Jėzus Kristus yra parama

Prezidentė Kamilė N. Džonson

Paramos bendrijos visuotinė prezidentė

Galime bendradarbiauti su Gelbėtoju ir padėti suteikti materialinę ir dvasinę paramą stokojantiesiems – ir taip patys rasti paramą Jėzuje Kristuje.

Tikėdami Jėzumi Kristumi ir vildamiesi tuo, ką buvo girdėję apie Jo stebuklus, sergančio paralyžiumi žmogaus prižiūrėtojai atgabeno jį pas Jėzų. Kad jį atgabentų, jie pasitelkė išradingumą – nurinko stogą ir ant neštuvų nuleido žmogų ten, kur mokė Jėzus. Kai Jėzus „[pamatė] jų tikėjimą, Jis tarė [paralyžiuotajam]: „Tavo nuodėmės tau atleistos!”¹ O tada: „Kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“² Paralyžiuotasis tuojau pat atsikėlė, pasiėmė savo neštuvus ir „šlovindamas Dievą nuėjo namo“³.

Ką dar žinome apie draugus, kurie prižiūrėjo šį paralyžiuotąjį? Žinome, kad Gelbėtojas pastebėjo jų tikėjimą. Pamatę ir išgirdę Gelbėtoją ir tapę Jo stebuklų liudytojais, jie „stebėjosi ir šlovino Dievą“⁴.

Jėzus Kristus suteikė lauktą išgijimą – fizinę paramą nuo skausmo ir lėtinės ligos padarinių. Svarbu tai, kad Gelbėtojas taip pat suteikė dvasinę paramą, apvalydamas žmogų nuo nuodėmės.

O tie vargstančiuoju besirūpinę draugai atrado paramos šaltinį – jie rado Jėzų Kristų.

Liudiju, kad Jėzus Kristus yra parama. Per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą galime būti išvaduoti nuo nuodėmės naštos bei pasekmių ir gauti pagalbą savo silpnybėse.

Kadangi mylime Dievą ir esame sudarę sandorą Jam tarnauti, galime bendradarbiauti su Gelbėtoju ir padėti suteikti materialinę ir dvasinę paramą stokojantiesiems – ir taip patys rasti paramą Jėzuje Kristuje.⁵

Mūsų mylimas pranašas, prezidentas Raselas M. Nelsonas, kvietė mus nugalėti pasaulį ir rasti atilsį.⁶ „Tikrą atilsį“ jis apibūdino kaip „palengvėjimą ir ramybę“. Prezidentas Nelsonas sakė: „Dėl to, kad Gelbėtojas per savo begalinį Apmokėjimą išpirko kiekvieną iš mūsų iš silpnumo, klaidų ir nuodėmės, ir dėl to, kad Jis patyrė visą skausmą, nerimą ir naštą, kokią kada nors esate patyrę, kai tikrai atgailaujate ir siekiate Jo pagalbos, jūs galite pakilti virš šio dabartinio nepatikimo pasaulio.“⁷ Tokį palengvėjimą ir paramą mums siūlo Jėzus Kristus!

Kiekvienas iš mūsų nešamės tariamą kuprinę. Tai gali būti krepšys, balansuojamas ant galvos, maišelis arba į audeklą suvyniotų ir per petį permestų daiktų ryšulys. Tačiau mes tai pavadinkime kuprine.

Šioje tariamoje kuprinėje mes nešiojamės gyvenimo puolusiame pasaulyje naštą. Mūsų naštos yra tarsi akmenys toje kuprinėje. Paprastai jos būna trijų rūšių:

Akmenys ten yra dėl mūsų pačių kaltės, dėl nuodėmės.
Akmenys mūsų kuprinėje dėl kitų žmonių blogų sprendimų, netinkamo elgesio ir nedraugiškumo.
Ir akmenys, kuriuos nešiojamės, nes gyvename puolusiomis sąlygomis. Tai gali būti ir ligų, skausmo, lėtinių susirgimų, sielvarto, nusivylimo, vienatvės ir stichinių nelaimių akmenys.

Džiaugsmingai pareiškiu, kad mūsų mirtingosios naštos, šie akmenys mūsų tariamoje kuprinėje, neturi būti sunkios.

Jėzus Kristus gali palengvinti mums krūvį.

Jėzus Kristus gali pakelti mūsų naštas.

Jėzus Kristus suteikia mums būdą nusimesti nuodėmės naštą.

Jėzus Kristus yra mūsų parama.

Jis sakė:

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu [t. y. suteiksiu paramą ir ramybę].

Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.

Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva.“⁸

Kad jungas būtų švelnus, o našta lengva, reiškia, jog mes su Gelbėtoju įsitraukiame į jungą, dalijamės su Juo savo naštomis ir leidžiame Jam pakelti mūsų naštą. Tai reiškia, kad reikia užmegzti sandorinį ryšį su Dievu ir laikytis tos sandoros, dėl kurios, kaip aiškino prezidentas Nelsonas, „viskas gyvenime palengvėja“. Jis sakė: „Gelbėtojo jungo priėmimas atveria prieigą prie Jo stiprybės ir išperkančios galios.“⁹

Tad kodėl taip gailime savųjų akmenų? Kodėl pavargęs beisbolo aikštelės žaidėjas atsisako palikti aikštelę, kai joje jau stovi atsarginis žaidėjas, pasiruošęs baigti žaidimą? Kodėl turėčiau primygtinai siekti išlikti savo poste vienas, kai Atsarginis žaidėjas pasirengęs jį išsaugoti kartu su manimi?

