Osana aukščiausiajam Dievui
Triumfinis Jėzaus Kristaus įžengimas į Jeruzalę ir po to vykę savaitės įvykiai yra pavyzdys doktrinos, kurią galime pritaikyti savo gyvenime šiandien.
Šiandien, kaip jau buvo minėta, drauge su viso pasaulio krikščionimis šį Verbų sekmadienį pagerbiame Jėzų Kristų. Beveik prieš 2 000 metų Verbų sekmadienį prasidėjo paskutinė Jėzaus Kristaus žemiškosios tarnystės savaitė. Tai buvo pati svarbiausia savaitė žmonijos istorijoje.
Tai, kas prasidėjo išpranašautu Jėzaus, kaip pažadėto Mesijo, triumfiniu įžengimu į Jeruzalę, baigėsi Jo nukryžiavimu ir prisikėlimu.1 Pagal dieviškąjį planą, Jo apmokančioji auka užbaigė Jo žemiškąją tarnystę ir suteikė mums galimybę amžinai gyventi su Dangiškuoju Tėvu.
Raštuose rašoma, kad ši savaitė prasidėjo nuo minios žmonių, stovėjusių prie miesto vartų, kad pamatytų „pranaš[ą] Jėz[ų] iš Galilėjos Nazareto“2. Jie „pasiėmė palmių šakų ir išėjo Jo pasitikti, šaukdami: „Osana! Palaimintas Tas, kuris ateina Viešpaties vardu – Izraelio karalius!“3
Šis labai senas biblinis pasakojimas man primena metą, kai su Bažnyčios reikalais lankiausi Takoradžio mieste, Ganoje. Įdomu tai, kad ten lankiausi Verbų sekmadienį.
Turėjau padalyti Ganos Takoradžio kuolą ir sukurti Ganos Mpintsino kuolą. Šiandien Ganoje yra daugiau kaip 100 000 Bažnyčios narių.4 (Sveikiname šiandien pas mus viešintį Jo Didenybę Akros (Ganoje) karalių Ni Taki Teiko Tsuru II-ąjį.) Susitikęs su šiais šventaisiais, pajutau jų gilią meilę ir atsidavimą Viešpačiui. Pareiškiau, kad labai juos myliu ir kad Bažnyčios prezidentas juos taip pat myli. Paminėjau Gelbėtojo žodžius, užrašytus Jono: „Kad mylėtumėte vienas kitą, kaip Aš jus pamilau.“5 Jie tą konferenciją pavadino „Aš jus myliu“ konferencija.6
Žvelgdamas į sakramento salėje sėdinčių brangių brolių ir seserų bei jų šeimų eiles, jų veiduose mačiau švytintį liudijimą ir tikėjimą Jėzumi Kristumi. Jutau jų troškimą būti laikomiems Jo plačiai išsiplėtusios Bažnyčios dalimi. O kai pradėjo giedoti choras, jie giedojo kaip angelai.
Kaip ir anuomet per Verbų sekmadienį, tai buvo Jėzaus Kristaus mokiniai, susirinkę pagerbti Jo taip, kaip ir stovėjusieji prie Jeruzalės vartų, kurie rankose laikydami palmių šakas šaukė: „Osana […]! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu!“7
Net netoliese esančios bažnyčios parapijiečiai šventė Verbų sekmadienį. Kai kalbėjau iš sakyklos, pro langą mačiau, kaip jie džiaugsmingai eina gatve, mojuodami palmių šakomis, panašiai kaip šioje nuotraukoje. To reginio niekada nepamiršiu – tą dieną visi garbinome karalių Karalių.
Prezidentas Raselas M. Nelsonas yra mus raginęs Verbų sekmadienį padaryti „tikrai šventą, prisimin[ti] ne tik palmių šakas, kuriomis buvo mojuojama Jėzui įžengiant į Jeruzalę, bet prisimin[ti] Jo rankų delnus“. Tada prezidentas Nelsonas paminėjo Izaiją, kuris „kalbėjo apie Gelbėtojo pažadą: „Aš neužmiršiu tavęs“, bei šiuos žodžius: „Aš įrašiau tave į savo rankos delną.“8
Viešpats iš savo patirties žino, kad žemiškasis gyvenimas yra sunkus. Jo žaizdos mums primena, kad Jis „nusileido žemiau viso to“9 tam, kad galėtų padėti, kai kenčiame, ir būti mums pavyzdžiu, kad „laikyt[umės] savo kelio“10 – Jo kelio, kad „Dievas [būtų] su [mumis] per amžių amžius“11.
