Kodėl ir ką turiu išpažinti savo vyskupui?
Padėti jums atgailauti yra ypatinga vyskupo pašaukimo dalis. Jūsų sąžinė jums pasakys, kada turite kalbėti su juo.
Jums gali kilti klausimas, kodėl jus moko išpažinti savo vyskupui ar skyriaus prezidentui rimtas nuodėmes. Jūs galite pamanyti: „Argi atgaila nėra asmeninis reikalas tarp manęs ir Viešpaties? Jei lioviausi blogai elgęsis ir išpažinau nuodėmes Dievui, kodėl turiu kalbėti su savo vyskupu?“
Kristinos Smit fotoiliustracijos
Kodėl vyskupas, o ne kas nors kitas?
Daugelis jaunuolių geriau jaučiasi išpažindami klaidas savo gimdytojams ar jaunimo vadovams. Nors jūsų gimdytojai ir vadovai gali padėti ir patarti, Viešpats pareiškė, kad vyskupas yra bendrasis Izraelio teisėjas (žr. DS 107:72, 74). Jo pareiga – nustatyti savo apylinkės narių vertumą. Dėl paskyrimo ir teisaus gyvenimo vyskupas turi teisę gauti Šventosios Dvasios apreiškimą dėl savo apylinkės narių, įskaitant jus.
Vyskupas gali padėti jums pereiti atgailos procesą taip, kaip negalėtų gimdytojai ar kiti vadovai. Jei nuodėmė yra pakankamai rimta, jis gali nuspręsti, kad jūsų privilegijos Bažnyčioje būtų apribotos. Pavyzdžiui, jūsų atgailos proceso metu jis gali jus paprašyti tam tikrą laiką nepriimti sakramento ar nenaudoti kunigystės. Jis dirbs su jumis ir nuspręs, kada vėl būsite verti naudotis šiomis šventomis privilegijomis.
Vyskupas jums patars, ką daryti, kad išaugtų jūsų sugebėjimas atsispirti pagundai. Jis gali jus paskatinti studijuoti doktrinos temą, pavyzdžiui, atgailą, ir papasakoti jam, ko išmokote. Jis gali paprašyti jus kiekvieną savaitę su juo kalbėti ir papasakoti jam, kaip jums sekasi vengti gundančių aplinkybių.
Kokiais atvejais turėčiau su juo kalbėti?
Jūs galite manyti: visa tai skamba gerai, bet kaip galiu žinoti, jog tai, ką padariau, yra pakankamai rimta nuodėmė, kad turėčiau kalbėti su vyskupu? Trumpas atsakymas: jums pasakys sąžinė. Kai jaučiate sąžinės priekaištą, nedelsdami veikite (žr. Almos 34:31–34).
Karalius Benjaminas apie atgailą mokė taip: „Aš negaliu susakyti jums visko, kuo jūs galite nusidėti; nes yra įvairių būdų ir priemonių, netgi tiek daug, kad negaliu jų suskaičiuoti“ (Mozijo 4:29). Taigi užuot pateikęs smulkų sąrašą dalykų, kuriuos privalote išpažinti vyskupui, norėčiau pasidalinti kai kuriais principais, kurie padės jums priimti tokį sprendimą.
Ką turėčiau išpažinti?
Žinau, kad stengėtės būti paklusnūs, bet galbūt padarėte klaidų – netgi kai kurių rimtų klaidų. Kai kurios žmonių padarytos klaidos gali būti sutvarkytos per asmeninę maldą ir nuoširdžią atgailą. Kai kurias klaidas, ypač susijusias su amoralumu, turite išpažinti vyskupui, kad galėtumėte gauti Viešpaties atleidimą.
Galvodami apie savo padarytas klaidas galite jaustis kalti, neramūs, nelaimingi ar net apgailėtini. Jei patiriate bet kuriuos iš tų jausmų, turbūt jums reikia apie savo klaidas pasikalbėti su savo vyskupu.
Nebandykite savęs teisinti ar surasti kitą išeitį. Galite pamanyti: pernelyg gėda pasakoti vyskupui apie tai, ką padariau. Jis mane laiko geresniu žmogumi. Jis bus sukrėstas, jei pasakysiu, ką padariau. Jis manęs jau nebemėgs.
Pažadu jums, kad jis jūsų nepasmerks. Kaip Viešpaties tarnas, klausydamas jūsų jis bus malonus ir supratingas. Po to jis jums padės pereiti atgailos procesą. Jis yra Viešpaties gailestingumo pasiuntinys, kad per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą padėtų jums tapti švariam.
Viešpats sakė: „Štai, tam, kuris atgailavo dėl savo nuodėmių, yra atleidžiama, ir aš, Viešpats jų daugiau nebeprisimenu.
