Netobulas derliaus surinkimas
Gelbėtojas stovi pasiruošęs priimti mūsų kuklias atnašas ir per savo malonę jas ištobulinti. Su Kristumi nėra netobulo derliaus surinkimo.
Būdamas mažas, pamėgau dramatišką metų laikų kaitą pietvakarinėje Montanoje, kur užaugau. Mano mėgstamiausias metų laikas buvo ruduo – derliaus surinkimo metas. Mūsų šeima vildavosi ir melsdavosi, kad sunkaus darbo mėnesiai būtų atlyginti gausiu derliumi. Tėvai nerimaudavo dėl orų, dėl gyvulių sveikatos, pasėlių būklės ir dėl daugelio kitų dalykų, kuriems negalėjo daryti beveik jokios įtakos.
Augdamas dar geriau suvokiau viso to svarbą. Mūsų pragyvenimas priklausė nuo derliaus. Tėvas mokė mane apie įrangą, kurią naudojome javų derliui surinkti. Stebėdavau, kaip jis su kombainu įvažiuodavo į lauką, nupjaudavo nedidelį javų ruoželį, o tada tikrindavo žemę už kombaino, norėdamas įsitikinti, kad kiek galima daugiau grūdų pateko į grūdų bunkerį, o ne buvo išmesta lauk kartu su pelais. Taip jis darydavo keletą kartų, kas kartą pareguliuodamas mechanizmą. Aš bėgau šalia ir kartu su juo kapsčiau pelus apsimesdamas, kad suprantu, ką darau.
Kai jis jau manė, kad gerai sureguliavo mechanizmą, ant žemės peluose radau keletą grūdų ir, kritiškai pažiūrėjęs, parodžiau jam. Nepamiršiu to, ką man pasakė tėvas: „Tai pakankamai gerai ir geriausia, ką gali padaryti ši mašina.“ Ne visai patenkintas jo paaiškinimu, mąsčiau apie tokio derliaus surinkimo netobulumus.
Netrukus, kai oras vakarais atšaldavo, stebėdavau tūkstančius migruojančių gulbių, žąsų ir ančių, nusileidžiančių į laukus palesti ilgoje kelionėje į pietus. Paukščiai lesė dėl mūsų derliaus surinkimo netobulumo paliktus grūdus. Dievas tai ištobulindavo. Ir nė grūdelis neprapuldavo.
Dažnai pasaulyje, ir net Bažnyčioje, kyla pagunda liguistai siekti tobulumo. Socialiniai tinklai, nerealūs lūkesčiai ir dažnai mūsų pačių savikritika sukelia nevisavertiškumo jausmus – kad nesame ir niekada nebūsime pakankamai geri. Kai kurie net Gelbėtojo kvietimą „taigi būkite tobuli“1 supranta neteisingai.
Atminkite, kad perfekcionizmas yra ne tas pats, kas tobulėjimas Kristuje.2 Perfekcionizmas iškelia neįmanomus, sau susidarytus standartus, pagal kuriuos esame lyginami su kitais. Tai sukelia kaltės bei nerimo jausmus ir gali priversti mus norėti atsitraukti ir atsiskirti nuo kitų.
Tobulėjimas Kristuje yra visai kitas dalykas. Tai procesas: meilingai vadovaujant Šventajai Dvasiai tapti panašesniam į Gelbėtoją. Standartus nustato geras ir visažinis Dangiškasis Tėvas, ir jie yra aiškiai nusakyti sandorose, kurias esame kviečiami priimti. Tai išvaduoja mus nuo kaltės ir nevisavertiškumo naštų, visada pabrėžiant, kas esame Dievo akyse. Šiam procesui mus pakylėjant ir skatinant, kad taptume geresni, esame matuojami pagal mūsų asmeninį atsidavimą Dievui, kurį rodome stengdamiesi su tikėjimu Juo sekti. Priėmę Gelbėtojo kvietimą ateiti pas Jį, netrukus suvokiame, kad pakanka mūsų geriausių pastangų, o kiek trūksta, mylinčio Gelbėtojo malonė papildys taip, kaip to negalime įsivaizduoti.
Kaip veikia šis principas, galime matyti skaitydami, kaip Gelbėtojas pamaitino penkis tūkstančius žmonių.
„Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia didelė minia pas Jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ […]
Pilypas Jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį.“
Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, Jam pasakė:
„Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepalus ir dvi žuveles. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“3
Ar kada nors klausėte savęs, ką Gelbėtojas turėjo manyti apie šį berniuką, su vaikišku tikėjimu pasiūliusį atnašą, kuri, kaip pats turėjo suprasti, yra apgailėtinai nepakankama iškilusiai užduočiai įvykdyti?
„Tada Jėzus paėmė duoną ir padėkojęs išdalino mokiniams, o mokiniai ten sėdintiems; taip pat ir žuvis, kiek kas norėjo.
Kai žmonės pasisotino, Jis pasakė savo mokiniams: „Surinkite trupinius, kad niekas nepražūtų.“4
Gelbėtojas ištobulino tą kuklią atnašą.
Netrukus po šio įvykio Jėzus pasiuntė mokinius valtimi plaukti pirma savęs. Vidury nakties jūroje jie greit pateko į audrą. Pamatę link jų vandeniu einančią vaiduoklišką figūrą, jie išsigando.
„Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!“
Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu.“
Jis atsakė: „Ateik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėjo vandeniu, norėdamas ateiti pas Jėzų.
Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: “Viešpatie, gelbėk mane!“
Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Mažatiki, ko suabejojai?“5
Broliai ir seserys, tas pokalbis nebūtinai taip ir baigėsi. Tikiu, kad Petrui ir Gelbėtojui parankiui einant prie valties, Petrui, kuris buvo kiaurai peršlapęs ir galbūt jautėsi labai kvailai, Gelbėtojas galėjo pasakyti ką nors panašaus: „Ak, Petrai, nebijok ir nesijaudink! Jei galėtum save matyti taip, kaip aš tave matau, tavo abejonės išnyktų, o tikėjimas sustiprėtų. Myliu tave, brangus Petrai; tu išlipai iš valties. Tavo atnašos priimtinos ir, nors suklupai, aš visada būsiu šalia, kad iškelčiau tave iš gelmių, ir tavo atnašos bus ištobulintos.
Vyresnysis Dyteris F. Uchtdorfas mokė:
„Tikiu, kad Gelbėtojas Jėzus Kristus norėtų, kad jūs matytumėte, jaustumėte ir žinotumėte, jog Jis yra jūsų stiprybė. Kad Jam padedant nėra ribų tam, ką galite pasiekti. Kad jūsų potencialas yra beribis. Jis norėtų, kad pamatytumėte save taip, kaip jus mato Jis. O tai labai skiriasi nuo to, kaip jus mato pasaulis. […]
Jis duoda jėgų pavargusiam ir sustiprina tuos, kurie jaučiasi bejėgiai.“6
Turime atminti, kad ir kokios būtų mūsų geriausios, bet netobulos atnašos, Gelbėtojas gali jas ištobulinti. Kad ir kokios nežymios atrodytų mūsų pastangos, turime niekada nenuvertinti Gelbėtojo galios. Paprastas gerumo kupinas žodis, trumpas, bet nuoširdus apsilankymas ar su meile paruošta Pradinukų organizacijos pamokėlė, Gelbėtojui padedant, gali suteikti paguodos, suminkštinti širdis ir pakeisti amžinuosius gyvenimus. Mūsų nerangios pastangos gali atvesti prie stebuklų, o visa tai darydami galime prisidėti prie tobulo derliaus surinkimo.
Dažnai atsiduriame situacijose, kurios verčia mus pasitempti. Galime jaustis nepajėgūs įvykdyti užduotį. Galbūt žvelgiame į kartu tarnaujančius ir jaučiame, kad niekada nepasieksime jų lygio. Broliai ir seserys, jei taip jaučiatės, pažvelkite į už manęs sėdinčius nepaprastus vyrus ir moteris, su kuriais tarnauju.
Suprantu jūsų skausmą.
Tačiau sužinojau, kad, kaip perfekcionizmas nėra tas pats, kas tobulėjimas Kristuje, lygiai taip ir savęs lyginimas su kitais nėra tas pats kaip sekimas kitų pavyzdžiu. Kai save lyginame su kitais, gali būti tik du rezultatai. Arba matysime save geresnius už kitus ir imsime kitus teisti ir kritikuoti, arba matysime save blogesnius už kitus ir tapsime nerimastingi, savikritiški bei nusivylę. Lyginti save su kitais retai kada produktyvu, tai nė kiek nepakelia dvasios, o kartais ir visiškai prislegia. Iš tikrųjų tokie palyginimai gali būti dvasiškai žalingi ir trukdyti mums gauti reikalingą dvasinę pagalbą. Kita vertus, sekimas žmonių, kuriuos gerbiame, kurie demonstruoja Kristaus savybes, pavyzdžiu gali būti pamokanti bei pakelianti dvasią patirtis ir gali padėti mums tapti geresniais Jėzaus Kristaus mokiniais.
Gelbėtojas parodė mums sektiną pavyzdį Pats sekdamas Tėvo pavyzdžiu. Mokiniui Pilypui Jis nurodė: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas matė mane, matė Tėvą! Tad kaip gali sakyti: „Parodyk mums Tėvą“?7
O tada Jis mokė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau.“8
Nesvarbu, kokios nereikšmingos gali atrodyti mūsų pastangos, jeigu esame nuoširdūs, Gelbėtojas panaudos mus, kad įvykdytų savo darbą. Jei tiesiog darysime, ką galime, ir pasikliausime, kad Jis papildys kiek trūksta, galime tapti aplinkui mus vykstančių stebuklų dalimi.
Vyresnysis Deilas G. Renlandas sakė: „Neturite būti tobuli, tačiau mums jūsų reikia, nes kiekvienas norintis gali kai ką nuveikti.“9
Prezidentas Raselas M. Nelsonas mus taip pat moko: „Viešpačiui patinka pastangos.“10
Gelbėtojas stovi pasiruošęs priimti mūsų kuklias atnašas ir per savo malonę jas ištobulinti. Su Kristumi nėra netobulo derliaus surinkimo. Turime būti drąsūs ir tikėti, kad Jo malonė skirta mums: kad Jis mums padės, išgelbės iš gelmių, kai suklupsime, ir ištobulins mūsų tikrai netobulas pastangas.
Palyginime apie sėjėją Gelbėtojas apibūdina grūdus, įkritusius į gerą žemę. Kai kurie atnešė šimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, o dar kiti trisdešimteriopą derlių. Visi yra Jo derliaus tobulo surinkimo dalis.11
Pranašas Moronis visus kvietė: „Taip, ateikite pas Kristų ir tobulėkite Jame, […] ir jeigu atsisakysite visokios bedievystės ir mylėsite Dievą visa savo galia, protu ir stiprybe, tada jums pakaks Jo malonės, tad per Jo malonę būsite tobuli Kristuje.“12
Broliai ir seserys, liudiju apie Kristų, kuris turi galią ištobulinti net mūsų kukliausias atnašas. Darykime visa, ką galime, skirkime visas jėgas ir, su tikėjimu, padėkime prie Jo kojų savo netobulas atnašas. Vardu to, kuris yra derliaus tobulo surinkimo Viešpats, būtent Jėzus Kristus, amen.