Verbų sekmadienis buvo ne tik įvykis, dar vienas istorijos puslapis su data, laiku ir vieta. Triumfinis Jėzaus Kristaus įžengimas į Jeruzalę ir po to vykę savaitės įvykiai yra pavyzdys doktrinos, kurią galime pritaikyti savo gyvenime šiandien.
Pažvelkime į kai kurias amžinąsias tiesas, kurios persmelkia Jo tarnystę, pasibaigusią Jeruzalėje.
Pirma, pranašystė. Pavyzdžiui, Senojo Testamento pranašas Zacharijas pranašavo apie triumfinį Jėzaus Kristaus įžengimą į Jeruzalę, netgi rašė, kad Jis jos ant asiliuko.12 Ruošdamasis įžengti į miestą, Jėzus išpranašavo savo prisikėlimą, sakydamas:
„Štai einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto žinovams. Jie nuteis Jį mirti,
atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, ir trečią dieną Jis prisikels.“13
Antra, Šventosios Dvasios bendrystė. Džozefas Smitas mokė: „Niekas negali žinoti, kad Jėzus yra Viešpats, – tik per Šventąją Dvasią.“14 Gelbėtojas savo mokiniams15 per Paskutinę vakarienę16 aukštutiniame kambaryje17 pažadėjo: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais.“18 Jie nebus palikti vieni skleisti Evangelijos tiesų, bet turės tobulą Šventosios Dvasios dovaną, kuri juos ves. Jis pažadėjo: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu.“19 Mums, gavusiems Šventosios Dvasios dovaną, yra duotas toks pat patikinimas – „jo Dvasia visada [bus su mumis]“20 ir „Šventosios Dvasios galia [mes galėsime] pažin[ti] tiesą apie viską“21.
Trečia, mokinystė. Tikroji mokinystė – tai nepaliaujamas atsidavimas, paklusnumas amžiniesiems įstatymams ir, pirmiausia, meilė Dievui. Nė kiek neabejojant. Ta minia, pagerbusi Jį palmių šakomis, pasveikino Jį kaip Mesiją. Būtent toks Jis ir buvo. Juos traukė Jis, Jo stebuklai ir mokymai. Tačiau daugelio susižavėjimas truko neilgai. Kai kurie anksčiau šaukę „Osana!“22, netrukus nusigręžė ir ėmė šaukti: „Nukryžiuok Jį!“23
Ketvirta, Jėzaus Kristaus Apmokėjimas.24 Po Verbų sekmadienio, paskutinėmis savo gyvenimo dienomis, Jis atliko nepaprastą Apmokėjimą: nuo agonijos Getsemanėje iki patyčių teisme, kankinimo ant kryžiaus ir palaidojimo skolintame kape. Tačiau tuo viskas nesibaigė. Su savo, kaip visų Dangiškojo Tėvo vaikų Išpirkėjo, pašaukimo didybe po trijų dienų Jis išėjo iš to kapo prisikėlęs,25 kaip ir pranašavo.
Ar nuolat dėkojame už neprilygstamą Jėzaus Kristaus Apmokėjimą? Ar šiuo metu jaučiame jo apvalančią galią? Štai kodėl Jėzus Kristus, mūsų išgelbėjimo Pradininkas ir Atbaigėjas, nuvyko į Jeruzalę – kad išgelbėtų mus visus. Ar šie žodžiai Almos knygoje jums ką nors primena: „Jei patyrėte širdies permainą ir jei jautėtės giedantys išperkančios meilės giesmę, norėčiau paklausti, ar galite taip jaustis dabar?“26 Tikrai galiu pasakyti, kad tą Verbų sekmadienį Takoradžio choras giedojo „išperkančios meilės giesmę“.
