esu ne viena. Būčiau sužinojusi, kad esu tikrai mylima. Man net į galvą neatėjo mintis ko nors imtis, kad ištaisyčiau savo padėtį. Aš tiesiog nuleidau rankas ir likau kambarėlyje verkti. Bet jeigu būčiau paprasčiausiai atidariusi duris.“10
Mano sesuo padarė prielaidą, remdamasi tuo, ką matė, bet tai neatspindėjo to, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Ar ne keista, kad mus, kaip ir Emilę, gali taip prislėgti liūdesys, skausmas, nusivylimas, nerimas, vienatvė, pyktis ar apmaudas, kad net į galvą neateina ką nors daryti, praverti duris, veikti su tikėjimu į Jėzų Kristų?
Raštuose gausu pavyzdžių apie vyrus ir moteris, Kristaus mokinius, kurie, susidūrę su neįmanomais dalykais, tiesiog ėmė veikti – pakilo su tikėjimu ir žengė pirmyn.11
Išgydymo prašantiems raupsuotiesiems Kristus tarė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko.“12
Jie ėjo pasirodyti kunigams, tarsi jau būtų buvę išgydyti, ir taip veikdami jie išgijo.
Taip pat noriu pasakyti, kad jei mintis, jog kenčiant skausmą reikia imtis veiksmų, atrodo neįmanoma, tai tegul jūsų veiksmai būna kreipimasis pagalbos į draugą, šeimos narį, Bažnyčios vadovą ar specialistą. Tai gali būti pirmas žingsnis į viltį.
Trečia, galime atsiduoti visa širdimi ir su džiaugsmu13
Kai ateina sunkūs laikai, stengiuosi prisiminti, kad sekti Kristumi pasirinkau dar prieš ateidama į žemę ir kad visi mano tikėjimo, sveikatos ir ištvermės išbandymai yra mano buvimo čia priežastis. Ir tikrai niekada neturėčiau manyti, kad šiandienos išbandymas verčia abejoti Dievo meile man ar mano tikėjimu Juo. Išbandymai nereiškia, kad planas žlunga; jie yra plano dalis, skirti padėti man ieškoti Dievo. Tampu panašesnė į Jį, kai kantriai ištveriu, ir viliuosi, kad, kaip ir Jis, kai esu agonijoje, meldžiuosi dar karščiau.14
Jėzus Kristus buvo tobulas pavyzdys, kaip mylėti Tėvą visa širdimi, kaip vykdyti Jo valią, kad ir kiek tai būtų kainavę.15 Noriu sekti Jo pavyzdžiu darydama tą patį.
Mane įkvepia našlė, kuri iš visos širdies į šventyklos iždą įmetė savo du skatikus. Ji atidavė viską, ką turėjo.16
Jėzus Kristus įžvelgė jos turtingumą ten, kur kiti matė tik jos nepriteklių. Tas pats pasakytina ir apie kiekvieną iš mūsų. Jis nelaiko mūsų trūkumų nesėkme – veikiau galimybe panaudoti tikėjimą ir augti.
Apibendrinimas
Mano bendražygiai Jėzaus Kristaus mokiniai, visa širdimi pasirinkau būti kartu su Viešpačiu. Aš pasirinkau būti su Jo pasirinktais tarnais – prezidentu Raselu M. Nelsonu ir jo bendražygiais apaštalais, nes jie kalba Jo vardu ir yra apeigų bei sandorų, kurios sieja mane su Gelbėtoju, prievaizdai.
Kai suklupsiu, vis kelsiuosi pasikliaudama Jėzaus Kristaus malone ir įgalinančia galia. Laikysiuosi sandoros su Juo ir spręsiu iškilusius klausimus studijuodama Dievo žodį, tikėdama ir padedama Šventosios Dvasios, kurios vedimu pasitikiu. Kasdien ieškosiu Jo Dvasios darydama nežymius ir paprastus dalykus.
Toks yra mano mokinystės kelias.
O kol kasdienės mirtingumo žaizdos bus išgydytos, lauksiu Viešpaties ir pasitikėsiu Juo – Jo laiku, Jo išmintimi, Jo planu.17
Susikibusi už rankų su jumis, noriu būti su Juo amžinai. Visa širdimi. Žinodama, kad, kai visa širdimi mylime Jėzų Kristų, Jis mums mainais atiduoda viską.18 Jėzaus Kristaus vardu, amen.