Iš to jūs galite pažinti, ar žmogus atgailauja dėl savo nuodėmių, – štai jis išpažins ir paliks jas“ (DS 58:42–43).
Kai išpažinsite ir paliksite savo nuodėmes, Viešpats jums atleis. Neturėsite Jam atsiskaitinėti už tas nuodėmes, kai ateis jūsų teismo valanda.
Kas bus, jei neišpažinsiu?
Kartais asmuo liaunasi daręs bloga, taip laiku ir neišpažinęs nuodėmių savo vyskupui. Dėl to tas asmuo toliau neša nuodėmės naštą, užuot leidęs Gelbėtojui paimti tą naštą.
Leiskite pateikti pavyzdį. Prieš daugelį metų vieną vakarą kalbėjau su suaugusiais nariais dėl jų šventyklos rekomendacijų atnaujinimo. Pasikalbėti atėjo vidutinio amžiaus moteris. Ji buvo susituokusi šventykloje ir visą savo gyvenimą buvo aktyvi Bažnyčioje.
Jos sieloje pajutau gilų liūdesį. Pokalbio metu patyriau dvasinę nuojautą. Tariau jai: „Sese, jaučiu, kad būdama paauglė padarėte rimtą nuodėmę, kurios neišpažinote kunigystės vadovui. Ar nenorėtumėte man papasakoti apie tai?
Ji iš karto ėmė verkti. Ji man pasakė, jog tai tiesa, bet jai vis atrodė, kad išpažinti tai vyskupui yra pernelyg gėda. Išpažinusi, ką buvo padariusi, ji pateikė man pakankamai įrodymų, reikalingų priimti sprendimą dėl jos vertumo.
Išpažintis apie savo nuodėmę kunigystės vadovui pažymėjo jos atgailos proceso pabaigą, o ne pradžią. Ji be reikalo nešiojo tos nuodėmės naštą ir sielvartą daugiau nei 30 metų.
Kadangi ji žengė paskutinį atgailos žingsnį, jos kaltė buvo pašalinta. Kartais matydavau ją po to vakaro pokalbio. Jos veidas ėmė spindėti ir ji buvo laiminga.
Noriu, kad žinotumėte, jog aš neprisimenu jos vardo. Viešpats gali ištrinti tokius prisiminimus iš vyskupų atminties. Bet aš prisimenu, kad per atgailą savo kunigystės vadovui vidutinio amžiaus moteris atsikratė kaltės jausmų, kuriuos nešiojo tiek daug metų.
Prašau, nekartokite tos klaidos. Jei patiriate kaltės jausmus, bet nesate tikri, ar reikia tai išpažinti savo vyskupui, pasikalbėkite su juo. Leiskite jam jums padėti. Nerizikuokite nešiotis bereikalingą naštą visą gyvenimą, nes dėl to jausitės nelaimingi. Per išpažintį vyskupui ir atgailą Viešpats nuims tą naštą nuo jūsų sielos (žr. Izaijo 1:18).
Kodėl turiu atgailauti?
Per Apmokėjimą Jėzus Kristus sumokėjo kainą už visos žmonijos nuodėmes. Jis kviečia jus atgailauti ir išvengti papildomo sielvarto ir kančių. „Įsakau atgailauti, […] kad tau netektų skaudžiai kentėti – kaip skaudžiai, tu nežinai, kaip baisiai, tu nežinai, taip, kaip sunkiai pakeliamai, tu nežinai.
Nes štai, aš, Dievas, iškentėjau tai už visus, idant jie nekentėtų, jeigu atgailaus.
Bet jeigu jie neatgailautų, jie turėtų kentėti taip, kaip aš […]
Todėl aš vėl įsakau tau atgailauti, […] ir išpažinti savo nuodėmes, kad tau netektų kentėti tų bausmių, apie kurias kalbėjau“ (DS 19:15–17, 20).
Liudiju, kad savo kentėjimais Jėzus Kristus jau sumokėjo kainą už jūsų nuodėmes. Taigi jums gali būti atleista tiek, kiek atgailausite. Nemėginkite patys sumokėti kainą už savo nuodėmes. Jokiais savo kentėjimais savęs neišpirksite; atleidimą gausite tik dėl Apmokėjimo.
Tad panaudokite tikėjimą Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu. Jėzaus Kristaus vardu liudiju, kad per atgailą, taip pat išpažintį savo vyskupui, kai tai būtina, galite tapti švarūs. Be to, per Gelbėtojo malonę – Jo įkvepiančią galią – gali būti sustiprintas jūsų sugebėjimas atsispirti gundymui. Taip turėsite dvasios ramybę bei laimę šiame gyvenime ir paveldėsite amžinąjį gyvenimą būsimajame pasaulyje.