Ramybės Kunigaikščio pasekėjai
Jei stengsimės išsiugdyti Gelbėtojo savybes, galėsime tapti Jo ramybės pasaulyje įrankiais.
Išpildydamas Zacharijui duotą pranašystę,1 Jėzus su triumfu įžengė į šventąjį miestą, jodamas ant asiliuko, kuris literatūroje vadinamas „senoviniu žydų karališkosios šeimos simboliu“2, išties tinkamu karalių Karaliui ir Ramybės Kunigaikščiui3. Jis buvo apsuptas daugybės džiūgaujančių mokinių, tiesusių savo drabužius, palmių ir kitų augalų šakas ant kelio, kuriuo jojo Jėzus. Jie šlovino Dievą, garsiai šaukdami: „Palaimintas karalius, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“4 Ir dar: „Osana Dovydo Sūnui! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“5 Šis didingas įvykis, kurį švenčiame Verbų sekmadienį, buvo džiugi įžanga tų sukrečiančių įvykių, turėjusių įvykti tą lemtingą savaitę, kurių kulminacija bus nesavanaudiška Gelbėtojo auka ir nuostabus tuščio kapo stebuklas.
Mes, Jo pasekėjai, esame Jo ypatingi žmonės, pašaukti skelbti Jo dorybes,6 skleidėjai ramybės, taip dosniai siūlomos per Jį ir Jo apmokančią auką. Ši ramybė yra dovana, pažadėta visiems, kurie atgręžia širdis į Gelbėtoją ir gyvena teisiai; tokia ramybė suteikia mums jėgų mėgautis žemiškuoju gyvenimu ir leidžia ištverti skausmingus mūsų kelionės išbandymus.
1847 m. Viešpats davė konkrečius nurodymus šventiesiems pionieriams, kuriems reikėjo nusiraminimo, kad išliktų ramūs ir vieningi, susidūrę su netikėtais sunkumais kelionėje į vakarus. Be kitų dalykų, Viešpats nurodė šventiesiems „liau[tis] ginčytis viena[m] su kitu; liau[tis] kalbėti pikta viena[m] apie kitą“7. Raštai liudija, kad tiems, kurie daro teisumo darbus ir stengiasi vaikščioti Viešpaties Dvasios romume, yra pažadėta ramybė, kurios jiems reikia, kad išgyventų neramumų dienas, kuriomis mes šiandien gyvename.8
Būdami Ramybės Kunigaikščio mokiniai, esame įpareigoti gyventi „širdims esant sujungtoms vienybe ir meile vienas kitam“9. Mūsų mylimas pranašas, prezidentas Raselas M. Nelsonas, neseniai pareiškė: „Nesantaika išniekina viską, ką gynė ir ko mokė Gelbėtojas.“10 Mūsų pranašas taip pat prašė „padaryti viską, ką gali[m]e, kad nutrauktum[e] asmeninius konfliktus, kurie šiuo metu siautėja [m]ūsų širdyse ir gyvenimuose“11.
Apsvarstykime šiuos principus atsižvelgdami į tyrą Kristaus meilę mums, kuria mes, Jo pasekėjai, siekiame mylėti vienas kitą. Raštai tokią meilę apibūdina kaip tyrą meilę.12 Kai galvojame apie tyrą meilę, savo mintis nukreipiame į dosnumo veiksmus ir aukas, palengvinančias kančias tų, kurie patiria fizinius, materialinius ar emocinius sunkumus. Vis dėlto tyra meilė yra susijusi ne tik su tuo, ką mes aukojame kitiems; tai yra ir Gelbėtojo savybė, galinti tapti mūsų charakterio dalimi. Tad nenuostabu, kad Viešpats nurodė mums apsisiausti tikrosios meilės raiščiu, „kuris yra tobulumo ir taikos raištis“13. Be tyrosios meilės, mes esame niekas14 ir negalime paveldėti vietos, kurią Viešpats mums paruošė mūsų Dangiškojo Tėvo buveinėse15.
Jėzus puikiai parodė, ką reiškia turėti šį tobulumo ir ramybės raištį, ypač kai susidūrė su skausmingais įvykiais, įvykusiais prieš Jo nužudymą. Pagalvokite akimirką, ką Jėzus turėjo jausti nuolankiai plaudamas savo mokiniams kojas, žinodamas, kad vienas jų tą patį vakarą Jį išduos.16 Arba kai po kelių valandų Jėzus gailestingai išgydė ausį vieno iš vyrų, lydėjusių Jo išdaviką Judą, kad Jį suimtų.17 Arba net tada, kai Gelbėtojas, stovėdamas prieš Pilotą, buvo neteisingai apkaltintas aukštųjų kunigų ir vyresniųjų ir neištarė nė žodžio prieš melagingus jam pareikštus kaltinimus, taip palikdamas romėnų valdytoją be žado.18
Per šiuos tris tragiškus įvykius Gelbėtojas, nors buvo prislėgtas didelio liūdesio ir įtampos, mokė mus savo pavyzdžiu, kad „meilė kantri ir maloni, […] nepavydi; […] nesigiria ir neišpuiksta [, …] nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai“19.
Kitas svarbus pabrėžtinas aspektas, kuris tiesiogiai veikia mūsų mokinystę bei tai, kaip skleidžiame Gelbėtojo ramybę, yra tai, kaip elgiamės vieni su kitais. Per savo žemiškąją tarnystę Gelbėtojas mokė – ne tik, bet ypač – apie meilės, tyrosios meilės, kantrybės, nuolankumo ir atjautos dorybes. Tai esminės savybės tų, kurie nori priartėti prie Jo ir skleisti Jo ramybę. Tokios savybės yra Dievo dovanos, o stengdamiesi jas vystyti, į savo artimojo skirtumus ir silpnybes pradėsime žiūrėti su didesne empatija, jautrumu, pagarba ir tolerancija. Vienas akivaizdžiausių požymių, kad artėjame prie Gelbėtojo ir tampame panašūs į Jį, yra meilus, kantrus ir malonus elgesys su aplinkiniais, kad ir kokios būtų aplinkybės.