Prezidentas Nelsonas mokė: „[Jėzus Kristus] stovi išskėstomis rankomis, tikėdamasis ir norėdamas išgydyti, atleisti, apvalyti, sustiprinti, ištaurinti ir pašventinti mus.“¹⁰

Tad kodėl mes primygtinai siekiame nešti savo akmenis vieni?

Tai asmeninis klausimas, kurį kiekvienas iš jūsų turėtų apsvarstyti.

Mano nuomone, tai yra sena išdidumo yda. „Susitvarkysiu pati“, – tariu. „Nesijaudinkite, aš tai padarysiu.“ Didysis apgavikas nori, kad slėpčiausi nuo Dievo, nusigręžčiau nuo Jo ir eičiau viena.

Broliai ir seserys, aš negaliu to daryti viena, man to nereikia ir aš taip nedarysiu. Pasirinkdama per su Dievu sudarytas sandoras būti susieta su savo Gelbėtoju Jėzumi Kristumi „aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina“¹¹.

Besilaikantieji sandorų yra palaiminti Gelbėtojo parama.

Panagrinėkime šį pavyzdį iš Mormono Knygos: Almos žmonės buvo persekiojami, apkraunami darbais, jiems buvo paskiriami prižiūrėtojai.¹² Jiems buvo uždrausta melstis balsu, tad jie „išliedavo savo širdis [Dievui]; ir jis žinojo jų širdžių mintis“¹³.

Ir „atėjo jiems Viešpaties balsas, sakantis: Pakelkite galvas ir būkite paguosti, nes aš žinau apie sandorą, kurią sudarėte man; ir aš sudarysiu sandorą su savo žmonėmis ir išvaduosiu juos iš vergijos.

Ir aš taip pat palengvinsiu naštas, kurios užkrautos ant jūsų pečių, kad net nejusite jų ant savo nugarų.“¹⁴

Ir jų naštos „buvo padarytos lengvos“ ir „Viešpats sustiprino juos, kad jie galėjo lengvai nešti savo naštas, ir jie džiugiai ir kantriai pasidavė visai Viešpaties valiai“¹⁵.

Tie besilaikantieji sandorų sulaukė paramos: tai buvo paguoda, didesnė kantrybė ir linksmumas, palengvintos naštos, kad jaustume jas esant lengvas, ir galiausiai išlaisvinimas.¹⁶

Grįžkime prie savo tariamos kuprinės.

Atgaila per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą išlaisvina mus nuo nuodėmės akmenų svorio. Per šią išskirtinę dovaną Dievo gailestingumas mus išlaisvina nuo sunkių ir neįveikiamų teisingumo reikalavimų.¹⁷

Jėzaus Kristaus Apmokėjimas taip pat suteikia mums jėgų atleisti, todėl galime iškrauti svorį, kurį nešiojamės dėl kitų žmonių netinkamo elgesio.¹⁸

Tad kaipgi Gelbėtojas palengvina mums gyvenimo puolusiame pasaulyje su mirtingais kūnais, kurie patiria sielvartą ir skausmą, naštą?

Dažnai tokį palengvinimą Jis atlieka per mus pačius! Būdami sandoriniai Jo Bažnyčios nariai, pažadame „gedėti su tais, kurie gedi“ ir „guosti tuos, kuriems reikia paguodos“¹⁹. Kadangi įžengėme „į Dievo kaimenę“ ir vadinamės „jo žmonėmis“, tai esame „pasiryžę nešti vienas kito naštas, kad jos būtų lengvos“²⁰.

Mūsų sandorinis palaiminimas – bendradarbiauti su Jėzumi Kristumi teikiant materialinę ir dvasinę paramą visiems Dievo vaikams. Mes esame laidininkai, per kuriuos Jis teikia paramą.²¹

Taigi, kaip ir to paralyžiuoto žmogaus draugai, mes „pagelbė[jame] silpniems, pakel[iame] nusvirusias rankas bei sustiprin[ame] nusilpusius kelius“²². Mes „neš[am]e vieni kitų naštas, ir taip įvykd[om]e Kristaus įstatymą“²³. Kai tai darome, geriau Jį pažįstame, tampame panašūs į Jį ir jaučiame Jo paramą.²⁴

Kas yra parama?

Tai skausmingo, varginančio ar apsunkinančio dalyko pašalinimas arba palengvinimas, arba sustiprinimas, leidžiantis tai ištverti. Tai reiškia asmenį, kuris pavaduoja kitą asmenį. Tai teisinis klaidos ištaisymas.²⁵ Šis anglosaksiškas žodis (relief) yra kilęs iš senosios prancūzų kalbos žodžio relever, reiškiančio „pakelti“, ir iš lotynų kalbos žodžio relevare, reiškiančio „vėl prikelti“²⁶.

Broliai ir seserys, Jėzus Kristus yra parama. Liudiju, kad Jis prisikėlė trečiąją dieną ir, įvykdęs meilės kupiną ir begalinį Apmokėjimą, stovi išskėstomis rankomis, siūlydamas mums galimybę vėl pakilti, būti išgelbėtiems, ir būti išaukštintiems ir tapti panašiems į Jį. Jo siūloma parama mums yra nesibaigianti.

Kaip ir tos moterys, kurias angelas aplankė tą pirmąjį Velykų rytą, aš noriu „skubiai“ ir su „dideliu džiaugsmu“ pranešti žinią, kad Jis prisikėlė.²⁷ Mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus vardu, amen.