Pagalba Violetai

Šarlotė Mei Šepard

Pagal tikrą atsitikimą

„Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Morkaus 12:31).

Kaip Ema galėjo būti maloni, kai Violeta buvo tokia bjauri?

Eidama į klasę Ema stipriau suėmė kuprinės diržus. Tai buvo pirma diena mokykloje. Ji vilkėjo savo mėgiamą suknelę, o prie pietų mama buvo įdėjusi ypatingą skanėstą – gyvūnėlių formos traškučių.

„Šiandien viskas turėtų būti puiku, – pagalvojo Ema. – Jei tik…“

Ema stabtelėjo ir apžvelgė klasę. Ten buvo ji. Violeta.

Pernai Violeta užsigrobdavo beždžioniukų sienelę per kiekvieną pertrauką. Ji visaip pravardžiavo Emą. Ji netgi paviliojo geriausią Emos draugę.

Violeta pamatė Emą ir parodė jai liežuvį. Ema rūsčiai žvilgtelėjo, dar tvirčiau įsitvėrė savo kuprinės. Violeta buvo nedraugiška visus praeitus metus ir, atrodė, kad šie metai bus tokie patys.

„Sveikinu naujųjų mokslo metų proga! – iš klasės priekio tarė ponia Koldvel. – Paskirkime, kas kur sėdės.“

Klasėje suolai buvo surikiuoti po dvi vietas. Ponia Koldvel pirštu vedė per mokinių sąrašą, tada stabtelėjo ir nurodė dvi vietas gale. „Ema. Tu sėdėsi ten gale.“

Ema atsisėdo į nurodytą suolą gale. Ji tikėjosi, kad šalia jos sėdės Laizelė. Arba Chaimė. Arba…

„Violeta.“

Emos galva krūptelėjo. Ar jai nepasigirdo?

Taip. Ponia Koldvel teberodė į vietą šalia jos. „Violeta, tu sėdėsi šalia Emos“, – tarė ji.

Violeta susiraukusi vilko kojas link Emos. Ema užsikniaubė ant suolo ir įsmeigė akis į sieną. Nusimatė sunkūs metai.

Per matematikos pamoką ponia Koldvel užrašė ant lentos kelias užduotis. „Galite spręsti vieni arba su savo kaimynu“, – tarė ji.

Ema greitai pasilenkė ties savo sąsiuviniu, apsimesdama, kad sprendžia užduotį. Užduotys buvo gana lengvos. Ji tiesiog nenorėjo bendrauti su Violeta. Visą rytą ji nebuvo į ją pažvelgusi.

Kažkas bakstelėjo jai į petį. Atrodė, jog tai pieštukas. Ema nekreipė į tai dėmesio.

Vėl bakstelėjimas. Ją baksnojo Violeta! Ema toliau užsispyrusi sprendė užduotį.

Trečią Violetos bakstelėjimą buvo gana sunku iškęsti. Ema jautė, kad jai ima virti kraujas. Ar tai tęsis visus metus? Ji ketino pakelti ranką ir pasakyti poniai Koldvel. O gal mesti Violetai dar vieną rūstų žvilgsnį.

Tada Ema išgirdo šniurkštimą. Ar kas nors verkė? Pieštukas bakstelėjo ją vėl. Ji pažvelgė ir pamatė į ją žiūrinčią Violetą. Jos rankoje buvo pieštukas, o akys pilnos ašarų. Jos sąsiuvinis buvo dėmėtas nuo trynimo.

Violeta grąžė rankose pieštuką. „Ar galėtum man padėti?“ – paprašė ji tyliai.

Akimirką Ema žiūrėjo į ją apstulbusi. Violeta norėjo, kad ji jai padėtų? Po to, kai nuolat buvo tokia bjauri? Ema nusigręžė prie savo sąsiuvinio. Violeta gali spręsti sau viena. Ji nenusipelnė Emos pagalbos, net jei ji buvo jos…

artimas?

Ema tyliai žiūrėjo priešais save. Ji girdėjo, kaip Violeta šalia tyliai verkia. Raštuose nuolat mokoma mylėti savo artimą. Bet Violeta juk ne artimas! Ema sėdėjo šalia jos tik per pamokas!

Ema grįžo prie savo užduoties. Tada stabtelėjo. Gal Violeta – irgi artimas. Gal kai Raštuose mokoma mylėti savo artimą, kalbama apie visus. Net bjauriuosius. Net jei tai sunku.

Ema atsiduso ir lėtai padėjo savo pieštuką. Ji atsisuko į Violetą ir pasistengė nusišypsoti. „Ar galiu padėti?“ – paklausė ji.

Violeta linktelėjo, ranka šluostydama ašaras.

Ema pasilenkė prie Violetos sąsiuvinio ir padėjo jai išspręsti pirmą užduotį. Širdyje iš karto pajuto šiltą jausmą. Ji galvojo, ar Violetai patiktų gyvūnėlių traškučiai.