Amžinasis meilės principas

Vyresnysis Hugo Montoja

Iš Septyniasdešimties

Mūsų Dangiškojo Tėvo meilė kiekvienam vaikui yra tikra. Jis palaiko kiekvieną.

Amžinasis meilės principas išreiškiamas gyvenant pagal du didžiuosius įsakymus: Mylėk Dievą visa širdimi, siela, protu ir jėgomis ir mylėk savo artimą kaip save patį.¹

Prisimenu savo pirmąją žiemą čia, Jutoje – visur pilna sniego. Atvykęs iš Sonoros dykumos pirmosiomis dienomis tuo mėgavausi, bet po kelių dienų supratau, kad turiu keltis anksčiau ir nuo privažiavimo nukasti sniegą.

Vieną rytą, siaučiant pūgai, suprakaitavęs nuo sniego kasimo pamačiau, kad kitoje gatvės pusėje savo garažą atidaro kaimynas. Jis vyresnis už mane, todėl pamaniau, kad greitai baigęs galėčiau jam padėti. Todėl pakėlęs balsą paklausiau jo: „Broli, ar reikia pagalbos?“

Jis nusišypsojo ir pasakė: „Ačiū, vyresnysis Montoja.“ Tada jis iš garažo išstūmė sniego valymo mašiną, užvedė variklį ir po kelių minučių pašalino visą sniegą priešais savo namą. Tada, perėjęs gatvę su ta mašina, paklausė manęs: „Vyresnysis, ar reikia pagalbos?“

Su šypsena pasakiau: „Taip, ačiū.“

Esame pasirengę padėti vienas kitam, nes mylime vienas kitą, mano brolio poreikiai tampa mano poreikiais, o mano – jo poreikiais. Nesvarbu, kokia kalba kalba mano brolis ar iš kokios šalies kilęs, mes mylime vienas kitą, nes esame broliai – to paties Tėvo vaikai.

Kai buvo paskelbta apie tarnystę, prezidentas Raselas M. Nelsonas pasakė: „Įgyvendinsime naują, šventesnį rūpinimąsi kitais ir tarnystę jiems.“² Man šventesnis reiškia asmeniškesnį, gilesnį, panašesnį į Gelbėtojo būdą: „mylėsite vieni kitus“³, kiekvieną atskirai.

Neužtenka vengti būti suklupimo akmeniu kitiems; neužtenka pastebėti kelyje vargstančius ir praeiti pro šalį. Pasinaudokime kiekviena proga padėti savo artimui, net jei jį arba ją sutinkame pirmą ir vienintelį kartą šiame gyvenime.

Kodėl mylėti Dievą yra pirmasis didysis įsakymas?

Manau, kad taip yra dėl to, ką Jis mums reiškia. Mes esame Jo vaikai, Jis rūpinasi mūsų gerove, esame priklausomi nuo Jo, o Jo meilė mus saugo. Į Jo planą įeina valios laisvė, todėl greičiausiai kartais darysime klaidų.

Jis taip pat leidžia mums būti išbandytiems ir gundomiems. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar padarome klaidų, ar pasiduodame pagundai, plane parūpinamas Gelbėtojas, kad galėtume būti išpirkti ir sugrįžti Dievo akivaizdon.

Sunkumai mūsų gyvenime gali sukelti abejonių dėl mums duotų pažadų išsipildymo. Prašau, pasitikėkite Tėvu. Jis visada laikosi pažadų, ir galime išmokti to, ko Jis nori mus išmokyti.

Net ir kai elgiamės teisiai, aplinkybės mūsų gyvenime gali keistis iš gero į bloga, iš laimės į liūdesį. Dievas atsako į mūsų maldas pagal savo beribį gailestingumą ir meilę, ir daro tai savo laiku.

Upelis, iš kurio Elija gėrė vandens, išdžiuvo.⁴
Puikus plieninis Nefio lankas perlūžo.⁵
Vienas berniukas buvo diskriminuojamas ir pašalintas iš mokyklos.
Ilgai lauktas vaikelis mirė per kelias dienas po gimimo.

Aplinkybės keičiasi.

Kai aplinkybės pasikeičia iš gerų ir teigiamų į blogas ir neigiamas, mes vis tiek galime būti laimingi, nes laimė priklauso ne nuo aplinkybių, o nuo mūsų požiūrio į aplinkybes. Prezidentas Nelsonas sakė: „Mūsų jaučiamas džiaugsmas yra mažai susijęs su mūsų gyvenimo aplinkybėmis ir labai susijęs su tuo, į ką yra sutelktas mūsų gyvenimas.“⁶

Galime sėdėti ir laukti, kol aplinkybės pasikeis savaime, arba galime ieškoti ir sukurti naujas aplinkybes.

