Kristaus savitvarda
„Pabudęs Jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuojau pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu“ (Morkaus 4:39).
Po to, kai pastarąjį kartą kalbėjau visuotinėje konferencijoje, mano žentas Rajanas man parodė tviterio žinutę, kurioje buvo rašoma: „Tikrai? Šio vyro vardas Bragas reiškia „pagyrūnas“, ir jis nekalba apie nuolankumą? Kaip gaila!“ Deja, ir vėl nuvilsiu.
Mano nuostabus tėvas buvo vienas geriausių Amerikos krepšininkų UCLA komandoje, vadovaujamoje legendinio trenerio Džono Vūdeno. Jie išliko artimi visą mano tėvo gyvenimą, ir kartais treneris ir ponia Vūden ateidavo į mūsų namus pietų. Jis visada mielai kalbėdavo su manimi apie krepšinį ar apie bet ką kitą, apie ką galvojau. Kartą paklausiau, ką jis patartų, man perėjus į baigiamąją vidurinės mokyklos klasę. Būdamas mokytojas iš prigimties, jis atsakė: „Tavo tėvas man pasakė, kad prisijungei prie Jėzaus Kristaus Bažnyčios, todėl žinau, kad tiki Viešpatį. Su tokiu tikėjimu žiūrėk, kad išlaikytum savitvardą kiekvienoje situacijoje. Būk geras žmogus per audrą.“
Metams bėgant tas pokalbis išliko mano atmintyje. Šis patarimas būti ramiam, šaltakraujiškam ir susikaupusiam visose situacijose, ypač nelaimių ir spaudimo metu, mane smarkiai paveikė. Mačiau, su kokia savitvarda žaidė trenerio Vūdeno komandos ir kokią didelę sėkmę patyrė laimėdamos 10 nacionalinių čempionatų.
Tačiau šiais laikais apie savitvardą kalbama nedaug, o neramiais nesantaikos laikais ji taikoma dar mažiau. Ji dažnai minima sporte: apylygiame žaidime savitvardą turintis žaidėjas yra šaltakraujis, o savitvardos stokojanti komanda karščiuojasi. Bet ši nuostabi savybė reikalinga ne tik sporte. Gyvenime savitvarda pritaikoma daug plačiau ir gali palaiminti tėvus, vadovus, misionierius, mokytojus, mokinius ir visus kitus, susiduriančius su gyvenimo audromis.
Dvasinė savitvarda padeda mums išlikti ramiems ir susitelkusiems į tai, kas svarbiausia, ypač kai patiriame spaudimą. Prezidentas Hju B. Braunas mokė: „Tikėjimas Dievu ir galutine teisybės pergale padeda išlaikyti protinę ir dvasinę savitvardą susidūrus su sunkumais.“1
Prezidentas Raselas M. Nelsonas yra puikus dvasinės savitvardos pavyzdys. Kartą, dr. Nelsonui atliekant keturgubą vainikinių arterijų šuntavimą, staiga nukrito paciento kraujospūdis. Dr. Nelsonas ramiai įvertino situaciją ir nustatė, kad vienas komandos narys netyčia nuėmė spaustuką. Jis buvo nedelsiant uždėtas, o daktaras Nelsonas paguodė tą komandos narį sakydamas: „Vis dar tave myliu“, ir tada juokaudamas pridūrė: „Kartais myliu tave labiau nei kitais kartais!“ Jis parodė, kaip reikia elgtis kritinėje situacijoje: šaltakraujiškai, sutelkiant dėmesį tik į tai, kas svarbiausia, – rasti išeitį iš kritinės situacijos. Prezidentas Nelsonas pasakė: „Tam reikia kraštutinės savidrausmės. Jūsų natūrali reakcija yra: „Išleisk mane, treneri! Noriu eiti namo.“ Bet, žinoma, negalite. Gyvybė visiškai priklauso nuo visos chirurgų komandos. Taigi turite išlikti tokie pat ramūs, neįsitempę ir sumanūs kaip visada.“2
Žinoma, Gelbėtojas yra geriausias savitvardos pavyzdys.