Tą paskutinę lemtingą savo žemiškosios tarnystės savaitę Jėzus Kristus pasakė palyginimą apie dešimt mergaičių.27 Jis mokė apie savo sugrįžimą pas tuos, kurie bus pasirengę Jį priimti ne su palmės šakomis rankose, bet su Evangelijos šviesa savyje. Jis pavartojo uždegtų ir degančių žibintų su papildomu aliejumi liepsnai pakurstyti įvaizdį, kad apibūdintų pasiryžimą žengti Jo keliu, priimti Jo tiesas ir dalytis Jo šviesa.
Žinote šį pasakojimą. Tos dešimt mergaičių simbolizuoja Bažnyčios narius, o jaunikis – Jėzų Kristų.
Dešimt mergaičių pasiėmė savo žibintus ir „išėjo pasitikti jaunikio“28. Penkios buvo protingos, pripildžiusios žibintus aliejaus ir pasiėmusios šiek tiek atsargos, o penkios – kvailos, kurių žibintai buvo tamsūs ir be aliejaus atsargų. Kai pasigirdo kvietimas: „Štai jaunikis ateina! Išeikite jo pasitikti!“29, penkios, kurios buvo „išminting[os] ir priėmė tiesą, ir pasitelkė Šventąją Dvasią savo vadovu“,30 buvo pasirengusios priimti savo karalių ir įstatymdavį,31 kad jo šlovė būtų ant jų32. Kitos penkios karštligiškai stengėsi rasti aliejaus. Bet buvo per vėlu. Procesija nuėjo be jų. Kai jos pasibeldė ir meldė įleisti, Viešpats atsakė: „Aš jūsų nepažįstu!“33
Kaip pasijustume, jei Jis mums pasakytų: „Aš jūsų nepažįstu!“
Mes, kaip ir tos dešimt mergaičių, turime žibintus, bet ar turime aliejaus? Bijau, kad yra tokių, kurie gyvena tik iš lašelio aliejaus, nes yra pernelyg pasinėrę į žemiškus rūpesčius, kad tinkamai pasiruoštų. Aliejus gaunamas tikint ir veikiant pagal pranašystes ir dabartinių pranašų, ypač prezidento Nelsono, jo patarėjų ir dvylikos apaštalų, žodžius. Aliejus pripildo mūsų sielas, kai išgirstame ir pajuntame Šventąją Dvasią ir veikiame pagal dievišką vadovavimą. Aliejus į mūsų širdis išsilieja, kai savo pasirinkimais parodome, kad mylime Viešpatį ir mylime tai, ką myli Jis. Aliejus gaunamas atgailaujant ir siekiant Jėzaus Kristaus Apmokėjimo išgydymo.
Jei kas nors iš jūsų nori kuo nors papildyti savąjį vadinamąjį „gyvenimo norų sąrašą“, papildykite jį Jėzaus Kristaus gyvojo vandens pavidalo aliejumi,34 kuris simbolizuoja Jo gyvenimą ir mokymus. Jei aplankysite kokią nors tolimą vietą ar įspūdingą renginį, jūsų siela niekada nesijaus visavertė ir patenkinta; tačiau taip ji jausis jums gyvenant pagal Jėzaus Kristaus mokomą doktriną. Pavyzdžius jau minėjau anksčiau: priimkite pranašystes ir pranašiškus mokymus, veikite pagal Šventosios Dvasios raginimus, tapkite tikraisiais mokiniais ir siekite gydančios mūsų Viešpaties Apmokėjimo galios. Šis gyvenimo norų sąrašas nuves jus ten, kur norite, – atgal pas Dangiškąjį Tėvą.
Verbų sekmadienis Takoradžyje man buvo ypatingas, nes juo dalijausi su ištikima brolių ir seserų bendruomene. Taip buvo ir kituose pasaulio žemynuose ir salose. Mano širdis ir siela, kaip ir jūsų, trokšta sušukti: „Osana aukščiausiajam Dievui.“35
Nors šiandien nestovime prie Jeruzalės vartų su palmės šakomis rankose, tačiau ateis laikas, kai, kaip pranašaujama Apreiškimo knygoje, „milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų stovė[s] priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose“36.
Palieku jums savo, kaip Jėzaus Kristaus apaštalo, palaiminimą, kad uoliai stengtumėtės gyventi teisiai ir būtumėte tarp tų, kurie su palmės šakomis rankose skelbs Dievo Sūnų, didįjį mūsų visų Išpirkėją. Jėzaus Kristaus vardu, amen.