Dažnai matome žmones, kurie neigiamai ar net paniekinamai atsiliepia apie tariamas kitų žmonių savybes, silpnybes ir nuomones dažniausiai tada, kai šios savybės ir nuomonės skiriasi arba prieštarauja jų pačių elgesiui ir mąstymui. Labai įprasta matyti šiuos žmones skleidžiant tokias kritiškas pastabas kitiems, kurie pakartoja tai, ką girdėjo, iš tiesų nežinodami visų situacijos aplinkybių. Deja, socialiniai tinklai tokį elgesį skatina santykinės tiesos ir skaidrumo labui. Nesivaržant skaitmeniniai pokalbiai dažnai priveda žmones prie asmeninių išpuolių ir karštų ginčų, sukelia nusivylimą, sužeidžia širdis ir skleidžia liepsnojantį priešiškumą.
Nefis pranašavo, kad pastarosiomis dienomis priešas siautės ir kurstys žmones pykčiui prieš tai, kas gera.20 Raštai moko, kad „viskas, kas kviečia ir vilioja daryti gera ir mylėti Dievą, ir tarnauti jam, yra įkvėpta Dievo“21. Kita vertus, viskas, „kas pikta, ateina iš velnio; nes velnias yra Dievo priešas ir nuolat kovoja prieš jį, ir nuolat kviečia ir vilioja nusidėti bei daryti tai, kas pikta“22.
Atsižvelgiant į šį pranašišką mokymą, nenuostabu, kad viena iš priešininko taktikų yra kurstyti priešiškumą ir neapykantą Dievo vaikų širdyse. Jis džiaugiasi, kai mato, kaip žmonės kritikuoja, tyčiojasi ir šmeižia vienas kitą. Toks elgesys gali sunaikinti asmens charakterį, reputaciją ir savigarbą, ypač kai asmuo yra teisiamas neteisingai. Labai svarbu pabrėžti, kad, kai leidžiame tokiam požiūriui įsigalėti mūsų gyvenime, savo širdyje priešui sukuriame galimybę pasėti nesantaikos sėklą tarp mūsų, rizikuodami patekti į jo klastingus spąstus.
Jei nebūsime atsargūs su savo mintimis, žodžiais ir veiksmais, galime pakliūti į gudrias priešo pinkles ir sugriauti santykius su aplinkiniais žmonėmis ir savo artimaisiais.
Broliai ir seserys, būdami ypatingi Viešpaties žmonės ir jo taikos skleidėjai, negalime leisti, kad mūsų širdys pakliūtų į šias blogio pinkles. Negalime nešti tokios naikinančios naštos, kuri griauna jausmus, santykius ir net gyvenimus. Evangelija yra džiaugsminga geroji naujiena.
Be abejo, nė vienas iš mūsų nėra tobulas, ir, žinoma, būna atvejų, kai mes esame suviliojami taip pasielgti. Tobulai mylėdamas ir visažiniškai pažindamas mūsų žmogiškuosius polinkius, Gelbėtojas visada stengiasi įspėti mus apie tokius pavojus. Jis mokė mus: „Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta.“23
Brangūs broliai ir seserys, jei stengsimės išsiugdyti Gelbėtojo savybes, galėsime tapti Jo ramybės pasaulyje įrankiais, pagal Jo paties sukurtą pavyzdį. Kviečiu jus apmąstyti, kokiais būdais galėtume tapti pakylėjančiais ir palaikančiais žmonėmis, žmonėmis, turinčiais supratingą ir atlaidžią širdį, žmonėmis, kurie ieško geriausio kituose, visada atmindami, kad „jei yra kas dora, mylėtina ar verta pritarimo, ar girtina – mes siekiame viso to“24.
Pažadu jums, kad, jei sieksime šių savybių ir jas ugdysime, tai vis nuoširdžiau ir jautriau reaguosime į aplinkinių poreikius25 ir patirsime džiaugsmą, ramybę ir dvasinį augimą26. Viešpats neabejotinai įvertins mūsų pastangas ir suteiks mums dovanų, kurių mums reikia, kad būtume tolerantiškesni ir kantresni vienas kito skirtumams, silpnybėms ir trūkumams. Be to, galėsime geriau atsispirti norui įsižeisti ar įžeisti tuos, kurie mus skaudina. Kaip tai darė Gelbėtojas, taip mūsų troškimas atleisti tiems, kurie blogai elgiasi su mumis ar kalba apie mus pikta, neabejotinai didės ir taps mūsų charakterio dalimi.
Šiandien, šį Verbų sekmadienį, paklokime savo meilės drabužius ir tikrosios meilės palmių šakas, vaikščiodami Ramybės Kunigaikščio pėdomis, ruošdamiesi ateinantį sekmadienį švęsti tuščio kapo stebuklą. Kaip broliai ir seserys Kristuje, džiugiai skelbkime: „Osana Dovydo Sūnui! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“27
Liudiju, kad Jėzus Kristus gyvena ir kad Jo tobula meilė, išreikšta per Jo apmokančiąją auką, yra skiriama visiems, kurie trokšta eiti su Juo ir mėgautis Jo ramybe šiame ir ateinančiame pasaulyje. Visa tai sakau šventuoju Gelbėtojo ir Išpirkėjo, Jėzaus Kristaus, vardu, amen.