Kaip galiu tapti sėkmingu misionieriumi?
Autorė gyvena Meine, JAV.
Kad ir kaip mudvi su porininke stengėmės, visi mūsų žinią atmesdavo. Ką galėjome padaryti, kad taptume sėkmingomis misionierėmis?
Ištarnavusi misijoje kiek daugiau nei metus, išgyvenau ypač sunkų laikotarpį. Buvo niūrus, pilkas metų laikas – perėjimas iš šaltos žiemos į pavasarį. Kad ir kaip mudvi su porininke stengėmės, kiekvienas užkalbintas žmogus mūsų žinią iš karto atmesdavo. Kai susitikome su kitais misionieriais, sužinojome, kad jiems darbas sekėsi gerai. Negalėjau suprasti, kodėl mums nesisekė. Tarnavau jau pakankamai ilgai, kad gerai žinočiau kalbą, mudvi su porininke buvome geros draugės, įgijome narių pasitikėjimą, stengėmės vadovautis Dvasia ir tiksliai paklusti misionierių taisyklėms.
Bet kad ir ką darėme, kiekvienas mūsų bandymas būdavo atmetamas. Po daugelio tokių savaičių, susitaikiau su nesėkme. Per vieną planavimo sesiją galiausiai pasakiau: „Kokia prasmė? Vis tiek niekas mūsų nesiklausys.“ Mano porininkė, kurios požiūris buvo geresnis nei mano, paprasčiausiai tarė: „Mes užsibrėžiame tikslus, kad parodytume tikėjimą. Po to žiūrime, kaip juos įvykdėme, kad suskaičiuotume savo palaimas.“
Apmąsčiusi jos įžvalgą, supratau, kad savo, kaip misionierės, sėkmę matavau klaidinga matuokle. Vadovėlyje Skelbti mano evangeliją: misionieriško darbo vadovas surašyti sėkmingo misionieriaus veiksmai1, ir aš suvokiau, kad visus tuos veiksmus misionierius gali kontroliuoti. Negaliu kontroliuoti, ar per mano misiją žmonės priims Evangelijos žinią, ar ne, bet galiu kontroliuoti tai, kokia misioniere nusprendžiu būti. Mano porininkė man parodė, kad stipresnis tikėjimas Jėzumi Kristumi ir dėkingumas už Jo palaimas leis man pripažinti, kad jau esu sėkminga misionierė.
Tikėjimas sukelia stebuklus
Teko nusižeminti, kad pripažinčiau, jog mano tikėjimas buvo silpnas. Ieškojau sričių, kuriose galėčiau stiprinti savo tikėjimą, ir atradau, jog kada reikalai klostėsi ne taip, kaip tikėjausi, leidau sau nusivilti. Vadovėlyje Skelbti mano evangeliją rašoma: „Nusivylimas silpnina tikėjimą. Jei tikėsitės mažiau, jūsų veiksmingumas sumažės, troškimas sumažės, ir jums bus sunkiau sekti Dvasia.“2 Suvokiau, kad leidau mūsų nesėkmėms susilpninti mano tikėjimą.
Pradėjau melsdama širdies permainos ir daugiau tikėjimo. Taip pat pasiklioviau pažadu, užrašytu Mormono 9:21: „Kiekvienas, kuris niekuo neabejodamas tiki Kristų, ko bepaprašytų Tėvą Kristaus vardu, tai bus jam suteikta; ir tai pažadas visiems, tai yra iki žemės pakraščių.“ Šis pažadas paskatino mane karščiau melsti palaimų ir stebuklų, kurių, mano porininkės ir mano manymu, mums reikėjo, visada priduriant „teesie Tavo valia.“ Šios maldos padėjo man priimti netikėtus planų pasikeitimus ir nesėkmes su didesniu tikėjimu, žinant, jog Dangiškasis Tėvas visada atsako į tikėjimo maldas – net jei atsakymai ateina tokiais būdais, kurių nesitikime. Išmokau geriau atpažinti Viešpaties kelius, kuriais jis vedė mus per dieną.
Besidarbuodama, kad sustiprinčiau savo tikėjimą, įsitikinau, jog pozityvi teiginio iš Skelbti mano evangeliją forma yra teisinga: „jei tikėsitės daugiau, jūsų veiksmingumas padidės, troškimas išaugs, ir jums bus lengviau sekti Dvasia.“ Be to, į misionierišką darbą ir į savo misionierišką tarnystę žvelgiau optimistiškiau kasdien galėdama matyti stebuklus ir dėkoti už juos.