Getsemanės sode, kentėdamas neįsivaizduojamas kančias, kai „Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai“3, Jis parodė dievišką savitvardą paprastu, bet didingu pareiškimu: „Tebūnie ne mano, bet Tavo valia.“4 Slegiant didžiulei atsakomybei įgyvendinti visos žmonijos išgelbėjimą, Jėzus parodė tris svarbias sąlygas, padedančias suprasti Jo didingą savitvardą. Pirma, Jis žinojo, kas esąs ir liko ištikimas savo dieviškai misijai. Antra, Jis žinojo, kad yra didis laimės planas. Ir galiausiai Jis žinojo, kad per Jo begalinį Apmokėjimą bus išgelbėti visi, kurie ištikimai patys save pajungia Jam, per kunigystės apeigas sudarydami šventas sandoras ir laikydamiesi jų; apie tai šiandien gražiai mokė vyresnysis Deilas G. Renlandas.
Norėdami pamatyti skirtumą tarp savitvardos praradimo ir išlaikymo, pagalvokite, kas atsitiko Kristui ir Jo apaštalams paliekant Getsemanės sodą. Kai priešais Jėzų stovėjo norintys Jį suimti kareiviai, Petras prarado savitvardą ir pasielgė karštakošiškai – nukirto ausį vyriausiojo kunigo tarnui Malkui. Kita vertus, Jėzus Kristus išlaikė savitvardą ir nuramdė įtemptą situaciją išgydydamas Malkų.5
O tie iš mūsų, kuriems sunkiai sekasi išlaikyti savitvardą ir galbūt nusivylėme, apsvarstykime tolesnę Petro istorijos dalį. Neilgai trukus po šio įvykio ir sielvarto dėl bendrystės su Kristumi paneigimo,6 jis stovėjo prieš tuos pačius Gelbėtoją pasmerkusius religinius vadovus negailestingai kvočiamas ir su didele savitvarda iškalbingai liudijo apie Jėzaus Kristaus dieviškumą.7
Žinokite, kas esate, ir būkite ištikimi savo dieviškajai tapatybei
Panagrinėkime Kristaus savitvardos sudedamąsias dalis. Pirmiausia, žinojimas, kas esame, ir ištikimybė savo dieviškajai tapatybei teikia ramybės. Kristaus savitvarda reikalauja, kad nelygintume savęs su kitais arba neapsimetinėtume tuo, kuo nesame.8 Džozefas Smitas mokė: „Nesuprasdami Dievo būdo, žmonės nesupranta savęs.“9 Nežinant, kad esame dieviški mylinčio Dangiškojo Tėvo sūnūs ir dukterys, tiesiog neįmanoma turėti dieviškos savitvardos.
Kalboje „Amžinas pasekmes turintys sprendimai“ prezidentas Nelsonas mokė šių amžinųjų tiesų apie tai, kas esame: esame Dievo vaikai, esame sandoros vaikai ir esame Kristaus mokiniai. Tada jis pažadėjo: „Kai priimsite šias tiesas, mūsų Dangiškasis Tėvas padės jums pasiekti galutinį tikslą – amžinai gyventi Jo šventoje akivaizdoje.“10 Mes tikrai esame dieviškos dvasinės būtybės, kaupiančios žemišką patirtį. Žinojimas, kas esame, ir ištikimybė šiai dieviškajai tapatybei yra Kristaus savitvardos ugdymo pagrindas.
Žinokite, kad yra dieviškas planas
Taip pat prisiminimas, kad yra didis planas, teikia drąsos ir savitvardos sudėtingomis sąlygomis. Nefis galėjo eiti ir padaryti, ką Viešpats įsakė,11 iš anksto nežinodamas, ką turės daryti,12 nes žinojo, kad, įgyvendinant amžinąjį mylinčio Dangiškojo Tėvo planą, jį ves Dvasia. Savitvarda randasi, kai matome dalykus iš amžinybės perspektyvos. Viešpats patarė savo mokiniams pakelti akis13 ir „tegul didingi amžinybės dalykai būna jūsų protuose“14. Žvelgiant į sunkius laikus amžinojo plano fone, suspaudimai tampa privilegija mylėti, tarnauti, mokyti ir laiminti. Požiūris iš amžinybės perspektyvos įgalina Kristaus savitvardą.
