Sunkumus galime įveikti per Jį
Augame mokinystėje, kai sunkiais laikais panaudojame tikėjimą Viešpačiu.
Žemiškosios tarnystės metu Gelbėtojas atkreipė dėmesį į aklą vyrą. Jėzaus mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė aklas?“
Tvirtas, meilus ir nuoširdus Gelbėtojo atsakymas patikina mus, kad jam rūpi mūsų vargai: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, bet dėl to, kad jame apsireikštų Dievo darbai.“1
Nors tam tikri sunkumai gali kilti dėl sąmoningo neklusnumo, žinome, kad dauguma gyvenimo rūpesčių kyla dėl kitų priežasčių. Kad ir koks būtų rūpesčių šaltinis, jie gali būti mūsų auksinė galimybė augti.
Mūsų šeima neišvengė gyvenimo nelaimių. Augdamas žavėjausi didelėmis šeimomis. Tokios šeimos man atrodė patrauklios, ypač kai būdamas paauglys per savo dėdę iš motinos pusės Sarfo ir jo žmoną Takoradyje, Ganoje, radau Bažnyčią.
Kai mudu su Hana susituokėme, troškome, kad išsipildytų mūsų patriarchaliniai palaiminimai, kuriuose buvo nurodyta, kad būsime palaiminti daugybe vaikų. Tačiau, prieš gimstant mūsų trečiajam berniukui, dėl medicininių priežasčių tapo aišku, kad Hana daugiau vaikų negalės turėti. Nors Kenetas gimė savo ir savo motinos gyvybei pavojų keliančiomis aplinkybėmis, laimei, jis buvo sveikas, o jo motina pasveiko. Jis galėjo pradėti visapusiškai dalyvauti mūsų šeimos gyvenime, įskaitant lankymąsi bažnyčioje, kasdienes maldas, Raštų studijavimą, namų vakarus ir prasmingas pramogas.
Nors turėjome pakoreguoti savo su didele šeima susijusius lūkesčius, džiugu buvo taikyti dokumento „Šeima. Pareiškimas pasauliui“ mokymus auginant tris mylimus vaikus. Tų mokymų laikymasis mano augančiam tikėjimui suteikė daugiau prasmės.
Kaip sakoma pareiškime: „Santuoka tarp vyro ir moters yra esminė jo amžinojo plano dalis. Vaikams duota teisė gimti santuokoje ir būti auklėjamiems tėvo ir motinos, kurie ištikimai gerbia savo santuokos įžadus.“2 Kai taikėme tuos principus, buvome palaiminti.
Tačiau vieną savaitgalį, man tarnaujant kuolo prezidentu, patyrėme bene sunkiausią išbandymą, kokį tik gali patirti tėvai. Mūsų šeima grįžo iš renginio bažnyčioje ir susirinko pietauti. Tada trys mūsų berniukai išėjo pažaisti į kiemą.
Mano žmona jautė besikartojančius jausmus, kad kažkas ne taip. Mums plaunant indus, ji paprašė, kad pažiūrėčiau, ką daro vaikai. Maniau, kad jie saugūs, nes jiems žaidžiant galėjome girdėti jų klegesį.
Kai galiausiai abu nuėjome pažiūrėti sūnų, savo siaubui aštuoniolikos mėnesių Kenetą radome brolių paliktą be priežiūros, bejėgį kibire su vandeniu. Skubiai nuvežėme į ligoninę, bet visos pastangos jį atgaivinti buvo bergždžios.
Be galo nuliūdome, kad šiame mirtingajame gyvenime negalėsime auginti mūsų brangaus vaiko. Nors ir žinojome, kad Kenetas priklausys mūsų šeimai amžinybėje, pradėjau klausti, kodėl Dievas leido, kad tokia tragedija ištiktų mane, kai aš dariau viską, ką galėjau, kad išaukštinčiau savo pašaukimą. Buvau ką tik grįžęs namo po to, kai atlikau vieną iš savo tarnystės šventiesiems pareigų. Kodėl Dievas negalėjo atsižvelgti į mano tarnystę ir apsaugoti mano sūnaus ir mūsų šeimos nuo šios tragedijos? Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo piktesnis dariausi.
Mano žmona niekada nekaltino manęs, kad nereagavau į jos raginimus, bet aš išmokau gyvenimą keičiančią pamoką ir nusistačiau dvi taisykles, kurios niekada nebus laužomos:
1 taisyklė. Išgirsk savo žmoną ir įsiklausyk į jos raginimus.
2 taisyklė. Jei dėl kokios nors priežasties tau neaišku, taikyk 1-ą taisyklę.
