Jūsų patriarchalinis palaiminimas – įkvėptas nukreipimas iš Dangiškojo Tėvo
Patriarchalinis palaiminimas padėjo man suprasti savo tikrąją, amžinąją, tapatybę – kas iš tiesų esu ir kuo galėčiau tapti.
Mane augino nuostabūs tėvai, kurie mylėjo savo vaikus ir su tikėjimu mokė mus Evangelijos. Deja, santuoka mano mylimiems tėveliams daugelį metų kėlė sunkumų. Buvau Pradinukų amžiaus vaikas, kai sužinojau, kad jie greičiausiai kada nors išsiskirs, o man ir kitiems vaikams reikės pasirinkti, su kuriuo tėveliu gyventi. Dėl to metų metus patirdavau gana stiprius nerimo priepuolius, tačiau galiausiai viską pakeisti padėjo viena Dangiškojo Tėvo dovana – mano patriarchalinis palaiminimas.
Būdamas vienuolikos ir vis stipriau nerimaudamas dėl tėvų tarpusavio santykių, labai troškau gauti patriarchalinį palaiminimą. Žinojau, kad Dangiškasis Tėvas mane tobulai pažįsta ir žino mano ypatingas aplinkybes. Taip pat žinojau, kad gausiu iš Jo nukreipimą. Patriarchalinį palaiminimą gavau, vos man suėjo dvylika. Tai buvo daugiau nei prieš pusę amžiaus, bet to švento įvykio smulkmenas gerai atsimenu.
Laimei, turime įkvėptų nurodymų dėl patriarchalinių palaiminimų Bažnyčios Visuotiniame žinyne:
„Kiekvienas vertas, pakrikštytas narys turi teisę gauti patriarchalinį palaiminimą, kuris suteikia įkvėptą nukreipimą iš Dangiškojo Tėvo.“
Narys turi būti „pakankamai subrendęs, kad suprastų palaiminimo reikšmę bei šventą prigimtį“ ir „pagrindinę Evangelijos doktriną“.
„Idealiu atveju narys turėtų būti pakankamai jaunas, kad daugelis svarbių jo gyvenimo sprendimų dar būtų ateityje. […] Kunigijos vadovai neturėtų nustatyti minimalaus amžiaus, kurį pasiekęs narys galėtų gauti patriarchalinį palaiminimą. […]
Kiekvienas patriarchalinis palaiminimas yra šventas, konfidencialus ir asmeninis. […]
Patriarchalinį palaiminimą gavęs asmuo turėtų branginti jo žodžius, juos apmąstyti ir gyventi taip, kad būtų vertas gauti pažadėtus palaiminimus šiame gyvenime ir amžinybėje.“1
Mūsų mylimas prezidentas Raselas M. Nelsonas kelis kartus mokė apie patriarchalinio palaiminimo svarbą2, apie tai, kad jis gavėjui „atskleidžia liniją, vedančią atgal iki Abraomo, Izaoko ir Jokūbo“3, ir kad kiekvienas palaiminimas „yra [jūsų] asmeniniai Raštai“4.
Kai buvau jaunas, mano patriarchalinis palaiminimas man buvo gyvybiškai svarbus dėl daugelio priežasčių. Pirmoji: per Šventosios Dvasios galią patriarchalinis palaiminimas padėjo man suprasti savo tikrąją, amžinąją, tapatybę – kas iš tiesų esu ir kuo galėčiau tapti. Jis padėjo man sužinoti, kaip mokė prezidentas Nelsonas, kad esu „Dievo sūnus“, „sandoros vaikas“ ir „Jėzaus Kristaus mokinys“5. Žinojau, kad Dangiškasis Tėvas ir mano Gelbėtojas pažįsta ir myli mane ir kad Jie asmeniškai įsitraukę į mano gyvenimą. Tai padėjo man trokšti prie Jų artintis ir stiprinti savo tikėjimą ir pasitikėjimą Jais.
Vienas brangus draugas, prie Bažnyčios prisijungęs, kai buvo jauno suaugusiojo amžiaus, pasakojo: „Kai patriarchas uždėjo rankas man ant galvos ir pasakė mano vardą, viskas pasikeitė, […] ne tik tada, bet ir visam likusiam gyvenimui. Tuojau pat pajutau – per tą galią, kuria jis kalbėjo, – kad [Dievas] mane artimai ir labai gerai pažįsta. Jo pasakyti žodžiai pervėrė visą mano esybę. Žinojau, kad Dangiškasis Tėvas mane pažįsta: ir mano vidų, ir išorę.“
Žinojimas, kas iš tiesų esu, padėjo man suprasti, ko Dievas iš manęs tikisi, ir norėti tai daryti.6
Tai skatino mane studijuoti sudarytas sandoras ir Dievo sandoroje su Abraomu pažadėtas palaimas.7 Patriarcho palaiminimas suteikė man amžinąją perspektyvą, kuri įkvėpė mane uoliau laikytis sandorų.
