Po ketvirtos dienos
Kai judame pirmyn su tikėjimu į Jėzų Kristų, ketvirtoji diena visada ateis. Jis visada ateis mums padėti.
Kaip mums šįryt buvo priminta, šiandien yra Verbų sekmadienis, žymintis Gelbėtojo iškilmingą įžengimą į Jeruzalę ir tos šventosios savaitės prieš Jo didįjį Apmokėjimą, kuri apims Jo kančias, nukryžiavimą ir prisikėlimą, pradžią.
Neilgai trukus iki pranašauto įžengimo į miestą, Jėzus Kristus buvo visiškai pasinėręs į savo tarnystę, kai iš savo brangių draugų, Marijos ir Mortos, gavo žinią, kad jų brolis Lozorius serga.1
Nors Lozorius sunkiai sirgo, Viešpats „dvi dienas užtruko ten, kur buvo. Po to pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją.“2 Prieš iškeliaudamas į savo draugų namus Betanijoje, „Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė.“3
Kai Jėzus atvyko į Betaniją ir sutiko iš pradžių Mortą, o paskui Mariją, galbūt nusivylusios dėl Jo vėlyvo atvykimo, abi jos sutiko Jį sakydamos: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“4 Vėliau Morta įspėjo: „Jis jau dvokia, nes jau keturios dienos, kai jis miręs.“5
Šios keturios dienos buvo reikšmingos Marijai ir Mortai. Remiantis kai kuriais rabinų mokymais, buvo tikima, kad mirusiojo dvasia pasilieka su kūnu tris dienas, per kurias dar yra vilties, kad gyvybė vis dar galima. Tačiau ketvirtą dieną šios vilties nebelieka, galbūt todėl, kad kūnas pradeda irti ir „dvokia“6.
Marija ir Morta buvo tokios nevilties būsenos. „Jėzus, pamatęs [Mariją ir kitus] […] verkiančius, sudejavo dvasioje ir susijaudinęs
paklausė: „Kur jį paguldėte?“ Jie atsakė: “Viešpatie, eik ir pažiūrėk.“7
Būtent šią akimirką įvyko vienas didžiausių stebuklų per Jo žemiškąją tarnystę. Pirmiausia Viešpats pasakė: „Nuriskite akmenį!“8 Tada, padėkojęs savo Tėvui, „Jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“
Ir numirėlis išėjo. Jo rankos ir kojos buvo apvyniotos laidojimo aprišalais, veidas aprištas drobule. Jėzus jiems liepė: „Atvyniokite jį ir leiskite jam eiti.“9
Kaip Marija ir Morta, taip ir mes turime galimybę patirti visą mirtingumo kartėlį, net liūdesį10 ir silpnumą.11 Kiekvienas iš mūsų patirsime širdgėlą dėl mylimo žmogaus netekties. Mūsų mirtingoji kelionė gali apimti asmeninę ar mylimo žmogaus sekinančią ligą, depresiją, nerimą ar kitus psichinės sveikatos iššūkius; finansinius sunkumus; išdavystę; nuodėmę. Ir kartais tai lydi beviltiškumo jausmas. Aš ne išimtis. Kaip ir jūs, aš patyriau daugybę iššūkių, kurių tikimasi šiame gyvenime. Mano dėmesį patraukė šis pasakojimas apie Gelbėtoją ir tai, ko jame mokoma apie mūsų santykius su Juo.
Per didžiausius rūpesčius mes, kaip Marija ir Morta, ieškome Gelbėtojo arba prašome Tėvo dieviškojo įsikišimo. Istorija apie Lozorių moko mus principų, kuriuos galime pritaikyti savo pačių gyvenime, susidūrę su individualiais iššūkiais.
Kai Gelbėtojas atvyko į Betaniją, visi buvo praradę viltį, kad Lozorius gali būti išgelbėtas – praėjo keturios dienos, ir jis jau buvo numiręs. Kartais mūsų iššūkiuose gali atrodyti, kad Kristus pavėlavo, ir mūsų viltis ir tikėjimas patiria sunkumų. Liudiju, kad kai judame pirmyn su tikėjimu į Jėzų Kristų, ketvirtoji diena visada ateis. Jėzus visada ateis mums padėti arba atgaivinti mūsų vilčių. Jis pažadėjo:
„Tenebūgštauja jūsų širdys.“12
„Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus.“13
Kartais gali atrodyti, kad Jis neateina pas mus iki metaforinės ketvirtosios dienos, kai bet kokia viltis jau atrodo prarasta. Kodėl taip vėlai? Prezidentas Tomas S. Monsonas mokė: „Mūsų Dangiškasis Tėvas, kuris gausiai parūpina mums tai, kuo galėtume mėgautis, taip pat žino, kad pasitikdami ir įveikdami išbandymus, kuriuos privalome pereiti, mes mokomės, augame ir stiprėjame.“14
Net pranašas Džozefas Smitas išgyveno siaubingą ketvirtos dienos patirtį. Prisimenate jo maldavimą? „O Dieve, kur tu? Ir kurgi ta priedanga, dengianti tavo slėptuvę?“15 Kadangi pasitikime Juo, galime tikėtis panašaus atsakymo: „Mano sūnau, ramybė tavo sielai; pasipriešinimas tau ir suspaudimai truks tik trumpą akimirką.“16
Kita pamoka, kurią galime išmokti iš Lozoriaus istorijos, yra tai, koks gali būti mūsų pačių vaidmuo siekiant dieviškojo įsikišimo. Priėjęs prie kapo, Jėzus pirmiausia pasakė ten buvusiems: „Nuriskite akmenį!“17 Argi, turėdamas Gelbėtojo galią, Jis nebūtų galėjęs stebuklingai be pastangų nuristi akmens? Tai būtų įspūdingas reginys ir nepamirštama patirtis, tačiau Jis pasakė kitiems: „Nuriskite akmenį.“
Antra, Viešpats „garsiu balsu sušuko: Lozoriau, išeik!“18 Argi nebūtų buvę įspūdingiau, jei pats Viešpats būtų stebuklingai pastatęs Lozorių prie angos, kad, nuritus akmenį, visa minia iš karto jį pamatytų?