Nors tas patyrimas buvo gniuždantis ir mes toliau sielvartavome, mūsų nepakeliama našta galiausiai buvo palengvinta.3 Mudu su žmona iš savo netekties išmokome konkrečias pamokas. Pradėjome jausti, kaip mūsų šventyklos sandoros mus vienija ir susaisto: žinome, kad galime pareikšti teises į Kenetą kitame pasaulyje, nes jis gimė sandoroje. Taip pat įgijome patirties, kurios reikės tarnaujant kitiems ir įsijaučiant į jų skausmą. Liudiju, kad tuometinis mūsų kartėlis išsisklaidė, kai mes panaudojome tikėjimą Viešpačiu. Mums ir toliau nėra lengva, bet mes, kaip ir apaštalas Paulius, sužinojome, kad „visa gal[ime] Kristuje, kuris [mus] stiprina“, jei sutelkiame dėmesį į Jį.4
Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Kada savo gyvenimą sutelkiame į Dievo išgelbėjimo planą […] ir Jėzų Kristų bei Jo Evangeliją, galime jausti džiaugsmą nepriklausomai nuo to, kas mūsų gyvenime vyksta ar nevyksta.“ Jis toliau sakė: „Džiaugsmas kyla iš Jo ir dėl Jo.“5
Galime būti džiugūs ir pripildyti ramybės sunkiu metu. Meilė, kurią jaučiame dėl Gelbėtojo ir Jo Apmokėjimo, mums tampa galingu šaltiniu išbandymų akimirkomis. „Viskas, kas gyvenime yra neteisinga, gali būti ištaisyta per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą.“6 Jis įsakė: „Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“7 Jis gali padėti mums ištverti bet kokį skausmą, ligą ir išbandymus, kuriuos patiriame mirtingajame gyvenime.
Raštuose randame daug pasakojimų apie didingus ir kilnius vadovus, tokius kaip Jeremijas, Jobas, Džozefas Smitas ir Nefis, kurie neišvengė mirtingojo gyvenimo sunkumų ir rūpesčių. Jie buvo mirtingieji, kurie išmoko paklusti Viešpačiui net ir atšiauriomis sąlygomis.8
Baisiomis kalėjimo Libertyje dienomis Džozefas Smitas šaukė: „O Dieve, kur tu? Ir kurgi ta priedanga, dengianti tavo slėptuvę?“9 Viešpats mokė Džozefą gerai tai ištverti10 ir pažadėjo, kad, jei jis tai darys, visa tai suteiks jam patirties ir išeis į gera11.
Prisiminęs savo patyrimus suvokiu, kad geriausių pamokų išmokau sunkiausiais savo gyvenimo laikais, laikais, kurie ištraukė mane iš mano komforto zonos. Sunkumai, su kuriais susidūriau jaunystėje, kol mokiausi apie Bažnyčią seminarijoje kaip naujai atsivertusysis ir kaip nuolatinis misionierius, ir rūpesčiai, su kuriais susidūriau studijuodamas, stengdamasis išaukštinti savo pašaukimus ir augindamas šeimą, paruošė mane ateičiai. Kuo džiugiau reaguoju į sunkias aplinkybes su tikėjimu Viešpačiu, tuo labiau augu mokinystėje.
Mūsų gyvenimo sunkumai neturėtų stebinti nuo tada, kai įžengėme į ankštą ir siaurą kelią.12 Jėzus Kristus „per savo kentėjimus išmoko paklusnumo“13. Jeigu seksime Juo, ypač sunkiais laikais, galėsime tapti panašesni į Jį.
Viena iš pirmųjų mūsų su Viešpačiu šventykloje sudaromų sandorų – gyventi pagal aukos įstatymą. Auka visada buvo Jėzaus Kristaus Evangelijos dalis. Tai didžiosios apmokančiosios Jėzaus Kristaus aukos už visus, kurie gyveno ar gyvens žemėje, priminimas.
Žinau, kad Viešpats visada atlygina už mūsų teisius troškimus. Prisimenate, kad manajame patriarcho palaiminime man buvo pažadėta daugybė vaikų? Tas palaiminimas pildosi. Mudu su žmona tarnavome kartu su keliais šimtais misionierių iš daugiau nei 25 šalių Ganos Keip Kousto misijoje. Jie yra tokie brangūs mums, tarytum būtų tikri mūsų pačių vaikai.
Liudiju, kad augame mokinystėje, kai panaudojame tikėjimą Viešpačiu sunkiais laikais. Kai tai darome, Jis gailestingai sustiprina mus ir padeda mums nešti mūsų naštas. Jėzaus Kristaus vardu, amen.