Šventyklos ir giminės istorijos darbas – vienas ir tas pats darbas
Dangiškojo Tėvo plano pagrindinis siekis yra sujungti šeimas šiam gyvenimui ir amžinybei.
Esu labai dėkingas už nepaliaujamą šventyklų statymą šiame „laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpyje“ (Doktrinos ir Sandorų 128:18). Nuo pirmųjų sugrąžinimo dienų ištikimi šventieji daug aukojosi, kad gautų šventyklos apeigas ir sandoras. Sekdami jų didingu pavyzdžiu, po daugybės ekonominių aukų, kad galėtume keliauti iš Meksiko, mano brangi žmona Evelija ir aš, lydimi mūsų brangių tėvų, 1975 m. buvome užantspauduoti kaip amžini vyras ir žmona Mesos Arizonos šventykloje. Tą dieną, kai kunigystės įgaliojimu buvome sujungti Viešpaties namuose, mes tikrai žvilgtelėjome į dangų.
Šventyklų darbas ir prasmė
Tas patyrimas leido man daug labiau vertinti tai, kaip po trijų metų sunkaus darbo ir didelių aukų šventieji Kertlande, Ohajo valstijoje, galiausiai 1836 m. pavasarį užbaigė savo nuostabią šventyklą – pirmąją šiame Evangelijos laikotarpyje. Tų pačių metų kovą daugiau kaip tūkstantis žmonių susirinko šventykloje ir prie jos įėjimų dalyvauti pašventinimo apeigose. Pranašas Džozefas Smitas atsistojo sukalbėti pašventinimo maldą, kurią jis buvo gavęs apreiškimu (žr. Doktrinos ir Sandorų 109). Joje jis nusakė daugybę ypatingų palaiminimų, kurie yra suteikiami tiems, kurie vertai įžengia į Viešpaties šventyklas. Tada choras sugiedojo giesmę „Šventoji Dvasia“ ir susirinkusieji atsistojo ir atliko Osanos šūksnį „su tokia galia, kad, rodės, pakils pastato stogas“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas [2010], 295).
Po savaitės pranašas aprašė Viešpaties pasirodymą šventykloje. Viešpats sakė:
„Nes štai, aš priėmiau šiuos namus, ir čia bus mano vardas; ir šituose namuose aš apsireikšiu gailestingas savo žmonėms. […]
Ir garsas apie šiuos namus pasklis į svetimas šalis, ir tai – pradžia palaiminimo, kuris bus išlietas ant mano žmonių galvų“ (Doktrinos ir Sandorų 110:7, 10).
Po šito ir kitų regėjimų pranašas Elija, kuris buvo paimtas į dangų neragavęs mirties, pasirodė priešais pranašą Džozefą Smitą ir Oliverį Kauderį sakydamas:
„Štai, visiškai suėjo laikas, apie kurį kalbėjo Malachijo burna – kad prieš ateinant didžiai ir baisiai Viešpaties dienai turi būti atsiųstas jis [pranašas] [Elija],
kad atgręžtų tėvų širdis į vaikus ir vaikų – į tėvus, kad visa žemė nebūtų ištikta prakeiksmu, –
todėl šio evangelijos laikotarpio raktai įteikti į jūsų rankas; ir iš to jūs galite žinoti, kad ta didi ir baisi Viešpaties diena arti, būtent prie durų“ (Doktrinos ir Sandorų 110:14–16).
Šventykla ir giminės istorija
Po to, kai Viešpats sugrąžino Džozefui Smitui užantspaudavimo raktus, mūsų Evangelijos laikotarpyje prasidėjo išgelbėjimo darbas abiejose uždangos pusėse (žr. 1 Korintiečiams 15:22, 29; Doktrinos ir Sandorų 128:8–18).
Prezidentas Boidas K. Pakeris mokė, kad „šis žymus įvykis nutiko pasaulio nepastebėtas, bet jis turės įtakos kiekvienos bet kada gyvenusios ir gyvensiančios sielos likimui. Kas buvo pasakyta, pradėjo pamažu pildytis. Bažnyčia tapo šventyklas statanti bažnyčia.
„Pasaulyje vienur kitur – atrodytų atsitiktinai – žmonės, organizacijos ir bendruomenės ėmė domėtis genealoginių medžių sudarymu. Visa tai pradėjo vykti nuo Elijos pasirodymo Kertlando šventykloje“ (The Holy Temple [1980], 141).