Trečia, kai Lozorius išėjo, „jo rankos ir kojos buvo apvyniotos laidojimo aprišalais, veidas aprištas drobule. Jėzus jiems liepė: „Atvyniokite jį ir leiskite jam eiti“19. Esu tikras, kad Viešpats galėjo prie angos pastatyti Lozorių, jau švarų ir prieinamą su gražiai sulankstytais aprišalais.
Kodėl pabrėžiu šiuos dalykus? Visus tris šiuos dalykus sieja kai kas bendro – nė vienam iš jų nereikėjo panaudoti Kristaus dieviškosios galios. Tai, ką galėjo padaryti Jo mokiniai, Jis nurodė jiems padaryti. Mokiniai tikrai galėjo patys nuristi akmenį; prikeltas Lozorius galėjo atsistoti ir pasirodyti prie kapo angos; o Lozoriaus artimieji galėjo jam padėti nuvynioti aprišalus.
Tačiau tik Kristus turėjo galią ir valdžią prikelti Lozorių iš numirusių. Manau, kad Gelbėtojas tikisi, jog mes darysime viską, ką mes galime, o Jis darys tai, ką tik Jis gali.20
Žinome, kad „tikėjimas [į Viešpatį Jėzų Kristų] yra veikimo principas“21 ir „stebuklai nesukuria tikėjimo; stiprus tikėjimas ugdomas per paklusnumą Jėzaus Kristaus Evangelijai. Kitais žodžiais, tikėjimas kyla per teisumą.“22 Kai stengsimės elgtis teisiai, sudarydami ir vykdydami šventas sandoras bei taikydami Kristaus doktriną savo gyvenime, mūsų tikėjimo pakaks ne tik nunešti mus į ketvirtą dieną, bet ir su Viešpaties pagalba galėsime nuristi akmenis mūsų kelyje, pakilti iš nevilties ir išsilaisvinti nuo visko, kas mus varžo. Nors Viešpats tikisi, kad „dary[sime] visa, kas mūsų galioje“,23 atminkite, jog dėl visų šių dalykų Jis suteiks reikiamos pagalbos, kai pasitikėsime Juo.
Kaip galime perkelti akmenis ir statyti ant Jo uolos?24 Galime laikytis pranašų patarimų.
Pavyzdžiui, praėjusių metų spalį prezidentas Raselas M. Nelsonas ragino mus prisiimti atsakomybę už savo liudijimą apie Gelbėtoją ir Jo Evangeliją, darbuotis dėl jo ir jį puoselėti, maitinti jį tiesa ir neteršti jo klaidingomis netikinčiųjų filosofijomis. Kiekvienam iš mūsų Jis pažadėjo: „Kai nuolatiniam savo liudijimo apie Jėzų Kristų stiprinimui teiksite prioritetą, stebėkite, kaip jūsų gyvenime vyks stebuklai.“25
Mes tai galime!
Kaip galime perkeltine prasme prisikelti ir išeiti? Galime džiugiai atgailauti ir pasirinkti paklusti įsakymams. Viešpats pasakė: „Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir pats jam apsireikšiu.“26 Galime stengtis kasdien atgailauti ir džiugiai judėti pirmyn su geranoriška širdimi, kupina meilės Viešpačiui.
Mes tai galime!
Kaip su Viešpaties pagalba galime atsikratyti visko, kas mus varžo? Visų pirma galime sąmoningai prisirišti prie savo Dangiškojo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus per sandoras. Vyresnysis D. Todas Kristofersonas mokė: „Kas yra [mūsų] moralinės ir dvasinės galios šaltinis ir kaip mums ją įgyti? Tas šaltinis yra Dievas. Tą galią galime įgyti per savo sandoras su Juo. […] Šiuose dieviškuose susitarimuose Dievas įsipareigoja mus palaikyti, pašventinti ir išaukštinti, jei tik įsipareigosime Jam tarnauti ir vykdysime Jo įsakymus.“27 Mes galime sudaryti šventas sandoras ir jų laikytis.
Mes tai galime!
„Nuriskite akmenį.“ „Išeik.“ „Atvyniokite jį ir leiskite jam eiti.“
Tarybos, įsakymai ir sandoros. Mes tai galime!
Vyresnysis Holandas mokė: „Vienas palaimas gauname greitai, kitas vėliau, o dar kitų negauname, kol nepatenkame į dangų; tačiau tie, kurie priima Jėzaus Kristaus Evangeliją, jas tikrai gauna.“28
Ir galiausiai „Todėl būkite džiugūs ir nebijokite, nes aš, Viešpats, esu su jumis ir stovėsiu šalia jūsų.“29
Tai liudiju šventu vardu To, kuris visada ateis, Jėzaus Kristaus, amen.