Dėkingumas pergali pavydą
Viešpats pradėjo man rodyti, kad Jis daro stebuklus mums kasdien – bet nepajėgiau jų pastebėti, kol sąmoningai nepasistengiau būti išties dėkinga. Dėkingumo reiškimas yra daugiau nei vien tik geras įprotis ar mandagumas. Kai išreiškiau dėkingumą Viešpačiui ir kitiems, prisipildžiau galios. Pastebėjau, kad, užuot pavydėjusi, džiaugiuosi dėl kitų misionierių, kai jiems sekasi (žr. Almos 29:14, 16). Išmokau labiau susitelkti į tai, ką turėjau ir kas pavyko, o ne į tai, ko stokojau ir kas nepavyko.
Supratau, kad dėkingumas yra priešnuodis nuo savęs lyginimo su kitais. Tie laikotarpiai, kada nesijaučiau sėkminga misioniere, paprastai ateidavo dėl to, kad sau sakydavau: „Dirbu ne taip gerai, kaip jie“ arba „Jiems tai geriau sekasi nei man.“ Taip pat supratau, nors Viešpats duoda mums teisius sektinus pavyzdžius, Šėtonas klasta stengiasi sugundyti mus lyginti save su kitais, kad nustatytume savo vertumą ar sėkmę. Bet knygoje Skelbti mano evangeliją parašyta aiškiai: „Venk lyginti save su kitais misionieriais ir savo darbo rezultatus su jų.“3 Galiausiai dėkingumas padėjo man išvengti išdidumo ir priminė, kad šiam darbui vadovauja Viešpats. Neturėjau pavydėti dėl to, kad mano bendražygiams misionieriams iš pažiūros geriau sekėsi.4
Tikras sėkmės matas
Prieš šį požiūrio pokytį, buvau taip susitelkusi į tam tikro tipo palaiminimą, jog pamiršau žvelgti į kitus būdus, kuriais Viešpats atsakė į mūsų maldas ir laimino mūsų misionierišką darbą. Galiausiai Viešpats pradėjo laiminti misionierišką darbą mūsų rajone nuostabiu ir netikėtu būdu. Radome žmonių, norinčių priimti mūsų žinią, bet tada jau buvau išmokusi savo sėkmės nematuoti pagal kitų sprendimus.
Prezidentas Gordonas B. Hinklis (1910–2008) pasidalino vieno misijos prezidento pamokymu apie misionierišką darbą: „Darykite viską, ką galite, iš visų visų jėgų. Melskitės, uoliai dirbkite, o derlių patikėkite Viešpačiui.“5 Skelbti mano evangeliją irgi panašiai moko apie sėkmingą misionieriavimą: „[Darykite] viską, ką galite, kad atvestumėte sielas pas Kristų, ir uoliai siekite mokytis ir tobulėti.“6
Jeigu tik norėdavau atgailauti, jeigu tik sąžiningai atsiskaitydavau Viešpačiui, jog dariau viską, ką galėjau, galėjau būti tikra, kad esu sėkminga misionierė – nepriklausomai nuo to, ar žmonės mūsų žinią priėmė. Daugeliu atvejų apie mano, kaip misionierės, sėkmę galima buvo spręsti pagal mano norą atgailauti ir pasiryžimą tęsti darbą.
Mano dienoraštyje aprašyta daug stebuklų, įvykusių per mano misiją. Kai stengiausi būti ištikimesnė ir dėkingesnė, geriau suvokdavau perspektyvą, išvengdavau nusivylimo ir jaučiau daugiau Dvasios savo darbe. Supratau, kad knygos Skelbti mano evangeliją mokymai yra teisingi: „Netgi padarę viską, ką galite, vis tiek galite patirti nusivylimų, bet nenusivilsite savimi. Galite būti tikri, kad Viešpats jumis patenkintas, kai per jus dirba Dvasia.“7 Kai pajutau, kad Viešpats manimi patenkintas, galėjau ištverti bet kokį išbandymą.
Daugeliu atvejų apie mano, kaip misionierės, sėkmę galima buvo spręsti pagal mano norą atgailauti ir pasiryžimą tęsti darbą.
Delo Bensono fotoiliustracijos