Pažinkite įgalinančią Jėzaus Kristaus ir Jo Apmokėjimo galią
Ir galiausiai, Kristaus įgalinančioji galia, padaryta prieinama per Jo apmokančiąją auką, teikia mums jėgų ištverti ir nugalėti. Dėl Jėzaus Kristaus galime sudaryti sandorą su Dievu ir būti stiprinami, kai laikomės tos sandoros. Savo džiaugsmą ir ramybę galime sieti su Gelbėtoju, kad ir kokios būtų mūsų laikinos aplinkybės.15 Apie Kristaus įgalinančią galią gražiai mokoma Almos 7 skyriuje. Gelbėtojas gali ne tik išpirkti mus iš nuodėmės, bet ir mus stiprinti, kai kovojame su savo silpnybėmis, baimėmis ir gyvenimo sunkumais.
Sutelkę dėmesį į Kristų, galime nuramdyti savo baimes, kaip tai padarė Almos žmonės Helame.16 Renkantis grėsmingoms kariuomenėms, tie ištikimi Kristaus mokiniai parodė savitvardą. Vyresnysis Deividas A. Bednaris mokė: „Alma patarė tikintiesiems prisiminti Viešpatį ir išgelbėjimą, kurį tik Jis gali suteikti (žr. 2 Nefio 2:8). Žinodami apie budrią Gelbėtojo priežiūrą, žmonės galėjo nuramdyti savo baimes.“17 Tai yra savitvardos pavyzdys.
Audros Didvyris
Apie kantrybę per audrą mus daug mokė Nojus, bet kaip išgyventi audrą, geriausiai pamokė Gelbėtojas. Jis yra audros Didvyris. Po ilgos mokymo su apaštalais dienos Gelbėtojui reikėjo šiek tiek pailsėti, ir jis pasiūlė valtimi persikelti į kitą Galilėjos ežero pusę. Gelbėtojui [valtyje] užmigus, kilo smarki audra. Kai vėjas ir bangos grasino nuskandinti valtį, apaštalai pradėjo baimintis dėl savo gyvybės. Prisiminkite, kad keli iš tų apaštalų buvo žvejai, labai gerai pažinoję to ežero audras! Tačiau susirūpinę,18 jie pažadino Viešpatį ir paklausė: „[Viešpatie], Tau nerūpi, kad mes žūvame? Tada, su pavyzdinga savitvarda, Gelbėtojas „sudraudė vėją ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuojau pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.“19
Ir tada puiki savitvardos pamoka apaštalams. Jis tarė jiems: „Kodėl jūs tokie bailūs? Ar vis dar neturite tikėjimo?“20 Jis priminė jiems, kad Jis yra pasaulio Gelbėtojas ir kad Jis siųstas Tėvo įgyvendinti Dievo vaikų nemirtingumo ir amžinojo gyvenimo. Tikrai, Dievo Sūnus nežūtų valtyje. Jis parodė dievišką savitvardą, nes žinojo apie savo dieviškumą, žinojo, kad yra išgelbėjimo ir išaukštinimo planas ir koks svarbus Jo Apmokėjimas amžinai to plano sėkmei.
Per Kristų ir Jo Apmokėjimą į mūsų gyvenimus ateina visa, kas gera. Prisimindami, kas esame, žinodami, kad yra dieviškas gailestingumo planas, ir semdamiesi drąsos iš Viešpaties jėgos, mes galime padaryti viską. Rasime ramybę. Būsime geros moterys ir vyrai bet kokioje audroje.
Tad siekime Kristaus savitvardos palaimos norėdami ne tik padėti sau sunkiais laikais, bet ir palaiminti kitus bei padėti jiems įveikti gyvenimo audras. Verbų sekmadienio išvakarėse aš džiaugsmingai liudiju apie Jėzų Kristų. Jis prisikėlė. Liudiju apie taiką, ramybę ir dangišką savitvardą, kurią tik Jis atneša į mūsų gyvenimą; ir tai darau šventu Jo, Jėzaus Kristaus, vardu, amen.