Elija nuėjo į Sareptą, kur našlė davė jam valgyti ir gerti.⁷
Nefis pasidarė medinį lanką ir susimedžiojo gyvūnų maistui.⁸
Tas berniukas sėdėjo už lango, klausėsi ir užsirašinėjo, o šiandien yra pradinių klasių mokytojas.
Toji pora išsiugdė didį tikėjimą Gelbėtoju Jėzumi Kristumi ir pasitikėjimą išgelbėjimo planu. Jų meilė ilgai lauktam ir staiga mirusiam vaikeliui yra didesnė už jų sielvartą.

Kai išgirstu klausimus: „Dangiškas Tėve, ar tikrai esi? Ar [kiekvienam vaikui] į maldą atsakyt išties gali?“⁹, mėgstu atsakyti: „Jis buvo, Jis yra ir Jis visada bus šalia jūsų ir manęs. Aš esu Jo sūnus, Jis yra mano Tėvas, ir aš mokausi būti geru tėvu, koks Jis yra.“

Mudu su žmona visada stengiamės palaikyti savo vaikus bet kuriuo metu, esant bet kokioms aplinkybėms ir bet kokiomis priemonėmis. Kiekvienas vaikas yra unikalus; jų vertė Dievui yra didelė, ir kad ir kokių sunkumų, nuodėmių ir silpnybių jie beturėtų, Dievas juos myli, tad mylime ir mes.

Kai gavau šį pašaukimą vyriausiuoju įgaliotiniu, paskutinę dieną prieš mūsų kelionę į Solt Leiką visi mano vaikai ir jų šeimos susirinko mūsų namuose į šeimos namų vakarą, kuriame išreiškėme savo meilę ir dėkingumą. Po pamokos kiekvienam savo vaikui suteikiau kunigystės palaiminimą. Visi verkė. Po palaiminimų mano vyriausias sūnus išreiškė padėką visų vardu už didelę meilę, kurią jiems rodėme nuo jų gimimo iki tol.

Laiminkite savo vaikus, ar jiems 5 ar 50 metų. Būkite su jais, palaikykite juos. Nors materialinis aprūpinimas yra dieviškojo plano nustatyta atsakomybė, turime nepamiršti džiugiai leisti laiką su savo vaikais.

Mūsų Dangiškojo Tėvo meilė kiekvienam vaikui yra tikra. Jis palaiko kiekvieną. Nežinau kaip, bet Jis tai daro. Jis ir Jo Pirmagimis vieningai atlieka Tėvo darbą ir šlovę „įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“¹⁰. Jie atsiuntė mums Šventąją Dvasią, kad Ji mus vestų, įspėtų ir, jei reikia, guostų.

Jis nurodė savo mylimam Sūnui sukurti šią nuostabią žemę. Jis mokė Adomą ir Ievą ir suteikė jiems valios laisvę. Jis ilgus metus siunčia pasiuntinius perduoti mums Jo meilę ir Jo įsakymus.

Jis buvo Šventojoje giraitėje ir atsakė į nuoširdų jaunojo Džozefo klausimą ir kreipėsi į jį vardu. Jis pasakė: „Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“¹¹

Tikiu, kad aukščiausia Dievo meilės mums išraiška įvyko Getsemanėje, kur gyvojo Dievo Sūnus meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!“¹²

Pastebėjau, kad ta maža dalis, kurią galiu suprasti apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą, stiprina mano meilę Tėvui ir Jo Sūnui, mažina mano norą nusidėti ir būti nepaklusniam ir stiprina ryžtą būti geresniam ir elgtis geriau.

Jėzus be baimės ir be jokios abejonės ėjo į Getsemanę, pasitikėdamas savo Tėvu, žinodamas, kad vynuogių spaustuvą turės minti vienas. Jis ištvėrė visą skausmą ir visus pažeminimus. Jis buvo apkaltintas, teisiamas ir nukryžiuotas. Agonijoje ir kančiose ant kryžiaus Jėzus rūpinosi savo motinos ir savo mylimo mokinio poreikiais. Jis atidavė savo gyvybę.

Trečią dieną Jis prisikėlė. Kapas tuščias; Jis stovi savo Tėvo dešinėje. Jie tikisi, kad pasirinksime laikytis sandorų ir grįžti Jų akivaizdon. Ši antroji būsena nėra galutinė būsena; mes nepriklausome šiems žemiškiems namams, o esame amžinos būtybės, gaunančios laikinąją patirtį.

Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus. Jis gyvena, ir kadangi Jis gyvas, visi Dievo vaikai gyvens amžinai. Dėl Jo apmokančiosios aukos mes visi galėsime gyventi kartu su Jais. Jėzaus Kristaus vardu, amen.