Nuo pat tos 1836 metų balandžio 3 dienos vaikų širdys pradėjo atsiverti savo tėvams. Nuo to laiko apeigos iš bandomojo pobūdžio virto pastoviomis. Nuo tada turime užantspaudavimo galią. Nėra vertingesnio įgaliojimo už šį. Ši galia suteikia realumo ir amžino tęstinumo visoms su Dievo įgaliojimu atliktoms apeigoms tiek gyviesiems, tiek ir mirusiesiems.“ (Ruoškimės įžengti į šventąją šventyklą [2002], p. 25–26)
Brangūs broliai ir seserys, šventyklų statymas ir tinkamas naudojimas visais Evangelijos laikotarpiais buvo tikrosios Jėzaus Kristaus Bažnyčios ženklas. Po Solt Leiko šventyklos pašventinimo 1893 m. prezidentas Vilfordas Vudrafas paragino Bažnyčios narius rasti savo protėvių duomenis ir surašyti savo genealogiją kiek įmanoma toliau į praeitį tam, kad galėtų atsinešti vardus į šventyklą ir atlikti išgelbėjimo ir išaukštinimo apeigas (žr. Teachings of Presidents of the Church: Wilford Woodruff [2004], 174).
Giminės istorija ir šventyklos darbas – vienas darbas
Po metų (1894 m.) tas pats prezidentas Vudrafas prižiūrėjo Jutos genealogijos draugijos steigimą. Praėjus šimtui metų, 1994 m. vyresnysis Raselas M. Nelsonas, tuomet būdamas Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys, sakė: „Tų istorinių metų įvykiai šeimos istorijos tyrinėjimą ir šventyklos darbą nustatė kaip vieną darbą Bažnyčioje“ (“The Spirit of Elijah,” Ensign, Nov. 1994, 85).
Šeimos istorijos darbas
Brangūs broliai ir seserys, Viešpats ragina mus, Jo Bažnyčios narius, išsaugoti savo pačių giminės istoriją, mokytis iš mūsų protėvių ir atlikti reikiamus pasiruošimus, kad jie gautų Evangelijos apeigas šventyklose, kad padėtume jiems žengti pirmyn sandoros kelyje, kuris palaimins juos amžina šeima. Tai yra Dangiškojo Tėvo plano pagrindinis siekis: sujungti šeimas šiam gyvenimui ir amžinybei.
Tie iš jūsų, kurie nesijaučiate galintys atlikti šį darbą, turite žinoti, kad nesate vieni. Visi galime remtis įrankiais, kuriuos Bažnyčia paruošė ir kurie randami „FamilySearch“ centruose, kuriuos anksčiau vadinome giminės istorijos centrais. Tie „FamilySearch“ centrai buvo suplanuoti taip, kad beveik kiekvienas su trupučiu pagalbos gali rasti informaciją apie savo protėvius ir tinkamai ją sutvarkyti, kad galėtų pasiimti į Viešpaties namus. Prašome savo apylinkėje arba skyriuje susisiekti su giminės istorijos konsultantais, kurie ves jus kiekviename to kelio žingsnyje.
Jei seksime pranašų nurodymais ir mokysimės, kaip vesti savo giminės istoriją, ir atliksime šventyklos apeigas už savo protėvius, patirsime tokį didį džiaugsmą, jog nebenorėsime sustoti. Dvasia užlies mūsų širdis, pažadins mūsų gebėjimus tai daryti ir ves mus, kai ieškosime savo protėvių vardų. Tačiau nepamirškime, kad giminės istorija tai daugiau nei vardų, datų ir vietovių paieška. Tai šeimų sujungimas ir džiaugsmo, kylančio iš Evangelijos apeigų pasiūlymo jiems, patyrimas.
Man patinka įkvėptas mūsų mylimo pranašo, prezidento Raselo M. Nelsono, mokymas. Jis sakė: „Šventykla yra mūsų tikėjimo ir dvasinės tvirtybės stiprinimo centras, nes šventyklos širdyje yra Gelbėtojas ir Jo doktrina. Viskas, ko šventykloje mokoma mokymu ir Dvasia, padeda geriau suprasti Jėzų Kristų. Jo būtinos apeigos susieja mus su Juo per šventas kunigystės sandoras. Tada, mums laikantis sandorų, Jis apdovanoja mus savo gydančia, stiprinančia galia“ („Šventykla ir jūsų dvasinis pamatas“, 2021 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Be abejo, šventyklos ir giminės istorijos darbas Bažnyčioje yra vienas ir tas pats darbas.
Liudiju apie šias tiesas. Žinau, kad ši Bažnyčia yra Viešpaties Jėzaus Kristaus, mūsų Gelbėtojo ir Išpirkėjo, kurį mes atmename ir garbiname šiuo Velykų laikotarpiu, bažnyčia. Žinau, kad Jis mus myli, ir kai laikomės savo sandorų ir pasitikime Juo, Jis apdovanoja mus Savo gydančia ir stiprinančia galia. Jėzaus Kristaus vardu, amen.