Aš dažnai studijuodavau patriarchalinį palaiminimą, o jaunystėje kartais beveik kasdien, ir tai padėjo man jausti guodžiančią, vedančią Šventosios Dvasios įtaką, kuri, kai sekdavau Jos patarimais, padėdavo man mažiau nerimauti. Tai stiprino troškimą aktyviai kviesti šviesą, tiesą ir Šventąją Dvasią kasdien studijuojant Raštus, meldžiantis ir stengiantis uoliau studijuoti Dievo pranašo ir apaštalų mokymus ir jais vadovautis. Taip pat patriarchalinis palaiminimas padėjo man trokšti labiau pasiduoti Dangiškojo Tėvo valiai, o toks dėmesio sutelkimas padėjo man patirti didelį džiaugsmą nepaisant asmeninių aplinkybių.8
Gaudavau dvasinės stiprybės kas kartą, kai studijuodavau patriarchalinį palaiminimą. Kai galiausiai tėvai išsiskyrė, patriarchalinis palaiminimas, kaip mokė prezidentas Tomas S. Monsonas, man tapo „brangiu ir neįkainojamu asmeniniu turtu“, netgi „asmenine Liahona“9.
Tačiau prašyčiau nesuprasti manęs neteisingai. Nebuvau tobulas. Pridariau įvairiausių klaidų. Mano amžinoji bendražygė galėtų patvirtinti, kad vis dar jas darau. Bet mano patriarchalinis palaiminimas padėjo ir toliau padeda man trokšti elgtis geriau ir būti geresniam.10 Dažnas patriarchalinio palaiminimo studijavimas sustiprino mano troškimą atsispirti pagundoms. Šis palaiminimas suteikė man noro ir drąsos atgailauti, ir atgaila tapo vis džiaugsmingesniu procesu.
Man buvo gyvybiškai svarbu gauti patriarchalinį palaiminimą jaunystėje, kai mano liudijimas vis dar augo. Būsiu amžinai dėkingas, kad tėvai ir vyskupas suprato, jog mano troškimas jį gauti rodo, kad esu pasiruošęs.
Kai buvau dvylikos, pasaulis buvo ne toks painus ir ne taip blaškė dėmesį kaip dabar. Prezidentas Nelsonas šiuos laikus apibūdino kaip „sudėtingiausi[ą] pasaulio istorijos laikotarp[į]“, pasaulio, kuris yra „nuodėmių prisotint[as ir] egocentrišk[as]“11. Laimei, mūsų jaunimas šiais laikais yra daug brandesnis, nei buvau aš būdamas dvylikos, bet jie labai svarbius sprendimus taip pat turi priimti, kai yra jauni! Jie taip pat turi žinoti, kas jie iš tiesų yra ir kad Dievas juos myli ir tobulai pažįsta!
Ne visi norės patriarchalinio palaiminimo būdami to amžiaus, kada aš jo norėjau. Meldžiu, kad nariai, dar negavę patriarchalinio palaiminimo, pamaldžiai siektų sužinoti, kada bus pasiruošę. Pažadu, kad, jei pasiruošite dvasiškai, jūsų su šiuo palaiminimu susijusi patirtis, kaip ir manoji, bus jums šventa. Taip pat meldžiu, kad tie, kurie jau yra gavę patriarchalinį palaiminimą, jį studijuotų ir brangintų. Patriarchalinio palaiminimo branginimas, kol buvau jaunas, laimino mane drąsa, kai ją prarasdavau, paguoda, kai apimdavo baimė, ramybe, kai jaučiau nerimą, viltimi, kai jos netekdavau, ir džiaugsmu, kai man labiausiai to reikėjo. Patriarchalinis palaiminimas padėjo man sustiprinti savo tikėjimą į Dangiškąjį Tėvą bei Gelbėtoją ir pasitikėjimą Jais. Jis taip pat sustiprino mano meilę Jiems – ir vis dar stiprina.12
Liudiju, kad patriarchaliniai palaiminimai tikrai suteikia įkvėptą nukreipimą iš Dangiškojo Tėvo. Liudiju apie Tėvo danguje ir Jo Sūnaus, mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus, kurie mus pažįsta, myli ir trokšta mus laiminti, realumą. Taip pat užtikrintai žinau, kad prezidentas Raselas M. Nelsonas yra Dievo pranašas žemėje šiuo metu. Jėzaus Kristaus vardu, amen.